Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Vegetarai juk niekad nesensta,

O nuvysta, tarytum žolė,

Net jeigu įterpia į savo maistą

Svaigų vynelį, vardu Božolė.

 

Cepelinai nė kiek jiems nerūpi,

Nė vėdarai, padabinti spirgais.

O prieš kumpį patempdami lūpą,

Nykiai tampa žalienų vergais.

Atbulais dantimis tečiaumoja

Žalią žolę, raudonus lapus.

Tegyvuoja būtis jų liesoji,

Tai sotesnis mūs stalas tebus!

Ir tegul vegetarų blyneliai

Ant to stalo gražiai sau kėpsos.

Jie puikiausiai pritikti juk gali

Prie sočios raumeningos mėsos.

Todėl kirskime tai, kas patinka,

Apetitą kas kelia smagiai.

Juk tik kartą gyventi mums tenka,

Tai praleiskim šį laiką džiugiai.