Mickevičių giminės medis, LVIA, F. 391, ap. 4, b. 1853

Šiek tiek nuotrupų arba šis tas iš įvado į heraldiką

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt, Vilnius

Suskaitmeninta nemaža dalis Lietuvos katalikų bažnyčios metrikinių knygų atvėrė visą lobyną naujiems genealoginiams tyrinėjimams. Tačiau domėjimasis praeitimi, kilmės legendos gyvavo visais laikotarpiais. Štai,  A. Railaitė-Bardė, analizavusi bajorų giminių genealogijos šaltinius, rašo, jog XVIII amžiuje taip pat buvo domimasi giminės kilme, paišomi ne retai ir puošnūs giminių medžiai.

Nemažai tokių genealoginių medžių yra išlikusių Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomose bajorų genealoginėse bylose, kurios buvo sudarytos jau XIX amžiaus pradžioje, carui įvedus privalomą bajorijos ir kitų kilmingųjų luomų verifikaciją (pvz., visiems genealogijos tyrinėtojams žinomas „garsusis“ 391 fondo 4 apyrašas).

Paminėtina ir tai, jog šis regionas, t. y. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su visomis turėtomis žemėmis, įskaitant dalį Gudijos, dabartinės Vakarų Ukrainos ir kt., pati Lenkija, taip pat Lenkijos Karalystės žinioje buvusi Galicija buvo gausiai apgyvendintas bajorija. Kaip teigia, prof. T. Bairašauskaitė caro valdžia po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų bajorų perpatvirtinimo procesuose sunaikino apie 90 procentų buvusios smulkiosios Abiejų Tautų bajorijos. Dėl to, ne reta situacija, aptikus XIX amžiaus šaltiniuose savo protėvį besantį valstiečiu, o XVIII amžiaus šaltiniuose dar buvusį bajoru.

Zigmanto Kiaupos „Lietuvos istorijoje“ teigiama, jog iš XVIII a. sudarytų genealoginių medžių ar jų matmenų matyti, kad tebebuvo mėgstama itin kilmingas gimines kildinti iš Lietuvos metraščiuose minimų Palemono ir jo palikuonių – taip darė Giedraičiai, Radvilos, Sapiegos, Pacai. XVIII a. buvo kuriami Lietuvos bajorų kilmės iš kitų šalių valdovų ar didikų pasakojimai, kaip antai: Bulharinų, Romerių, Korsakų, Kosakovskių, Denhofų. Daugeliu atvejų giminės kilmingumas būdavo  parodomas remiantis įvairiais požymiais, pavyzdžiui: protėvių kariniais žygiais, užimtomis pareigomis, šeimos giminystės ryšiais su kitomis iškiliomis šeimomis ir pan.

Kaip rašo disertacijoje A. Railaitė-Bardė, LDK kilmingųjų heraldika yra viena Lietuvos heraldikos tyrinėjimų sričių, kurios rezultatai vertingi norint susidaryti platesnį vaizdą apie LDK kilmingųjų luomą, jo narių savitą mentalitetą, genealogiją, pareigybes.

Paminėti du reikšmingi šaltiniai, tai Edmundo Rimšos „Heraldika. Iš praeities į dabartį“, Vilnius, 2004; bei to paties autoriaus „Kilmingųjų herbai Lietuvoje“, taip pat minimas ir Semkowicz Władysław veikalas „O Litewskich rodach bojarskich zbratanych ze szlachtą Polską w Horodle roku 1413.“ In Lituano-Slavica Posnaniensia. Studia historica, t. III, Poznań, 1989.

Iš tiesų, kilmingojo herbas buvo vienas skiriamųjų giminės ženklų, atsiradęs  viduramžiais ir sudarytas pagal heraldikos taisykles. Herbai atsiradę XII a. Anglijoje ir Prancūzijoje, per šimtmetį išplito po visą Vakarų Europą. Ilgainiui herbai pasidarė paveldimi ir pabrėžė jų turėtojų visuomeninę padėtį. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo senų laikų buvo žinomi Gediminaičių stulpai, tapę Gediminaičių dinastijos herbu (XIV a.) ir Dvigubas kryžius – Jogailos simbolis (Jogailaičiai, XIV a. pab.).

LDK bajorijos herbai susiformavo po Horodlės unijos, t.y. po 1413 metų, perėmus lenkų herbus.   Pasak E. Rimšos, lenkų kilmingųjų heraldika išsiskiria iš kitų Europos kraštų tuo, kad šioje šalyje herbus turėjo ne šeimos, o herbinės giminės, patys herbai turėjo vardus. Kitas jų heraldikos ypatumas, kaip pastebi Edmundas Rimša, – „priėmimas į herbą“ (adoptacija), kas atsitiko paminėtoje Horodlėje 1413 metais su 47 Lietuvos giminėmis.

Tai buvo gerai apgalvotas žingsnis – per herbinę giminystę suartinti abiejų valstybių kilminguosius, o Lietuvoje dar ir sustiprinti bajorų luomą, kad jis taptų atsvara augančiai didžiojo kunigaikščio valdžiai. (žiūr. Marcinkevičius A. heraldikos akivarai: Kodėl turime juostuotą, o ne istorinę vėliavą? https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/heraldikos-akivarai-kodel-turime-juostuota-o-ne-istorine-veliava.d?id=59950017).

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog Horodlei kandidatus gauti herbus parinko pats Didysis kunigaikštis Vytautas.  Tokiu būdu Astikai ir Radvilos gavo tris ragus, Vilniaus vaivada Manvydas – Leliva herbą, Trakų vaivada Jaunis Valimuntaitis – Zadora herbą, Jonas Goštautas – Abdank arba Habdank herbą ir kt.

To paties herbo turėtojai sudarydavo heraldinę giminę – “ród”, kas rodė tos pačios heraldinės giminės atstovą, nors jų nesiejo jokia giminystė. Šią lenkų tradiciją perėmė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija. Dėl to egzistavo patvirtinti heraldikos ir nepatvirtinti bajorai (kas yra nurodoma ir jų genealoginėse bylose ar kituose išlikusiuose istoriniuose dokumentuose).

Kaip minėta, herbas yra heraldikos elementas. Visų pirma, tai ženklas, išskiriantis jo turėtoją iš visuomenės kaip kilmingą asmenį. Taip pat herbas buvo naudotas, norint pabrėžti kilmę.

Kiekvienas herbas turi savo legendą, taip pat žinomos herbo kilmės istorijos. Herbai turi aprašus. Herbų sankaup – herbynas. Genealogams ir genealogijos tyrinėtojams mūsuose labiausiai žinomi heroldų Kasparo Niesieckio, Adamo Bonieckio, Tadeušo Gajl sudaryti herbynai.

Kiekvienas herbas sudarytas pagal heraldikos taisykles. Dar viduramžiais herbus turėjo ne tik kilmingieji, bet ir turtingesni miestiečiai, pirkliai bei amatininkų cechai.

Herbe paprastai vaizduojamas skydas, virš jo šalmo karūnėlė (rečiau pats šalmas) arba kitas skiriamasis ženklas ir šalmo papuošalas. Tačiau būdavo būdingi ir puošybos elementai, Štai,  1780 m. Giedraičių genealoginiame medyje naudoti herbai papuošti kunigaikštiškomis mantijomis. Puošniausius herbus galima rasti 1731 m. ir 1733 m. Sapiegų genealoginiuose medžiuose.

Raimondas Baltėnas gana nuosekliai aprašė, jog herbui buvo privalomi tam tikri elementai, pirmiausia skydas. Skyduose naudotos ribotos raiškos priemonės: du metalai – auksas ir sidabras ir keturios emalės (spalvos) –raudona, mėlyna, juoda ir žalia (eilės tvarka pagal taurumą). Skydo dalijimai tiesiomis ar lankstytomis linijomis į skirtingų spalvų laukus buvo vadinami heroldinėmis figūromis. Simboliai, esantys skyde, vadinami mobiliosiomis figūromis. Figūrėlės herbuose – žmonės, alegorinės figūros, žvėrys, paukščiai, taip pat gėlės, ornamentai. Herbams buvo būdingi devizai.

Apie heroldus Kasparą Niesieckį, Adomą Bonieckį ir Tadeušą Gajl

Kasparas Niesieckis gimė 1682 m. gruodžio 31 d. Didžiosios Lenkijos regione, tikslesnė gimimo vieta nėra žinoma. Jo tėvai buvo miestiečiai. Niesieckis mokėsi Krosno Jėzuitų kolegijoje. 1699 m. Krokuvoje buvo priimtas į Jėzuitų ordiną. Teigiama, jog 1701–1704 m. Niesieckis studijavo filosofiją Liubline, vėliau tęsė studijas Lucke, Krokuvoje. Taip pat yra studijavęs Jėzuitų ordino teisę.

Baigęs studijas dėstė Bydgoščiuje ir Choinicėje retoriką ir poetiką, vėliau persikėlė gyventi į Kališą. Taip pat kažkiek metų gyveno Krokuvoje, Lvove, Liubline. Daug keliavo. Savo žymųjį herbyną rengė Lvove.

Kasparo Niesieckio “Korona Polska”, kurią sudaro 1-4 tomai, pirmą kartą išleista Lvove, 1728–1743 metais, šio herbyno pilnas pavadinimas lenkų kalba: “Korona Polska przy złotey wolnosci starożytnemi Rycerstwa Polskiego y Wielkiego Xięstwa Litewskiego kleynotami naywyższymi Honorami Heroicznym, Męstwem y odwagą, Wytworną Nauką a naypierwey Cnotą, nauką Pobożnością, y Swiątobliwością ozdobiona Potomnym zaś wiekom na zaszczyt y nieśmiertelną sławę Pamiętnych w tey Oyczyźnie Synow podana TOM … Przez X. Kaspra Niesieckego Societatis Jesu“ 1728, t. 1-4, Lwów 1728–1743.

Kasparas Niesieckis mirė 1744 m. liepos 9 d. Krasnystave.

Adomas Bonieckis gimė 1842 m. lapkričio 19 d. Žydovike (miestelis netoli Kelcų), Lenkijoje. Adomas Bonieckis anksti liko be tėvų, užaugęs studijavo teisę Sankt Peterburge, vėliau Paryžiuje. Nuo 1865 m. dirbo Varšuvos teismų sistemoje. Dar bedirbdamas teismuose susidomėjo heraldika ir ėmė rengti didžiulį Lenkijos giminių herbyną. Buvo Lenkijos Heraldikos draugijos nariu.

1899 m. kartu su Artūru Reiskiu Bonieckis pradėjo daugiatomio “Lenkų herbynas” leidybą. Iki Adomo Bonieckio mirties, t.y. 1909 metų buvo išleista trylika herbyno tomų. Šis herbynas reikšmingas, tyrinėjant ne tik Lenkijos, bet ir LDK gimines.

Taigi, žymiausias Adomo Bonieckio veikalas – Herbarz polski. Cz. 1, T. 1-16/ Wiadomości historyczno-genealogiczne o rodach szlacheckich. ułożył i wydał Adam Boniecki.

Tadeušas Gajl gimė 1940 m. Vilniuje. 1966 m. baigė Dailės akademiją Lodzėje. Vėliau dirbo įvairiose įmonėse tekstilės dizaineriu, nuo 1989 m. žurnalo (lenk. Plus) dailininku.

Nuo 1983 m. Tadeušas Gajl susidomėjo heraldika. Išleido veikalus: herbarzy Polskie rody szlacheckie i ich herby (Białystok 1999, 2000, 2003), Herby szlacheckie Rzeczypospolitej Obojga Narodów (Gdańsk 2003), Herby szlacheckie Polski porozbiorowej (Gdańsk 2005) oraz Herbarz Polski od Średniowiecza do XX wieku (Gdańsk 2007, wydanie poprawione i rozszerzone 2011).

Pirmasis iš herbų – Abdank (LDK patvirtintas 1413 m. Horodlės unija)

Herbas „Abdank“ (lenk. Abdank) – kilmingųjų herbas, naudotas Lenkijos Karalystėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Abiejų Tautų Respublikoje, Rusijos imperijoje.

Pagal Kaspąrą Nesieckį šis herbas buvo žinomas Krokuvos įkūrėjo kunigaikščio Kroko laikais kaip Cictercianų abatijos emblema. Iš pradžių herbas buvo vadinamas vokiečių kalbos žodžiu: Hab’dank, vėliau apie XI–XII amžių vidurį buvo naudojami pavadinimai: Abdank, Audaniec, Abdaniek.

Lenkijoje šis herbas pirmą kartą paminėtas 1212 metais (buvo naudojamas nedidelio miestelio Krušvicų kašteliono lot. Lupus), 1228 m. – Sandomiero vaivados, 1243 m. – Krokuvos kašteliono Mykolo, 1343 metais Kališo žemės teisėjo Dobieslavo. Rašytiniuose šaltiniuose herbas pirmą kartą įvardintas 1402 metais. Herbas buvo sutinkamas ne tik Kališo, bet ir Sandomiero žemėje, Lenkijoje. 1359 m. herbas šmėkščiojo karuose prieš Valachiją, buvo naudojamas Žemutinės Silezijos regione. Lenkijos kariuomenė tose vietose patyrė pralaimėjimų, taip herbas atsidūrė priešų rankose.

1413 m. kartu su Horodlės unija herbas pateko į Lietuvą.

Herbo Abdank legenda byloja, jog pirmą kartą karžygių emblemose pagrindinis herbo Abdank elementas arba heraldinė figūra dviguba V raidė buvo panaudota XII amžiuje Skubų šeimos, iš kurių kilo kilmingųjų Skarbekų (lenk. Skarbek) kunigiakščių ir bajorų giminė. Heraldinė figūra W apibūdinama kaip dvi apverstos gegnės arba trigubai sulaužyti diržai. Dažniausiai ši figūra nutapoma sidabrine, azuro arba aukso spalva.

Pagal legendą Lenkijos karalius Boleslovas Kreivaburnis vieną iš Skarbekų giminės žmonių išsiuntė kaip pasiuntinį pas Vokietijos imperatorių Henriką V. Kai vieno susitikimo metu Vokietijos imperatorius pasiuntiniui rodė savo brangenybes, ir besididžiuodamas turtais pašaipiai atsiliepė apie Lenkiją, Skarbekas nusiėmė nuo piršto auksinį žiedą ir pasakė žodžius: “Pridėsime auksą prie aukso” ir įmetė žiedą į imperatoriaus brangenybių skrynią. Imperatorius Skarbekui padėkojo ištardamas žodžius vok. Habe dank. Siekiant išsaugoti šį įvykį Skarbekų giminės vėliavai buvo suteiktas pavadinimas “Gabdank”, kuris vėliau pavirto į “Abdank”.

Nemažai istorikų yra tyrinėję raidės “W” reikšmę ir simboliką minėtame herbe ir kai kurie jų padarė išvadas, jog šis heraldinis ženklas reiškia keturis žodžius: Veritas, Victoria, Virtus ir Vita, kas reiškia tiesą, pergalę, labdarą ir gyvenimą.

Anksčiausias vietinis heraldinis šaltinis, kuriame minimas Abdank herbas, yra datuojamas 1464–1480 m. Lenkijos istoriko Jano Długoszo, veikale „Insignia seu clenodia Regis et Regni Poloniae”.

Herbą  Abdank sudaro dvi sidabrinės gegnės su nupjautais dugnais į apačią ir sujungtos kaip W raidė arba „popiežiaus bulės“ pavidalas. Pats herbo fonas raudonos spalvos. Antšalmyje virš karūnos pakartojama ta pati emblema.

Iš žymesnių giminių, naudojusių herbą Abdank: Sirokomlės, Chaleckiai, Ilgovskiai, Melnickiai, Haraburdos, Vizborai. Šį herbą naudojo ir ukrainiečių hetmonas Bogdanas Chmelnickis, Trakų vaivada Jonas Goštautas, kiti Goštautų šeimos atstovai: Martynas Goštautas, Albrechtas Goštautas, Stanislovas Goštautas.

Herbas Abdank turi daug pavadinimų variacijų: Abdaniec, Abdanek, Abdank, Avdank, Awdancz, Awdaniec, Białkotka, Biłkotka, Czelejów, Habdaniec, Habdank, Haudaniec, Hawdaniec, Hebdank, Łąkotka, Łękawa, Łękawica, Skuba, Szczedrzyk. Herbas turi daug atšakų, tačiau jas visas vienija simbolis „W“, viso priskaičiuojama apie 18 atšakų.

Naudotos literatūros sąrašas:

A. Railaitė-Bardė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginė savimonė ir jos atspindžiai heraldikoje XVI–XVIII a. – daktaro disertacija, Vilniaus Universitetas, 2013 m.

Edmundas Rimša. Kilmingųjų herbai Lietuvoje // Lietuvos bajorų palikuoniai, 1999 m.

Raimundas Baltėnas. Haraburdų genealogija // https://www.genealogija.lt/uploads/pdf/KNYGA_Raimundas_Balt%25C4%2597nas_Haraburdu_Bieliausku_genealogija_2016.pdf

Niesiecki, Kasper. Herbarz Polski, 1839, Tom II, p. 1; adresu: http://www.magnuski.org/abdank-paprocki.html

Paprocki, Bartosz. Herby Rycerstwa Polskiego, 1584, p. 216-229; adresu; http://www.magnuski.org/abdank-paprocki.html

Tadeusz Gajl: Herbarz polski od średniowiecza do XX wieku : ponad 4500 herbów szlacheckich 37 tysięcy nazwisk 55 tysięcy rodów. L&L, 2007. ISBN 978-83-60597-10-1.

Jan Długosz: Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście, ks. IX. Kraków: 1867—1870, s. 264.

Iwona M. Dacka: Korona Polska Kaspra Niesieckiego: pomnik staropolskiego piśmiennictwa heraldycznego, Warszawa 2004.

Ісаєвич Ярослав. Нєсєцький Каспер // Енциклопедія історії України : у 10 т. / редкол.: В. А. Смолій (голова) та ін. ; Інститут історії України НАН України. – К.: Наукова думка, 2010. – Т. 7 : Мл – О. – С. 383. – ISBN 978-966-00-1061-1.

Władysław Semkowicz. Ś.p. Adam Fredro Boniecki. „Miesięcznik Heraldyczny”. R. 2, Nr 8-9 (sierpień–wrzesień 1909)