Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Nebevairuoju automobilio,

Nebešuoliuoju, tartum ožys,

Ir nebešoku smagaus kadrilio,

Nes jau seniai man ne trisdešimt trys.

Leiskit patikslint – ir ne šešiasdešimt,

Ketvirčiu amžiaus metelių daugiau.

Kūno silpnumui didėjančiam vešint,

Tyliai murksoti yra daug saugiau.

Kas gi belieka? Priešai išnyko.

Draugų mažėja – tokia būtis.

Tik nestokoju vieno dalyko –

Geros šeimynos. Ji man – viltis

Šioje planetoje dar pagyventi,

Kiek dovanotas kūnas galės.

Nieko baisaus – pamažėlio pasenti,

Kaip surėdyta nuo amžių lemties.