Kokią suknelę damutė dėvėjo,

Kokiom kelnikėm jos ponas mūvėjo,

Kokie jie buvo gražūs, madingi,

Tegul pasižiūri, kas tik netingi,

Į nuotraukas sotaus „elito“.

Jie šiandien prie euro, o vakar prie lito

Gebėjo rankas šildyt uoliai.

Todėl nebeliko varguoliai,

Lyg boba prie skilusios geldos.

Tai toks dabartinis „paveldas“

Dirbtinių šypsnių ir manierų,

Tarytum kirpti iš faneros –

Nė lašo tauraus nuoširdumo,

Kuris išgaruoja kaip dūmas,

Kai gauna prieiti prie lovio

Valstybės ar nuslėpto dovio…

Iš to – pretenzingi drabužiai ir mados,

Kartojamas trankiai tuštybės paradas.

Štai turime tokią pamaivų epochą, –

Parėdų – gausybę, o sielą – skurdoką…