Gintaras Songaila. Asmeninė nuotr.

Gintaras Songaila, buvęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, www.DELFI.lt

Vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, Nepriklausomybės akto signataras prof. Vytautas Landsbergis Sausio 13-osios paminėjimo dalyvius prie Seimo apšaukė jedinstvininkais (Lietuvos valstybės priešais, ne Lietuvos žmonėmis). Bet gi tuo metu jis pats remia sausio 11 d. Seime svarstytą ir sausio 18 d. jau numatomą priimti akivaizdžiai antivalstybinį, valstybinę lietuvių kalbą paneigiantį, piliečius supriešinantį įstatymo projektą.

„Rašytojai“, kurie po gerklingojo Sausio 13 d. paminėjimo Nepriklausomybės aikštėje ant visos Lietuvos atsiriaugėjo kirmėlėmis, padugnėmis, šiukšlėmis ir kitais vidutinio meninio lygio išsireiškimais, vis dėlto niekados nepranoks savo įkvėpėjo. Šitaip jie apibūdino piliečius, kurie iškilmingame minėjime prie Seimo nubaubė Seimo pirmininkę ir Ministrę pirmininkę. O drauge ir paminėjimo vedantį, kuris susigrūdusiems šventės dalyviams pradžioje pasiūlė laikytis nežinia kokių „pandeminių“ reikalavimų. Aukščiausio meistriškumo pavyzdį padavė profesoriaus politinės kultūros topas, kuomet jis protestuotojus išvadino „jedinstvininkais“. Esą šių prie Seimo susirinkusių būtybių negalima vadinti Lietuvos žmonėmis. Jie sutrukdė klausytis iškilių valstybės vadovių kalbų ir taip esą sutrikdė už Lietuvą žuvusių pagerbimą.

Sąjūdžio laikais į „jedinstvos“ mitingus susirinkusių Lietuvos Atgimimo priešininkų sąjūdininkai neskubėdavo įvardinti Lietuvos žmonių vardo neverta minia. Nors daugelis šiuose mitinguose dalyvavusių iš tiesų buvo sovietinės okupacijos rėmėjai, tačiau tuomet juos vadindavome Kremliaus režimo klaidinamais žmonėmis. Ne tik dėl diplomatinių priežasčių, ne tik dėl mėginimo atsispirti kiršinimui, bet ir suvokiant galimybę, jog didelė nelietuvių tautybės gyventojų Lietuvoje dalis galiausiai palaikys lietuvių tautos valstybingumą.

Pagrindinis „jedinstvininkų“ taikinys – valstybinė kalba

„Jedinstvos“ mitingų Lietuvoje (kaip ir interfrontų Estijoje bei Latvijoje) pagrindinis viešasis motyvas nuo pat pradžių buvo pasipriešinti lietuvių (kaip ir estų bei latvių) kalbos valstybiniam statusui.

Demokratijos ir suvereniteto siekiams viešai pasipriešinti režimo pakalikams buvo nelengva, nes šiuos principus juk skelbė ir sovietinės konstitucijos, todėl svarbiausiu viešu taikiniu jiems tapo lietuvių kalba. Vadinamų lenkiškųjų autonomijų steigimas, diriguojant „platformos“ komunistams, buvo nukreiptas prieš lietuvių kalbos įteisinimą oficialiąja kalba. Sąjūdis pakilo su lietuvių kalbos vėliava, o internacionalistiniai „liaudies“ mitingai vadino tai „buržuaziniu nacionalizmu“, reikalavo represijų. Lietuvių kalbos įvalstybinimas Atgimimo metu buvo ryškiausia atgimstančios valstybinės sąmonės išraiška.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, valstybinis lietuvių kalbos vaidmuo buvo įtvirtintas šalies Konstitucijos 14 straipsnyje. Šis straipsnis, kaip ir kiti pirmo Konstitucijos skirsnio straipsniai, gali būti atšauktas arba kaip nors pakeistas tik visos Tautos referendumu. Konstitucija buvo priimta referendumu (už ją balsavo daugiau kaip ¾ visų Lietuvos piliečių, šiemet sukaks 30 metų Konstitucijos priėmimui). Kitų Konstitucijos skirsnių straipsnius Konstitucija leidžia pakeisti taip pat ir Seimui (kvalifikuota balsų dauguma po dviejų balsavimų).

Tikrieji „jedinstvos“ pasekėjai – tie, kas stumia lietuvių kalbą į pašalę

Prieš Seimo valdančiuosius protestavę piliečiai neturi nieko bendra su „jedinstvo“ ar jos pasekėjais. Tačiau tie Seimo nariai, kurie šį antradienį, sausio 18 d. Seime balsuos už Konstituciją trypiantį, jos 14 straipsnį ir kitus pagrindinius straipsnius paneigiantį įstatymą, išties įsirašys į „jedinstvos“ pasekėjus. O ir pats Seimas, jeigu priims tokį įstatymą, atsisveikins tiek su Konstitucija, tiek su valstybe, tiek ir su savimi pačiu, kaip su teisėta Tautos atstovybe.

Konstitucija skelbia, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. O Konstitucinis Teismas ir nutarė, ir daug sykių paaiškino, kad tai reiškia, jog piliečių vardai ir pavardės pasuose ir kituose tapatybės dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas Lietuvos piliečio santykis su valstybe ir lietuvių kalbos konstitucinis statusas. Apie tai išsamiai rašiau prieš savaitę. Tačiau įstatymo projektas Nr. XIIIP-535(2), už kurį sausio 11 d. po svarstymo balsavo 83 Seimo nariai, priklausantys įvairioms Seimo frakcijoms (išskyrus tik Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakciją), siekia įbrukti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba.

Taigi, Seimas galimai priims teisės aktą, kuris yra priešingas tam, ko reikalauja Konstitucija ir Konstitucinio Teismo doktrina. Kad toks įstatymas prieštaraus Konstitucinio Teismo doktrinai, jau tiesiai šviesiai po „svarstymo“ Seime rašo ir jo Teisės departamentas:

„Teisės departamentas laikosi 2017 m. balandžio 18 d. išvadoje Nr. XIIIP-535 išdėstytos pozicijos, kad siūlomas reguliavimas, kuriuo žymiai išplečiamas Lietuvos Respublikos piliečių ratas, įgyjančių teisę, kad Lietuvos Respublikos oficialiuose dokumentuose jų vardas ir pavardė būtų rašoma nelietuviškais rašmenimis (lotyniškos abėcėlės rašmenimis), nedera su Konstitucinio Teismo formuojama konstitucine jurisprudencija, pagal kurią Seimas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente taisykles projektu teikiamame įstatyme, negali neatsižvelgti į minėtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pateiktas oficialias išvadas ir jose išdėstytą poziciją ir siūlymus.“ [visur pabraukiau aš].

Kai kurie piliečiai, kai kurios partijos ir kai kurie Seimo nariai nuolatos aiškina, kad esą „trys raidės lietuvių kalbai nepakenks“. Tačiau tokie aiškinimai yra niekiniai ne tik todėl, kad kalbama apie žymiai platesnį rašymo lietuvių kalba principo paneigimą. Ir tai yra antikonstitucinis nihilizmas ne tik todėl, kad šie piliečiai, partijos ir Seimo nariai neturi žinių ir kompetencijos paneigti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadas. Šie asmenys kėsinasi į visos pilietinės Tautos suverenumą, į jos suverenias teises, laužydami Konstitucijos 3 straipsnį.

Nei tiems piliečiams, nei partijoms, nei visam Seimui piliečiai, priimdami Konstituciją, nesuteikė teisės paneigti valstybinės kalbos konstitucinį statusą ar kaip nors jį peržengti. Net jei visi 141 Seimo narių balsuotų už įstatymo projektą Nr. XIIIP-535(2), tai niekaip nepadarytų šio įstatymo teisėtu. 1992 m. Tautos referendumu priimta Konstitucija Seimui nesuteikė tokių teisių. Tenka pritarti Seimo nariui Valiui Ąžuolui, kad Seimas uzurpuoja Konstituciją, o valdantieji ir pritariantys jiems opoziciniai veikėjai tampa Konstitucijos okupantais. Ar jie sausio 18 d. sulaužys Seimo nario priesaiką?

Nutylima sąjūdininkų, valstybės kūrėjų nuomonė

Atmesti antivalstybinį, lietuvių kalbos savitumui ir kalbos sistemai kenkiantį projektą savo laiške Seimo nariams prieš garsųjį sausio 11 d. svarstymą siūlė 47 Nepriklausomybės akto signatarai. Šie signatarai prašo laikytis Sąjūdžio vertybių, ginti lietuvių kalbą, kitas konstitucines vertybes. Jie cituoja ir Konstitucinio Teismo nuostatas. Tačiau dauguma Seimo narių, kurie sausio 11 d. svarstė projektą, ignoravo signatarus. Jie elgėsi priešingai, nei siūlo valstybės atkūrėjai. Ir citavo tik Česlovo Okinčico nuomonę.

Tad didelė dabartinių parlamentarų dalis sparčiai žengia Lietuvos išvalstybinimo ir piliečių valstybinės sąmonės naikinimo keliu. Santykis su pamatiniais valstybės principais ir svarbiausios Atgimimo vertybės jų nebedomina. Tad ne protestavę prie Seimo yra „jedinstvos“ tikslų pasekėjai. Tikrais „jedinstvos“ pasekėjais ir žuvusių Laisvės gynėjų išdavikais netrukus gali tapti daugelis tų politikų, prieš kuriuos piliečiai protestavo šių metų sausio 13 dieną. Čia būtina pabrėžti, kad aš be reikalo dariau išlygas dėl prof. Vytauto Landsbergio – esą jis galbūt neramiai vartosi lovoje dėl lietuvių kalbos ir dėl savo vaikaičio reputacijos.

Dabar jau aišku, kad nei lietuvių kalbos likimas, nei jo vaikaičio reputacija (ir politinė ateitis) jam visai nerūpi. Rūpi tik dabartinės koalicijos valdžios išsaugojimas. Ir tai nėra tik paprastas pasidavimas neoliberalų ir kitų dabartinių „jedinsvininkų“ šantažui. Profesoriaus pavardės ne tik kad nėra tarp aukščiau paminėtų 47 signatarų. Jis signatarus agitavo paremti Gabrieliaus Landsbergio teikiamo rašybos nevalstybine kalba projektą. Esą W Lietuvai padės integruotis į Vakarus. Be to, profesorius sausio 12 d. 16 val. rikiuotėje Seimo vidiniame kieme savo kalboje tyčia klaidino parlamento gynėjus: esą G. Landsbergio teikiamas projektas skirtas ne piliečių, o užsieniečių pavardžių parašymui nelietuviškai. Samprotavo, kad ir šviesaus atminimo popiežiaus Karolio Juzefo Voitylos (Karol Józef Wojtyła) pavardė lietuviškai privalės būti rašoma Woityla.

Kas nugalės: politinio gyvulio, sukčiaus ar sąžinės balsas Seimo nario sieloje?

Gali būti, kad dalis Seimo narių tikisi, jog jiems prisiglaudus prie balsavusių daugumos, netgi tada, kai bus paneigta Konstitucija, jiems nebegresia nei apkalta, nei joks kitas politinis atpildas ar atsakomybė. Ir nėra paslaptis, kad priimant teisės aktus Seime dažnai nulemia ne Tautos atstovų sąžinė, o galios žaidimai, paklusnumas vadovybės botagui. Ilgiau pabuvus Seimo nario kailyje ima atrodyti, kad viską lemia balsų dauguma, kad Seimui ir valdantiems politikams niekas realiai neuždeda jokių ribų.

Įsigalėjus šiam mąstymui, Konstitucija ir Seimo nario priesaika tampa tik naiviesiems skirtu „konstruktu“, kurį galima ignoruoti, o viršininkų nurodymai virsta politinės praktikos realybe, į kurią išties „negalima neatsižvelgti“. Kita vertus, tokią „politinio gyvulio“ filosofiją ir jos pagrindu valdančius dėsnius kiekvienas Seimo narys gali įveikti ir neretai įveikia. Todėl jo negalima apšaukti „ne Lietuvos žmogumi“ ar kažkokiu „jedinstvininku“, nors jis kartais tampa į tokį panašesnis už daugelį Lietuvos piliečių.

Kartais ne pats Seimo narys ir sukčiauja, nes lieka suklaidintas kolegų, kuriais pasitiki. Antai Seimo narė Dalia Asanavičiūtė savo straipsnyje ne tiktai teigia, kad rašymas nevalstybine kalba piliečių pasuose esą nepakenks nei lietuvių kalbai, nei tapatybei (čia ji „geriau žino“ ir už VLKK), bet esą ir valstybinės kalbos statusui. Ji mano, esą Seimas turi „diskreciją“ spręsti dėl rašymo nevalstybine kalba ir ta proga netgi pacituoja Konstitucinį Teismą: „lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, inter alia atitinkamos transkripcijos principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota institucija.“

Kiekvienas asmuo, kuris ras laiko perskaityti neilgą 2009 m. Konstitucinio Teismo sprendimą, tuoj supras, kad ši Seimo narės citata yra ištraukta iš labai aiškaus konteksto, kur kalbama ne apie piliečio vardo ir pavardės įrašą valstybine kalba, bet apie šio įrašo transkripciją į kitą kalbą kitame puslapyje (jei teisės aktai leistų greta įrašo valstybine kalba naudoti ir į kitą kalbą lotyniška abėcėle perrašytą formą). Teismas atsakė apie piliečių asmenvardžių rašybos latvišką modelį, o ne apie Seimo „diskreciją“ naikinti oficialų rašymą valstybine kalba. Gal Seimo narė pati nerado laiko perskaityti jos cituojamo Konstitucinio Teismo sprendimo.

Be to, ji nė nepastebi, kad apie Konstitucinio Teismo doktriną ji staiga „geriau žino“ ir už Seimo Teisės departamentą. O rašydama apie esą „nepropocingą“ valstybės kišimąsi į asmens privatų gyvenimą, ji „geriau žino“ ir už Baltijos šalių konstitucinius teismus, ir už Europos Žmogaus Teisių teismą.

Seimo paskelbtieji „Konstitucijos metai“

Seimo narė, žinoma, turi laisvą Tautos mandatą balsuoti taip, kaip ji mano. Ji turi teisę ir pareigą balsuoti taip, kaip jai liepia jos sąžinė ir pasaulėžiūra. Tačiau Konstitucija ir jai, ir visam Seimui nesuteikia mandato primesti savo valią visai Tautai, atimti iš piliečių jų valstybę. Atsakingiems politikams derėtų susimąstyti, ar po sausio 18 d. jie iš viso kada nors begalės ramiai dalyvauti Laisvės gynėjų dienos ir kituose paminėjimuose. Šie metai Seimo paskelbti Konstitucijos metais. Kaip ir kur Seimas užsitvers nuo piliečių, minint jų priimtos Konstitucijos 30-metį?