Tikriausiai visi žinome mistinę „pakvaišusio vienuolio“ Grigorijaus Rasputino istoriją ar bent jos mažą dalį. Daugelis išgirdę šią pavardę, Rasputinas, kuri reiškia sankryžą arba paprasčiau – paleistuvystę, ištvirkimą, mes prisimename senyvą, barzdotą, ilgaplaukį, nevalyvą mužiką, pūškuojantį XX amžiaus pradžios Sankt Peterburgo gatvėmis. Įsivaizduojame jį besilankantį baruose, matome jį su moterimis, kartais riebiai besikeikiantį ar neblogai įkaušusį. Toks įvaizdžio stereotipas juk turėtų prieštarauti faktui, jog jis bendravo su rafinuočiausia ir garbingiausia to meto Rusijos šeima – Romanovais.
Mužiko sėkmę rūmuose lėmė gebėjimas nuraminti imperatorienę: ėjo gandai apie pakrikusią valdovės psichiką, ją nuolat kamavo nugaros, krūtinės, kojos skausmai ir išsekimas. Be to, Rasputinas puikiai sutarė su vaikais. Jis turėjo ypatingą gebėjimą gydyti sergantį hemofilija caro šeimos įpėdinį; sustabdydavo kraujoplūdį net per atstumą. Vis dažniau pasikartojantys įpėdinio Aleksėjaus kraujoplūdžiai, priartino Rasputiną prie Romanovų šeimos ir taip pamažu jis pelnė palankumą. Išsipildė ir caro Nikolajaus svajonė – per Rasputiną, Sibiro mužiką, rasti tiesioginį ryšį su liaudimi. Caro šeimai didelį įspūdį darė tai, kad jis buvo aplankęs daug šventų vietų, tyrinėjęs šventųjų gyvenimus. Rasputinas lyg atstovavo visai rusų liaudžiai, caro manymu, vis dar tikinčiai juo. Tik, deja, ydų bei Rasputino „nešvarių darbelių“ kilmingiausia Rusijos pora pastebėti visai nenorėjo.
Visuomet žinome konkrečius įvykius, bet retai susimąstome apie jų grandinę, ištakas. Kokia buvo šio žmogaus, Rasputino, paveikusio Rusijos, mūsų Lietuvos ir net pasaulio istoriją jaunystė? Kas jį privertė patraukti „dvasingumo keliais“ ir ar jis iš tikrųjų buvo toks tamsuolis, švaistūnas, bedvasis bei paleistuvis?
Grigorijus Jefimovičius Rasputinas gimė 1969 m. sausio 10 (šventojo Grigorijaus dieną) Pokrovskojos kaime, Tobolsko srity. Tai buvo monotonijos kupinas kraštas, įkvėptas stebuklingo gamtos ritmo, apie kurį Rasputinas kalbėdavo vis dažniau tapęs vienuoliu, kurio „šventeivos politika“ priminė labiau pagoniškąjį nei krikščionišką pradą. Grišos tėvai, kaip ir visi kiti kaimo gyventojai, buvo valstiečiai, turėjo ūkį, prižiūrėjo arklius. Šioje šeimoje berniukas augo greitai. Sulaukęs keturių mėnesių, Grigorijus jau mokėjo stovėti ir buvo puikios sveikatos, kas buvo itin svarbu Sibire. Bet nepaisant geros sveikatos, Rasputinas vaikystėje keletą kartų vos nenumirė dėl difterito, choleros ir gripo. Būdamas aštuonerių Griša prarado brolį: besimaudančius tvenkinyje juos įsuko sūkurys, todėl jie abu pradėjo skęsti. Laimei, juos išgelbėjo valstietis, tik po kurio laiko Grišos brolis susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Pasak Edvardo Radzinskio, parašusio paskutinę skandalingą monografiją apie šį Sibiro mužiką, Rasputino savivertė bei pasitikėjimas galėjo išaugti būtent dėl šių įvykių – sunkių ligų vaikystėje bei brolio mirties. Jis galėjo pasijusti ypatingu, kad išgyveno, kad liko būtent gyvas jis, o ne jo brolis. Tai taip pat yra įvykę didiesiems diktatoriams Hitleriui ir Stalinui, jų jaunesnieji broliai irgi mirė. Gal tai galėjo nulemti Rasputino charizmatišką bei mistinę asmenybę.
Nepaisant Rasputino savivertės bei pasitikėjimo savimi, brolio mirtis labai slėgė Grigorijų. Jis pasidarė liguistai liūdnas arba netgi dažnai nenuspėjamas, net Grigorijaus motina negalėdavo supaisyti sūnaus veiksmų. Jis dažnai išeidavo nežinia kur, valandų valandas vaikštinėdavo po miškus, paupius ir laukus, nes neturėjo nė vieno tokio gero draugo kaip brolis. Vaiko buvo ne tik ūmaus ir sunkiai suvaldomo būdo, jį taip pat veikė blanki ir liūdna Pokrovskajos kaimo aplinka, Griša toliau jo nieko nebuvo matęs. Praėjus dvejiems metams po brolio mirties, Rasputinas tarsi atsigavo įgydamas keistų, antgamtiškų galių, jis netikėtai išmoko skaityti žmonių mintis ir rankos prisilietimu gydyti sergančius gyvulius. Vėliau jis išsiduos, kad to išmoko iš taip jo vadintos „Sibiro laisvės – Pokrovskajos“ gamtos.
Rasputino motina buvo išsigandusi dėl berniuko pernelyg ryškios vaizduotės ir dažno užsisvajojimo, ji dažnai net pagalvodavo, kad vaikas „nepilno proto“. Tik vėliau su ryškia vaizduote atsiskleidė ir kitos Grišos galios. Berniukas mokėjo puikiai elgtis su gyvuliais, tam tikriausiai darė įtaką šeimos ūkis, kuriame visuomet buvo gausu gyvūnų. Jie jo klausydavo ir netrukus jis tapo arklių užkalbėtoju. Nepaisant to daugelis kaimo gyventojų jo bijojo, manydami, kad jaunajame Grišoje apsigyvenęs pats velnias.
Jau gerokai paūgėjęs, pasak amžininkų, gyvenusių jo kaime, Grigorijus nebuvo gražiausias kaimo bernas, atvirkščiai, buvo paliegęs, neišvaizdus, nevalyvas. Bet jau tada sklisdavo gandai apie jaunojo mužiko hipnotizuojantį žvilgsnį. Grišoje tarsi visada karaliaudavo dvi neaiškios jėgos: traukos ir atstūmimo, gėrio ir blogio, blaivybės ir girtuoklystės, paleistuvavimo ir vienatvinės piligrimystės. Sakoma, esą Rasputinas jaunystėje turėjęs keisto ir savito svajingumo bei romantiškumo, dėl ko bendraaamžių berniukų buvo užgauliojamas, o vienmečių mergaičių geidžiamas. Nuo pat vaikystės Griša buvo draskomas į dvi nepaaiškinamas puses. Po Rasputino mirties Sankt Peterburgo gyventojai liudys, jog Rasputinas dažnai gatve eidamas kalbėdavo su šėtonu, pykdavo ant jo, vydavo šalin, tuo pačiu metu melsdamasis ir prašydamas Dievo malonės, matyt, visa tai kilo iš dar jaunų dienų Pokrovskajoj.
Dar vienas gana paprastas, bet keistas ir sunkiai paaiškinamas įvykis turėjo įtakos Rasputinui, jo asmenybės formavimuisi. Paūgėjęs Griša pradėjo gerti, savo girtuokliavimą jis aiškino kaip neradimą atsakymų į daugelį klausimų, o iš atsakymų neradimo kildavo begalė muštynių ne tik su aplinkiniais, bet ir su tėvu (Sibire tuo metu tai buvo įprastas reiškinys). Be viso to, Rasputino neatsiejama gyvenimo dalis buvo paleistuvystė ir vagiliavimas. Kai neužtekdavo pinigų girtavimui, jis imdavo vogti. Vienąkart vagiant tvorą savo krašte, jį užtiko pats tvoros savininkas. Nejuokais supykęs jis sumušė Rasputiną, valstietis vienu momentu buvo net pagalvojęs, kad užmušė Grigorijų. Paties valstiečio žodžiais, po šito įvykio Rasputinas pasidarė „keistas ir pokvailis“. Taip ir buvo. Tik Griša apibūdino šią situaciją visai kitaip. Jis teigė, kad patyrė keistą džiugesį, vėliau jį pavadindamas „nuolankumo, kentėjimo, pažeminimo džiaugsmu“. Po šios vagystės šventasis nusidėjėlis pats nuėjo į valsčių pasitikti bausmės. Matyt, šis pažeminimo džiaugsmas kažką „susuko“ dar jauno Rasputino galvoj ir privertė iš didelio paleistuvavimo plento pasukti į šventeivos šalikelę, kuri po to virs pagrindiniu jo gyvenimo keliu.
Po šio įvykio sekė ir daugelis kitų keistų įvykių jo gyvenime. Vienas iš jų buvo verkiančios Dievo motinos apvaizda, jis tvirtino matęs gyvas jos ašaras. Deja, tuo metu savo šventu pasakojimu Rasputinas daugelio neįtikino, atvirkščiai, sulaukė daugiau patyčių ir pajuokos. Bet šventasis nusidėjėlis buvo tvirtai nusprendęs eiti savo keliu, nepaisydamas, ką sakys aplinkiniai. Prasidėjo piligrimystė bei, neva, jo šventas gyvenimas. Rasputinas nevalgė mėsos bei saldėsių, ko išties ir nedarė iki pat mirties.
Šis, dabar visame pasaulyje prieštaringai vertinamas žmogus, pradėjo naują, ne pasaulietinį gyvenimą. Rasputino piligrimystės maršrutas siekė Kijevo, Maskvos, Peterburgo šventyklas. Piligrimo kelias ir atvedė Rasputiną prie Sankt Peterburgo – prie carų šeimos ir savo tragiškos lemties.
1906 metais, sostinėje lankydamasis antrą kartą, susipažįsta su caro Nikolajaus II šeima. Michailas Rodzianka pasisakė, jog Rasputino ir Romanovų santykių pradžia „žymi Rusijos visuomenės supuvimą, sostas ir paties caro prestižas pradedamas prarasti“.
Deja, Sibiro mužikas, atvykęs į Sankt Peterburgą ir susidraugavęs su įtakingiausia to meto šeima, nepamiršo savo sibirietiškų kaimiečio šaknų ir savyje bandęs atrasti Dievą neužmiršdavo bendradarbiauti ir su pačiu velniu. Taip ir liko šis mistinis veikėjas nuolatos plėšomas dviejų nepaaiškinamų jėgų, kurios tuo metu drąskė ir visą likusią Rusiją.
Nesveikas ir aklas carų poros prisirišimas prie Rasputino taip pat turėjo pasekmes. „Dvaras labiau nei kada anksčiau atitrūkęs nuo šalies realijų ir gyventojų siaubingai paveiktų didžiulio maisto stygiaus“. Rusų nuomone, prie to prisidėjo ir Rasputinas. Dvaras rezgė sąmokslą ir 1916 m. Rasputinas buvo nužudytas.
Ieva Dumbrytė
VEU istorijos spec.studentė
