Irena TUMAVIČIŪTĖ, Vilnius

Vengrų istoriko Krisztiano Ungvary straipsnių serijos apie SSRS ir Trečiojo Reicho karo išvakares ir jo pradžią apžvalga.

Stalinas nebuvo numatęs, kad vokiečiams žaibo karo pradžia bus tokia sėkminga. Vokietijos stiprėjimas daugelį metų jį nelabai jaudino. Rimta grėsme jis laikė tik galimą bendrą Vokietijos ir Japonijos karą prieš Sovietų Sąjungą. To buvo galima tikėtis nuo 1940 m. vidurio, kai buvo sustabdytas bombų karas prieš Angliją. Bet sovietai Tokijuje turėjo patikimų žvalgybos šaltinių. Maskva žinojo, kad Japonijos ambicijos pirmiausia krypo į Kiniją ir Ramiojo vandenyno zoną.

Taip susiklosčius aplinkybėms, Kremlius tarptautiniame pokeryje drąsiai galėjo didinti sumą. Todėl ir Molotovas 1940 m. lapkričio mėn. Berlyne vykusiose derybose Stalino nurodymu pareiškė, jog Maskva „suinteresuota“ visa Rytų Europa, įskaitant Lenkiją, dalį Šiaurės Europos ir Artimųjų Rytų, tai ištardamas tokiu griežtu tonu, jog jo žodžiai skambėjo kaip grasinimas. Stalinas puikiai žinojo, kad didesniąją žaliavų dalį Vokietija įsiveža iš Sovietų Sąjungos.

Trečiasis Reichas ir jo sąjungininkės–valstybės per mėnesį išgaudavo tik 850 000 tonų naftos, tuo tarpu karo pramonei reikėjo mažiausiai 1,15 mln. tonų. Susidariusį skirtumą išlygindavo importas iš SSRS. Sovietų Sąjunga tiekė 40 proc. mangano poreikio ir 70 proc. chromo. Vokietijos ūkis tenkino tik 80 proc. grūdų poreikio ir 20 proc. maistinių riebalų. Sovietų Sąjunga eksportuodavo į Vokietiją ir maisto produktų.

Hesso misija ir sovietų taktikos pasikeitimas

Palyginę, kaip sovietai ir Vokietija rengėsi karui, išvystame stebinančius dalykus. Sovietų generalinis štabas jau 1938 m. buvo parengęs Lenkijos ir Vokietijos puolimo planus. Vermachtas tik 1940 m. vasarą pradėjo rengti prieš Sovietų Sąjungą nukreiptus planus. Sovietų generalinis štabas pagal maršalo Šapošnikovo parengtą studiją 1941 m. sausio mėn. tarsi smėlio dėžėje pažaidė „rytų“ ir „vakarų“ pusių susidūrimo strateginius variantus. Laikas, matyt, dirbo sovietų naudai ir atrodė, jog nėra pagrindo laukti netikėtų pasikeitimų.

Bet visus Stalino politinius apskaičiavimus suardė Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hessas, balandžio 10 d. netikėtai nuskridęs į Angliją. Tas skrydis buvo tikra dovanėlė Anglijos politikai – staiga atsirado argumentas, kurio sovietų pusė nebegalėjo ignoruoti. Britai savo užsienio politika visaip stengėsi paveikti Staliną, kad jis imtųsi aktyvesnių veiksmų. Bet jam patiko vaidinti „trečią laimėsiantį“. O po Hesso skrydžio viskas iš esmės pasikeitė. Londonas pats atsidūrė to „trečiojo, kuris laimi“ vaidmenyje. Britų diplomatija, pasinaudodama susiklosčiusia padėtimi, aiškiai davė suprasti: jeigu Sovietų Sąjunga ir toliau liks neutrali, pagal aplinkybes Anglija su Vokietija galėtų sudaryti taiką.

Jeigu taip būtų atsitikę, Vokietija būtų galėjusi sumažinti savo karinį potencialą Vakaruose ir nukreipti jėgas prieš Sovietų Sąjungą. Stalinas puikiai žinojo, jog tokių planų būta. Kita vertus, jis taip pat buvo įsitikinęs, jog Hitleris nerizikuotų karu dviejuose frontuose, o kariaujanti Anglija Stalinui buvo taikos garantas.

Beveik pasirengęs pulti

1941 m. gegužės 5 d. Stalinas pasakė istorinę kalbą karo akademijų absolventams. Visų nuostabai, salėje sėdėjo daug aukščiausiosios karinės vadovybės atstovų ir visas politbiuras. Iš to galima daryti išvadą, kad tai nebuvo paprastas renginys pagal protokolą. Iš pradžių Stalinas pašaipiai kalbėjo apie vokiečių armiją, pabrėždamas, jog ji iki šiol visas kampanijas rengė siekdama neteisėtų tikslų. Bet svarbiausius dalykus Stalinas pasakė po oficialiosios dalies, skelbdamas tostus. Daugelio liudininkų nuomone, Stalinas kalbėjo apie būtinybę rengti puolimo taktiką.

Netrukus atsirado atitinkami Raudonosios armijos Politinės valdybos ir centrinių partijos organų dokumentai. Dokumente „Apie būsimus politinės propagandos Raudonojoje armijoje uždavinius“ Vokietija jau minima kaip priešas, todėl „būtų klaidinga mūsų taikos politiką laikyti amžina. Tai – veikiau laikina politika, kuria siekta sukaupti pakankamai jėgų susidūrimui su kapitalizmu. Dabar tų jėgų esame sukaupę, ir sovietų užsienio politika perėjo į naują – puolimo – stadiją, o tai mus įpareigoja […] Negalima atmesti galimybės, kad Sovietų Sąjunga bus priversta ofenzyvinėse karinėse operacijose perimti iniciatyvą.“

Netrukus buvo parengti net trys Vokietijos puolimo planai ir vyko pasirengimas. Palei Vokietijos SSRS sieną 200 – 300 km ruože jau buvo dislokuota 150 – 180 divizijų, o gegužės pradžioje dar penkios armijos pajudėjo arčiau sienos.

Jeigu būtų rengtasi gynybai, nebuvo prasmės greitaeigiu kariniu transportu artėti prie sienos. Taip pat daliniams nebūtų reikėję išdalyti vokiškai–rusiškų žodynėlių arba instrukcijų, kaip pakeisti Vakarų Europos geležinkelio bėgių plotį į sovietinį. Kam Lenkijos gyventojmas reikėjo išleisti plakatus su tekstais apie jų išvadavimą, dalinius pakrikštyti „Vokietijos proletariato“ vardu? O būtent birželio 4 d. suformuoti lenkiškai kalbančių kariškių vadovaujamą diviziją? Panašių klausimų sąrašą būtų galima tęsti.

Visi ženklai rodo, kad Stalinas 1941 m. balandžio mėn. jau buvo nusprendęs, kad Raudonoji armija iki 1941 m. liepos vidurio būtų parengta pulti Vokietiją.

Nusikalstami įsakymai

Hitleris iš pat pradžių rengėsi naikinamam karui prieš Sovietų Sąjungą ir dar prieš pradėdamas karo veiksmus buvo išleidęs nemažai nusikalstamų įsakymų. Vokietijos visuomenė su jais yra neblogai susipažinusi, nes vokiečiai skiria didelį dėmesį savo istorijai.

Bet daugeliui nacių nusikaltimai užgožia tą faktą, jog Stalinas taip pat skelbė nurodymus vykdyti baisius nusikaltimus. Nacių aukomis tapdavo tam tikrų tiksliai apibūdintų grupių žmonės, o Stalino sistemoje visi bet kada galėjo tapti aukomis – kolektyvizacijos, didžiųjų valymų aukos, ir tie, kurie 1941 m. birželio 24 d. Berijos įsakymu buvo nužudyti dėl to, jog manyta, kad jų nespės evakuoti. Traukiantis sovietamas jų kalėjimuose buvo nužudyti 24 000 asmenų. 18 000 žuvo mirtininkų kolonose. Tikslus skaičius, kiek žmonių žuvo Baltijos šalyse ir SSRS sudėtyje likusioje teritorijoje, nėra žinoma. Tikslesnių duomenų turime iš tų teritorijų, kurias užėmė Vokietija ir jos sąjungininkai. Yra žinoma, kad Raudonosios armijos daliniai traukdamiesi dažnai išžudydavo bandžiusius jiems pasipriešinti kaimų gyventojus. Žudomi buvo taip pat įkaitai, tūkstančiai Lenkijos karo belaisvių. Taip pat dažnai buvo nužudomi vokiečių karo belaisviai.

Stengiantis suprasti raudonarmiečių įvykdytus nusikaltimus, reikia žinoti, kaip sovietų vadovybė elgėsi su savo kareiviais. Tada kitaip atrodys ir sovietų karo istoriografijoje aprašytas „masinis heroizmas“ ir „karštas sovietinis patriotizmas“. Dėl bailumo, dezertyravimo ir panašių kaltinimų sovietiniai karo tribunolai 1941 – 1945 m. 150 000 kareivių nuteisė mirties bausme. Po nesėkmių pirmosiomis karo savaitėmis Stalino įsakymu prasidėjo tikri parodomieji procesai. Kareiviai, kuriems pavykdavo prasiveržti iš apsupimo ir grįžti į sovietų pusę, būdavo apkaltinami ardomąja veikla ir dažnas atsidurdavo Gulage. Liūdnai pagarsėjusiu Stalino įsakymu nr. 270 buvo įsakyta kapituliuojančius sovietinius dalinius naikinti artilerija ir iš oro.

Hitleris ir Stalinas prieš puolimą ir po

Nors Hitleris jautėsi padaręs, ką galėjęs, bet puolimo dieną negalėjo pasigirti itin gera nuotaika. Anksčiau Sovietų Sąjungą jis buvo pavadinęs „milžinu molio kojomis“, bet veikiai tikriausiai suprato, jog iš tiesų beveik neturėjo rimtos informacijos apie savo priešą. Puolimo išvakarėse Hitleris pasakė, jog jaučiasi taip, lyg „atvertų duris į tamsią,niekada nematytą patalpą, nežinodamas, kas už tų durų slypi“. Paskelbdamas Sovietų Sąjungai karą ir didžiųjų valstybių pokeryje mesdamas paskutinį kozirį, jis pasirodė esąs blogas žaidėjas. Kelias savaites prieš puolimą Stalinas buvo apimtas nerimo, nes apie Vokietijos rengimąsi karui jam buvo žinoma iš įvairių šaltinių, ir vienintelis dalykas, ko jis galėjo tikėtis – kad vokiečiai ne taip greitai puls. Bet tarp birželio 20-osios ir 21-osios Kremliui buvo aišku, jog jis nepakankamai vertino strateginį vokiečių kariuomenės telkimą. Bet tuo metu jau nieko nebuvo galima pakeisti: vyko paskutinė Raudonosios armijos parengimo puolimui fazė, bet kiekvienas skubotas žingsnis galėjo paspartinti vokiečių veiksmus.

Kelias dienas Stalinas dar nenustojo vilties užkirsti kelią katastrofai ir pereiti į kontrpuolimą. Bet paskutinėmis birželio dienomis jis visiškai palūžo ir, pasitraukęs į vilą, su niekuo nebendravo. Tik liepos 1 d. politbiuro nariai, įveikę baimę, atvyko pas Staliną į Kuncevą. Juos išvydusį Staliną apėmė baimė, nes jis manė, jog tie vyrai atvažiavo jo suimti.

Molotovas pirmasis užtikrino Staliną, kad lieka jam ištikimas. Juo pasekė ir kiti politbiuro nariai. Tos dienos popietę Stalinas jau dirbo savo kabinete, o po dviejų dienų radijas transliavo garsujį jo kreipimąsi, kuris prasidėjo žodžiais: „broliai, bičiuliai“. Ir ne be pagrindo, nes jis puikiai žinojo, jog didžiausias smūgis jam būtų, jeigu užpuolikams pavyktų bolševizmo prislėgtus gyventojus palenkti į savo pusę. Didžiulei Stalino laimei, Hitleris šiuo koziriu nepasinaudojo. Nežmoniškomis karinėmis priemonėmis ir okupacine politika jis pats prisidėjo prie to, kad Stalino padėtis galėjo stabilizuotis.

Nuotraukoje: Vengrų istorikas K. Ungvary