Adamo Dubinskio nuotr.

Doc. dr. Halina KOBECKAITĖ, www.traku-zeme.lt

Nepaisant kiekvienos kalbos ypatumų, kalbininkai yra sukūrę begalę kalbos mokymo metodų ir metodikų. Jos taikomos mokyklose, kalbų kursuose, būreliuose ir pan. Neseniai teko skaityti prisiminimus vieno labai savotiško skaitymo mokymo būdo, taikyto Lietuvos kaime prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą: „Daraktorė susodino mus aplink stalą, elementorius liepė pasidėti priešais save, pati atsisėdo prie stalo kampo ir čia pat šalia sėdinčiam vaikui liepė skaityti – „slibizuoti“. Vaikas balsu skaitė skiemenis. Daraktorė išklausė, pataisė, ir pati praslibizavo kelias naujas eilutes mokinio knygutėje, naujai užduotą skirsnelį pabraukė nagu, liepė pereiti ir sėstis suolo gale.

Kiti vaikai pasislinko taip, kad užėmė išegzaminuoto vietą.[…] Taip ir sukomės ratu apie stalą visą žiemą, mokėmės balsu, kas kam užduota ir nagu pažymėta. Kol ateina tavo eilė prie daraktorės, tu privalai savo užduotį išmokti. Mokytojas išklausydavo ir jei perskaitydavai gerai, toliau užduodavo, Jei neišmokai – ausį užsukdavo, ir dar sykį turėdavai važiuoti aplink stalą su ta pačia užduotim. […] Tokia buvo metodika. Mokytoja dirbo su kiekvienu individualiai. Čia pat mokinys gauna užduotį, čia pat mokosi, čia pat patikrinamas – išmoko ar ne – ir čia pat gauna pagal nuopelnus.“ (Antanas Verksnys, „Mano gyvenimas – liudininkas“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1992, p. 17.)

Žinoma, čia buvo mokoma skaityti gimtąja kalba. O kaip mokyti gimtosios kalbos, kurios nemoki, nevartoji ir net neturi kur jos vartoti? Paprasčiausia būtų pasakyti, kad tada iš vis neverta vargti? Nes kam?

Tokie klausimai, pavyzdžiui, kyla šiandien dažnam emigrantui, išvykusiam gyventi svetur. Nors lietuvių kalbai išnykimas dar negresia, bet jau girdime, kad antros kartos emigrantai jau lietuviškai sunkiai susišneka. Žinoma, dalis tėvų stengiasi, kad vaikai, augdami svetur, nepamirštų gimtosios kalbos, veda juos į sekmadienines mokyklas ir pan. Bet visi supranta, kad sekmadieninėse mokyklose galima kalbą patobulinti, bet vargu, ar galima jos pramokti, jei neturi su ja tiesioginio sąlyčio kasdien ir svarbiausia namie. O juk kalba kiekvienai tautai yra vienas svarbiausių tautinio tapatumo komponentų.

Karaimams taip pat, nors gimtosios kalbos vartotojų per amžius tolydžio vis mažėdavo, ir klausimai, kam man tos „nereikalingos kalbos“, kildavo jau XIX a. pabaigoje, kai dalis karaimų dažniausiai dėl ekonominių sumetimų kėlėsi iš Trakų į Vilnių, iš Krymo į kitus Rusijos miestus, dažniausiai į didmiesčius Maskvą ar Sankt- Peterburgą, o kiti net į Mandžiūriją, į Charbiną, vieną stambiausių šios dienos Kinijos miestų. Nors lygiagrečiai augo ir patriotiškai nusiteikusių tautiečių susirūpinimas vykstančiais procesais ir pastangos kalbos išnykimą įvairiais būdais stabdyti, realybėje bendraujant su kitataučiais, pamažu nyko gimtosios kalbos vartojimas ir lygiagrečiai – poreikis jos mokytis. Procesą smarkiai pastūmėjo į priekį sovietmetis, kai visuotinai formuojama „sovietinio žmogaus“ ideologija trynė visa, kas specifiška, ypač, kas etniška ar tautiška. Žmonės net bijojo viešai kalbėti gimtąja kalba. Jei taip, tai kam jos mokyti vaikus? Dabar turime akivaizdų rezultatą – Kryme, Lucko–Haliče esančiose karaimų bendruomenėse, turėjusiose savo specifinius kalbos dialektus, net spaudą, karaimų kalbos neliko nė kvapo. Rusijos didmiesčiuose ji išnyko dar anksčiau.

Lietuva liko vienintelė vieta pasaulyje, kur karaimų kalba dar tebevartojama gyvai, nors ja kalbančių žmonių skaičius irgi drastiškai mažėja. Ačiū Dievui, kad čia dar tebėra maža saujelė žmonių, suprantančių, kad tą sparčiai nykstančią retenybę būtina išsaugoti. Jų pasišventimo savo tautai dėka jau septyniolika metų Trakuose kasmet vyksta tarptautinė karaimų kalbos stovykla, į kurią suvažiuoja karaimai ar jų palikuonys iš įvairių pasaulio šalių.

Visi supranta,kad per vieną ar dvi savaites kalbos, kurios niekur negirdi ir niekur negali pavartoti, neišmoksi. Bet gal gali kitokiu būdu prisiliesti prie to garbingo paveldo, kurį tau paliko protėviai? Gal gali jį paliesti, užuosti, pajusti, išdainuoti, nupiešti? O paskui ką nors ir prisiminti, ar parvažiavus namo pakartoti, pažiūrėjus į užduotis ar kalbos pamokų aprašymus, kuriuos užsiėmimų pradžioje išdalijo mokytojai. Tad ar neprimena tai „daraktorių“ gadynės“, kurios prisiminimus citavau pradžioje? Ten mokytojas dirbo individualiai su kiekvienu mokiniu, o dabar tenka kasmet sugalvoti individualias užduotis kiekvienai mokinių amžiaus grupei, nes vieni dar per maži, kad mokytųsi kalbos, o kitiems, deja, jau per sunku įsiminti naujus žodžius. Mokytojams tenka sukti galvą, kaip patraukliai pateikti kalbinę medžiagą ir kaip ją susieti su istorijos, papročių, tradicijų pažintimi.

Naujovės kalbos pamokose

Šiais metais kalbos pamokas mažiesiems vedė Taja Firkovič, o vyresniesiems – Lietuvos karaimų kultūros bendrijos valdybos pirmininkė doc. dr. Karina Firkavičiūtė. Visas pamokas ir vakarinius užsiėmimus vienijo pagrindinė mintis – dėmesys sąvokoms, išreiškiančioms emocijas – džiaugsmą, liūdesį, pyktį, meilę. Tam buvo pasitelkti karaimų poezijos ir šįmet į karaimų kalbą išverstos A. de Sent-Egziuperi apysakos Mažasis princas tekstų pavyzdžiai bei karaimų dainos. Jas aranžavo ir pamokų metu atliko pianistas Rytas Lingė, o dainavo visi pamokų dalyviai. Vladimiras Maškevič kartu su visais padainavo savo mėgstamiausią dainą XIX a. poeto Marko Sultanskio žodžiais Širiń eľ (Mielieji žmonės). Kad mokiniai įsidėmėtų daugiau karaimiškų žodžių, reiškiančių emocijas, įsijaustų į kalbos skambesį, Karina Firkavičiūtė parengė ir kelias novatoriškas programas. Viena jų irgi buvo susijusi su emocingomis dainomis, naujai pritaikytomis gerai visiems žinomoms melodijoms, bet su karaimiškais žodžiais. Pavyzdžiui, itališkai melodijai O sole mio (O mano saule) ir melodijai Milijon alych roz (Milijonas raudonų rožių) buvo pritaikyti poeto Simono Kobecko (1911–1985) eilėraščių Sieniń üčiuń bary(Viskas dėl tavęs) ir Anar (Jai) žodžiai, dainos L‘Italiano melodijai – poeto Simono Firkovičiaus (1897–1982) eilėraščio Jolhušmahy kajnar adamnyn suvuchba(Šaltakraujo ir karštakošio susitikimas) tekstas. Priedainius ir žodžius Muzikos garsų melodijai Karina sukūrė pati.

Baigiamajame koncerte Tajos Firkovič mokinukai deklamavo išmoktą eilėraštį, o Karinos mokinių choras labai įkvėptai atliko dvi išmoktas dainas. Kitas ruošiasi dainuoti kitąmet.

Kita novatoriška Karinos Firkavičiūtės kalbos pamokos programa buvo susijusi su karaimišku kulinariniu paveldu. Mokiniai, susiskirstę į dvi grupes, iš surašytų ant atskirų lapų karaimiškų žodžių, pasinaudodami karaimų kalbos žodynu, turėjo sudėlioti kybynų ir salotų paruošimo receptus, pagal kuriuos iš čia pat esančių produktų reikėjo tuos patiekalus ir paruošti. Kai kas tik dabar pirmą kartą mokėsi pjaustyti mėsą ir lipdyti kybyną, ir sužinojo, kad karaimiškas žodis kačalama kilęs iš lietuviško kočioti. Tai buvo ir kalbos pamoka, ir pramoga, visiems sukėlusi daug smagaus juoko ir malonumo, nes savo paruoštas salotas ir iškeptus kybynus čia pat galėjai ir suvalgyti.

 Kūrybinės dirbtuvės ir istorinių įvykių prisiminimai

Dar vieną smagią naujovę įgyvendino broliai Babadžanai ir Margarita Rajeckienė, surengę vakarais kūrybines dirbtuves. Trys broliai Babadžanai – Vladimiras, Aleksandras ir Garikas –pakvietė dalyvius išmėginti tapybos sugebėjimus, ir visi susirinkusieji – dideli ir maži – aliejiniais dažais tapė Karaimų gatvės vaizdus, kuriuos, dažams išdžiuvus, galėjo pasiimti. Margarita Rajeckienė mokė dalyvius lipdyti iš tešlos. Čia buvo be galo daug erdvės fantazijai pasireikšti – galima buvo ne tik kažką nulipdyti, bet ir savo kūrinį nuspalvinti. Savo pagamintus kūrinius kiekvienas galėjo pasiimti. Taip visi gavo pačių sukurtą suvenyrą, kuris žadins puikias mokykloje patirtas emocijas.Su jomis buvo susiję ir prisiminimai apie karaimų vestuvių tradicijas. Zofija Samulevičienė, Tatjana ir Vladimiras Maškevičiai, Eugenija Kobecka, Romualdas Špakovskis pasakojo, kaip vyko jų vestuvės, susidėjusios iš trijų tradicinių dalių – sužadėtuvių, tuoktuvių ir puotos. Visi prisiminė ir sutuoktuvių sutartį, kuri paprastai būdavo surašoma kiekvienai porai. Per sužadėtuvių ceremoniją šią sutartį savo parašais sutvirtindavo visi jos dalyviai, o per tuoktuves dvasininkas ją įteikdavo jaunajai, kuri ir saugodavo šį dokumentą visą gyvenimą.Mokyklos dalyviai taip pat mokėsi lieti žvakes Trakų turizmo informacijos centre, o Dalgedų sodyboje – kepti duoną.Du vakarai mokyklos programoje buvo skirti istorinei temai. Jelena Špakovskaja papasakojo apie prieš šimtą metų Kryme aukščiausiojo dvasininko Hadži Serajos Chano Šapšalo (1873–1961) iniciatyva leisto laikraščio Известия караимского духовного правления (Karaimų dvasinės valdybos žinios) pirmųjų numerių turinį, o Ina Lavrinovič – apie 1989 m. Trakuose vykusią tarptautinę karaimų sueigą, į kurią buvo suvažiavę apie 500 svečių iš įvairių šalių. Ina Lavrinovič dabar pakalbino kelis anų laikų įvykių dalyvius, ir visi aną sueigą laiko buvus svarbiu istoriniu įvykiu.Kaip visada, šalia paskaitų ir dainų buvo ir šokiai. Jiems vadovavo trakietė Loreta Anskaitienė, o jaunoji karta visą savaitę repetavo Aidaro Lavrinovičiaus ir Kotrynos Rajeckaitės režisuojamą vaidinimą, kurį ir parodė gausiai susirinkusiai publikai baigiamajame koncerte Galvės restorane liepos 27 d.Dar svarbu pažymėti, kad mokyklos dalyviai kasmet vyksta į kokią nors pažintinę ekskursiją po Lietuvą. Šįmet maršrutas juos nuvedė į Panevėžį ir Naujamiestį, kur ekskursantai susipažino su ten gyvenančiais karaimais, aplankė Panevėžio miesto biblioteką, kuriai padovanojo naujausius leidinius – Simono Firkovičiaus eilėraščių rinkinį Bir kiuń ėdi… Buvo tokia diena… ir Karinos Firkavičiūtės knygą Gyvenimas karaimų dainose. Naujamiestyje jie taip pat apžiūrėjo karaimų kapines, o grįždami dar užsuko į dinozaurų parką.Septynioliktoji tarptautinė karaimų kalbos stovykla pasibaigė. Trakų rajono laikraštis Trakų žemė jau rašė apie ją ir spausdino baigiamojo koncerto nuotraukas, o Lietuvos karaimų kultūros bendrijos valdyba, kurios nariai Karina Firkavičiūtė (pirmininkė), Irina Abragamovič, Dmitrijus Jutkevičius, Zenonas Firkovič, jų pagalbininkai Eugenija Ešvovičiūtė, Evelina Juchnevičiūtė ir kiti, negailėdami jėgų ir laiko dirbo kurdami, derindami ir vykdydami jos programą, išsyk po baigiamojo koncerto pradėjo galvoti apie ateinančių metų stovyklos programą. Šįmet ją globojo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, o kitąmet ji bus susijusi su bendra Trakų miesto – Lietuvos kultūros sostinės – programa.Džiugu, kad mokyklos programą ir šįmet, kaip kasmet parėmė Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės, Trakų rajono savivaldybė, restoranai Kiubetė ir Kybynlar. Visiems rėmėjams, organizatoriams ir dalyviams – ypatinga padėka.

KARAIMŲ KALBOS IR STOVYKLOS DALYVIAI PANEVĖŽYJE PRIE ATMINIMO LENTOS, ŽYMINČIOS BUVUSIOS KENESOS VIETĄ

Karaimų kalbos mokymo ypatumai