Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

Kristijono Donelaičio poema „Metai“, Hesiodo „Darbai ir dienos“ ir Vergilijaus „Georgikos“ tai – trijų skirtingų istorinių epochų kūriniai. Hesiodas kūrė formuojantis vergovinei santvarkai, Vergilijus – jai pradėjus irti, o K. Donelaitis vos nesulaukė buržuazinės prancūzų revoliucijos, kuri simbolizuoja feodalizmo pabaigą. Todėl ieškoti tiesioginio idėjinio ryšio tarp šių antikos poetų ir K. Donelaičio būtų nelogiška.

Ar skiriasi šios trys poemos?

Jau vien tik bendrasis šių kūrinių pobūdis byloja apie jų autorius, kaip apie skirtingų epochų poetus. Primityviuose prietaruose paskendęs Hesiodas skiriasi nuo epikurietiškai į kaimą žiūrinčio Vergilijaus, o krikščioniškai pamokslaujantis K. Donelaitis skiriasi nuo jų abiejų.

Tarp Hesiodo, Vergilijaus ir K. Donelaičio poemų yra daug panašumų. Pirmiausia visos trys poemos apie kaimo gyvenimą. Be to, pirmasis jų tikslas yra ne paprastai vaizduoti, piešti valstiečio gyvenimą, bet mokyti patį valstietį. Hesiodas siekė parodyti vargingam žmogui išeitį iš skurdo, pamokyti jį ūkininkauti nedideliame nuosavos žemės sklype. Vergilijus apie skurdą nekalba, bet jo tikslas visai analogiškas – duoti praktinius pamokymus valstiečiui, nedidelio sklypo savininkui. Skirtumas tik tas, kad Vergilijus daugiau kreipia dėmesio į agronominius klausimus, o Hesiodas daugiau duoda auklėjimo pobūdžio patarimų. „Metų“ buities vaizdai K. Donelaičiui taip tėra pagalbinė priemonė didaktinėms mintims išdėstyti. Nė vienoje iš šių poemų nėra siužetinio įvykių rutuliojimo. Pagrindinis aprašymo variklis – natūrali žemės darbų eiga nuo pavasario iki rudens. K. Donelaičio įvestas dialoginis didaktinės medžiagos dėstymas yra naujas dalykas palyginus su Hesiodu ir Vergilijumi, kurie pasitenkina autoriniu pasakojimu, bet tai dar nepadaro „Metų“ siužetine poema. Ir pats dialogas čia yra toks netobulas, kad vietomis netgi nežinia, kur baigiasi vieno būro ir kur prasideda kito kalba, kur yra ribos tarp autorinės ir tiesioginės kalbos. Pagaliau visos trys poemos parašytos hegzametru.

Čia poemos turi daug panašumų. K. Donelaičio pažintis su antikos autoriais, manyčiau, ir sąlygojo tą panašumą. Antra vertus, poemos turi ir tam tikrų panašumų bei skirtingumų, kuriuos galima panagrinėti konkrečiau.

K. Donelaitis ypač akcentuoja gamtos grožį, o antikos poetai?

K. Donelaitis yra didelis gamtos vaizdų meistras. „Metuose“ gamta traktuojama kaip savarankiškas vaizdavimo objektas, o saulė tampa netgi savotiška poemos veikėja. Antikinėje literatūroje gamtos vaizdams nėra skiriama daug dėmesio. Todėl, „sugretinant kai kuriuos panašumus tarp K. Donelaičio ir antikos poetų, ypač išryškėja mūsų poeto kūrybinių principų originalumas“ (Henrikas Zabulis, 193–194). K. Donelaitis labai mylėjo Lietuvą, jos gamtą, ir tai norėjo išreikšti kūrinyje. Tai stipri asmenybė, galinti atkreipti dėmesį į tai, kas jam svarbiausia.

Vergilijaus „Georgikų“ IV-joje knygoje aprašytas bičių šeimos atkutimas pavasarį palydimas gamtos vaizdu: „štai kas dabar: kada saulė auksinė, nubloškusi žiemą, / varo ją skradžiai ir spinduliu karštu nuskaidrina dangų, / josios aplinkui tuojau per miškus ir lankas nukeliauja. / čiulpia saldumą gėlių purpurinių ir vandenį upių / švelniai ragauja.“

Tematiškai panašiu, tačiau specifiškai lietuvišku gamtos vaizdu pradedamos K. Donelaičio „Pavasario linksmybės“: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama, juokės / Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė…“. Yra čia ir bitės: „Tuo pulkai jų pro plyšius išlysti pagavo / Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo“.

Tarp kitko, pavasario gamtos vaizdų galima rasti ir kitose Vergilijaus „Georgikų“ vietose. Pavyzdžiui, II-joje knygoje yra gana platus pavasariui skirtas epizodas. Reikia priminti, kad antikinėje poezijoje buvo labai įprasta gamtos vaizdus personifikuoti mitologinėmis figūromis. Vaizduodamas gamtą, mitologinę personifikaciją naudoja Vergilijus, kaip antikinėje poezijoje buvo įprasta gamtos vaizdus personifikuoti mitologinėmis figūromis. Todėl K. Donelaitis, net ir norėdamas, nedaug tebūtų galėjęs juo pasiremti. Lyginant Vergilijaus pavasario aprašymo vaizdus su K. Donelaičio, galima rasti vos vieną panašų atvejį. Ir vienas, ir kitas poetas vienodai apibūdina visuotinį paukščių čiulbesį. Pavyzdžiui, K. Donelaitis rašo: „Krūmus ir girias visokios ošino dainos“; Vergilijus: „Nuošalūs krūmai tik skamba ir aidi nuo paukščių dainingų“.

Tačiau K. Donelaitį labiau domino realus gamtos atbudimo vaizdas, kurį kurdamas galėjo apsieiti be tradicinių mitologinių vaizdų, būdingų antikinei ir klasicizmo poezijai, bet nežinomų Rytų Prūsijos būrui. Tai sąmoningas, kritinis antikinės literatūros vertinimas.

Giesmininkų bei vasaros karščių aprašymų savitumai

Daug dėmesio K. Donelaitis skiria lakštingalai, kuri „nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs, sau viena tamsoj budėdama garbina dievą“. Vergilijaus „Georgikose“ irgi panašiai vaizduojama besislapstanti lakštingala, kurios gražus aprašymas yra viename palyginime: „Tarsi lakštingala rauda liūdėdama tuopos šešėly. / savo praradus vaikus, kuriuos kietaširdis artojas, / lizdą pamatęs, išgrobstė beplunksnius, o ji, nelaiminga, / verkia per naktį, tankmėj ant šakos atsitūpus, kartoja giesmę graudingą ir aimanas skleidžia aplinkui liūdnąsias“. Ar turi ką nors bendra Vergilijaus filomela su lietuviškąja K. Donelaičio lakštingala, sunku pasakyti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad šiek tiek žemiau K. Donelaitis kalba apie panašią, kaip filomelos, paukščių nelaimę. Paukščiai, susirinkę į savo sąskrydį apsvarstyti, kas iš jų per žiemą išsilaikė, griežtai pasmerkia žmogų, kuris kaip tasai Vergilijaus artojas, naikina paukščius: „Bet toksai razbaininkas dar tarp mūs nesirado, / Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut įsižioja“.

Jaučiama, kaip abudu poetai myli gamtą tai – kertinis akmuo jų poemų. K. Donelaičio poemoje plačiau nupieštų vasaros gamtos vaizdų nėra. „Vasaros darbuose“ tiktai Lauras pasakoja, kaip atrodo gamta vasaros karščių metu: „Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė / Ir, aukščiaus savo žėrinti nuritusį ratą / Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama, žaidžia. „Bukolikose“ ir „Georgikose“ irgi yra keli trumpi vidudienio karščio aprašymai. Vienas iš jų savo vaizdais turi šiek tiek bendra su mūsų poetu: „Syrijus degė smarkus ant dangaus, kurs svilina indus, / trokštančius gerti, o saulė ugninė jau vidurį rato / savo sukorė, žolynai nuvyto ir giliosios upės, / žiotims lig dumblo išdžiūvus, nuo karščio įkaitusios virė“. Šis Vergilijaus aprašymas, matyt, buvo žinomas K. Donelaičiui, tačiau jis, vaizduodamas vasaros kaitrą, ne tik nepasinaudojo antikinėje literatūroje labai įprastais metų laikams žymėti dangaus šviesulių vardais, bet ir iš esmės nuėjo visai savitu keliu. Panaudodamas pamėgta personifikaciją, jis duoda tokį vasaros paveikslą, kuris labiausiai būtų suprantamas kaimo žmogui. Todėl jo hiperbolė sukuria kitokią nuotaiką, negu mokslinga Vergilijaus hiperbolė. Ir vis dėto krenta į akis personifikuotos saulės vaidmuo ir vieno, ir kito poeto sukurtame paveiksle.

Rudens paveikslas poemose

Personifikuotos rudens saulės platesnio vaizdo Vergilijaus „Georgikose“ nėra. Vieną kartą jis ją pamini, kai nurodo vynuogių sodinimo laiką, sakydamas, kad jos turi būti sodinamos arba pavasarį, gandrui atskridus: „ar prieš šalnas pirmąsias rudens, kada Saulė smarkioji / dar lig žiemos su arkliais neatvyko, o vasara jau nukeliavo“. Pats poetinis sumanymas K. Donelaičio rudens vaizduose daug kuo priklauso nuo jo paties sukurto pavasario aprašymo. Jau pirmosios „Rudens gėrybių“ eilutės susišaukia su „Pavasario linksmybių“ įžanginėmis eilutėmis: „Ant saulelė, vėl nuo mūs atstodama, ritas / Irgi, palikusi mus, greita vakarop nusileidžia“.

Vakaro paminėjimas K. Donelaičiui pirmiausiai primena rudens saulėlydį, kuris viename paveiksle apibendrina kartu ir dienos, ir metų laiko vaizdą: „Vei, kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia, / O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia“. Tai pilnas bukolinės romantikos vaizdas. Nenorom prisimena Vergilijaus „Bukolikų“ I-oji eklogė, iš kurios mūsų poetas citavo laiške į Kilgius. Jos pabaigoje yra gražus vakaro rimties vaizdas: „Jau sodybų, antai, matyti šelmenys rūksta / ir ilgesni aukštųjų kalnų išsitiesia šešėliai“. „Bukolikose“ galima surasti ir dar vieną kitą panašiai skambančią eilutę, pvz.: „…ir atstodama saulė ilgėjančius didin šešėlius“. Juk saulė – variklis visų literatūros kūrinių. Ji pati yra svarbi, daug nulemianti, veikėja. K. Donelaitis rodo jos jaučiamą veikmę ūkininko gyvenime. Tad nieko keista, kad būrų poeto ir Vergilijaus sutapo saulės vaizdavimas.

Tačiau tokia „bobų vasaros“ romantika greitai pasibaigia. Mūsų krašto gamtai rudenį labiau būdingas vėjas, šaltis, lietus, ir šių gamtos negandų garsai K. Donelaičio, kaip ir Vergilijaus, puikiai instrumentuoti aliteracijomis: „Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda būdraut / Ir, šilumos atstankas išbaidydami, šlamščia. / Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo…“, „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai / Irgi, žemes biaurias išplėšdams, teškina šmotais / Vei, laukų sklypai, visur skendėdami, maudos, / O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia“. Panašią darganą „Georgikose“ aprašo ir Vergilijus. Tiesa, romėnų poetas nedaro griežto skirtumo tarp rudens ir pavasario audrų, bet kai kurios šio audringo peizažo vietos vertos dėmesio. Vergilijus pamini sutrumpėjusią rudens dieną ir atvėsusį orą, piešia tokius vaizdus: „Aš visokių mačiau susibėgusių vėjų kautynių. / Javą prinokusį jie viešliausią plačiai sunaikina, / su šaknimis išguldydami visą… /…liejas eteris aukštas, liūtim gausinga laukuos derliuosius išplauna pasėlius, / jaučių vargus; grioviai prisipildo, patvinsta upeliai, / verda užuolankos jūrų vėjuotos, triukšmaudamos smarkiai“.

Skirtinga gamta, skirtingi ir vaizdai. K. Donelaitis aprašo mūsų krašto rudens lietų, o Vergilijus – pietų kraštams būdingas audras ir liūtis. Kaip ir kitais atvejais, Vergilijus vaizdą tapo lakoniškai ir ekspresyviai, o K. Donelaitis, vaizdingą žodį mėgstąs pasakotojas, lėčiau ir ištęsčiau. „Atkreiptinas dėmesys į gražias Vergilijaus aliteracijas, kurias, gal būt, ne atsitiktinai, bet labai originaliai K. Donelaitis perkūrė. Tai vėl patvirtina, kad ir šis „Georgikų“ peizažas „Metų“ autoriui buvo žinomas, kad antikinę poetiką K. Donelaitis savitai pritaikė savo kūryboje“ (Zabulis, 198-199).

Po darganų aprašymo „Rudenio gėrybėse“ beveik ištisai eina rudens vaizdų priešpastatymas pavasariui. Tatai pasako pats poetas, pradėdamas šį priešpastatymą giliu atsidūsėjimu, primenančiu Vergilijaus stilių: „Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos“.

Kūriniuose skirtingi žiemos rūpesčiai

„Žiemos rūpesčiuose“ irgi esama panašių analogijų. Palyginimui galima paimti Vergilijaus epizodą apie skitų žiemą. Vergilijus, pietų žmogus, su nusistebėjimu aprašo skitų kraštą, kur gyvuliai laikomi uždaryti tvartuose, kur neauga nei žolės laukuose, nei lapai ant medžių. Žemė ten apdengta sniego pusnių ir aukštų ledynų. Romos poetui keista, kad užšąla upės ir per jas galima važinėti ratais. K. Donelaitis apie visa tai kalba, tačiau griežtai skirtingai: „Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams, / Kad ir balos ir klampynės pradeda rauktis, / Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja. / Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai“.

Taigi būrų poetas, kaip tikras šiaurietis, nė kiek nesistebi žiema. Jo vaizduojamoji gamta, bent kuriuo metų laiku, nepraranda didingo grožio: „Tik dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai / Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo / Ir nei puderuoti ponaičiai stov įsirėmę“.

Vergilijus, hiperbolizuodamas savo vaizdus, apie skitiškąją žiemą prirašo nebūtų dalykų. Jis pasakoja apie tokias sniego pusnis, kuriose paskęsta jaučiai ir briedžiai, kad vos bekyšo jų ragai iš sniego. K. Donelaičio paukščiams ir gyvuliams irgi nelinksmas gyvenimas žiemą, bet jie moka išgyventi: Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs, / O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams“.

Sutapimai kūriniuose sukelia daug minčių

Tačiau kai kurie momentai vis dėlto leidžia manyti, kad šis Vergilijaus aprašymas buvo žinomas K. Donelaičiui. Pavyzdžiui, Vergilijus užbaigia skitų gamtos aprašymą keista briedžių medžiokle: „Juos ne paleidę šunis, ne tinklais apsiautę medžioja, / Netgi ne pūnų strėlėm nusigandusius vaiko plunksnuotom, <…> / Nukerta galvas kirviu, nugalabija baubiančius klaikiai / Ir į namus, linksmai rėkdami, nugabena laimikį“. K. Donelaitis savo žiemos peizažą užbaigia taip pat briedžiais, tik jis kalba apie vogčia vykdomą briedžių medžioklę: „…klastuodami vagys / Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia / Ar, nusišovę su griekais, sau parveža briedį / Irgi namėj, slapta mėsinėdami, juokiasi šelmiai“.

Be to, Vergilijus šioje vietoje pradeda kalbėti apie pačius žmones šiame žiauriame krašte: „Patys giliai po žeme, išsikasę žeminę, gyvena, / sėdi be darbo visad, tik, atvilkę sau ąžuolo stuobrį, / guobą nepjautą ugniakuran verčia ir kiša į ugnį“. K. Donelaitis čia irgi iš karto pereina prie žmonių, kurie, susirinkę į krivūlę, kalbasi apie miško vogimą: „Ei, kas tai per grieks, kad didelį rąstą / Šis, ar tas, ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt, / Ar kad aužuolus šulnus, durnai sukapojęs, / Duoną kept ar ką džiovint į kakalį kiša!“. Tai primena pacituotąsias Vergilijaus eilutes. Greičiausiai Vergilijaus briedžių medžioklė imponavo K. Donelaičiui. Tačiau jis labiau nori pamokyti, įspėti vagis, vagiančius medžius ir šaudančius žvėris be leidimo.

Apibendrinant šį K. Donelaičio gamtos vaizdų gretinimą su Vergilijaus „Georgikų“ gamtos vaizdais, tenka padaryti dvi išvadas. Pirma, nors tarp K. Donelaičio „Metų“ ir Vergilijaus „Georgikų“ sunku iš karto pastebėti aiškesnius bendrumus, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus į jų gamtos vaizdus, vis dėlto pradeda ryškėti gijos, kurios nematomais ryšiais sieja šias poemas. Antra, kai kurie sugretinimai rodo, kad K. Donelaičio originalumas yra neabejotinas, ir jis pasireiškia ne tik tuo, kad mūsų poetas sukūrė apibendrintus pavasario, rudens, žiemos ir iš dalies vasaros vaizdus, bet ir tuo, kad panaudojo juos kaip tam tikrą kompozicinę priemonę, tuo labai nutoldamas nuo antikinės literatūros įprastinių tradicijų. K. Donelaitis originalus ir detalėse, primenančiose Vergilijų. Kiekviena poetinė mintis, kurią jam galėjo sukelti Vergilijus, atgimsta visiškais naujais, donelaitiškais vaizdais.

Neretai poetinis sumanymas, pagautas gal ir „Georgikose“, virsta tokiais paveikslais, kurių akivaizdoje, galima sakyti, nublanksta ir pats Vergilijus. Žodžiu, tarp to įspūdžio, kurį kažkada K. Donelaičiu padarė jo mėgstamo Vergilijaus sukurtas vaizdas, ir jo paties sukurto vaizdo yra labai didelis tarpas, originaliai užpildytas mūsų poeto kūrybinės vaizduotės.

Skirtumų yra…

Be to, sekant gamtos aprašymus nuo pavasario iki žiemos, jaučiamas stiprėjantis poetinis K. Donelaičio savitumas, jo kūrybinė jėga. Jo skirtingumas nuo antikinių didaktinių poemų dar labiau išryškėja, palyginus žmonių gyvenimo vaizdus. Visų pirma, nei Hesiodas, nei Vergilijus neduoda žmonių gyvenimo vaizdų. „Darbuose ir dienose“ Hesiodas kalba apie save ir savo brolį. Tuose aprašymuose nuolat išreiškiamas Hesiodo nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis, jo pasipiktinimas socialine neteisybe. Iš to galima daug ką spręsti apie tuometinį graikų gyvenimą, tačiau tiesiogiai kasdieninės buities Hesiodas neaprašinėja.

Vergilijus „Georgikų“ II-osios knygos pabaigoje paskyrė vieną epizodą kaimo gyvenimo vaizdams. Tačiau tai daugiau filosofiniai svarstymai, sumišę su poeto fantazija, o ne tikro gyvenimo realūs vaizdai. Tai atgarsiai jo bukolinės poezijos, kuri kaimo gyvenimą vaizdavo kaip ramumo ir palaimos pasaulį. Vergilijui, nemėgusiam Romos, pilnos intrigų ir iškilmių triukšmo, toks požiūris buvo labai artimas. Todėl jis savo epizodo pradžioje sušunka: „O juk laimingi labai, jei žinotų tik savo gerovę, / mūs žemdirbiai! Jiems žemė pati pragyvenimą dorą / teikia nesunkiai, nebodama jokių ginkluotų kivirčų“. Savo kaime Vergilijus lokalizuoja tą idealią gėrio tiesos karaliją, apie kurią svajojo Hesiodas „Darbuose ir dienose“. Bet šitokios karalijos Hesiodas nerado realiame gyvenime, kuriame, anot jo, viešpatauja penktoji, geležinė žmonių karta (Zabulis, 203).

Poemose skirtingai suprantamas žmogaus vaidmuo

Vergilijaus vaizduojamą žmogų galima nuspėti tik iš to, kiek poetas kreipiasi į jį, dėstydamas savo agronominius pamokymus. Tuo tarpu K. Donelaičio „Metuose“ matome visai ką kitą. Lygia greta su gamtos aprašymu čia eina ir žmonių aprašymas. Tiesa, konkretus gyvenimo vaizdavimas čia daug kur paskendęs „lietuviškų kytrų pilosopų svarstymuose“, tačiau ir per juos aiškiai matyti gyvenimo realybė, socialiniai prieštaravimai, beteisė baudžiauninkų padėtis. Svarbiausia, kad visa tai K. Donelaitis atskleidžia ryškiais paveikslais, o ne bendrais pamokymais, kaip, sakysime, Hesiodas.

Palyginus „Metų“ ir „Georgikų“ žmones, matyti, kad K. Donelaičio žmonės gyvena visai kitokį gyvenimą, negu Vergilijaus aprašytieji: jie vargsta, dažnai neturi ko valgyti, juos visaip engia ponai, vakmistrai, tai pat „Šlapjurgis bei Pakulūns pakamorė“. Taip, tai visai skirtingai pavaizduoti žmonės, gyvenimo sąlygos. Tiesiog kitoks yra jų vaidmuo poemose. Galbūt, todėl, kad tai tolimų šalių gyventojai, kitokia aplinka ir kitoks požiūris į pasaulį.

Tiktai „Rudens gėrybėse“, kur kalbama apie gausų derlių, skanius valgius, galima jausti giedresnę nuotaiką. Bet ir čia, K. Donelaitis kalba su tokiu Vergilijaus poezijai svetimu realumu, kad negalima šių poetų netgi lyginti, pavyzdžiui: „Vaike! numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs; / Piauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną“. Tokio žodyno galima tikėtis iš Teokrito, kuris savo kaimo ir miesto buitiniuose vaizdeliuose yra gana realistiškas. Bet tai būtų visai neįmanoma Vergilijaus poezijoje. Galima kalbėti net apie tam tikrą priešingumą paveikslų, sutinkamų „Metuose“ ir, sakysime, Vergilijaus „Bukolikuose“.

Scena, kurioje gydomas sumuštas Dočys, šiek tiek primena kerėjimo sceną, kuri aprašyta Vergilijaus „Bukolikų“ VIII eklogėje. Kaip „Metuose“ kalbama apie „nesvietiškai pagadintą “, vos gyvą Dočį, kurį reikia atgaivinti, taip „Bukolikose“ kalbama apie atšalusį meilėje Dafnį, kurį reikia susigrąžinti. Ši paslaptinga žyniavimo scena, greičiausiai, buvo žinoma K. Donelaičiui. Tačiau tai, ką sukūrė K. Donelaitis, yra visiškai priešingai Vergilijui. Pavyzdžių, Dafnis, kerų veikiamas, didžiam kerėtojų džiaugsmui, sugrįžo. K. Donelaičio Dočys irgi atkuto, bet tai žyniautojų visai nenudžiugino, nes jis, „Su sykiu nei koks perkūns iš patalo šoko / Ir, iš papykio nusitvėręs didelį strampą, / Bobas su visokiais bobiškais tepalėliais / Iš stubos prismirdintos tuo išmušė laukan“. Nėra bendrumo: Dočio gydymas ir Dafnio susigrąžinimas. Skirtingi kerėtojų tikslai ir tų kerų pasekmės.

Sunkios gyvenimo naštos pavyzdžiai

K. Donelaitis, matydamas tikrai sunkų valstiečių gyvenimą, „Metuose“ daro išvadas, visiškai kitokias negu Vergilijus. Jis negiria valstiečių gyvenimo kaip Vergilijus, o panašiu stiliumi priešingai sušunka: „O jūs, vargdienėliai, jūs, vyžoti nabagai! / Jūs baudžiauninkai, bernai ir kaimenių kerdžiai! / Ir kas daugiaus yr stenančių nabagėlių, / Ramdykit ben ašaras ir paliaukyte verkę!“ Toks K. Donelaičio požiūris į realų būrų gyvenimą suartina „Metus“ su Hesiodo poema „Darbai ir dienos“, kurios autorius buvo taip pat nesutaikomas engėjų priešas.

Žinoma, K. Donelaitis, sukūręs daug ryškių paveikslų iš žmonių buities, dažniau randa progų pasijuokti iš ponų, statydamas juos kaip blogą pavyzdį būrams. Pirmas žmogaus paveikslas, kurį pateikia K. Donelaitis jau pavasario gamtos aprašymuose, yra besikeikiantis ponas. Kai ponai pradeda plūsti būrus, K. Donelaitis nurodo: „Ak! Kur dingtų ponai, kad jie būro netektų, / Ir kad bėdžius toks su šūdais jiems nepadėtų“. Tačiau gilesnio socialinio klausimo sprendimo K. Donelaitis, panašiai kaip ir Hesiodas, neduoda. Ribotas būrų poeto požiūris į socialinę neteisybę, be abejonės, buvo susijęs su konfesijos ribojama jo pasaulėžiūra.

Reikia pažymėti, kad tarp „Metų“ ir Hesiodo bei Vergilijaus poemų, kaip pastebėjome, galime rasti daug daugiau bendrumų, negu jų paprastai nurodydavo K. Donelaičio kūrybos tyrinėtojai. Tačiau būrų poema esminiai skiriasi nuo Hesiodo „Darbų ir dienų“ ir Vergilijaus „Georgikų“: čia daugiausiai vietos skiriama žmogui. Gamta ir žemės darbai, kurie sudaro turinį Vergilijaus „Georgikų“, „Metuose“ pateikiama dažniausiai per Rytų Prūsijos žmogų, būrą. K. Donelaitis netgi pasirinko savo poemai tokią formą, kad vaizduojamieji žmonės galėtų patys dalyvauti, kaip savarankiški veikėjai. Jis pritaikė dialoginę formą didaktiniam epui. Galimas dalykas, kad ji paimta iš Vergilijaus bukolinės poezijos. Beje, šis klausimas dar reikalauja atskiro tyrinėjimo.

Lietuviškumo kėlimas ir paklusnumas Visagaliui

K. Donelaičio tikslas kelti ir išlaikyti lietuviškumą atitiko epo tikslus. Tik jo svarbiausi veikėjai nėra epo didvyriai. Gamta ir žmonių vaizdavimu jis skiriasi nuo didžiųjų nuo ankstesniųjų amžių epo kūrėjų. Jis rodo lietuvius ūkininkus ir baudžiauninkus su visomis jų ydomis, nes jam svarbu paraginti bijoti Dievo ir pasitaisyti. Anot Birutės Ciplijauskaitės, K. Donelaitis nėra koks bardas, kuris porintų garbingus žygius, taipgi nerūpi jam aukštinti naujus mokslinius išradimus, liudijančius žmogaus pažangą arba apdainuoti gražią gamtą. „Metai“ ypač kelia Dievo šlovę.

K. Donelaičio pagrindinis tikslas – priartinti žmones prie Dievo. „Metai“ su nuolatiniais moraliniais įspėjimais ir visuotinės harmonijos Kūrėjo šlovinimu priklauso didaktinei literatūrai. Pamokslas tampa paraginimu išlaikyti tautinį tapatumą: kaip ir senajame ispanų epe, kuriame religija neatskiriama nuo tautybės, dievobaimingas žmogus ir tikras lietuvis yra tas pats.

Įdomu palyginti K. Donelaitį su antikinėmis didaktinėmis poemomis dar vienu požiūriu, susijusiu su žmonių gyvenimu. Tai darbų aprašymai. Tiek Vergilijui, tiek Hesiodui darbai yra pagrindinė kaimo žmonių veiklos sritis. Per darbus galima daug spręsti ir apie pačius žmones, nors jų antikinėse didaktinėse poemose jų tiesiogiai nematyti, ir K. Donelaitis kiekvienoje „Metų“ dalyje aprašinėja vienokius arba kitokius baudžiauninkų darbus. Pasak Henriko Zabulio, jeigu Vergilijaus ir Hesiodo poemose žmogus, kaip gyvas, jaučiąs ir mąstąs individas, slypi už abstrakčios, nors ir nuosekliai išdėstytos metų darbų tvarkos, tai „Metuose“ darbai yra viena sudėtinė žmogaus gyvenimo dalis, nors ir labai svarbi.

H. Zabulio manymu, žmonių darbai susieja bei padaro labai panašiomis šias tris poemas. K. Donelaitis ribojosi pergyventa tikrovę, dėl to jo aprašymai tikslesni: pristato lietuvišką kaimą su jo papročiais ir kasdieniais darbais Rytų Prūsijoje. Jis pragmatiškesnis: vaizduodamas būrus būtinai nori ir pamokyti.

Literatūra:

Kristijonas Donelaitis. Raštai. – V., 1977.

Birutė Ciplijauskaitė. Donelaičio „Metai“: realizmas ir tautinis jausmas // B. Ciplijauskaitė. Literatūros eskizai. – Vilnius – Kaunas, 1992. – P. 101-109.

Henrikas Zabulis. K. Donelaičio „Metų“ santykis su Vergilijaus ir Hesiodo didaktinėmis poemomis. // Literatūra ir kalba, VII, V., 1965. – P. 184-212.

 Nuotraukoje: K. Donelaičio skulptūra VU kieme. Skulpt. Konstantinas Bogdanas