Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Vis erdvesnius mes statomės namus.

Bet kažkodėl juose mažiau  vaikų.

Pamėgstam didesnius patogumus,

O trūksta laiko – net klaiku…

Pridygo gausiai mokslų daktarų,

Kaip grybų būna po lietaus,

Tik būdų neišranda jie dorų,

Kaip sielą gelbėti žmogaus,

Kai ji nugrimzta tinkluose pagundų,

Taip išradingai siūlančių ydas,

Kad sąžinė tiktai tada nubunda,

Jei teisdariai suduoda per rankas.

Vilioja pilnos rūkalų lentynos.

Nors traukti dūmą – kelias į ligas.

Ar gaila to, kuris tuščiai kankinas

Šio įpročio niekaip įveikti negebąs?

Naujų vaistų vis siūlo famaceutai,

Tik gaila, nemažėja kad ligų.

Daugėja aukštaūgių mūsų tautai,

Bet matom, kad mažėja sumanių.

Kompiuteriai iškreipia guvų protą

Ir žlugdo gyvus santykius žmonių.

Telieka tiesą pasakyt kuprotą:

Turėkit savo galvą ant pečių!