Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Jis nurausta ir sumyšta,

Vėliai ją pamatęs,

Ir praranda visą ryžtą,

Nes meluot nepratęs.

Jam graži jinai atrodo,

Nesvarbu, koks oras.

Ir paglostyt gale sodo

Ima slaptas noras.

Bet nedrįsta, po perkūnais,

Jis ištart nė žodžio.

Eina šiurpuliai per kūną,

Baimė širdį skrodžia.

Na, ir kogi taip bijoti,

Ko perdaug varžytis?

Meilė – ne į karą joti, –

Tik svarbu jai ryžtis.

Pagausėti tautai reikia,

Nes kasdiena mažta.

Tai mylėkit nesipeikę

Jūs gerovei krašto!