Šią vasarą ne vienas mato, kaip po restauravimo ar atstatymo darbų keičiasi senosios Lietuvos pilys, anksčiau buvę apleisti dvarai. Už Europos Sąjungos (ES) ir savo lėšas naujam gyvenimui gali būti prikeltas senasis Lietuvos paveldas.
Ką apie šią programą mano Lietuvos paminklosaugininkai visuomenininkai? Ar, įgyvendinus ją, istorijos paminklai džiugins širdį? O gal ir čia, kaip kitur Lietuvoje, gražia idėja pasinaudos tie, kuriems svarbiausia gyvenime yra pinigai.
Prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti Klaipėdos paminklosaugininkų vadovas, praėjusią savaitę Seimo nariu išrinktas Naglis Puteikis, buvusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė paminklosaugininkė visuomenininkė Jūratė Markevičienė, visuomeninės draugijos „Pilis“ pirmininkas istorikas Tomas Baranauskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Paminklosauga be įstatymų saugiklių?
Taip pat skaitykite
A. Medalinskas. Kai atgyja statybos ir vėl pasirodo aukšti kranai, sulaukiame skandalų. Kaune, Laisvės alėjoje, atsirado „stiklainis“, Vilniuje nuverstas XIX amžiaus namas. Kai paminklosauga neturi realių teisinių saugiklių, ar tai neatsilieps ir restauruojant mūsų istorinį paveldą: pilis bei dvarus?
N. Puteikis. Įstatymų pakanka, bet jų nesilaikoma. Tada įstatymas netenka prasmės. Lietuvoje nėra jokios parlamentinės kontrolės. Valstybės tarnybos turėtų ginti viešąjį interesą, bet, pavyzdžiui, prokuratūra tos pareigos beveik neatlieka. Ne tik dabar. Neatliko jos nė prieš dešimt ar dvidešimt metų. Politikai neprižiūri prokuratūros. Beje, ir nenori prižiūrėti. Atgimimo laikais mums atrodė, kad pakeitus įstatymus, ištrūkus iš sovietinės erdvės ir įstojus į ES prokuratūra savaime persitvarkys. Kaip ir visos kitos gyvenimo sritys. Tačiau blogos sovietinės tradicijos išliko, o naujų – gerų – neatsirado. Jauni žmonės, atėję dirbti į prokuratūrą, perėmė blogiausias sovietines tradicijas. Iš sovietizmo liko „blatas“, korupcija, o iš ES gavome laisvę daryti tai, ką norime. Moralinių suvaržymų nėra. Gėdos jausmo – taip pat. Politikai gyvena savo gyvenimą, o prokuratūra – savo. Per dvidešimt metų Lietuvos prokuratūra išsigimė į organizmą, kuris, užuot gynęs įstatymą, gina tuos, kas turi daug pinigų ir neturi stabdžių.
A. Medalinskas. Viešąjį interesą gali ginti ir valstybinės paminklosaugos, paveldosaugos institucijos.
J. Markevičienė. Projektų suderinimu dažnai rūpinasi žemesnės tų institucijų grandys. Ką daryti vargšei Kultūros paveldo departamento vadovybei paaiškėjus, kad Vilniaus teritorinis padalinys suderino paveldui žalingą projektą? Tikrinti savus? Išorės kontrolė sunaikinta dar 1994-aisiais.
A. Medalinskas. Kalbate apie Šv. Jurgio bažnyčią?
J. Markevičienė. Ne tik apie ją. Yra toks dokumentas – Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, o valdžios institucijos rašo prokuratūrai, kad jis moraliai paseno, todėl esą dabar tėra rekomendacinis. Kaip toks kultūros ministro patvirtintas teisės aktas gali tapti tik rekomendacinis?
A. Medalinskas. Jeigu įstatymas paseno, jį reikia keisti.
J. Markevičienė. Bet valstybės tarnautojas negali pats nuspręsti: įstatymas moraliai paseno, todėl nesilaikysiu jo. Tokią paradoksalią situaciją matome ir komplekso Vilniuje, Bokšto gatvėje 6, atveju. Objektas turi nacionalinę reikšmę, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Ten yra nurodytos vadinamosios vertingosios savybės. Jeigu tyrimais atrandama kas nors nauja, tas vertingąsias savybes reikia įrašyti. Pakeisti įrašus registre. Panašiai yra Vilniaus senamiesčio reglamento atveju.
A. Medalinskas. O ką daro Kultūros ministerija? Gal iš tiesų vertėtų keisti reglamentą, taisyti registrą?
J. Markevičienė. Reikia arba keisti reglamentą ir registrą, arba neleisti, kad pavaldžios institucijos apeitų galiojančius teisės aktus. Bokšto gatvės komplekso atveju registre parašyta, kad saugomi visų laikotarpių iki XX amžiaus pradžios objektai, o pagal projektą vertingas tik barokas, kuris neva bus „atstatomas“ pašalinant autentišką klasicizmo ir XIX amžiaus architektūrą. Atsiranda vertybė, kuri nėra išlikusi.
A. Medalinskas. Bet kai kurie iš jūsų irgi esate netoli valdžios. Štai N. Puteikis buvo Klaipėdos paminklosaugininkų vadovas, o dabar išrinktas ir Seimo nariu.
J. Markevičienė. Iki gegužės pabaigos ir aš buvau Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė. Tiesa, naujos sudėties komisijos Seimas iki šiol nepatvirtino, tad gal ir tebesu.
A. Medalinskas. Taigi, ar ne jūsų reikalas buvo teikti siūlymus dėl šių dokumentų pakeitimo?
J. Markevičienė. Tai Kultūros paveldo departamento atsakomybė. O ministerija 2008-aisiais buvo parengusi reglamento keitimo projektą, bet ne dėl naujų tyrimų. Komisija jį pasiūlė tobulinti. Tačiau „stojo ministerijos tyla“. Reglamente parašyta, kad atradus naujų duomenų jis yra papildomas.
A. Medalinskas. Kodėl Kultūros ministerija neatlieka to, ką turėtų pagal įstatymą daryti?
J. Markevičienė. Nežinau. Buvo toks Kultūros ministerijos renginys – Paveldo savaitė, kurioje dalyvavo ir tarnautojai. Nepamenu, kas pasakė: ministras nenori keisti reglamento, tad mes jį apeiname. Matyt, kai kam tai patogu.
N. Puteikis. O politikai visiškai nusišalina nuo paminklosaugos problemų. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudėties ir darbo kokybė vis blogėja. Žmonės vadovaujasi logika: paveldas – nulis, o greitas pelnas – viskas. Po kiekvienų rinkimų daugėja politikų, kurie mano, kad kultūra ir švietimas, kaip nesukuriantys bendrojo vidaus produkto, yra nereikalingi. Seimas tyli… Laisvosios rinkos institutas didina įtaką visose gyvenimo srityse, įskaitant politiką. Kultūros ministerija Jono Jučo laikais pasiekė aukščiausią tokio liberalizmo laipsnį: atsirado korpusas valdininkų, išpažįstančių tik pelno siekį ir modernizmo religiją.
T. Baranauskas. Problemų iš tiesų daug. Tiek prokuratūroje, tiek valdininkų kabinetuose. Ir verslininkai dažnai neturi išsilavinimo, kad suprastų, ką reikia saugoti. Nors dar pasitaiko tokių, kurie pavyzdingai sutvarko kultūros paveldo objektą. Žinoma, norėtųsi, kad jų būtų daugiau.
Pilys
A. Medalinskas. Verslininkai dažnai ir yra ne tik dvarų, bet ir pilių savininkai, nors, aišku, pagrindinės reprezentacinės pilys priklauso valstybei. Ar džiugina jų rekonstrukcija?
T. Baranauskas. Kauno pilies rekonstrukcija nevykusi. Atrodytų, elementaru: pilių sienos turi būti ištisinės, o Kaune, specialiai demonstruojant, kad ši pilis yra lyg ir naujas kūrinys, sienos padarytos skylėtos. Mes, draugijos nariai ir mokslininkai, tyrinėjantys pilis, susibūrėme ir pasikvietėme projekto autorių Kęstutį Mikšį. Klausėme, kuo jis rėmėsi priimdamas sprendimą dėl skylėtų sienų? Ar žino kokių užsienio pavyzdžių? Autorius atsakė, kad ne. Kilo triukšmas ir nepasitenkinimas. Tik tada jis atsitokėjo ir ėmė aiškinti, kad tai esą pasaulinis reikalavimas, nors negalėjo įvardyti nė vieno tokio pavyzdžio. Pasaulinis reikalavimas buvo sumanytas Lietuvoje. Absurdas.
A. Medalinskas. Bet jūs nieko prieš, kad kai kurios pilys būtų atstatomos taip, kaip, tarkime, Baltarusijoje, Lydoje, atstatyta LDK pilis? Arba Lietuvoje dar sovietiniais laikais – Trakų pilis.
T. Baranauskas. Lydos pilies atveju esama problemų. Jos viduje matyti nereikalingos modernizacijos. Gelžbetoniniai laiptai atrodo, švelniai tariant, keistai. Tačiau bent iš išorės ten viskas padaryta neblogai. Ne taip kaip skylėtoje Kauno pilyje. Yra tarptautinis reikalavimas: pastatytas naujas pastatas turi skirtis nuo senojo, bet tai nereiškia, kad skirtis jis turi labai radikaliai. Pakanka, kad būtų matyti arčiau priėjus. Kauno pilis šiek tiek restauruota XX amžiuje. Suprantu, tiksliai jos atkurti neįmanoma, nes trūksta duomenų, bet dalinis atstatymas buvo įmanomas ir nekontrastuojančiomis priemonėmis.
J. Markevičienė. Požiūris, kad atstatant reikia pabrėžti ir ką nors nauja, atsirado su modernizmu, bet jau atgyveno. Suvokta, kad mūsų amžiaus įnašą geriau parodyti kukliai ir subtiliai: per šiek tiek kitokią faktūrą, atspalvį… Profesionalas mato skirtumą, o žmogus – bendrą senovės vaizdą. Pasimokyti, kaip atskleisti paveldą, galima ne tik iš Vakarų, bet ir Baltarusijos. Polocke, Šv. Sofijos sobore, išliko ir yra demonstruojamos XII amžiaus cerkvės liekanos. Jos sutvarkytos subtiliau negu mūsų Valdovų rūmų pamatai, „paskandinti“ tarp betono ir žalsvo stiklo. Todėl Vilniuje nejaučiame buvusios didybės, senovės alsavimo. Atstatytoje Trakų pilyje irgi esama klaidų, bet įspūdis sukurtas tinkamas. Visai negerbiame ir kito vertingo paminklo – Vilniaus gynybinės sienos, ant kurios iš visų pusių „lipa“ naujos statybos. Klaipėdos g. 7a ši siena taps gyvenamojo namo dalimi ir mes jos nebematysime. O puikiai išsilaikęs senovinis grindinys neseniai dingo per kelias valandas, nes esą trukdė… archeologų tyrimams (apie šį gėdingą atvejį, atskleidusį Lietuvos archeologų ir visos paveldosaugos korupciją, LŽ rašė š. m. liepos 18 d. numeryje – red.).
N. Puteikis. Klaipėdos pilį taip pat norėta paversti tokiu modernizmo šedevru kaip Kauno pilis, bet kilo didžiulis triukšmas. Pirmieji krito Kauno paminklosaugininkai. Viskas – pagal istoriją. Ir kryžiuočių antplūdį sustabdė Kauno pilies sudeginimas. Kol buvo naikinami Kauno visuomeniniai paminklosaugininkai, mes sugebėjome išlaukti. Mus taip pat galėjo nušluoti. Klaipėdos pilyje irgi buvo planuojamas modernizavimas, bet kadangi Kauno pilies darbai sukėlė visuomenės pasipiktinimą, šiuolaikiški uostamiesčio architektai išsigando. Kitu atveju matytume tokį patį skylėtą baisuoklį. Dabar Klaipėdos pilies pamatai bus konservuojami ir apdengiami moderniu, nekontrastuojančiu gaubtu. Tai reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo, todėl yra nesuderinama su skubiu ES pinigų panaudojimu. Šiuo atveju pakanka tūrio, silikatinių plytų ir daug betono. Dėl to dabar Ūkio ministerija Klaipėdos piliavietės pinigus permeta į naujas statybas Klaipėdos senamiestyje.
T. Baranauskas. Ne tik su Kauno pilimi pas mus elgiamasi kaip su paprasta trobele. Ir situacija blogėja. 1993-1998 metais buvo pradėta Medininkų pilies bokšto restauracija. Padaryta siūlė, atskirianti seną ir naują pilies dalis, o toliau naudotos nekontrastuojančios medžiagos. Darbai dėl finansinių problemų buvo sustoję, bet dabar vėl atnaujinti. Deja, akmenis jau pakeitė kontrastuojantis plytų mūras.
Dvarai
A. Medalinskas. Ar tos pačios bėdos jaučiamos ir atstatant dvarus, kai naudojamasi ES lėšomis?
T. Baranauskas. Dėl dvarų atstatymo irgi visko pasitaiko. Džiugu, kai dvaras patenka į mylinčio žmogaus rankas, kaip, pavyzdžiui, Ukmergės rajone, Siesikuose. Vidutinis verslininkas išsinuomojo šį dvarą 99 metams ir dabar juo gyvena. Čia irgi vyksta restauravimo darbai, bet lėtai, nes žmogus piniguose nesimaudo. Be to, jis viską nori daryti kruopščiai. Verslininkas neima ES lėšų, sako, kad ten per daug biurokratijos ir reikalavimų. Jis vis tiek turėtų investuoti ir savo lėšų, o statybos būtų brangesnės, todėl esą patogiau dirbti iš lėto už savo pinigus.
A. Medalinskas. Tačiau savivaldybės Lietuvoje pilis ir dvarus dabar restauruoja už ES lėšas?
J. Markevičienė. Ne tik restauruoja. Kadangi mes beveik neišsaugojome restauravimo tradicijų, ES pinigai, kurie kitose šalyse skiriami konservavimo ir restauravimo darbams atlikti, Lietuvoje naudojami tam, kad objektai būtų pritaikyti turizmo poreikiams. Deja, pritaikymą suprantame labai primityviai, „ūkiškai“, pamirštame, kad paveldas yra dvasinė vertybė, mūsų tautos istorinė atmintis. O tada pinigai skiriami ne paveldo grožiui atskleisti, bet buičiai pamaloninti – stoglangiams įrengti, palėpėms apgyvendinti… Taip nutiko Pažaislyje. ES pinigus tvarko Ūkio ministerija, kuriai tai – tik paprastos statybos. Niekas nekontroliuoja ir tyrėjų. Nelabai sąžiningas savininkas kartais bando susitarti su tyrėju pagal principą: mažiau rask saugotinų vietų objekte, o aš tau daugiau sumokėsiu. Taip išvengiama rūpesčių.
N. Puteikis. Namo savininko siekis gauti pelno kuo greičiau įrengiant butus aukštame „stiklainyje“ yra stipresnis už visa kita. Prancūzą ar vokietį stabdytų visuomenės nuomonė. Ten vertinami paveldo objektai. Net tas, kuriam svarbūs pinigai, suprastų, kad tokie išsaugoti senoviniai akcentai didina buto vertę. Tačiau pas mus yra kitaip.
A. Medalinskas. O gal ir paveldosaugininkų darbe kartais pasitaiko priekabių ieškojimo, todėl žmonės nenori informuoti, kai ką nors gražaus randa, darydami remontą namie? Mano, kad jei praneš, bus apkrauti daugybe reikalavimų, darbų sąnaudos išaugs, nors gal rasta tik kokia nesvarbi detalė.
J. Markevičienė. Galbūt tyčia Lietuvoje priešinami išsaugojimas ir pritaikymas. Pastatus reikia pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui, modernios technologijos suteikia daug galimybių patogiai įsikurti neniokojant. Daugelyje Italijos rūmų ir pilių šiuolaikinės komunikacijos išvedamos sienų paviršiumi. Gal tai ir neatrodo estetiškai, bet senieji mūrai išsaugomi ir ateities kartoms. Neturi pinigų polichromijai išsaugoti – pridenk apsauginiu sluoksniu, užtikrink mikroklimatą ir palik ramybėje. Kada nors ateis kiti, gal turės pinigų. O apsauginę sieną galima ir „moderniai padabinti“. Mūsų įstatymai reikalauja užtikrinti grįžtamumą, bet nekalba apie šiuolaikinius pritaikymo metodus. Todėl po mūsų „euroremontų“ ir „atkūrimų“ senovės nebelieka. O Čekijos pilyje teko matyti menių be elektros, nes saugodami senovės dvasią jie randa kitų apšvietimo būdų.
N. Puteikis. Smulkus priekabiavimas yra sovietinė tradicija. Dabar ji, deja, plečiasi. Paminklosaugos sistema korumpuota, kaip ir visos kitos, bet ji nepalyginamai mažiau korumpuota nei Statybų inspekcija ir tikrai negali rungtis su šioje srityje nepralenkiama aplinkosaugos sistema.
A. Medalinskas. Grįžkime prie dvarų restauravimo programos. Ar čia esama ir teigiamų poslinkių?
J. Markevičienė. Yra žmonių, kurie dėl begalinės biurokratijos nebesitiki jokios valstybinės paramos, tiesiog numoja ranka ir restauruoja iš savo pinigų. Pavyzdžiui, yra Pilių ir dvarų asociacija, kuri vienija savininkus. Ten pasitaiko entuziastų, kurie patys ieško restauratorių ir suranda jų net užsienyje. Kita vertus, koks triukšmas kilo Užutrakyje, kai pakvietė restauratorius iš Lenkijos. Nepatriotiška! O juk restauratorių bendrija yra tarptautinė. Jie kaip medikai gydo paliegusias senienas, kad jos dar daug amžių džiugintų žmones savo grožiu.
A. Medalinskas. Ar visi svarbiausi mūsų dvarai pakliuvo į valstybinę dvarų restauravimo programą?
N. Puteikis. Ne. Iš šios programos buvo išmestas net Antano Smetonos dvaro Ukmergės rajone restauravimas, nors jame išlikę unikalių XX amžiaus pradžios interjero elementų, kurių niekur kitur Lietuvoje neberasime, tai būtų pritraukę daug vietinių ir ne tik turistų.
J. Markevičienė. O dvaras fantastiškas. Autentiškas iki detalių.
N. Puteikis. Savivaldybė neturi tam lėšų. Kompleksas milžiniškas, sargas nepajėgus visko sužiūrėti, plėšiamos langų detalės. O valstybės pozicija: šio dvaro restauracija neva nekelia BVP.
Kodėl Lietuvoje yra kitaip, nei kitur Europoje?
A. Medalinskas. Kuo skiriasi europinių pinigų panaudojimas kultūros objektams sutvarkyti Lietuvoje ir senosiose ES šalyse?
J. Markevičienė. Europoje neatlikę tyrimų statybų niekas nepradeda. Daugelyje šalių yra valstybiniai konservavimo ir restauravimo institutai. Juk privatus verslas neužsiims nepelningais moksliniais tyrimais ir neieškos naujų technologijų, kurios padėtų išsaugoti paveldą. Mūsų krašte irgi buvo Paminklų restauravimo institutas, bet jis buvo privatizuotas ir virto keliolika UAB. Norėta privatizuoti ir Prano Gudyno restauravimo centrą, kuris užsiima dailės kūrinių restauravimu, bet muziejininkai pasipriešino.
T. Baranauskas. O įstatymuose minima, kad restauravimas turi remtis moksliniais duomenimis, Kauno pilies atveju apsiribota pasakius, jog mokslinių duomenų nepakanka. Todėl būtina reikalauti, kad prieš imantis tokio darbo būtų parengta mokslinė studija ir kiekvienas elementas ten būtų pagrįstas šaltiniais bei analogijomis. To reikėtų reikalauti ir įstatymuose.
J. Markevičienė. Mūsų įstatymuose apskritai nėra sąvokos „paveldosauginiai (arba konservaciniai) tyrimai“. Pasiūlymai atsimuša į sieną. Nuo Mokslo ir studijų įstatymo nurašyta, kas yra fundamentalieji bei taikomieji tyrimai, bet neįteisinta konservavimo ir restauravimo tyrimų specifika.
T. Baranauskas. Ir Kauno pilies atstatymo galimybių studijoje didžiausias dėmesys teikiamas aprašyti, kokie turistų srautai atvyks į Kauną. Tai niekinis dokumentas, tik dėl varnelės.
J. Markevičienė. Lietuvoje įstatymai ir juos lydintys aktai sąmoningai rašomi miglotai. Vilniaus senamiestyje gal ir negalima pastatyti dangoraižio, bet 7 ar 8 aukštų namą, suradus landų įstatymuose, galima. Dirbau darbo grupėje, kuri rengė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pataisas. Bet nomenklatūra gulė kryžiumi prieš siūlymus aiškiai viską formuluoti. Vakarietiškuose įstatymuose viskas suformuluota tiksliai, todėl nelieka landų savivalei ir korupcijai.
A. Medalinskas. Kas yra bendrovė „Lietuvos paminklai“? Ji nežinia kodėl tik ir atlieka svarbiausius darbus objektuose, kurie yra mūsų valstybės pasididžiavimas ir simboliai. Pavyzdžiui, Gedimino pilies kalnas. O kas žino: gerai ar blogai atlieka? Pagal realią ar išpūstą sąmatą?
N. Puteikis. Šią bendrovę galima palyginti su Seimo arba Vyriausybės garažu.
A. Medalinskas. Bet ten gal yra ir gerų specialistų.
N. Puteikis. Galbūt. Bet aš kalbu apie pačią struktūrą. Tai yra sovietinė liekana. Iš „Lietuvos paminklų“ būtų galima padaryti gerą restauravimo instituciją, bet to dabar nėra. Visos problemos kilo ne šiandien. Kodėl sovietmečiu restauracija vyko pagal principą: kuo daugiau nugriaukime? Kodėl to nebuvo Latvijoje, Estijoje, net Baltarusijoje? Tie betoniniai laiptai Lydos pilyje pagal vakarietiškumo laipsnį atrodo visai padoriai. Be to, baltarusiams galima suklysti. Mes esame arčiau Vakarų.
A. Medalinskas. Bet ir Vakaruose visko būna. Štai Briuselio dalį nušlavė be skrupulų. Bet Lietuvoje pastaraisiais metais viskas labai liūdnai atrodo. Todėl ir klausiau, gal trūksta ir teisinės bazės.
J. Markevičienė. Svarbiausias teisinis dokumentas jau yra. Tai Orhuso konvencija. Ja remdamasi visuomenė turi dalyvauti priimant sprendimus dėl kokio nors objekto statybos ar rekonstrukcijos paveldosaugai jautrioje erdvėje. Daugelyje Vakarų šalių toks dalyvavimas įprastas dalykas, o tada ir skandalų kyla mažiau. Pavyzdžiui, UNESCO išbraukė iš pasaulio paveldo sąrašo Elbės slėnį Drezdene, kai miestas nusprendė, kad naujas tiltas per Elbę yra svarbesnis nei paveldas. Vis dėlto ten kilo didžiulės viešos diskusijos. Lietuvoje viskas nutariama kuluaruose, o į viešumą išmetama jau paskutinės stadijos. Mūsų paveldo apsaugai labai padėtų Faro konvencijos ratifikavimas.
A. Medalinskas. O ar atsakomybė už įstatymo pažeidimą jau numatyta? Pavyzdžiui, jeigu senamiestyje leidus statyti žemo aukštingumo namą išdygtų daug aukštesnis? Kokia ta atsakomybė? Juk kalbame apie galbūt didžiulę žalą valstybei mainais kažkam už didelius pinigus į kišenę.
N. Puteikis. Atsakomybė yra. Iki ketverių metų kalėjimo. Tik to niekas netaiko. Palangos reglamente surašyti konkretaus kvartalo aukščiai. Klaipėdos paminklosaugininkas vietoj dviejų aukštų suderino aštuonis. Ir nieko. Jokios atsakomybės.
Kaip išdygsta „stiklainiai“?
A. Medalinskas. Kodėl susikaupė tiek paminklosaugos problemų, kad net baisu ką nors pradėti restauruoti? Lemia neišprusimas ar didesnio pinigo vaikymasis? Kalbu ne tik apie verslininkus, bet ir architektus bei valstybės pareigūnus, kurie tuos procesus turėtų kontroliuoti.
N. Puteikis. Tie žmonės, kurie žengia su modernizacijos vėliava, turi aukštąjį išsilavinimą, bet jų motyvas yra pelnas. Kauno pilies vadinamasis atstatymo autorius Kęstutis Mikšys irgi yra kultūringas žmogus, bet iškreipia net tarptautines konvencijas. Tokie žmonės žino, kad ištrupėjusią palangę galima užpildyti panašios spalvos šiuolaikine keramika arba kaip pastatyti pilis skylėtomis sienomis. Jiems padeda ir kai kurie buvę paminklosaugininkai. Jurgis Bučas kažkada norėjo tik kokybiško restauravimo, o dabar rašo pažymas, kad skylėtas pilis galima statyti kaip ir stilinius daugiaaukščius senamiesčiuose. Pinigas yra visagalis. Už tokią septynių lapų pažymą mokama 25 tūkst. litų. O tose pažymose jau minėtų konvencijų tezės taip išvartomos, kad modernizmas atrodo didžiausias gėris ir tada, kai jo labai daug. Taip išdygsta nauji stikliniai pastatai, savo dydžiu, proporcijomis ir tūriu kontrastuojantys su šalia stovinčiais senaisiais.
A. Medalinskas. Kaip Kaune su tuo „stiklainiu“ Laisvės alėjoje?
N. Puteikis. Ne tik. Klaipėdoje vienas verslininkas sukišo savo pinigus ir restauravo XIX a. pastatą. Atėjo statybininkai ir šalia pastatė monstrą, kuris užstoja tą vargšą XIX a. pastatą. O teisėsauga ignoruoja Orhuso konvenciją ir negina viešojo intereso.
T. Baranauskas. Draugija „Pilis“ pasiekė, kad būtų nagrinėjamas mūsų skundas dėl Kauno pilies. Mes irgi rėmėmės Orhuso konvencija. Bet galutinė išvada buvo tradicinė: niekas nepažeista. Vis dėlto buvo pripažinta, kad šia konvencija remtis galime. Kauno administracinis teismas tai irgi pripažino, o iš Vyriausiojo administracinio teismo jokio atsakymo jau pusmetį nesulaukiame.
J. Markevičienė. Ir vis dėlto ne visada aišku, ar Orhuso konvencija veikia Lietuvoje. Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas savo kalbose sako, kad ši konvencija taikytina tiesiogiai, o teismas kai kuriose nutartyse – kad apskritai niekaip netaikytina…
T. Baranauskas. Yra dar viena paminklosaugos problema, kai kalbame apie ES pinigų panaudojimą. Darbus tada reikia atlikti labai greitai.
N. Puteikis. ES pinigai nuteka ten, kur yra greitas pelnas, o restauraciją šie žmonės suvokia tik kaip neaiškų krapštymąsi. Buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys buvo net sustabdęs Dvarų ir muziejų restauravimo programą motyvuodamas tuo, kad per lėtai grįš BVP. Bet susivienijo kultūrininkai, o žiniasklaida palaikė. Tada D. Kreivys neatlaikė ir turėjo šią programą paleisti. Bet politikai ir dabar nemato reikalo pasakyti, kad pinigai turi būti skirti restauracijai, o ne betonui.
J. Markevičienė. Restauravimo procesas mūsų krašte apverstas aukštyn kojomis. Jis dar nuo XIX a. buvo lyginamas su gydymu. Iš pradžių „ligonį“ reikia apžiūrėti, atlikti tyrimus, nustatyti diagnozę ir tik tada daryti operaciją. Pas mus viskas prasideda nuo operacijos, apskaičiuojama sąmata ir tik tada mąstoma apie diagnozę. Bet būna jau per vėlu: sveika koja „planingai“ nupjauta ir nieko nebepakeisi.
N. Puteikis. O Lietuvoje net Kultūros ministerija nori kuo greičiau panaudoti ES lėšas. Visokie gudročiai ir naudojasi situacija. Kultūros ministerija tyli. Ir kai kilo stiklainio statybos skandalas Kaune, ir kai buvo nuspręsta modernizuoti Kauno pilį. Net palaikė tai. O Paminklosaugos komisiją paralyžiavo politikai. Ją atakavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai, kai ši mėgino ginti paveldą Vilniuje. Aktyviausiai skundus prokuratūrai prieš šią komisiją rašo Seimo narys konservatorius Mantas Adomėnas, kuris kadaise buvo vienas iš Jaunimo paminklosaugos klubo steigėjų. Ką tai matydami turi galvoti paprasti paminklosaugininkai? Ar galima iš jų reikalauti, kad kovotų su tuo blogiu? O tada atgimsta ir sparčiai plėtojasi senoji, sovietinė, restauracijos kryptis, kuri vadinasi „Kuo daugiau išgriausiu ir stiklainių pastatysiu, tuo daugiau uždirbsiu“. Vilniaus paminklosaugininkų vadovybė buvo vienas ryškiausių tos filosofijos pavyzdžių. Prireikė titaniškų pastangų jai pakeisti.
J. Markevičienė. Restauratoriaus darbas negerbiamas, net profesija neįteisinta. Senuosius architektūros restauratorius baigiame prarasti. Jiems per 70 metų, o nauji architektūros restauratoriai neberuošiami. Iš Lietuvos paveldo apsaugos eliminuota ir dailėtyrininko, ypač architektūrologo, profesija. Lietuva yra bene vienintelė šalis pasaulyje, kur restauravimo procesams nevadovauja dailėtyrininkai, nors būtent jų profesija – žinoti architektūros formų raidą, todėl skylėtos pilies nesuprojektuotų. Valdovų rūmų atveju irgi matome dailėtyros trūkumą. Dailėtyrininkas gali pirštu bakstelti ir pasakyti, kas šiam laikotarpiui ir stiliui būdinga.
A. Medalinskas. O kas tada restauruoja, atstato senus pastatus?
J. Markevičienė. Architektai – inžinieriai ir menininkai, iš kurių tik vienas kitas pats įgyja platesnių humanitarinių žinių. Ir, aišku, statybininkai. Jų darbas dažnai primena euroremontą, kai svarbiausia laiku panaudoti ES pinigus, o ne paveldas ir paminklosauga. Bet aš tikiuosi, kad atsiras politinės valios išsaugoti tai, kas dar liko. Paveldas tikrai netrukdo gyventi. O štai be jo tikrai liktume kultūros skurdžiais.
Parengė Alvydas Medalinskas
LŽ archyvo nuotr.
