Gotlibas Kislingas. Flora 1827 m.

Dr. Irma Randakevičienė, Vilnius, www.voruta.lt

Šaltiniuose rašoma, jog Vilniaus universitete įsteigus raižybos katedrą, dėstyti jos buvo pakviestas vokiečių kilmės dailininkas Izidorius Veisas (Izydor Weiss). Nors teigiama, jog jis į Vilnių atvyko gyventi dar XVIII a. pabaigoje, tačiau jo duomenų nepavyko surasti 1795 m. Vilniaus gyventojų, pirklių, amatininkų bei VU dėstytojų sąrašuose. Na, galbūt jis atvyko po 1795 metų, tačiau iki 1805 m.

Nežinia, ar jis atvyko vienas, ar su šeimos nariais. Be Izidoriaus tuo laikotarpiu buvo žinomas ir metais jaunesnis jo brolis, raižytojas, grafikas Dovydas (Davyd Weiss). Izidorius Veisas buvo gimęs 1774  m, balandžio 4 d., jo brolis Dovydas – 1775 m. sausio 15 d. nedideliame Strigno miestelyje netoli Tridento (Šiaurės Italijos Trentino-Alto Adidžės/Südtirolo regione) mišrioje vokiečio – italės šeimoje. Šaltiniuose nurodytas toje vietovėje 1718 m. dirbęs dailininkas Antonas Veisas. Tačiau Veisų giminės atstovų buvo sutinkama ne tik Italijoje, bet ir Bavarijoje, Austrijoje, Prūsijoje. Pvz., kažkuriuo laikotarpiu buvo parengtas lietuviams adresuotas elementorius, kurio autorius Karaliaučiaus kunigas Johanas Gottliebas Weissas (1762–1819 m.).

Pirmąsias dailės pamokas broliai Dovydas ir Izidorius Veisai gavo pas nedaug už juos pačius vyresnį graverį Johaną Pichlerį, kuris mokėsi pas tokius meistrus kaip Jokūbas Šmutzeris (Jacob Matthias Schmutzer (1733–1811 m.)) ir Johanas Jakobas (Johann Jacobé (1733–1797 m.)), kurio dukterį buvo vedęs. Gavę rekomendacinius laiškus tęsti studijų broliai Veisai išvyko į Vienos menų akademiją. Dovydu rūpinosi dvariškis Francas Edleris fon Castelrotto. Teigiama, jog Dovydas buvo talentingesnis už brolį Izidorių. Dovydas Veisas Vienoje mokėsi pas garsųjį grafiką, dailės profesorių Hubertą Maurerį.

Vėliau brolių keliai išsiskyrė. Dovydas Veisas, sukaupęs pinigų, išvyko tęsti studijų į Romą, kur sukūrė pirmuosius rimtesnius darbus, daugiausiai religine tematika. Nemažai dėmesio jis skyrė renesanso meistrų kūrinių analizei. Po studijų Romoje grįžęs į Vieną D.Veisas sukūrė imperatoriškosios šeimos, kitų karaliaus rūmų asmenų portretų graviūras, dėl to pelnė pripažinimą ir tapo vienu garsiausių Vienos graverių. Paminėtina, jog Dovydo Veiso rankai priklauso Gertrūdos iš Komarovskių Potockos. Stanislovo Trembeckio, Tadeušo Čackio (pagal Stanislovą Balinskį) portretų graviūros, taip pat Jono Petro Sapiegos (pagal Julijano Ursino Niemcevičiaus nutapytą portretą) ir Jono Karolio Chodkevičiaus (pagal S.Balinskio nutapytą portretą, 1819 m.) graviūros. Raižytojas Dovydas Veisas mirė 1846 m. sausio 15 d. Vienoje. Dovydo Veiso kūrinių saugoma įvairiuose Europos muziejuose. Jo brolis Izidorius po mokslų Vienoje išvyko į Berlyną, kur turėjo savo spaustuvę. Iš Berlyno jis atvyko į Vilnių.

1806 m. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje Vilniaus universiteto raižytojas Izidorius Veisas vedė Gotlibo Kislingo seserį Reginą Dorotėją, kuri buvo dvejais metais vyresnė už brolį Gotlibą. Tuo laikotarpiu Veisų Vilniaus bažnytiniuose metrikuose aptinkama ir daugiau, pvz., Johanas Gotlibas Veisas 1800 metais susituokė su Sofija Šmitdt. Jaunavedys po poros metų mirė, o Sofija Šmitd Weiss 1802 m. ištekėjo už Karlo Gotlibo Felso. Kartu su jos buvusiu sutuoktiniu Gotlibu Johanu Veisu tais pačiais metais mirė ir duktė Ona Šarlota Weiss. 1803 m. Augustas Veisas vedė Oną Kristiną Skokstroem. Aprašant Vilniaus universitetą, minima, jog tarp kitų mokslininkų daug nuveikė ir Christianas Samuelis Weissas (1780–1856 m.).

Stanislovas Moravskis knygoje “Keleri mano jaunystės metai Vilniuje” mini Kristiną (Kristianą) Veisą, kuris, anot, S,Moravskio buvo nuostabus ir neįkainojamas Juozapo Zavadzkio spaustuvės direktorius, vokietis, paėmęs į rankas gramatiką ir išmokęs lenkų kalbą. Moravskis rašo, jog: “Garsusis Veisas, tas, kuris labai ilgai ruošė mūsų galvoms moralinį peną, kuris ilgai sėdėjo už leidėjo stalo, įsimylėjo Ticijuvienę, gražią ir žymią Vilniaus smuklininkienę ir gyvenimą užbaigė kaip mūsų pilvus restauruojančios įstaigos saugotojas.”

Ar šie paminėti Veisai buvo susiję su Izidoriumi Veisu, nežinia. Izidoriaus Veiso ir Reginos Kislingaitės vyriausiasis sūnus Feliksas (pilnas vardas Feliksas Rafalas Povilas) gimė dar tais pačiais metais, kai įvyko poros vedybos, 1806 m. spalio mėnesį buvo pakrikštytas Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje. Sūnus Karolis Augustas Veisams gimė 1808 m. balandžio 9 d. Vaiko krikštamote tapo Eloyza Kisling. Po metų Veisams gimė duktė Regina Aniela. Sūnūs Ferdinandas Karolis ir Aleksandras Karolis Veisams gimė atitinkamai 1811 ir 1814 metais. Pirmojo berniuko krikštamote tapo Vilniaus katedros architekto Pietro de Rossi žmona Margarita. Antrąjį berniuką pakrikštijo senelis Kislingas.

Vladas Gasiūnas, daug tyrinėjęs Vilniaus universiteto grafikus, nurodo, jog Izidorius Veisas– pirmasis profesorius, daugiausia dėmesio skyręs reprodukcinės grafikos technikoms. Veisas universiteto Raižybos katedroje įsteigė raižinių spaustuvę. Su Vilniaus universitetu sudarytoje sutartyje jis įsipareigojo priimti tris universiteto paskirtus studentus, iš kurių dvejiems turėjo dėstyti raižybą ir vieną išmokyti raižinių spausdinimo. Kaip rašo Vladas Gasiūnas, 1805-1806 mokslo metais raižybą pas Veisą studijavo Mauricijus Pčickis-Karmelitas ir Tadas Mižutavičius, 1806-1808 metais – M. Pčickis-Karmelitas, T. Mižutavičius ir Gotlibas Kislingas, pastarasis buvo jo žmonos brolis. 1810 m. birželio 5 d. atleisdamas Veisą iš universiteto rektorius Jonas Sniadeckis rašė kuratoriui Adomui Čartoriskiui, kad Literatūros ir laisvųjų menų fakultetas paliudijęs, jog profesorius rūpinęsis raižybos mokinių pažanga.

Paminėtina, jog Izidorius Veisas turėjo graviūrų ir paveikslų krautuvę, dėl to turėjo ir pirklio statusą. Būtent Veisas atspaudė ir platino Vilniuje Jono Rustemo pieštas ir Gotlibo Kislingo raižytas kortas.

Izidorius Veisas garsėjo nedidelių, ovalo formos klasicistinių portretų raižyba. Veisas sukūrė portretų (Prūsijos karalių Frydricho II Didžiojo, Frydricho Vilhelmo II, Frydricho Vilhelmo III, Prūsijos karalienės Luizės – pagal 1804 I. Bruškevičiaus piešinius). 1819 m. Izidorius Veisas įsigijo devynias prof. Pranciškaus Smuglevičius vario raižinių plokšteles ir 1820 m. išleido raižinius. Jie buvo išspausdinti didelio formato popieriaus lakštuose. Prenumerata buvo platinama Varšuvoje, Lvove, Krokuvoje.

Izidorius Veisas mirė 1821 m. ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Jo sūnus Feliksas 1835 m. susituokė su Liudvika Hanauer. Jo santuokoje liudijo profesorius Jonas Rustemas, dalyvavo ir kitų profesorių. 1836 m. Liudvikai ir Feliksui Veisams gimė duktė Sofija Amelija, kurios krikštatėviu tapo žymusis Vilniaus pirklys Antanas Fiorentinis, jo portretą yra nutapęs Jonas Rustemas. 1839 m. Veisams gimė duktė Liudvika Marija, kurios krikštamotė profesoriaus Mianovskio žmona Antanina, 1841 m. gimė duktė Kazimiera, kurios krikštatėvis pavieto maršalas Mykolas Veisenhofas.

Feliksas Veisas pasekė tėvo pėdomis. Jolanta Širkaitė ir Vladas Gasiūnas Feliksą Veisą įrašę į lietuvių dailininkų žodyną.

Edvardo Riomerio tušu ir plunksnele nupieštos iliustracijos, litografuotos Felikso Veiso, papuošė pirmąjį „Namų dainyno“ leidimą, išleistą Vilniuje, Juozapo Zavadzkio spaustuvėje.

Beje, Vilniaus universiteto bibliotekoje yra išlikęs Vandos Leščinskos (lenk. Leszczyńskos) antkapio Rasų kapinėse piešinys, kurio autorystė priskiriama Feliksui Veisui. Dailininkas Feliksas Veisas savo kūrinius spausdino Antano Kliukovskio litografijos spaustuvėje, įsteigtoje 1834 m.

Feliksas Veisas Vilniaus senienų muziejui padovanojo keturis originalius laiškus su dailininko Jono Rustemo piešiniais ir vieną su Norbleno (Rustemo mokytojo) piešiniu, po kelerių metų – dar 28 Jono Rustemo laiškus, taip pat VU laisvųjų menų kandidato diplomą, išduotą Jonui Gotlibui Kislingui, kuris buvo jo dėdė.

Nurodoma, jog Veisas dirbo ir prie antkapių (Bernardinų ir Rasų kapinėse). Viename šaltinyje rašoma, jog žinomas senienų kolekcionierius Eustachijus Tiškevičius neįvardintam asmeniui 1871 m. laiške siuntė sąrašą knygų apie Maltos riterius, buvusių bibliotekoje Biržuose, ir tuo pačiu davė nurodymą paraginti Veisą ieškoti Stanislovo Tiškevičiaus kapo Bernardinų kapinėse ir varyti jį į darbą prie <…> Voložinskio antkapio. Tai galėjo būti ir Felikso Veiso sūnus ar kažkas iš kitų giminaičių, nes metai nurodyti gana vėlyvi.

Felikso Veiso teta Liudvika Kislingaitė ištekėjo už laikrodininko Juozapo Berkmano, jau gimusio Vilniuje, o jis buvo žymiojo Vilniaus katedros laikrodininko Juozapo Bergmano sūnus ir Dalevskių žento Mykolo Berkmano tėvas. Kislingų tėvas dailydė Janas Kristijanas Kislingas į Vilnių atvyko iš Saksonijos Meiseno miesto. Vilniuje 1779 metais Kislingas Evangelikų liuteronų bažnyčioje vedė Oną Luisą (mergautine pavarde Hint, Hintzen, Hinc).

Jau po metų, t.y. 1780 m. porai gimė pirmoji duktė, pavadinta motinos garbei Ona Luisa. 1783 m. pora susilaukė antrosios dukters Siuzanos Kotrynos. 1784 m. Kislingams gimė duktė Ona Veronika. 1786 m. sūnus – Johanas (Jonas) Gotfrydas, 1789 m. – duktė Regina Dorotėja, kuri tapo Veisiene (Weiss). 1791 m. Kislingams gimė sūnus jau minėtas Johanas Gotlibas, o 1793 m.  – gimė minėta duktė Liudvika, būsimoji Berkmanienė, kuri buvo jauniausia iš vaikų.

Iš dviejų Kislingų berniukų Johanas Gotlibas, gimęs 1791 m. gruodžio 15 d., taip pat buvo pakrikštytas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Krikštatėviais tapo dvi poros: Lukas Motiejus Zeidleris ir Ona Mejerienė bei Samuelis Vagneris ir Dorotėja Griunvalt.

Kislingų šeima gyveno vokiškoje liuteronų tradicijoje. Tėvas Janas Kristijanas buvo amatininkas, galbūt amato mokė ir abu savo sūnus. Tikėtina, jog Gotlibas baigė Vilniaus gimnaziją, nes nuo 1808 m. (kituose šaltiniuose nuo 1810 m.) mokėsi raižybos Vilniaus universitete pas Juozapą Saundersą. 1816 m. (pagal kitus šaltinius 1818 m.) Gotlibas Kislingas gavo meno  kandidato laipsnį. Studijų metais Kislingas išraižė Jono Rustemo autoportretą, 1817 m. Juozapo Poniatovskio ant žirgo atvaizdą, didžiojo etmono, karvedžio Stanislovo Koniecpolskio portretą. 1817 m. Gotlibas Kislingas apdovanotas 50 carinių sidabro rublių premija už pažangą mene.

Kaip rašoma šaltiniuose, Kislingas įgijo gerus įvairių grafikos technikų įgūdžius. Punktyrine vario raižinio technika 1819 m. Kislingas išraižė prancūzų dailininko J. Norkoto paveikslą, sukurtą pagal Viljamo Šekspyro dramos „Romeo ir Džuljeta“ penkto veiksmo trečios scenos siužetą. 1820 metais šį raižinį su dar dviem vario raižiniais G. Kislingas eksponavo universiteto studentų dailės parodoje. Kaip nurodo Vladas Gasiūnas, Kislingas, kaip ir jo mokytojas Saundersas, stengėsi tiksliai perteikti tapybos paveikslų siužetą, kompoziciją, šviesokaita.

1822 m. savo lėšomis Kislingas išvyko tobulintis į Vokietiją, 1823 m. rudenį gavo dvimetę Vilniaus universiteto stipendiją. Iki 1828 m. tobulinosi Florencijoje ir Milane. Iš užsienio laikotarpio žinomi Kislingo Tiziano „Floros“ (1827 m.), Raffaello „Madonos Tempi“ (1828 m.) estampai, sukurti Florencijoje, taip pat imperatorienės Marijos Luizos portretas, išraižytas po apsilankymo Paryžiuje.

Grįžęs į Vilnių 1828–1831 m. Gotlibas Kislingas dirbo Vilniaus universiteto Grafikos katedros adjunktu, vėliau buvo Raižybos katedros vedėjas. Kislingas pagal savo konspektus dėstė meno teoriją ir dailės kūrinių raižybą.

Paminėtina, jog dar 1814 m. Vilniuje paplito pranc. „Cartes Barbouillées“ arba „Cartes de Fantaisie“ kortų kaladės. Manoma, kad kortų idėja kilo iš Vokietijos. Vilniuje kortas nupiešė dailininkas Jonas Rustemas. Piešdamas jas Rustemas žaidė įvairiais motyvais, gerokai praplėtė dailės ikonografijos spektrą. Kortose jis pavaizdavo kasdienio gyvenimo personažus, įvairius amatininkus, aristokratus, didikus ir pan.  Gotlibas Kislingas sutiko iš Rustemo nupieštų kortų sukurti graviūras. Kai pasirodė pirmosios 50 kortų, Vilniaus generalgubernatorius gavo tokio turinio laišką:

„Vyriausiasis katalikų dvasinių reikalų administratorius, slaptasis patarėjas kunigaikštis Aleksandras Nikolajevičius davė man keletą su Šventuoju Raštu susijusių kortų, kurios sukelia pasipiktinimą. Jis pridūrė, kad autorius yra vienas iš Vilniaus universiteto profesorių Rustemas. Savo ruožtu, darydamas prielaidą, kad tokia pono Rustemo veikla yra nepadori, prašau Jūsų Ekscelencijos patarti ateityje tokių darbų negaminti, nes savo talentą galėtų panaudoti geresniems tikslams.“

Dvidešimt Kislingo kortų raižinių caro cenzūra uždraudė. Tačiau kortos tuo laikotarpiu buvo populiarios Vilniuje, buvo prenumeruojamos, kaip minėts, jas platino Izidorius Veisas. 1828–1831 m. išleista 80 kortų serija, atlikta oforto technika, vėliau kortos buvo dar kelis kartus perleistos. Pasak prof. Rūtos Janonienės, kortų komponavimas buvo ilgalaikis Kislingo mėgiamas užsiėmimas.

Žinoma, jog G. Kislingas išraižė 100 J. Rustemo kortų po kelias viename lape. Cenzūruotos kortos buvo nestipriai kryžmiškai perbrauktos. Šias klišes saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Vilniaus dailės akademijos muziejuje taip pat saugomi 1814 m. atlikti atspaudai. Kortos buvo išspausdintos ir Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albume”.

Uždarius universitetą 1833 m., Gotlibas Kislingas savo darbų pavyzdžius nusiuntė Sankt Peterburgo imperatoriškajai dailės akademijai, tačiau dėstyti akademijoje priimtas nebuvo, nors jam buvo atsakyta, kad jis yra įgudęs graveris. Akademija pasiūlė Kislingą skirti į akademiją su atlyginimu iš ministrų kabineto arba iš valstybės iždo, kad jis atliktų akademijos užsakymus. Kislingas išvyko dirbti į Sankt Peterburgą, čia sukūrė raižinį „Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Tilžėje”. Reprodukavo Ermitažo kolekcijos Leonardo da Vinčio paveikslą „Šventoji šeima“, už kurį gavo akademiko laipsnį.

1841–1846 metais Gotlibas Kislingas  dirbo Vitebsko gimnazijos piešimo mokytoju. Mirė 1846 m. rugpjūčio 11 d. Gali būti, jog ne Vitebske, o Vilniuje, kadangi mirties metrikas įrašytas į Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios mirčių metrikų knygą, tačiau tai gali būti ir jo brolio Gotfrydo mirties metrikas. Kislingų tėvas Janas Christianas mirė Vilniuje  1839 metais.

Literatūros sąrašas:

Vladas Gasiūnas. Grafikos menas senajame Vilniaus universitete. https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2002~1367182164064/J.04~2002~1367182164064.pdf

Stanisław Szymański. Dawid I Izydor Weiss – Stycharze, Warszawa, 1977 r.

Lier, Hermann Arthur, „Weiß, David“ in: Allgemeine Deutsche Biographie 41 (1896), S. 564.

Dovydo Veiso kūriniai britų muziejuje. https://www.britishmuseum.org/collection/term/BIOG50667

2. Adomonis, N.  Adomonytė. Lietuvos dailės ir architektūros istorija, Vilnius, 1997, t. 2. (V., 1997, t. 2. p. 222–225)

Lietuvos dailės istorija. Vilnius, 2002 m.  (V., 2002, p.  182–183).

Gotlibo Kislingo pagal Jono Rustemo kortas išraižytos kortos Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje: https://gallica.bnf.fr/ark:/12148/btv1b10522512j.r=jan%20rustem?rk=21459;2

Rima Cicėnienė. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Vilniaus senienų muziejaus rankraščių rinkinio likimas. https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2015~1490963684566/J.04~2015~1490963684566.pdf

Daiva Milinkevičiūtė. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto (1803–1832) profesorių ir adjunktų kolektyvinė biografija. Daktaro disertacija, 2020.

Kristina Civinskienė. Acta Academiae Artium Vilnensis. Jono Rustemo kortos (žaidimo kortų virsmas meno kūriniu). Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas, 2000 m. https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2000~1367162377539/J.04~2000~1367162377539.pdf

Dalia Tarandaitė. Lietuvos dailės muziejus. Edvardui Jonui Riomeriui – 200. https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2008~1513257191264/J.04~2008~1513257191264.pdf

Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (ZVI– XIX amžiai), 2016 m.. Kolektyvinė monografija, Vilniaus universiteto leidykla.

Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994, p. 1418. ISBN 5-417-00676-9.

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios metrikinės knygos. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1218, ap. 1.

Vilniaus šv. Jonų bažnyčios metrikinės knygos. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 604, ap. 10.