Paminklas T. Grotusui Žiemelyje. Nuotrauka iš https://lietuvai.lt/wiki/Teodoras_Grotusas
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Turbūt retas yra girdėjęs apie lietuviškų šaknų turėjusį didį pasaulinio garso galvanikos pionierių, prilygusį net Albertui Enšteinui. Kas jis toks? Apie jį – šis savaitgalio pasakojimas iš knygos „Lietuviais esame mes gimę“.
Lietuviškumo požymiai Nobelio premijoje
Sutikime, kad Nobelio premijos dar nepavyko laimėti nė vienam „tikram“ lietuviui. Nominuotųjų buvo kelios dešimtys. Taikos premijos laureatais pretendavo tapti profesorius Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus, literatūros – Tomas Venclova, buvo siūlyti Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, prieš 10 metų – žinomas lietuvių išeivijos veikėjas Vilius Bražėnas, už pasiekimus lazerių fizikos srityje galėjo ją gauti prof. Algis Petras Piskarskas, už nuopelnus puslaidininkių fizikoje – prof. Juras Požėla ir kiti. Neseniai, 2020 metais, Nobelio chemijos premijos „vos vos“ nepelnė VU Gyvybės mokslų centro profesorius, biochemikas Virginijus Šikšnys už vadinamąsias „genų žirkles“.
Tiesa, Lietuva yra pagimdžiusi vieną Nobelio premijos laureatą – Česlavą Milošą (Czesław Miłosz), kuris literatūros premiją gavo 1980 m. gruodį. Bet jis tik gimęs 1911 m. Šateniuose, carinėje Rusijos gubernijoje, o 26-rių persikėlė į Varšuvą, mirė Krokuvoje 2004 m. Jis turėjo Lenkijos ir JAV pilietybę, tad šios valstybės ir savinasi šio nominanto titulus.
Yra žinoma ir daugiau šios premijos laureatų, susijusių su Lietuva. Antai, vienas Kauno portalas juos išvardija*:
Už fotosintezės proceso ištyrimą 1961 m. premiją pelnė emigranto iš Kalvarijos ir gruzinės motinos sūnus biochemikas Melvinas Kalvinas (Melvin Calvin);
Nadina Gordimer (Nadine Gordimer) – Lietuvos emigranto, laikrodininko iš Žagarės ir londonietės dukra, PAR rašytoja, kovojusi už apartheidą plunksnos jėga;
Endokrinologas, gimęs Vilniuje, Andžėjus Viktoras Šeilis (Andrzej (Andrew) Victor Schally) – 1977 m. premiją psichologijos ir medicinos srityje gavo ištyręs, kaip smegenys įtakoja įvairius hormonų ir sintezės procesus kūne;
Bernardas Lounas (Bernard Lown), tikrasis vardas Borukas Lakas (Boruch Lac), gimęs Lietuvoje, Utenoje, 1985 m. gavęs premiją kaip vienas iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių, taip pat už už defibriliatoriaus išradimą;
Aronas Kliugas (Aaron Klug), gimęs Lietuvoje, Želvos miestelyje, ir 1982 m. gavęs Nobelio premiją už atradimus chemijoje;
Deividas Li (David Lee) – jo abiejų senelių tėvai gimė Lietuvoje. Trečdalį Nobelio premijos 1996 m. gavo už atradimus fizikoje;
Sidnis Brėneris (Sydney Brenner) – emigrantų lietuvio ir latvės sūnus, atradęs genų išsidėstymo tripletą (sudarytą iš trijų katalizatoriaus atomų, pranc. tripler – „trigubas“) mūsų kūne; 2002 m. premija;
Gertrūda Elion (Gertrude Elion), tėvų, emigravusių į Ameriką dukra, atradusi aibę mūsų naudojamų vaistų, įskaitant vaistus nuo pūslelinės; 1998 m. gavo premiją už nuopelnus fiziologijos ir medicinos srityje;
Litvako, emigravusio iš Plungės, sūnus Michaelis Levitas (Michael Levitt) –– 2013 m. buvo apdovanotas už sudėtingų cheminių sistemų daugiamačių modelių išplėtojimą;
Robertas Šileris (Robert James Shiller), kurio abu seneliai taip pat kilę iš Lietuvos, tais pačiais 2013 m. buvo apdovanotas už įspūdingas įžvalgas apie akcijų rinkas ir ekonomikos tendencijas;
Lietuvis Česlovas Milošas, lietuvių ir lenkų rašytojas, poetas, 1980 m. gavo Nobelio literatūros premiją;
Kaunietis verslininkas Vladas Lašas, KTU auklėtinis, 2012 m. gavo Nobelio taikos komiteto įsteigtą tarptautinę verslo Taikos premiją už nuopelnus ir asmeninį indėlį ugdant verslo ir socialinę atsakomybę; išrinktas iš 90 kandidatūrų iš 60 valstybių.
Tęsiant šį sąrašą, reiktų kiek nukrypti nuo bendros temos ir klausti, ką mes vadiname lietuviu ar lietuvių kilmės ar kilęs iš dabartinės Lietuvos, o gal iš LDK teritorijos? Antai, Liutauras Ulevičius dar 2005 m. „Atgimimo“ savaitraštyje svarstė, ką galėtume pripažinti esant lietuviais**. „Į šį klausimą skirtingus atsakymus duotų ne tik Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo rengėjai, tačiau ir skirtingų laikmečių atstovai. Pavyzdžiui, iki tautinių (nacionalinių) valstybių susikūrimo (t.y. XVIII–XIX amžiaus) „lietuviams” turėtume priskirti visus tuometinės LDK gyventojus, šio kriterijaus niekaip nesiedami su etninėmis grupėmis. Dėl to ir dabartinis žydas, ir gudas (šiuolaikinis baltarusis), ir rusėnas (šiuolaikinis ukrainietis ar net rusas) būtų laikomi lietuviais“, – rašė jis ir tęsė: „ Dabartinėje teisinėje terminijoje „tautybės” sąvoka nebetenka ankstesnės savo reikšmės ir užleidžia vietą „pilietybei”. „Tautybė” lieka asmeninio kultūrinio ryšio su tam tikra etnine grupe požymis. Kita vertus, šiame straipsnyje remsiuosi LDK tradicijai, ir būtent Česlavui Milošui, artimesne „lietuviškumo” bei „tautybės” samprata, todėl darau prielaidą, jog „lietuvis” – nebūtinai etninę priklausomybę nusakantis požymis.“ Jis priduria, kad tokių būdu penki lietuviai – Nobelio premijos laureatai – turi būtent žydiškas lietuviškas šaknis. Ir tik vienintelį Č. Milošą galima laikyti „grynakrauju” lietuviu, tvirtina autorius. 1911 m. Šateniuose, dabartiniame Kėdainių rajone, gimęs „lietuviškas lenkas” teigė nuo gimimo buvęs lenkas. Tokia buvo etniškai lietuviškas šaknis turinčios giminės, per daugelį amžių perėmusios lenkų kultūrą, tradicija, todėl studijos Vilniaus universitete buvo trokštamos ir nekėlė jokių neigiamų emocijų dėl įtemptų autokratinės Lietuvos santykių su tarpukario Lenkija.
Dar keletas įdomių faktų apie Nobelio premiją, kurios tam tikra prasme susiję su tolesniu mūsų tekstu.
Nobelio premija skiriama nuo 1901-ųjų. Kitaip sakant, nuošaly paliekami ankstesnių amžių didieji atradėjai ir mokslininkai, kurie dažnai padėjo pagrindus mokslo plėtrai. Bet štai nuo 1974 metų Nobelio fondo įstatuose nurodoma, kad premijos negalima skirti po mirties. Tačiau žmogui ji gali būti skirta tuo atveju, jei jis miršta laikotarpiu nuo paskelbimo laureatu spalio mėnesį iki oficialios įteikimo ceremonijos gruodį. Tokių buvo tik du.
Vienas jų – Jungtinių Tautų generalinis sekretorius švedas Dagas Hammarskjoldas, kuris žuvo per lėktuvo katastrofą 1961-aisiais ir tais pačiais metais gavo Nobelio taikos premiją.
1931-aisiais Nobelio literatūros premija po mirties buvo paskirta kitam švedui, Erikui Axeliui Karlfeldtui.
2011 metais medicinos premijos komitetas laureatu išrinko Ralphą Steinmaną iš Kanados, nežinant, kad jis mirė vos trys dienos prieš paskelbimą. Vis dėlto fondas nusprendė jam premiją skirti.
Per kone 120 savo egzistavimo metų Nobelio taikos premija matė ir sunkiai įtikimų kandidatų, nuo Adolfo Hitlerio, Josifo Stalino ir Benito Mussolini iki Michaelo Jacksono. Ne visus tenkino ir V. Putino bei M. Gorbačiovo nominacijos. Tiesą sakant, iš gausybės kandidatų nelengva atsirinkti laimėtoją. Jų kasmet susikaupia keli šimtai. Pavyzdžiui, 2020 m. vien tik Nobelio taikos premijai buvo nominuota daugiau nei 300 kandidatų.
„Laisvasis ponas“ Grotusas
O juk Lietuva galėjo turėti dukart Nobelio premijos laureatą chemijos srityje. Deja, šis vokiečių kilmės iš Lietuvos kilęs mokslininkas, savo darbais paklojęs galvanikos pagrindus ir jais padėjęs šį titulą gauti tokiems pasaulinio garso chemikams kaip Maiklui Faradėjui bei Albertui Enšteinui, gimė ir veikė per anksti, kai dar Alfredas Nobelis nebuvo nė atsiradęs…
Teodoras Grotusas (Theodor von Grotthuß, 1785–1822 m.) yra pirmosios pasaulyje elektrolizės teorijos kūrėjas, fotochemijos teorijos pradininkas, fotometro išradėjas ir t. t. Jo dėka turime akumuliatorius ar galvaninius elementus. Jis – pirmasis Lietuvos fiziochemikas, geologas. Jis taip pat pirmas ir, ko gero, vienintelis, gūdžioj Lietuvoj provincijoj įkūręs elektrolizės, fotosintezės, galvanizavimo laboratoriją.
T. Grotusas gimė 1785 m. sausio 20 d. Leipcige (Vokietijoje). Visa pavardė vokiškai – Freiherr Christian Johann Dietrich Theodor von Grotthuß. Pirmasis žodis rodo, kad T. Grotusas buvo freiheras, tai yra, baronas. Šį titulą gavo tie žmonės, kurie valdė alodus – žemes, už kurias jiems nereikėjo niekam atitarnauti. Freiherio žmona vadinosi freifrau – „laisvoji ponia“. Tik 1919 m. pagal Veimaro respublikos konstituciją šie titulai buvo panaikinti, o nuo 1949 m. šį prestižinį titulą galėjo reikšti žodelis von. Bet, pavyzdžiui, Austrijoje freiherių titulas tebenaudojamas.
T.Grotuso tėvas Dytrichas Evaldas von Grotusas (Dietrich Ewald Freiherr von Grotthuß) buvo gana garsus vokiečių kompozitorius ir pianistas. Jis gimė XVIII a. vidury ATR teritorijoje, buvusioje, bet prūsų įtakoje atsidūrusioje Jelgavoje (Kuldygoje), kuri priklausė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystei (dab. Latvija). Po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. ji atsidūrė Rusijos imperijoje ir buvo suformuota Kuršo gubernija.
Vokiečių aristokratai tuo metu buvo tarsi klajokliai: kur įsigydavo dvarus, ten juose ir apsigyvendavo. Taip T. Grotuso tėvas persikraustė į Gedučių dvarą dab. Pakruojo rajone. Kurį laiką tarnavęs Prūsijos kariuomenėje, bet būdamas silpnos sveikatos, palinko į muziką, mokėsi groti klavesinu. 1773 m. jis vedė Gedučių dvarininkaitę Elizabetą Eleonorą fon Grotus (Elisabeth Eleonore von Grotthuß).
1781 m. lankydamasis Hamburge pas kompozitorių Karlą Filipą Emanuelį Bachą (Carl Philipp Emanuel Bach) – XVIII a. vokiečių klasicizmo kompozitoriaus, žymiojo Johano Sebastiano Bacho (Johann Sebastian Bach) sūnų, susižavėjo Zilbermano pianinu ir jį nusipirko. (Įžymus Vokietijos vargonų ir pianinų meistras Gotfrydas Zilbermanas (Gottfried Silbermann, 1683 – 1753) muzikos instrumentus pradėjo gaminti Strasbūre su broliu, o paskui Saksonijos mieste Fraiberge įkūrė savo dirbtuvę, kur pagamino apie 50 vargonų, paplitusių po didžiausias Vokietijos bažnyčias, gi 15 jo pianinų 1740 m. nupirko Prūsijos karalius Frederikas Didysis, du iš jų iki šiol stovi Frederiko rūmuose Potsdame).
Būtent iš jo nupirktu pianinu T. Grotuso tėvas sukūrė keletą muzikos kūrinių. Išsamiai apie Bachų giminės ryšius su Baltijos šalimis ir Grotusu rašė muzikologas Leonidas Melnikas***.
Deja, Zilbermano pianinas, kuriuo visi taip džiaugėsi, neišliko. D. Grotusas mirė kitais metais po vienintelio sūnaus gimimo, manoma, nuo kasos patologijos…
„Gerasis ponas“ Grotusas
Taigi, dar būdami Leipcige, 1785 m. Grotusai susilaukė sūnaus Teodoro. Vietos tyrinėtojas Romanas Rimkevičius Pasvalio raj. Vaškų vidurinės mokyklos (gimnazijos) svetainėje rašė****, kad būsimasis mokslininkas, sulaukęs vos 3 dienų amžiaus, krikšto metu simboliškai tapo Leipcigo universiteto studentu, tačiau netrukus šeima grįžo į Lietuvą, ir iki 17 – 18 metų būsimasis mokslininkas gyveno Gedučiuose. Visą tą laiką jį mokė samdyti mokytojai. Bet Grotusai niekada savęs nelaikė tikrais lietuviais ir į Vilniaus universitetą nesiveržė. Kartu su dėde Johanu Ulrichu von Grotusu, Baltojo Plonėno dvaro savininku, jie dalyvavo kuriant Mintaujos (Jelgavos) universitetą, kuriame dominavo riteriška liuteroniška dvasia. Nors Teodoras tėvo ir nepažino (šio mirtis nuo jo gimimo teskyrė …), sūnus perėmė tėvo plačius interesus – muzikavimą, pomėgį kolekcionuoti augalus ir mineralus, juos tyrinėti. Humanistinės idėjos užvaldė sūnų. Jis atsisakė savo baroniško priedo prie pavardės „von” ir vietoj krikšto metu gauto titulo pasirenka Teodoro vardą.
R. Rimkevičius rašo: „Yra žinoma, kad grįžęs po studijų Vakaruose, jaunasis mokslininkas daug dėmesio skyrė ūkio reikalų tvarkymui – bandė pagerinti žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas, diegdamas to meto technologijas, kurias įvaldydami to meto žmonės tobulėjo. Teodoras ypač rūpinosi žmonių sveikata, pats gamindamas ir net kurdamas jiems reikalingus vaistus. Savo lėšomis įkūrė laboratorija, kurioje dirbdamas į pagalbą pasikviesdavo ir savo dvaro žmones.
Grotuso ir jo aplinkos žmonių santykius iliustruoja jo paskutinė valia išdėstyta testamente:
“…iš dėkingumo Gedučių šeimynykščiams, kurie tiek metų <…> mums ištikimai ir sunkiai tarnavo, Gedučių dvaro savininkui kasmet išmokėti 300 sidabro rublių, tačiau ne anksčiau negu jis pateiks Gedučių dvaro valstiečių, vieno kaimyno dvaro savininko ir Žeimelio liuteronų pastoriaus pasirašyta pažymėjimą, jog jis iš Gedučių dvaro šeimynykščių visiškai nieko nėra paėmęs mokesčiams, bažnyčiai žemės mokesčiams ar kitokiems tikslams, <…> idant pastarieji pasiektų vis didesnę gerovę.
Rekrūtų prievolei reikalingi pinigai turi būti mokami iš anų 300 rublių…”*****
Dar ilgai žmonės prisiminė gerąjį jaunąjį poną (Grotusą) ir po jo valdžiusį blogą senąjį (dvarą nupirkusį generolą Tornow). Žmonių atmintyje taip pat išlikęs pasakojimas, kad, pastebėjęs Jasiūno namuose gaisrą, Teodoras sukėlė visą kaimą, o, nepavykus užgesinti gaisro, į dvarą priėmė du be pastogės likusius baudžiauninko sūnus. Neatsitiktinai abipus buvusio dvaro dar dabar tebegyvena Jasiūnų vaikaičiai. Šiaurės Lietuvos humanistinę dvasią nagrinėjo Šiaulių universiteto dėstytojas docentas, inžinierius, pedagogas ir filosofas Stasys Šimaitis (deja, miręs 2020 m. rugpjūtį) 2002-2006 m. parengė tyrimus, kurių dėka buvo sukurtas išsamesnis mokslininko Teodoro Grotuso portretas, o 2009 m. birželį Šiauliuose įvykęs T. Grotuso fondo narių bei Grotusų palikuonių susitikimas aprašytas Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“******
Galvanizacijos pradininkas
Teodoras buvo itin gabus tiksliesiems mokslams, bet talentų nestigo ir muzikai, tapybai. Bet atokiame kaime buvo sunku gauti dažų. Jis pradėjo juos gaminti pats. Taip prasidėjo pirmieji eksperimentai, atvesiantys į pasaulinį pripažinimą. Mokslininko tyrimų pobūdis buvo susijęs su sprogiomis ir degiomis medžiagomis: elektrolizė, fotochemija, dujų degimo ir panašūs eksperimentai.
„Jis buvo elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikas ir chemikas, daug nuveikęs Lietuvos labui. T. Grothusas tyrinėjo Likėnų mineralinius vandenis ir nustatė, kad jie tinkami gydyti. Tai buvo žmogus, savo darbais ir pažiūromis pralenkęs laiką. Jo tyrimų objektai buvo ir augalai, ir meteoritai, ir šviesa“, pasakojo Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ darbuotojai.
Paaugęs T. Grothusas išvyko mokytis į Leipcigą, vėliau – į Paryžių, Neapolį, kur klausėsi garsių to meto mokslininkų paskaitų, dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų ir tyrinėjo vulkaninius reiškinius. T. Grothusas buvo išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, Turino mokslo ir menų akademijos nariu, garsių Europos universitetų garbės nariu.
Būdamas vos dvidešimties 1805 m. Romoje paskelbė pirmąją elektrolizės teoriją, vėliau jo atradimą bandymais patvirtino H. Deivis, J. Berselijus, M. Faradėjus. T. Grothusas pirmasis atskleidė pagrindinius fotochemijos dėsnius, išsiaiškino, kad reakciją gali sukelti medžiagos sugerta šviesa. Mokslo istorijoje šis dėsnis vadinamas Grothuso ir Dreiperio dėsniu. Prie dvaro įrengtoje laboratorijoje T. Grothusas tyrė grandinines reakcijas, suformulavo fosforoscencijos dėsnį, sukūrė pirmąjį pasaulyje fotometrą.
Talentingas jaunuolis buvo kviečiamas dėstyti į įvairius užsienio universitetus, tačiau grįžo į gimtuosius namus, nuošalų Lietuvos kampelį.
Galima tik spėlioti, kodėl jis parvyko į Lietuvą. Gal grįžti pastūmėjo Europoje prasidėję Napoleono karai, o gal kitos priežastys. Tik Gedučiuose nebuvo ramu. Gedučių dvare tuo metu buvo apsistojusi Napoleono kariauną vejanti rusų kariuomenė. Per vieną konfliktą su rusų karininku, kai šis užsipuolė jaunojo dvarininko mamą, T. Grothusui buvo sužalota ranka, ir jis nebevaldė trijų pirštų. Ši trauma labai paveikė mokslininką, mat, jis nebegalėjo skambinti garsiuoju iš tėvo paveldėtu Zilbermano klavikordu, kurio savininku prieš tai buvo didysis J. S. Bacho sūnus.
Bloga dvaro aura
Šiandien prie kelio Joniškis – Žiemelis – Pasvalys tėra išlikęs vienintelis T. Grotuso laikus menantis Gedučių dvaro pastatas – kumetynas. Parkas ir liepų alėja neišliko. Sakoma, kad tai buvusi mokslininko laboratorija. Jau mirusios savininkės, Žeimelyje gyvenusios mokytojos Teodoros Gumbelevičiūtės–Misevičienės teigimu, kumetynas (dabar likę tik apie pusę pastato) galėjo būti statytas apie 1750 m. Upytės pavieto dūmų (sodybų) surašymo knygose dvaras paminėtas 1775 m. (1 dūmas) su jam priklaususiais Butniūnų (16 dūmų) ir Javydonių (taip pat 16 dūmų) kaimais.
Wikipedia rašo*******, kad T. Grotusas šiame dvare tragiškai ir mirė. Pasakojama, kad palaidojo jį dvaro laidojimo rūsyje. Vėliau mokslininko palaikai buvo perkelti kitur, kapas taip ir liko nežinomas. Nėra aiškus ir dingusio archyvo bei Gedučiuose buvusios mokslinės laboratorijos bent kokie pėdsakai. T. Grotuso testamentas turėjo ir labai pažeidžiamą vietą: jam nepriklausė Gedučių dvaras, nes gyva buvo tikroji dvaro savininkė, jo motina Elisabeth Eleonora fon Grothus (1755–1831). Gedučių dvaras buvo jos kraitinė dovana, ir jame jautėsi jos tvirta ranka. Pagal T. Grotuso paskutinę valią, iš dėkingumo Gedučių šeimynykščiams buvo nurodyta skirti kasmetines 300 sidabro rublių išmokas dvaro išlaikymui, vietos bažnyčios žemės mokesčiams, rekrutų prievolei. Tai buvo labai nebūdinga to laikmečio dvarininkų ir baudžiauninkų santykiams, 1831 m. ir vėliau privedusiems prie valstiečių sukilimų. Žmonės žinojo „gerąjį“ jaunąjį poną Grotusą ir po jo valdžiusį „blogą“ senąjį – dvarą iš motinos nupirkusį generolą Ferdinandą (Fiodorą) Tornau (Tornow).
Savo karinės karjeros pabaigoje jis pasižymėjo malšinant lenkų ir lietuvių 1830-1831 m. sukilimą, prie Vilniaus vadovavo sumušant lenkų ulonų pulką. Ferdinandas buvo vedęs savo pusseserę Lisetę Osten-Saken. Archyvuose yra patvirtintų faktų, kad F. Tornau žiauriai engė savo valstiečius ir dėlto net pateko į teismą. 1839 m. pranešime carui rašyta, kad „baronas Tornau žiauriai elgiasi su valstiečiais, juos prikausto prie girnapusių, versdamas malti miltus… Paskui dvaras ėjo iš rankų į rankas, ir niekas mokslininko palikimu nesirūpino. Buvo padaryta viskas, kad ilgainiui net pats T. Grotuso kapas būtų pamirštas. Mokslininkas buvo paskelbtas psichiniu ligoniu, palikimo dokumentai anuliuoti. Šiuo metu Gedučių dvaro namo vietoje, vadinto pilimi, įrengta lentpjūvė. O štai netoliese žmonių apdegintas T. Grotuso ąžuolas, po kuriuo mokslininkas mėgdavo pamąstyti, išliko iki šių dienų.
Seniai sklinda kalbos, kad dvaras turi negerą aurą. Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ muziejininko Prano Ruzgaus pasakojimu********, dvaras turi kažkokią neigiamą energiją – kas tik arčiau prisiliečia prie T. Grothuso palikimo, vienaip ar kitaip nukenčia. Antai, latvių mokslininkas Janis Stradinis yra prasitaręs, kad, kai pradėjo tyrinėti T. Grothuso gyvenimo vingius, prasidėjo negerumai. Maskvos ir Leningrado archyvuose pradėjus ieškoti informacijos, mirė tėvas, išleidus knygą apie T. Grothusą, iš gyvenimo pasitraukė sesuo. Kai 200-ųjų T. Grothuso gimimo metinių proga J. Stradiniui buvo įteikta T. Grothuso premija, šeimoje iškilo sunkumų. Todėl kai buvo pasiūlyta išleisti knygą apie žymųjį mokslininką ir lietuvių kalba, jis sutiko, bet leidime dalyvauti nenorėjo. Pagaliau kraštotyrininkas Juozas Šliavas, daug nuveikęs, kad Gedučiai nebūtų tik užmirštas užkampis, tragiškai užduso dūmuose, nors gaisro ir nebuvo. Kumetyną atgavusi tolima T. Grothuso giminaitė Marija Čiurlienė atidarė sąskaitą paramai, kad galėtų atstatyti dvarą, tačiau ją ištiko insultas. Kai atsigavo ir pradėjo tvarkyti dokumentus – ir vėl insultas. „Gal tai tik sutapimai, o gal kas nors ir daugiau…“, – sako P. Ruzgus.
Pasaulinio garso mokslininkas palūžo užkampyje
Taigi, kuo išgarsėjo nedidelio Lietuvos dvaro mokslininkas Teodoras Grotusas, kad buvo vertas net dviejų Nobelių? T. Grotusas domėjosi bioliuminescencija. Atlikdamas sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, parašė šį procesą pagrindžiančią teoriją. Pirmoji pasaulyje elektrolizės teorija buvo išspausdinta to meto mokslinėje spaudoje prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis. Pirmasis tyrė grandinines reakcijas, suformulavo fosforescencijos dėsnį: šviesos išspinduliavimas priklauso nuo temperatūros. T. Grotusas tyrinėjo Likėnų, Smardonės mineralinius šaltinius, nustatė jų vandens sudėtį. Tirdamas rodanidus, atrado analitinės chemijos reakcijas, dabar jau tapusias klasikinėmis, sukūrė kelis analizės būdus. Jis padarė teisingą išvadą, jog sieros vandenilio susidarymas siejamas su kalcio sulfato ir organinės medžiagos sąveika.
Mokslininkas suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, sukūrė pirmąjį fotometrą, tinkantį naudoti kaip cheminį laikrodį. Nustatė, kad elektros srovės reiškiniai metaluose ir tirpaluose yra identiški. Tarp T. Grotuso mokslinių atradimų reikšmingiausią vietą užima šuoliuojančių sąveikos aktų grandinės idėja, kuri paaiškino to meto dar neaiškius galvanizmo procesus. Ši idėja – pirmosios pasaulyje elektrolizės teorijos ašis. Pavyzdžiui, 1805 metais dvidešimtmetis T. Grotusas išspausdino straipsnį „Apie vandens ir jame ištirpusių medžiagų skaidymą galvanine elektra“. Straipsnis sukėlė susidomėjimą Europoje ir pelnė mokslininkui pasaulinį pripažinimą. 1818 metais Mintaujoje, Kuršo literatūros ir meno draugijos mokslininkų susirinkime, T. Grotusas padarė pranešimą „Apie cheminį šviesos ir elektros veikimą“. Čia jis paskelbė pirmąjį fotochemijos dėsnį. T. Grotuso veiklos tyrinėtojų nuomone, jis yra ir antrojo – kiekybinio – fotochemijos dėsnio autorius.
Ne mokslininkui ir išsimokslinusiam bei mokslo pažangos prisodrintam šių dienų žmogui šie atradimai atrodo menki ir nereikšmingi. Tačiau XVIII a. pradžioje, ypač artėjant ir praūžus Europą nusiaubusiems Napoleono karams, atgijus mokslui, jo tyrimai padėjo pagrindą didžiųjų ateities išradėjų ir atradėjų, po šimtmečio pelniusiems Nobelio premijas, darbams. Juks jis bendravo ne tik Bacho gimine, o tobulinosi Leipcigo, Paryžiaus, Romos universitetuose, mokėsi, klausėsi paskaitų ir dirbo su tokiais mokslo galiūnais kaip K. Bertoletas, A. Furkrua, Gumboltas, Gei Liousakas, Buchas.
T. Grotusas buvo vienišius. Jis gyveno vos 37-rius metus, buvo ligotas, dažnai psichologiškai palūždavo. Gedučių dvare jam nebuvo lygių, tad ir bendrauti nebuvo su kuo. Trumpos išvykos į Europą, Mintaują ar Bauskę negalėjo kompensuoti vienišumo naštos. Jis nesugyveno su savo seserimis, kurios brolį laikė keistuoliu. Nedidelė atrama buvo ir dvaro savininkė motina, kuri nevykdė sūnaus palikto testamento.
Gyvenimą jis baigė … nusišovęs. Vietos gyventojai pasakojo tokią istoriją. Medžioklėje, kurioje pasakotojo senelis buvo varovu, ponas pasistatė prie medžio šautuvą, o tas kažkaip paslydo ir griuvo. Ginklas trenkėsi ir išlėkusi kulka nušovė vieną varovą. Tada ponas susikrimtęs ir nusižudė. Kitų žiniomis vis silpnėjanti sveikata, alinantys įgimtos negalios priepuoliai, žinios, kad jo rezultatais naudojasi kiti, nutylėdami paties T. Grotuso nuopelnus, tyrinėtojų nuomone, paskatino mokslininką 1822 metų kovo 26 dieną pasitraukti iš gyvenimo.
Jis buvo palaidotas miške iškastame rūsyje, bet vėliau seserys kūną iškasė ir perlaidojo, o kur – nerasta. Spėjama, kad Joniškio rajone, Mygūnų kaime, Grotusų kapavietėje. Bet tai dar reikia išsiaiškinti.
——————————————————————————————-
*https://www.google.lt/search?q=Lietuviai+-+kandidatai+%C4%AF+Nobelio+premij%C4%85&ei=Ie-0X8KZHZOOwPAP0dyZ2Ac&start=20&sa=N&ved=2ahUKEwiCruKu6YvtAhUTBxAIHVFuBns4ChDy0wN6BAgLEDY&biw=873&bih=890
**https://www.delfi.lt/archive/lietuviai-nobelio-premijos-laureatai.d?id=5859745
***L. Melnikas. C. Ph. E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus, Vilnius, 1997 (liet. ir vok. kalbomis).
****http://ejournal.emokykla.lt/muziejus47/index.php?action[]=IArticleShow::showArticle(%275649%27).
*****Ten pat.
****** http://mokslolietuva.lt/numeriu-archyvas/2009/Mokslo_Lietuva_2009_12.pdf
******* https://lt.wikipedia.org/wiki/Gedu%C4%8Di%C5%B3_dvaras
******** https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/isradejo-gimtine-skesta-uzmarstyje-papildyta/
