2011 m. kovo 7 d., Artėjančios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, Seimo TS-LKD frakcijos narys Gintaras Songaila pasidalino mintimis su portalo Alkas.lt redaktoriumi Jonu Vaiškūnu.

Prisimendamas Sovietų imperijos mėginimus sužlugdyti atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę bei aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „tarybų socialistinę lenkų autonomiją“ G. Songaila anų laikų įvykius lygina su dabartinėmis Lietuvos-Lenkijos santykių realijomis.

Seimo narys teigia:„Jeigu prieš dvidešimt metų Kremlius savo imperinę nepriklausomos Lietuvos silpninimo ir tautinių problemų eskalavimo politiką mėgino realizuoti, visų pirma, per vietinius autonomininkų bei kitų jedinstvininkų kadrus Lietuvoje, tai šiandien jis tokio pat pobūdžio politiką mėgina įgyvendinti daugiau netiesiogiai, visų pirma, per Varšuvą, išnaudodamas jos kompleksus“. Be to, prieš dvidešimt metų Lenkijos Respublika nerėmė autonomininkų siekių, tačiau šiuo metu padėtis jau kitokia. Seimo nario nuomone, Lenkija aktyviai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, pažeisdama prieš septyniolika metų pasirašytos Lietuvos ir Lenkijos sutarties 1 straipsnį.

G. Songaila, komentuodamas dabartinės lenkų ir rusų koalicijos („Valdemaro Tomaševskio bloko“) savivaldos rinkimuose sudarymą ir jos sėkmę, be kita ko teigia, kad kokia nors valdančioji koalicija su „Tomaševskio bloku“ Vilniuje ne tik kompromituotų tokią koaliciją sudariusias partijas ir politikus, bet ir sudarytų klaidingą įspūdį, kad agresyvumas ir spaudimas yra geriausia politika Lietuvos atžvilgiu.

Pasak G. Songailos, Lenkų rinkimų akcijos dalyvavimas rinkimuose viename sąraše ne tik su Rusijos ambasados puoselėjama jos tėvynainių partine organizacija, bet ir su daugelį metų Vilniuje dirbusiais KGB karininkais, daug ką atskleidžia. Ankstesni tvirtinimai, kad Lenkijos ir jos remiamų politinių jėgų kritika esą tarnauja Rusijos interesams, šiandien jau skamba, kaip graudus anekdotas. Seimo narys atkreipia dėmesį ir į kitus Lenkijos ir Rusijos strateginio bendradarbiavimo faktus ar jų prielaidas.

Seimo narys nepritaria aiškinimams, kad koks nors nuolaidžiavimas „Tomaševskio bloko“ nepagrįstiems reikalavimams būtų turėjęs įtakos kitokiems rinkimų rezultatams. Jo žodžiais, jei nori mušti, lazdą visuomet surasi“. Švietimo įstatymo priėmimo atidėliojimas, spaudžiant Lenkijai, Seimo nario nuomone, taip pat neprisidėjo prie tautinės ramybės.

G. Songaila nuogąstauja, kad jei didvalstybiškos tendencijos Lenkijos politikoje nesikeis, tai nuo šių metų vidurio, kai Lenkija pirmininkaus Europos Sąjungoje, ES politikos rytų Europoje projektavimas gali sulaukti papildomų komplikacijų.

Seimo narys tikisi, kad gilesnė Lenkijos vykdomos kampanijos prieš Lietuvą analizė galėtų pasitarnauti nutraukiant įsivyraujančią konfrontacinę praktiką ir paskatintų Lenkiją vėl išgirsti autentišką savo kaimynės Lietuvos, kaip partnerio, balsą.

***

LR Seimo TS-LKD frakcijos nario Gintaro Songailos interviu

Gintaras Songaila: Ar Lenkijos politika jau Kremliaus rankose?

Artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Alkas.lt portalo redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina Seimo narį Gintarą Songailą apie Lietuvos lenkų politikų veiklą bei Lietuvos – Lenkijos santykius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir šiandien.

Jonas Vaiškūnas: Artėja Kovo 11-oji. Prisiminkime tuos laikus, kai Lietuvos Sąjūdis Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime rūpinosi Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimu, telkė tautą atkuriamos valstybės gynimui, rūpinosi sovietinės kariuomenės išvedimu ir tuo pat metu turėjo kurti valstybės institucijas. Jūs tuo metu dirbote parlamente Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto patarėju. Kartu buvote Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti atsakinguoju sekretoriumi. Su kokiomis grėsmėmis Nepriklausomybei tuomet teko susidurti ir kokius uždavinius reikėjo spręsti?

Gintaras Songaila: Komunistinė Kremliaus valdžia, siekdama sužlugdyti atgimusios Lietuvos tikslus, mėgino Lietuvoje sukurti „lenkų tarybų socialistinę autonominę apygardą“, kurioje veiktų Sovietų Sąjungos konstitucija ir įstatymai. Taip jie mėgino atskelti Lietuvos dalį, Vilniaus miestą įstumiant į situaciją, kuri būtų kažkuo panaši į tuometinę  Vakarų Berlyno padėtį sovietinėje apsuptyje… Panašų scenarijų Kremliui, deja, pavyko įgyvendinti Padnestrėje, kuri padedant sovietinei kariuomenei „liaudies valia“ atsiskyrė nuo nepriklausomybės siekiančios Moldovos. Tokiu būdu visa Moldova buvo išlaikyta sovietinėje erdvėje. Ji vėliau tapo „Nepriklausomų Valstybių Sąjungos“ (NVS), kurios nominali sostinė yra Minske, nare. Tačiau Kišiniovas liko Moldovos Respublikai.  Mūsų padėtis galėjo tapti dar sudėtingesne…

Kremlius tiesiogiai veikė per apylinkių ir rajonų sovietinėse tarybose tebeveikiančią komunistinę nomenklatūrą, kuri kategoriškai atsisakė dalyvauti nuo TSKP atsiskyrusioje Lietuvos komunistų partijoje ir pasiliko sovietinei sistemai lojalios, vadinamosios „komunistinės platformos“, dalimi. Be to, siekiant sukurti propagandinį lietuviškajam nacionalizmui besipriešinančios liaudies vaizdinį, prieš Lietuvos valstybę buvo veikiama per šios platformos sukonstruotą antisąjūdininkišką interfrontą, vadinamąjį „Jedinstvo“. Šis kvazijudėjimas skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos interfrontų tuo, kad labai svarbų antilietuvišką elementą joje sudarė ir „sovietiniai lenkai“. Jedinstvo aktyviai rėmė sovietinių lenkiškųjų autonomijų kūrimą, pradedant nuo tokiomis pasiskelbusių sovietinių apylinkių, baigiant iš jų sudaryta Lietuvos Respublikos institucijoms nepaklūstančia autonomine apygarda, kurios pagrindiniai nuostatai (savotiška „konstitucija“) jau buvo paskelbti, ir sudaryta autonomijos kūrimo taryba.

Du komunistinei platformai priklausantys sovietinių lenkų atstovai Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje agresyviai puolė Lietuvos nepriklausomybės sąjūdį. Jie veikė šiame suvažiavime, pripažindami tik sovietinę valdžią, net ir po Kovo 11, kai Lietuvos atstovai iš visų sovietinės valdžios struktūrų jau senokai buvo pasitraukę. Dabar kai kurių Europos parlamento narių, išrinktų Lietuvoje, veikla man  primena anų dviejų deputatų stilių. 

Valstybinė komisija, kurios pirmininku buvo tuometinis Lietuvos Respublikos vicepremjeras Romualdas Ozolas, aktyviai veikė tiek tiesiogiai Rytų Lietuvoje, tiek ir per įvairias valstybės institucijas, siekdama išsaugoti atkurtos Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą. Nepaisant įvairių trinčių tarp parlamento ir Vyriausybės, komisija turėjo ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko profesoriaus V. Landsbergio pilną pasitikėjimą.

Aktyvi komisijos narių veikla, Lietuvai lojalių piliečių palaikymas ir sėkmingas svarbiausių valstybės institucijų bendradarbiavimas padėjo išvengti labai realių grėsmių. Kiek vėliau, iš karto po 1991m. rugpjūčio pučo, Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo teismo nutarimu, priimtu pagal specialų įstatymą, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas. Komisijai koordinuojant, komunistinės platformos valdžia pietryčių Lietuvoje buvo išardyta.

J. V.: Ar Lenkijos Respublika ir ją atstovaujantys politikai bei pareigūnai tuo metu palaikė autonomininkus? Ar rėmė jų veiklą?

G. S.: Ne, Lenkijos Respublikos atsakingi asmenys, išskyrus pavienes išimtis, autonomininkų nepalaikė. Lenkijos Respublika pagal savo galimybes aktyviai ir nuoširdžiai rėmė Lietuvos nepriklausomybę.

Didelė Lenkijos visuomenės dalis ir tuomet sirgo Vilniaus savinimosi liga; tikrai ne mažesnė, nei šiandien. Tačiau tuomet buvo aiškiai suvokta, kad jedinstvos autonomininkų, siekiančių Rytų Lietuvą palikti sovietijos pusėje, tikslai neatitinka Lenkijos interesų. Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymo siekiai taipogi visiškai neatitiko nei Lenkijos interesų, nei jos visuomenės solidarumo su Lietuva nuotaikų.

Užtat sovietinės imperijos „vadovaujančios jėgos“ TSKP Centro komitetas per savo nomenklatūrinį aktyvą Vilniaus, Šalčininkų, iš dalies Trakų ir Švenčionių rajonuose, tiesiogiai rūpinosi Lietuvos Respublikos įstatymams nepaklūstančios autonomijos kūrimu.

J. V.: Lenkų rinkimų akcijos, kuri šiandien įsigalėjo Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose, atstovai pastaruoju metu nuolat kartoja, kad lenkai esą rėmė Lietuvos Nepriklausomybę. Taip jie mėgina pagrįsti įvairių privilegijų tautiniu pagrindu siekimą. Ar tokie argumentai turi kokį nors pagrindą?

G. S.: Vietinę politinę valdžią turintys sluoksniai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose nuosekliai ir kategoriškai priešinosi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui. Jau minėta autonomijos kūrimo taryba, kurios nariai vėliau buvo teisiami, koordinavo pasipriešinimo veiksmus, derino juos su Kremliaus politika. Kaip jau minėjau, šį antivalstybinį veikimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pavyko sustabdyti tik įvedus juose tiesioginį valdymą.

Dauguma lenkų tautybės atstovų Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime nebalsavo už Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą ir kitus valstybės atkūrimo dokumentus.

Dabar Lenkų rinkimų akcijos (LRA) atstovai aktyviai naudojasi laisvo kalbėjimo Lenkijos viešojoje erdvėje privilegija ir tuo, kad Lenkijos visuomenė menkai žino apie tikrąją daugelio LRA veikėjų, kurie šiandien labai pabrėžia savo lenkiškumą (kaip antai, Vilniaus rajono vicemero Gabrieliaus Jano Mincevičiaus), laikyseną lemiamu Lietuvai laiku. Nuolat kartodami netiesą, jie tikisi iškreipti istoriją Lenkijos akyse. Štai kodėl Lenkijos institucijų parengtoje parodėlėje, kuri šių metu sausio 13-osios minėjimo metu buvo demonstruojama Seimo rūmuose, o dabar – sostinės savivaldybėje, viena nuotrauka iš tuometinės lietuvių demonstracijos prieš autonomiją Šalčininkų rajone jau pateikiama kaip Lietuvos lenkų, palaikiusių Nepriklausomybę, pilietinio solidarumo pasireiškimo dokumentas. (Žr. iliustraciją)

Tautiniu pagrindu sukurta Lenkų rinkimų akcija, įžūliai meluodama tikisi pakelti savo prestižą blaiviai mąstančios ir palankiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusios Lenkijos visuomenės dalies akyse. Tikriausiai vadovaujamasi taisykle, kad daug kartų pakartotas melas gali tapti tiesa. Toks metodas gal ir veikia po kurio laiko, kai nebelieka gyvų liudininkų. Tačiau dabar – tai tik provokacija. Dar daugiau, nepagrįstas ir kažkodėl išskirtinis lenkų tautinės mažumos gyrimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės palaikymo negali paslėpti ir to fakto, kad mėginimas tuo ar kitu pagrindu reikalauti lenkų tautybės piliečiams kokių nors privilegijų yra visiškas nesusipratimas. Toks melavimas taipogi nepadės išsklaidyti esamų abejonių dėl LRA veikėjų lojalumo Lietuvos valstybei. Greičiau atvirkščiai.

J. V.: Daugelis Lenkų rinkimų akcijos reikalavimų (antroji valstybinė kalba šalyje, viešieji užrašai lenkų kalba, asmenvardžių rašyba lenkiškais rašmenimis ir kt.) bei faktinė padėtis, kai jos atstovai, užvaldę teritorinę savivaldą, neretai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus ir teismų sprendimus, labai primena teritorinės autonomijos siekius. Kokia Lenkijos politikų laikysena tokios veiklos atžvilgiu yra dabar?

G. S.: Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbia-vimo sutarties 1str. aiškiai pasakyta, kad Susitariančios Šalys tarpusavio santykius kurs „teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač /…/ nesikišimo į vidaus reikalus, žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių paisymo principams“. Tačiau šiandien gyvename nuolatinio Lenkijos politinio ir diplomatinio spaudimo sąlygomis, kai net Lenkijos prezidentas jau ne kartą kaltino (taip pat ir paskutinio vizito Lietuvoje Vasario 16-osios proga metu), esą Lietuvos Respublika pažeidžia minėtą sutartį, nesudarydama galimybių lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams rašyti savo asmenvardžius Lenkijos Respublikos oficialiaisiais rašmenimis. Šis neteisingas kaltinimas Lenkijos pusės monologu kartojamas jau daugelį metų, nors tiek pat metų Lietuvos pusė kartoja, kad pagal Sutarties 14 str. Susitariančios Šalys įsipareigojo sudaryti sąlygas savo piliečiams „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ /pabraukta mūsų/. Lietuvos Respublika nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, nes joks jos straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojimas tautinių mažumoms priklausančių piliečių asmenvardžius rašyti nevalstybine kalba.

Tačiau pastaruoju metu Lenkijos Respublikai asmenvardžių rašymas, regis, yra svarbesnis ir už tiesą, ir už tarptautinę teisę, ir už draugiškus santykius. Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija netgi įsteigė specialų biurą, kuris lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams rengia skundus dėl jų asmenvardžių rašybos mūsų šalies teismams ir tarptautinėms institucijoms. Lietuvos Respublikos Seimas apsisprendė svarstyti naują piliečių vardų ir asmenvardžių rašymo modelį, – panašų į tą, kuris veikia Latvijoje (kai piliečio paso kitų įrašų skyriuje jo vardą ir pavardę galima įrašyti ir kitos, ne valstybinės kalbos rašmenimis). Toks modelis neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau LRA ir grupė Lenkijoje išrinktų Europos Parlamento narių visur viešojoje erdvėje rėkia, kad lietuviai tarsi šiuo metu uždraudė ar siekia uždrausti lenkams rašyti savo asmenvardžius lenkiškais rašmenimis. 

Didžiulį spaudimą Lietuva patiria dėl Švietimo įstatymo pataisų, kurios tautinių mažumų mokyklose numato kelių dalykų mokymą valstybine kalba taip, kaip tai daroma ir Lenkijoje. Tai nėra joks lenkų ar rusų tautinių mažumų padėties Lietuvoje bloginimas, nors prie tokių kaltinimų Lietuvai fronto šiandien prisideda  net ir Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Okinčicas. Atvirkščiai, tai juk yra tautinių mažumų mokyklas baigusių asmenų galimybių plėtimas, niekaip nepažeidžiant jų tautinės tapatybės. Tačiau Lenkijos oficialūs asmenys remia LRA veikėjus, kurie piktinasi, kad „lenkų mokykloms“ Lietuvoje peršama lietuvių kalba ir Lietuvos istorija. Negana to, kai kurie iš šių veikėjų, kurie renka parašus po tokia peticija iš viso pasaulio lenkų, jau viešai yra įsteigę „Autonomija Vilnijai“ grupę (žr. taip įvardintą Facebook socialinį tinklą), o Lenkijos Respublikos Seimas ir Senatas oficialiai juos priima ir derina su jais savo politinius veiksmus.

Taigi, pasitvirtina senas posakis: „kuo pats kvepi, tuo ir kitą tepi“. Tai ne Lietuva, o būtent pati Lenkija, aktyviai kišdamasi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus ir mėgindama nepagrįstai prisidengti žmogaus teisių gynimo argumentais, šiurkščiai pažeidžia Sutartį. Jau prieita riba, kai Lietuvos pusė turėtų tai pabrėžti, užduodama Lenkijos pusei ir aiškų bei tiesų klausimą: ar šioji yra pasirengusi gerbti Lietuvos konstitucinę santvarką ir teritorinį vientisumą? Jei norime išsaugoti draugiškus santykius su šia kaimynine, privalome kalbėtis su ja aiškiai ir atvirai. 

J. V.: Ar Jūs turite omenyje ir įvairius Lietuvos teritorijos aneksiją propaguojančius videoklipus, kuriuos Lenkijos vadinamųjų „kresų“ organizacijos platina interneto erdvėje?

G. S.: Lenkijoje veikia daugybė organizacijų, kurios rūpinasi „lenkiškuoju paveldu“ prieškarinės Lenkijos pakraščiuose (taip vadinamuose „kresuose“). Nors šios teritorijos, įskaitant ir Vilnių, kurias prieš karą Lenkija buvo trumpam okupavusi, nėra ir niekada nebuvo teisėta Lenkijos dalis, šios organizacijos tęsia pilsudskinės Lenkijos politines tradicijas ir jas laiko Lenkijos pakraščiais. Tai, švelniai tariant, gana dviprasmiškas požiūris. Juo labiau, kad ir pati Lenkijos Respublika iki šiol nėra pripažinusi prieškarinės okupacijos neteisėtu veiksmu ir nėra dėl to išreiškusi jokio atsiprašymo, kaip ir apgailestavimo dėl prievartinės polonizacijos. Nei Rytų Lietuva, nei Vakarų Gudija ar Ukraina nėra ir nebuvo jokie Lenkijos pakraščiai ar „kresai“.

Dar didesnį nerimą kelia faktas, kad daugelį „kresų“ organizacijų oficialiai palaiko ir finansiškai remia Lenkijos Respublikos Senatas, kitos valstybinės institucijos. Sociologinės apklausos rodo, kad vis didesnė Lenkijos visuomenės dalis norėtų, kad buvę „kresai“ vėl būtų Lenkijos dalis. Dar neseniai „kresų“ organizacijų veikla Lenkijoje buvo vertinama kaip nekorektiška kaimynų atžvilgiu. Dabar vyraujantys požiūriai šiuo klausimu Lenkijoje pasikeitė. Tai susiję su naujomis didvalstybiškomis Lenkijos nuotaikomis, kai Lenkija pradeda jaustis ar siekia tapti viena iš įtakingiausių Europos Sąjungos šalių. Aš manau, kad šiais Lenkijos kompleksais kas nors gali nesunkiai manipuliuoti nebūtinai pačios Lenkijos naudai.

Minėti aneksionistiniai videoklipai skleidžia „didžiosios Lenkijos“ teritorijos su „kresais“ viziją ir remiasi ne tik tuo, kad šie „kresai“ – tai esą neteisėtai nuo Lenkijos atplėštos žemės, bet ir kitokiais Pilsudskio laikų Lenkijos geopolitiniais svaičiojimais, kai net Latvija ir Estija, Čekija ir Slovakija įsivaizduojama kaip būsima Lenkijos teritorijos dalis. Nors šie klipai yra prieinami per buvusio „kresų instituto“ interneto svetainę, konkrečių jų autorių tiesioginis ryšys su Lenkijos valstybės finansuojamomis „kresų“ organizacijomis nėra įrodytas. Ar yra nusikaltimo sudėtis, šiuo metu aiškinasi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

J. V.: Nuo šių metų liepos 1 d. ES pirmininkavimą iš Vengrijos perims Lenkija. Ar nėra grėsmių, kad smarkiai išaugusios šios šalies tarptautinės ambicijos gali dar labiau sukomplikuoti jos santykius su Lietuva, kaip nors pakenkti tarpvalstybiniam bendradarbiavimui viso regiono ar net ES mastu?  

G. S.: Nors inertišką ES vežimą sunku pastumti kur nors į šalį, vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro, o kartais ir premjero, politikavimo stilių, tokių grėsmių yra.

Vienas iš pavojų yra susijęs su ES rytų kaimynystės politika, kuri visai Europos Sąjungai bus formuluojama kaip tik Lenkijos pirmininkavimo metu. Iš kai kurių ministro Radoslavo Sikorskio pareiškimų itin perdėto aštrumo (maždaug: „pasitrauk, Lukašenka, pats, arba mes tave vis vien nuversime“), taip pat iš itin didelio, netgi pabrėžtino demonstratyvumo, skelbiant apie daugelio dešimčių milijonų eurų dydžio lėšų kaupimą (iš galingiausių pasaulio demokratijų) tokiam „demokratijos importui“ organizuoti, kyla pagrįstų nuogąstavimų, ar dabartinis Lenkijos Respublikos politinis elitas iš tikro suinteresuotas regiono stabilumu. Juk nei Gudijos, nei Ukrainos demokratizacijos procesams tokie nepasverti pareiškimai ir akcijos nė kiek nepadeda. Atvirkščiai – jie tik silpnina autentiškos vidaus opozicijos galimybes ir suteikia Aleksandrui Lukašenkai ar Viktorui Janukovyčiui papildomų argumentų imtis antidemokratinių ir represinių veiksmų, kurie, savo ruožtu, toliau šiose šalyse suka Rusijos imperiniams interesams naudingą konfrontacijos su Vakarais ratą.

Nacionaliniai Gudijos bei Ukrainos interesai ir jų tikras kelias į demokratiškesnį valdymą tokiems „demokratizuotojams“ rūpi mažiausiai. Labiausiai, matyt, rūpi pinigai. Juk tai savotiška biznio ar net industrijos rūšis: problema – pinigai, dar didesnė problema – dar daugiau pinigų ir t. t. O prie tokio, jau veikiančio mechanizmo prisidėjus ir mano minėtoms didžiavalstybiškumo tendencijoms Lenkijos politikoje, žinoma, galime  sulaukti ir papildomų komplikacijų. Kaip antai, keli iš minėtų videoklipų piešia itin pavojingą ir ne tokią jau neįmanomą strategiją – esą, kai padėtis Gudijoje ir Ukrainoje destabilizuosis, rytinė jų dalis teks Rusijai, o vakarinė dalis (t. y. „kresai“) – Lenkijai… Taigi, tai visiškai nepanašu į atsitiktinę paauglių kūrybą. Greičiau tai panašu į Kremliaus projektą, panaudojant Varšuvos ligas. Neatsitiktinai ir V. Janukovyčius, kaip Ukrainos prezidentas, Lenkijai pasirodė žymiai labiau priimtinas nei „nacionalistas“ Viktoras Juščenko…

Net jeigu šios prielaidos neturi pagrindo, Lietuva turėtų atkreipti kitų Europos Sąjungos šalių dėmesį, kad pernelyg aktyvus Lenkijos angažavimasis „kresų demokratizavimui“, gali tik pakenkti strateginiams Europos Sąjungos šalių interesams Rytų Europoje ir, bent netiesiogiai, pasitarnauti trečių šalių strategijai. Lenkijos politikai šioje srityje nedemonstruoja ekspertinių savybių. Juk logiškai svarstant, gudų ir ukrainiečių nacionalinis atgimimas turėtų atitikti Lenkijos interesus. Bet ar atitinka? Be to, reikia atsižvelgti ir į gilų, istoriškai susiformavusį gudų ir ukrainiečių nepasitikėjimą Lenkijos atžvilgiu. Vakarų politikai ir ekspertai ne visuomet tinkamai atsižvelgia į šiuos aspektus. Abejoju ar  jie suvokia, pavyzdžiui, kad demokratinei Gudijos ateičiai kokia nors aktyvi misija su išreikštu išskirtinai lenkiškuoju atspalviu tikrai nebūtų naudinga.

J. V.: Ar Jūs, kritikuodamas Lenkijos politikus, nepakenksite strateginei Lenkijos ir Lietuvos partnerystei, Lietuvos kariniam saugumui ir energetinei nepriklausomybei…

G. S.: Apie strateginę Lenkijos ir Lietuvos partnerystę niekas šiandien jau ir nebekalba. Tikėjomės ir tebesitikime, kad bent jau karinis bendradarbiavimas su Lenkija NATO rėmuose bus produktyvesnis. Juk Lenkija pretenduoja į Jungtinių Amerikos valstijų politikos Rytų Europoje forpostą. Deja, kaip pažymėjo ir Edvardas Lukas (Edward Lucas), Lenkija derybose su JAV ir NATO, kurioms iš Lenkijos pusės vadovavo daugsyk čia minimas Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, nuo pat pradžių atsisakė išplėsti saugumo zoną į Baltijos šalis. Ir pačios šios derybos iš Lenkijos pusės buvo užtęstos tiek, kad projektas iki šiol taip ir nestartavo. Tai labai negeras ženklas svajojantiems apie strateginę Lietuvos ir Lenkijos partnerystę. Juk ir p. R. Sikorskis šioms partnerystės vizijoms nepritarė ir iki šiol nepritaria.

O bendri su Lenkija energetinės infrastruktūros vystymo projektai jau keliolika metų tebelieka vien vizijomis ir pažadais. Nors Lenkijos-Lietuvos energetinio tilto ir netgi atominės elektrinės statybos jau tapo Europos Sąjungos reikšmės projektais, jų realus įgyvendinimas iki šiol dar nė kiek nepasistūmėjęs. Negana to, Lenkijos ir Rusijos įgalioti asmenys, vicepremjerai  jau pasirašė susitarimą dėl Lenkijos ir Karaliaučiaus srities energetinio tilto galimybių studijos įgyvendinimo. Tai leis V.Putinui realistiškiau prognozuoti „Baltijos AE“ statybą Kauno pašonėje. Kai kas neoficialiuose pokalbiuose man  mėgino tai pateikti kaip GRU sugalvotą blefą Lietuvai pagąsdinti. Bet kam tuomet Lenkijos atstovui reikėjo pasirašyti šį susitarimą?

Susidaro įspūdis, kad ir lenkų koncernui „Orlen“ priklausančios Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pardavimas rusams kol kas dar stoja vien tik dėl šiuo metu labai nepalankios kainos… Tiesą sakant, praktinėje politikoje Lenkijos pusę labiausiai domina raidė „w“ Lietuvos Respublikos piliečių pasuose. Jei nebūtų šios „problemos“, Lietuvos reikalai Lenkijai, regis, rūpėtų dar mažiau – nebent tik kaip pajungimo savo įtakai ar dalijimosi su Rusija poligonas. Kai kurie Lietuvos politologai tai vadina „nostalgiškomis Lenkijos nuotaikomis“ Lietuvos atžvilgiu ,kurių Lietuva esą nesugebėjo panaudoti savo interesams.

Atsižvelgiant ir į Lenkijai naudingus ilgalaikius dvišalius susitarimus su Rusija dėl energetinių išteklių tiekimo, visa tai atskleidžia greičiau Lenkijos ir Rusijos, negu Lenkijos ir Lietuvos, strateginės partnerystės požymius. Tokius strateginius santykius gana akivaizdžiai parodo ir šių abiejų kaimyninių šalių politinis bendradarbiavimas Lietuvos savivaldos rinkimuose, ypač Vilniuje.

J. V.: Jau užsiminėte apie savivaldos rinkimų rezultatus Vilniuje. Koks Jūsų požiūris į lenkų ir rusų partijų koalicijos („V. Tomaševskio bloko“) sėkmę Vilniuje ir į galimą valdančiąją koaliciją su išrinktais šio bloko atstovais?

G. S.: Nors panašu, jog LRA veiksmus šiandien tiesiogiai kontroliuoja Lenkijos institucijos, tačiau iš visko sprendžiant Rusijos tarnybos taip pat turi nemažos įtakos. Jeigu prieš dvidešimt metų Kremlius savo imperinę nepriklausomos Lietuvos silpninimo ir tautinių problemų eskalavimo politiką mėgino realizuoti, visų pirma, per vietinius autonomininkų bei kitų jedinstvenininkų kadrus Lietuvoje, tai šiandien jis tokio pat pobūdžio politiką mėgina įgyvendinti daugiau netiesiogiai, visų pirma, per pačią Varšuvą, išnaudodamas jos kompleksus. Bet jedinstvos tvaikas, kuris šiandien vėl prasiveržė, liko toks pat.

Kiek anksčiau bet kokią Lenkijos politikos ir požiūrio į Lietuvą kritiką buvo madinga apšaukti Rusijos agentų ir Nepriklausomybės priešų darbu. Tokia etikečių klijavimo praktika tęsėsi ne tik tuomet, kai LRA politikai demonstravo aiškų nelojalumą Lietuvos valstybei, bet ir kai Lenkijos bei Lietuvos lenkų politikai tarptautiniu mastu įžūliai šmeižė Lietuvą. Tačiau šiandien, kai LRA dalyvavo rinkimuose viename sąraše ne tik su Rusijos ambasados puoselėjama jos tėvynainių partine organizacija, bet ir su daugelį metų Vilniuje dirbusiais KGB karininkais, anie teiginiai jau skambėtų kaip graudžiai nebejuokingas anekdotas. Man pačiam didelių abejonių dėl LRA politikos nebuvo ir anksčiau (užteko atidžiau pažvelgti į jos lyderių biografijas). O dabar kiekvienas patriotiškai mąstantis, nors ir mažiau įsigilinęs pilietis šio bloko veiklos jau negalėtų pavadinti kitaip, kaip tik kaimyninių valstybių sankcionuotu atviru puolimu ne tik prieš Lietuvos politinę sistemą, bet ir prieš lietuviškąją kultūrą, prieš Vilnių, kaip Lietuvos kultūros ir politikos centrą.

Kad tuo įsitikintum, užtenka pasiskaityti, kas rašoma apie Vilniaus savivaldybės tarybos rinkimų rezultatus Lenkijos spaudoje: „Vilnius vėl lenkų“

http://wiadomosci.gazeta.pl/Wiadomosci/1,80277,9182846,_Wilno_znow_polskie___Polak_merem_stolicy_Litwy_.html, „Didžiausia lenkų pergalė Lietuvoje“, „Laimėjome mūšį, karą tęsiame“. O tai reiškia, kad viltys užmegzti konstruktyvų dialogą ne tik su Rusijos režimu, bet ir su atsakingais Lenkijos politikais, šiandien kaip niekada sunkiai įgyvendinamos. Gali atsitikti taip, kad su Lenkija greitu laiku pavyks susikalbėti tik padedant ES tarpininkams. O iš tikrųjų abiem šalims naudingiausias kelias būtų – kantrus dvišalio pasitikėjimo didinimas, ne tik grįžtant prie  Lenkijos ir Lietuvos sutarties pamatinių principų laikymosi, bet ir šalinant nesutarimus dėl Lenkijos požiūrio į Lietuvos kultūros istoriją.

Suprantama, kad bet kokia valdančioji koalicija su „Tomaševskio bloku“ Vilniuje, ne tik kompromituotų tokią koaliciją sudariusias partijas ir politikus, bet ir sudarytų klaidingą įspūdį, kad agresyvumas ir spaudimas yra geriausia politika Lietuvos atžvilgiu. Kai kas naiviai įtikinėja, jog jei būtume nuolaidžiavę Lenkijos ir Rusijos „tėvynainių“ reikalavimams, esą nebūtų pagrindo tautinių mažumų problemų eskalavimui. Tačiau ši isterija pasidėjo be jokio preteksto ir jau žymiai anksčiau. Juk jei nori mušti, lazdą visuomet surasi. Švietimo įstatymo priėmimo atidėliojimas „tautinei ramybei“ taip pat nepadėjo, greičiau priešingai – pakenkė.

Su Rusijos vienašališka politika Baltijos šalys jau turėjo nemažai reikalų. Artimiausiu metu, matyt, teks pasigilinti ir į Lenkijos informacinio karo prieš Lietuvą strategiją, metodus bei kanalus. Kaip antai, palydovinėje TV Polonia programoje prieš savivaldos rinkimus buvo nuolat transliuojama lenkų ir rusų koalicijos Vilniuje rinkimų agitacija. Tokios veiklos apribojimų Lietuvos įstatymai nenustato, o juk tai  sukuria kaimyninių šalių remiamų partijų privilegijuotą padėtį kitų rinkimuose dalyvaujančių Lietuvos partijų atžvilgiu. Matyt, teks prie šių klausimų grįžti jau Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje. Tikiuosi, kad gilesnė Lenkijos politikų vykdomos diskreditacinės kampanijos prieš Lietuvą analizė padės nutraukti šią konfrontacinę praktiką. Kaip ten bebūtų, kai kam teks iš naujo mokytis girdėti autentišką kaimyno ir partnerio balsą.

Daugiau informacijos galima rasti:

http://alkas.lt/2011/03/07/g-songaila-ar-lenkijos-politika-jau-kremliaus-rankose/

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=6766&p_d=108202&p_k=1

Nuotraukoje: Maskva, Kremlius

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 3, 5, 15-16.