Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto dr. Irena Vaišvilaitė atsisveikino su popiežiumi Pranciškumi
Vatikano radijas
Paskutinę birželio dieną popiežius Pranciškus priėmė atsisveikinimui dr. Ireną Vaišvilaitę, kuri užbaigė savo, kaip ambasadorės prie Šventojo Sosto, tarnybos metus Romoje. Kelias dienas prieš tai Ambasadorė apsilankė mūsų redakcijoje, kur mes paprašėme apžvelgti ir prisiminti, kas įvyko per tuo penkerius metus, nuo 2012 metų, kai ji įteikė savo skiriamuosius raštus popiežiui Benediktui XVI.
Dr. Irena Vaišvilaitė:
Taip pat skaitykite
Pirmiausia tai buvo labai gražūs ir, man atrodo, prasmingi metai. Nes viena vertus, teko dalyvauti įvykiuose, žinoma, stebėtojo teisėmis, bet artimo stebėtojo, patirti dalykus, kurie nedažnai nutinka: aš kalbu apie Benedikto XVI atsistatydinimą ir visą to eigą, apie popiežiaus Pranciškaus išrinkimą ir jo pontifikato pradžią, palydėtą didelio entuziazmo ir įvairių nuostabų ir galbūt kartais kai kurių abejonių kai kurių katalikų sluoksniuose. Bet be abejonės, tai labai gyvas, labai įdomus, labai intensyvus laikotarpis, kuris reikalavo ir darbo, ir supratimo pastangų. Bet kartu buvo labai gyvas.
Jei kalbėtume tiesiogiai apie ambasadoriaus darbą, tai ką stengiausi daryti ir tai, kas, manau, pavyko, tai tikrai suintensyvinti bendravimą tarp Lietuvos valstybės atstovų ir Šventojo Sosto atstovų, pirmiausia tarp Lietuvos diplomatų ir Šventojo Sosto diplomatijos. Mes pradėjome reguliarias konsultacijas, tai sudarė sąlygas tikrai nemažam kiekiui Lietuvos diplomatų apsilankyti Vatikane, susipažinti su Šventojo Sosto diplomatais tiesiogiai, o ne per kažkokią žiniasklaidą, gandus ir pan. Ir sakyčiau, kad turim užmezgę gerus darbinius, dalykinius santykius, nuosekliai keičiamės informacija, savo požiūriais – komunikacijos kanalas veikia, ir veikia gerai. Be abejonės, Lietuvos dėmesį Šventajam Sostui liudijo prezidentės vizitai, per penkerius metus jų buvo penki. Taip pat lankėsi ankstesnis premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, net keturis lankėsi Lietuvos užsienio reikalų ministras, viešėjo kiti ministrai – vidaus reikalų, krašto apsaugos, aplinkos, turėjom kitokių, mažesnių delegacijų. Lietuvos teisininkas pirmą kartą dalyvavo didelėje tarptautinėje konferencijoje, susijusioje su prekybos žmonėmis klausimais ir kova su šiuo tikrai labai bjauriu reiškiniu. Žinoma, buvo poreikis reprezentuoti Lietuvą, tam labai padėjo Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungoje. Ambasada tikrai stengėsi parodyti Lietuvos pozicijas Europoje, mūsų prioritetus, daug dėmesio buvo skirta Rytų kaimynystei, dar iki Krymo problemos, Krymo aneksijos ir prasidėjusios agresijos Ukrainoje. Sakyčiau, kad dar viena sudedamoji dalis buvo Žemaičių krikšto paminėjimas. Ambasada surengė parodą apie Žemaitijos medines bažnyčias, išleido katalogą, minėjimas užsibaigė šiais metais išleistu bendru Šventojo Sosto, tiksliau, Vatikano Miesto valstybės ir Lietuvos pašto ženklu, skirtu Žemaičių vyskupijos – Medininkų vyskupijos – įsteigimui. Būtų galima dar daug visokiausių kitų (dalykų paminėti), bet manau, kad Lietuvos matomumas buvo palaikomas per šituos penkis metus. Taip pat turint omenyje, koks draugiškas ir, sakyčiau, solidarus šiuo atveju yra diplomatinis korpusas prie Šventojo Sosto, nes čia nėra kokių ekonominių, valstybinių interesų, kurie gali susikirsti. Žinoma, politiniai interesai skiriasi ir jei yra įtampos, jos dažniausiai neviešos. Vis tik diplomatų aplinka, kurioje reikėjo Lietuvos matomumą pristatyti, buvo labai palanki tiems kultūros renginiams: kurių, žinoma, nedaug, atsižvelgiant į gana kuklų ambasados biudžetą. Kai kurie renginiai buvo rengiami bendradarbiaujant su kitomis ambasadomis, pavyzdžiui, su Portugalijos ambasada buvo toks gražus, kultūrinis bendradarbiavimas. Turint omenyje, kad ambasada yra vienas diplomatas, ambasadorius, o iš viso ambasadoje dirba du žmonės, tai kalbant apie darbo apimtis tikriausiai padarėme faktiškai viską, ką įmanoma padaryti tokiom jėgom ir su tokiomis aplinkybėmis.
Jūsų darbo Romoje metu į Lietuvą buvo atvykęs kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius. Kokia šios kelionės reikšmė? (Kardinolas Parolin Lietuvoje lankėsi 2016 gegužės mėnesį, po to vyko į Latviją ir Estiją)
Dr. Irena Vaišvilaitė: Kita sudedamoji dalis Lietuvos matomumo tai Šventojo Sosto pažindinimas su Lietuva kaip su tokia, sakyčiau, pilnakrauje tikrove. Buvo kalbamasi apie mūsų požiūrį į tarptautinę politiką, į regioninę politiką, kas visada vyksta, kai Vatikane lankosi Lietuvos diplomatai, kai vyksta konsultacijos, bet pradėjus eiti šitas pareigas, atkreipiau dėmesį, jog kontaktai į kitą pusę, vizitai buvo gana reti. Per visą savo istoriją esame turėję tik vieną popiežiaus vizitą, kai tuo tarpu kai kurios kitos šalys, tokio pat dydžio kaip Lietuva, daug dažniau sulaukia popiežiaus vizitų. Tai čia toks mentalitetas – viskas ten yra gana gerai ir nėra didelių problemų, čia aš kalbu apie Baltijos valstybes, ir kažkaip jos iškrenta iš (planų). Antra vertus, tiesioginė bendravimo patirtis yra dar labai neilga. Tie 27 metai mūsų Nepriklausomybės dar nedaug yra atvedę Šventojo Sosto atstovų į Lietuvą, kai, pavyzdžiui, beveik visi diplomatai, su kuriais teko susidurti, yra buvę Lotynų Amerikos valstybėse, ir ne kartą, dirbę ten ar, pavyzdžiui, Afrikos valstybėse. O kiek Baltijos valstybėse turėjome nuncijų ir (nunciatūrų) sekretorių? Vargiai dešimtuką pasiekia. Todėl labai džiaugiausi, kai kardinolas P. Turkson, kuris dabar yra gavęs iš popiežiaus pavedimą vadovauti labai atsakingam Romos Kurijos padaliniui, dalyvavo didelėje tarptautinėje politinėje konferencijoje Lietuvoje, tuo pačiu susitiko su mūsų politikos atstovais ir diplomatais. Ir ypatingai, žinoma, kardinolo Parolin vizitas, kuris apėmė ir bažnytinę, ir politinę tikroves Lietuvoje. Ir matau, kad kardinolas tikrai Baltijos valstybes pamatė, būdamas žmogus jautrus ir atidus, suvokė skirtumus, egzistuojančius tarp šitų valstybių. Ne blogąja prasme, bet tai, kad yra trys savarankiški dydžiai, kiekvienas su savo istorija, su savo mentalitetu, su savo religine istorija. Antra vertus, tai buvo Šventojo Sosto dėmesio Lietuvai, Latvijai, Estijai labai akivaizdus parodymas ir tikėkimės, jog kardinolo aiškiai išsakyta viltis, kad jis pramina taką popiežiaus atvykimui į Lietuvą, kad ta idėja tikrai neužges. Nes popiežius yra kviečiamas visų trijų Baltijos valstybių atstovų ir tikrai nuosekliai. Ir tie dažni Lietuvos vadovybės vizitai, pirmiausia prezidentės, tą temą taip pat visada primena. Taip atrodo, iš šalies žiūrint, kad popiežius pirmenybę teikia probleminėms šalims, probleminėms vietoms pasaulyje, ta prasme gerai, kad mes nesame tokia vieta, kur reikia stabdyti pilietinį karą. Bet vis tik norisi tikėti, kad mes matysim popiežių Lietuvoje.
Ačiū už pokalbį. Linkime gero darbo Jūsų naujame paskyrime, Lietuvos atstovybėje prie UNESCO Paryžiuje.
