Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Vienas vadeiva žiurkėno veidu

Keistai svajoti sau įsileido.

Jisai pasaulį melan klampino:

Esą, užimti reik Ukrainą.

„Rusų pasaulį“ atkurt panūdo,

Eterį pilną prileido „blūdo“.

Vargšai ruskeliai tuo patikėjo

Ir nukariaut ukrainiečius norėjo.

Bet juos sutiko ne gėlės, puotos –

Gynėjų kulkos, taikliai naudotos.

Tūkstančiai žuvo ten okupantų,

Galop pasaulis dabar supranta:

Laisvę pajutus, tauta pabunda –

Neapsigauna kvailom pagundom

Ir užpuolikams duoda į kailį,

Nes atėjūnų niekas negaili.

Gauna maskvėnai sankcijų krūvą,

Kardą pakėlęs nuo kardo žūva.

Sumalti tankai riogso paplentėm,

Karas juk baigsis – reikės gyventi.

Mieli bičiuliai, ką mes išvydom –

Iš mūsų krašto dingo pavydas,

Puolėm padėti, kuo tiktai galim, –

Grįš ukrainiečiai į savo šalį!