Asociatyvi Freepik nuotr.

Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

„Kad numirsiu, man pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau,“ –

                             rašė Jonas taip Biliūnas,

                             Nors labai dar jaunas buvo.

                            Jo džiova marino kūną,

                            Daug nuo to žmonių pražuvo.

Šiandien mokslas medicinos

Gelbsti tūkstančius gyvybių.

Bet geriausios net vakcinos

Neužtikrins amžinybę.

                             Kad numirsiu, man nekaskit

                             Į smėlingą Vilniaus žemę,

                             O supleškinę supilkit

                             Stiklo dvigubon kolbelėn.

Graikams buvo tai klepsidra –

Laikrodis toksai su smiltim,

Vartant rodė laiką tikrą,

Ateities jiems kėlė viltį.

                           Į klepsidrą aš patekęs,

                          Valandas toliau skaičiuočiau,

                          Brangius bičiulius pamatęs,

                          Kaip Biliūnas jiems dainuočiau:

„Nieko kito aš nenoriu,
Tik lelijos kad žydėtų,
Kas pavasario rytelį
Kad lakštingala skambėtų…“