Mareničių „Ramybės angelas“ Vilniaus Bernardinų kapinėse. I.Randakevičienės nuotr.

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Vos įėjus į senąsias Vilniaus Bernardinų kapines, padvelkia ramybė. Ne veltui kapinių priekyje švyti „Ramybės angelas“, t.y. angelo skulptūra ant Mareničių šeimos kapo. Šią skulptūrą 1906 m. sukūrė varšuvietis skulptorius R.B.Lubanovskis, sekdamas kito žymaus lenkų skulptoriaus Leopoldo Vasilkovskio kūriniu. „Ramybės angelas“ laikomas meniškiausia Vilniaus Bernardinų kapinių skulptūra.

„Ramybės angelas“ yra skirtas XIX a. pabaigoje Vilniuje dirbusiam gydytojui Stanislovui Karoliui Mareničiui ir jo žmonai Adelei. Stanislovas Karolis Mareničius Vilniuje išgyveno 33 metus. Į Vilnių jis atvyko 1880 metais iš Varšuvos, tuomet jam buvo sukakę 24 metai. Taigi, Mareničius  buvo dar visiškai jaunas ir Vilnius tapo antraisiais jo namais po gimtinės, čia jis nugyveno visą tolesnį savo gyvenimą. Neatmestina versija, jog Stanislovas Karolis Mareničius žmoną rado jau čia, gyvendamas Vilniuje, nes duomenų, kurioje bažnyčioje jis tuokėsi, kol kas nerasta.

Stanislovas Karolis Mareničius gimė Varšuvoje 1856 m. kovo 14 d. fotografo, visuomenės veikėjo Tito Mareničiaus ir Viktorijos Lauros Viržikovskos šeimoje. Stanislovo tėvai buvo susituokę Varšuvos šv. Aleksandro bažnyčioje, esančioje Trijų Kryžių aikštėje, Varšuvos centre 1854 metais. Stanislovo tėvas vedė kaip tik būdamas 24 metų amžiaus, jo sutuoktinė buvo pora metų jaunesnė. Stanislovo motina Viktorija Laura buvo kilusi iš Augustavo gubernijos Lomžos miesto. Lomžoje gyveno jos tėvai Julijonas ir Achilesa Leonarda Viržikovskiai, jie čia susituokė 1831 metais. Jeigu Viktorijos Lauros tėvas Julijonas Viržikovskis buvo kilęs iš nedidelio Kaly kaimelio Zgežo paviete, Lodzės vaivadijoje, tai motina Achilesa Leonarda mergautine pavarde Ravecka buvo tikra lomžietė, gimusi šiame mieste 1815 metais.

Lomžoje gimė pati Viktorija Laura, jos broliai, seserys, tetos, dėdės, pvz., dėdė Jozefas Kalasantas Izajus Napoleonas Raveckis. Viktorijos Lauros senelė Pranciška Guyska turėjo tokią pačią mergautinę pavardę kaip ir gimusio Vilniuje kompozitoriaus Cezario Kiuji motina Julija Guyska. Ar šios dvi moterys buvo susijusios kokiais nors giminystės ryšiais, plačiau nenagrinėta. Taigi, Viktorija Laura į Mareničių šeimą ko gero įnešė nemažai prisiminimų apie Lomžą. Apie gimtinę ir Lomžoje gyvenusias kelias kartas savo protėvių Raveckių iš motinos pusės galėjo pasakoti ir mažajam Stanislovui.

Stanislovo tėvas Titas Mareničius į Varšuvą atvyko iš Liublino. Jis gimė 1831 metais burmistro Augustino Mareničiaus ir Kristinos Bobakovskos šeimoje Tomašovsko paviete, Tišovco miestelyje. Tišovcas šiuo metu turi apie 2000 gyventojų, per jį teka nedidelė Hučvos upė, Bugo intakas. Tyšovcas nuo seno garsėjo batsiuviais, kurie siuvo ilgaaulius batus. Juos Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila kadaise buvo užsakęs pasiūti savo kariuomenei, kuri kovėsi Žalgirio mūšyje.

Tito tėvas Augustinas Mareničius burmistravo kone visą gyvenimą: nuo 1839 m. iki 1855 metų ėjo burmistro pareigas rytų Lenkijos Lenčnos mieste, 1856 m. burmistravo Liubartuve, nuo 1860 m. užėmė burmistro pareigas Palenkės Bialoje. Be to, kai kuriuose dokumentuose jis minimas ir kaip Liublino policijos inspektorius. Taigi, šeima ko gero gyveno pasiturinčiai.

Apie Titą Mareničių žinoma, jog jis kažkiek laiko užsiėmė fotografija Liubline, tačiau kažkokių jo darytų fotografijų tyrinėtojams neteko aptikti. Pirmą kartą Titas Mareničius paminėtas 1867 m. „Kurier Lubelski“, aprašant Liublino fotografijos istoriją. Nurodyta, jog jis Varšuvos miesto vyriausybinės vidaus ir kanceliarijos komisijos pareigūnas. 1854 m. Mareničius kaip pareigūnas buvo įrašytas į Varšuvos, lenk. Nowy Świat gatvės daugiabučio namo gyventojų sąrašą. Remiantis 1855 ir 1858 metų dokumentais, jis gyveno Varšuvos, lenk. Marszałkowska gatvėje.

Ko gero į Varšuvą jis persikėlė keletą metų prieš santuoką, o gal net ir tais pačiais metais, kai susituokė. Tito ir Viktorijos Lauros Mareničių vyriausioji duktė Sofija Kristina gimė 1855 metais. Iš jos krikštynų matyti, jog Titas Mareničius bendravo su Juozapu ir Edmundu Bobakovskiais, užėmusiais pareigas Varšuvos komisijose. Jie ko gero buvo Tito motinos giminaičiai ar net dėdės. Juozapas Bobakovskis kartu su Tito anyta Achilesa Leonarda Viržikovska, atvykusia iš Lomžos,  tapo mergaitės krikštatėviais. Kaip žinia, po metų, t.y. 1856 m. gimė sūnus Stanislovas Karolis. Taigi, šeimoje jis buvo antrasis vaikas.

Šaltiniuose rašoma, jog Stanislovas Karolis ir dvejais metais jaunesnis jo brolis Aleksandras Augustas buvo pakrikštyti Liubartuve, kuriame burmistro pareigas ėjo jų senelis Augustinas Mareničius. Senelis šeimoje tikriausiai turėjo nemenką autoritetą.

Viktorija Laura ir Titas Mareničiai susilaukė dar poros dukterų, t.y. Vladislavos Kotrynos (gim. 1863 m.) bei jauniausios Adelės Sabinos (gim. 1866). Abi mergaitės gimė Liubline. Pagal šaltinių duomenis, Viktorija Laura su vaikais gyveno Liubartuve, o Titas atliko svarbias socialines ir administracines pareigas Varšuvoje.

Kaip minėta, Tito Mareničiaus pasiekimai fotografijoje nėra žinomi, paminėtina, jog jį domino ir visuomeninė veikla, verslas. 1857 m. T.Mareničius buvo priimtas į Varšuvos pirklių asociaciją, įkurtą 1820 m. Ši pirklių draugija telkė ne tik pirklius, bet ir inteligentiją bei pasiturinčią buržuaziją, rengė pramogas, žaidimus, laikraščių ir knygų skaitymo vakarones, balius, koncertus, vakarienes.

Liubline Titas Mareničius buvo įtrauktas į Labdaros draugiją, įkurtą 1815 m. vyresniųjų vaivadijos pareigūnų, turtingesnių miesto piliečių ir netoliese esančių nekilnojamojo turto savininkų iniciatyva, siekiant padėti neturtingiems gyventojams. Taigi, Stanislovo Karolio Mareničiaus tėvas Titas buvo pilnas veiklos. Jis blaškėsi tarp Liublino ir Varšuvos. Be to, šaltiniuose minima, jog jis iš anglų ir prancūzų kalbų vertė literatūros kūrinius, pvz., išvertė Viktorijos laikų anglų romanistės Marijos Elžbietos Braddon romaną, išleistą 1883 metais ir kt.

Ūgtelėjęs Stanislovas Karolis mokėsi Liublino gimnazijoje, juo tikriausiai pasekė ir dvejais metais jaunesnis brolis Aleksandras Augustas. Baigęs gimnaziją Stanislovas Karolis įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą ir vėliau į Sankt Peterburgo karo akademiją. Medicinos daktaro diplomą jis gavo 1878 m. kovo 7 dieną ir ėmė užsiimti gydytojo praktika. Tarnavo karo gydytoju Rusijos – Turkijos karo metu kariuomenės atsargos korpuse, paskirtame į Ujazdovskio ligoninę Varšuvoje. Kaip minėta, nėra žinoma, kuomet jis susituokė ir iš kur buvo kilusi jo žmona Adelė Horbovskytė- Zarankaitė. Į Vilnių Stanislovas Karolis Mareničius atvyko dirbti kaip 106 pėstininkų pulko jaunesnysis gydytojas. Gydytojavo Antakalnio karo ligoninėje. Nuo 1880 m. gegužės mėnesio Stanislovas Karolis Mareničius įstojo į Vilniaus medicinos draugiją. Paminėtina, jog šios draugijos vicepirmininku jis tapo 1905 metais, o nuo 1907 m. užėmė draugijos pirmininko pareigas.

Tuo tarpu jaunesnysis Stanislovo Karolio brolis Aleksandras Augustas, gyvenęs lenk. Zlotos gatvėje, Varšuvoje, 1882 m. vedė 27 metų varšuvietę Genoefą Mariją Sobolevską, Jono ir Viktorijos Lipskės Sobolevskių dukterį. Įdomu tai, jog santuokos liudytoju buvo aktorius iš Varšuvos teatro. Netrukus ištekėjo ir Mareničių dukterys. Visos jos tuokėsi Varšuvoje. 1884 metais Vladislava Kotryna Marenič ištekėjo už vaistininko Liucijono Konopackio, kilusio iš Augustavo. Santuokoje dalyvavo ir brolis Stanislovas Karolis, tuo metu jau dirbęs gydytoju Vilniuje. Vykti į Varšuvą Stanislovas Karolis turėjo ir per močiutės Kristinos Bobakovskos Marenič laidotuves. Ji mirė sulaukusi 88 metų Varšuvoje. 1893 m. Varšuvoje už techniko Liudgerio Stanislovo Brukalskio ištekėjo Adela Sabina Marenič. Vėlgi į vestuves iš Vilniaus buvo atvykęs jaunosios brolis gydytojas Stanislovas Karolis Mareničius.

Adelai Sabinai ir Liudgeriui Brukalskiams 1894 m. gegužės 8 d. Varšuvoje gimė jų pirmagimis sūnus Stanislovas Brukalskis, būsimasis profesorius, žymus lenkų architektas, modernizmo (funkcionalizmo) atstovas, grupuotės Praesens narys. Vedęs profesorę, architektę Barborą Sokolovską iki 1939 m. kartu su žmona jis projektavo funkcionalius, paprastų formų pastatus, papuoštus subtiliais meniniais elementais, integruotais į supančią erdvę, įskaitant nuosavą namą Varšuvoje. Stanislovu Brukalskiu pasekė net kelios lenkų architektų kartos.

Tuo tarpu Stanislovas Karolis Mareničius aktyviai dalyvavo Vilniaus visuomeniniame gyvenime. Ne kartą jo pavardė mirgėjo Vilniaus dienraščiuose, pvz. „Kurier Litewski“, jo knygų ir leidinių iki šiol turi Vilniaus Vrublevskių biblioteka. Ypač aktyviai S.K.Mareničius pasižymėjo kovoje prieš tuberkuliozę. Dirbo gydytoju venerologu. 1884 m. Vilniuje gimė Stanislovo Karolio ir Adelės Mareničių duktė Leontina. Ji tepagyveno vos keturis mėnesius ir mirė tais pačiais metais Lenskio name Vilniaus gatvėje. Buvo palaidota Bernardinų kapinėse. 1889 m. gegužės 14 d. Vilniuje gimė Mareničių duktė Marija Stanislova, kuri mirė tais pačiais metais, taip pat palaidota Bernardinų kapinėse. Tiek Leontinos, tiek Marijos Stanislovos kapeliai Bernardinų kapinėse išlikę. 1891 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje, Antakalnyje Stanislovui Karoliui ir Adelei Mareničiams gimė duktė Jadvyga Margarita, kuri pilnametystės sulaukė. Be Jadvygos Margaritos užaugo ir Mareničių duktė Janina Antanina.

Stanislovo Karolio brolis Aleksandras Augustas santuokoje išgyveno 15 metų. Nugyveno gyvenimą Varšuvoje.  Jis mirė anksčiau už tėvus, 1897 metais. Stanislovo Karolio ir Aleksandro Augusto tėvai perkopė 1900 metus. Titas Mareničius Varšuvoje mirė 1901 m. kovo 15 d., jo žmona Viktorija Laura mirė 1905 m. balandžio 20 d. Kitais metais po motinos mirties Stanislovas  Karolis Vilniuje palaidojo žmoną Adelę. Ji mirė 1906 m. rugsėjo 10 d. Gedimino pr. 22 name nuo širdies paralyžiaus. Po pirmosios žmonos mirties Stanislovas Karolis buvo vedęs antrą kartą, tačiau iš antrosios santuokos vaikų nesusilaukė. Tikėtina, jog mirus pirmajai žmonai, Stanislovas Karolis Mareničius Varšuvoje užsakė „Ramybės angelo“ skulptūrą, kuria Bernardinų kapinėse, kaip skleidžiančia ramybę, galime gėrėtis ir šiandien.

Pats Stanislovas Karolis Mareničius mirė 1913 m. gegužės 10 d. Totorių g. 5 name, Vilniuje ir buvo palaidotas šalia pirmosios žmonos. Po Stanislovo Karolio Mareničiaus mirties „Kurier Wilenski‘ pirmame lape buvo patalpinta žinutė apie jo mirtį, iš kurios matyti, jog tuo metu jis jau turėjo vaikaičių. Tais pačiais, t.y. 1913  metais, Varšuvoje mirė ir Stanislovo Karolio sesuo Adela Sabina Marenič Brukalska, žymiojo architekto motina. Ilgiausiai iš Tito ir Viktorijos Lauros Mareničių vaikų išgyveno Vladislava Kotryna Marenič Konopacka. Ji gyveno Varšuvoje Maršalkovskos gatvėje, ko gero, tėvų name. Ji mirė 1927 m. rugpjūčio 25 d. Varšuvoje.

Literatūros sąrašas: 

Sudarytoja Vida Girininkienė. Vilniaus Bernardinų kapinės 1810-2010. Vilnius: Aureus, 2010, p. 276. ISBN 978-9953-34-278-6.

Historia lubelskich zakladow fotograficznych do 1939 roku. Tytus Marenicz (1831–1901) – Leksykon. Teatr NN w Lublinie. https://teatrnn.pl/leksykon/artykuly/historia-lubelskich-zakladow-fotograficznych-do-1939-roku/; teatrnn.pl/leksykon/tagi/tytus-marenicz/; https://biblioteka.teatrnn.pl/Content/121176/Scriptores48_fotografia.pdf

Sofijos Kristinos Marenič krikšto metrikas 1855 m. Varšuva, Nr. 377 – https://metryki.genealodzy.pl/index.php?op=pg&ar=1&zs=0158d&se=&sy=1855&kt=1&plik=0374-377.jpg&x=2539&y=2469&zoom=1

Aleksandro Augusto Mareničiaus ir Genoefos Sobolevskos santuokos metrikas 1882 m., Varšuva, Nr. 133. https://metryki.genealodzy.pl/index.php?op=pg&ar=1&zs=0158d&sy=1882&kt=2&plik=133.jpg

Vladislavos Kotrynos Marenič ir Liucijono Konopackio santuokos metrikas 1884 m., Varšuva, Nr. 34. – https://metryki.genealodzy.pl/index.php?op=pg&ar=1&zs=1214d&sy=1884&kt=2&plik=034-035.jpg

Adelos Sabinos Marenič ir Liudgardo Stanislovo Brukalskio santuokos metrikas 1893 m. Varšuva, Nr. 323. https://metryki.genealodzy.pl/index.php?op=pg&ar=8&zs=9214d&sy=313&kt=3&plik=323.jpg

Stanislovas Brukalskis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje – https://www.vle.lt/straipsnis/stanislaw-brukalski/

Vladislavos Kotrynos Marenič Konopackos mirties metrikas 1927 m. Varšuva, Nr. 290 https://metryki.genealodzy.pl/index.php?op=pg&ar=1&zs=3684d&se=&sy=1927&kt=3&plik=286-291.jpg&x=2196&y=869&zoom=1

Marijos Sobolevskos Marenič mirties metrikas 1920 m., Varšuva, Nr. 108 https://metryki.genealodzy.pl/index.php?op=pg&ar=1&zs=3110d&se=&sy=1920&kt=3&plik=106-111.jpg&x=590&y=2104&zoom=1

Jadvygos Margaritos Marenič krikšto metrikas 1891 m., Vilniaus šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga 1891 m., LVIA f. 604, ap. 20, b. 241-242.

Marijos Stanislovos Marenič krikšto metrikas 1889 m., Vilniaus šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga 1889 m., LVIA f. 1510, ap. 1, b. 1.

Marijos Stanislovos Marenič mirties metrikas 1889 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga 1889 m.,  LVIA f. 604, ap. 20, b. 239.

Leontinos Marenič mirties metrikas 1884 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga 1884 m.,  LVIA f. 604, ap. 20, b. 212.

Adelės Marenič mirties metrikas 1906 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga 1906 m.,  LVIA f. 604, ap. 20, b. 307.

Stanislovo Karolio Mareničiaus mirties metrikas 1913 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga 1913 m.,  LVIA f. 604, ap. 20, b. 328.

Tito Mareničiaus nekrologas. Kurjer Warszawski. R. 81, 1901, Nr. 75

Alicja Beata Putek. Biblioteka im. Emilii i Eustachego Wróblewskich w Wilnie. Annales Academiae Paedagogicae Cracoviensis. Folia 39 Studia ad Bibliothecarum Scientiam Pertinentia IV 2006

Kurjer Poranny : wydanie codzienne. R. 24, 1901, No. 76

Zdanie Sprawy z Działań Lubelskiego Towarzystwa Dobroczynności za Rok  1863. http://bc.wbp.lublin.pl/dlibra/plain-content?id=3929

Stanislovo Mareničiaus nekrologas, „Kurjer Litewski“, 1913 m., Nr. 12.

Žinutė apie Stanislovo Mareničiaus mirties metines. „Kurjer Litewski”, 1914 m. Nr. 99, https://elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/21064/174729m1914n99.pdf?sequence=100&isAllowed=y