Generolas Piotras Vrangelis
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tarp mūsų Įdomių istorijų herojų – dar vienas, tiesa, ne toks pasauliui žinomas personažas. Sovietiniuose istorijos vadovėliuose jis buvo vadinamas baltagvardiečių generolu… Straipsnis skelbtas knygoje „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).
Taip pat skaitykite
Vrungelis, Miunchauzenas ir kiti
Pasakojimą apie naują herojų pradėsiu nuo… multiplikacinio filmo, kurį vyresnieji turbūt yra matę prieš pusšimtį metų, o 1978 m. pasirodė vaikiškas vaidybinis filmas „Nauji kapitono Vrungelio nuotykiai“. Pagyrūno ir melagio kapitono vaidmenį atliko garsus komedinis aktorius Michailas Pugovkinas. Vėliau pasirodė daugybė jo televizinių interpretacijų.
Tačiau visi šie kūriniai atsirado rašytojui Andrėjui Nekrasovui 1939 m. išleidus apysaką vaikams „Kapitono Vrungelio nuotykiai“. Pats rašytojas buvo jūreivis ir keliautojas, kuris užrašinėdavo bičiulių pasakojamus nuotykius, anekdotus ir įvairius juokelius. Ypač jis klausydavosi pažįstamo Andrėjaus Vronskio „baikų“, tad šio pasakotojo pavardė tapo ir apysakos pagrindinio veikėjo prototipu (rus. «врун» – melagis).
Reikia pasakyti, kad A. Nekrasovo kūrinys susidūrė su to meto cenzūra, ir kai kurios apysakos dalys, pavyzdžiui, apie Vrungelio nuotykius Japonijoje, į knygą nepateko. O ir po karo apysakos dalys ne kartą buvo perrašomos, redaguojamos, nes Europoje situacija pasikeitė iš esmės.
Bet rašytoją A. Nekrasovą labiausiai įkvėpė ne jūreivių komiški pasakojimai, bet barono Miunhauzeno nuotykiai. Šis įvairių juokingų istorijų herojus iš tiesų tikrovėje buvo žinomas kaip Karlas Frydrichas baronas fon Miunchhauzenas (Karl Friedrich Hieronymus Freiherr von Münchhausen, kur vok. Freiherr – laisvasis ponas). Jaunystėje XVII a. pradžioje jis buvo išsiųstas tarnauti pažu Brunsviko – Liūneburgo kunigaikščiui Antoniui Ulrichui II, vėliau iki 1750 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, bet gyvenęs ir Rygoje. Jis dalyvavo dviejose kampanijose prieš Turkiją. Kelios jam priskiriamos istorijos – tokia kaip garsioji kelionė ant patrankos sviedinio – siejamos su karo prieš Turkiją kontekstu. Barono nuotykius baladžių forma pirmą kartą aprašė vokiečių poetas Gotfridas Augustas Biurgeris (Gottfried August Bürger, 1747 – 1794)1.
Taigi, sovietinis rašytojas A. Nekrasovas prisiminė savo kūrybinius ieškojimus: „Po trumpų svarstymų man gimė paprasta asociacija, kuri nuo pat pradžių atrodė neginčijama: baronas Miunhauzenas ir baronas Vrungelis, o iš šių dviejų vardų išvedžiau kapitoną Vrungelį“. Be to jis nepaneigė, kad įtaką padarė ir kita jo asociacija – su baltųjų judėjimo Pilietiniame kare vadu Piotru Nikolajevičiumi Vrangeliu (1878 – 1928), gavusiu „juodojo barono“ pravardę, nes mėgo dėvėti kazokišką čerkesų aprangą. Kita vertus, apysakoje Kristoforo vardas primena garsų jūrų keliautoją, Amerikos atradėją Kristoforą Kolumbą, kuris, kaip jau rašėme, turėjęs lietuviškų šaknų…
Lietuvos didikų dvaras
Bet nenuklyskime nuo mūsų pagrindinio herojaus – Rusijos generolo, vieno iš baltagvardiečių vado Piotro Vrangelio (rus. Пётр Николаевич Врангель). Gal jis ir nebūtų sulaukęs tokio mūsų dėmesio, jei ne viena mums tinkanti aplinkybė: jis gimė Mukulių dvare, dabartiniame Zarasų rajone.
Caro laikais miestas buvo vadinamas Novoaleksandrovsku. Šiandien tokiu pavadinimu gyvenvietė yra Stavropolio krašte, bet anais laikais Rusijos valdovai savo imperijos miestus pervadindavo savaip. Zarasai ypatingą reikšmę įgavo 1836 -1842 m. nutiesus geležinkelio traktą Sankt Peterburgas – Varšuva. 1836 m. miestui buvo suteiktas herbas ir, čia viešint carui Nikolajui II, caro sūnaus ir sosto paveldėtojo Aleksandro garbei buvo pervadintas Novoaleksandrovsku. Tik 1919 m. miestas pavadintas sėlių vartotu lietuvišku vardu – Ežerėnais, nes lenkiškai nuo XVI a. pradžios buvo rašoma Jeziorosy (lenk. jezioro – ežeras). Tik 1929 m. atsirado dabartinis miesto vardas.
Mukuliai yra nedidelis benykstantis kaimelis už 13 km nuo Zarasų į vakarus. Vasarą važiavau šiuo plentu, bet sodybų Mukuliuose net nepastebėjau: mat, dar nežinojau čia buvus garsų Vrangelių dvarą… Prieš 10 metų vykusio surašymo duomenimis kaime tebuvo 21 gyventojas. Tų kelių namelių pakeliui į Antalieptę keliautojas taip ir nepastebėtų, jeigu nenusuiktų nuo kelio, kur rymo seno, medžiais apaugusio dvaro liekanos. Žurnalistinė Lilija Valatkienė 2011 m. DELFI rašė2, kad 8 ha plote čia auga nemažai rečiausių augalų, o, paėjus senų liepų alėja, atsiveria įspūdingas Avilių ežero vaizdas. Tačiau dabar čia viskas apaugę ir, kaip žurnalistei skundėsi dvaro paveldėtoja Atkuriamojo Seimo nario Juozo Buzelio marti jau 85-rius šiandien perkopusi Liuda Buzelienė, viskas nyksta, nes trūksta vyriškų rankų, o ir Zarasų savivaldybė mažai padeda…
Informaciniame leidinyje „Zarasų krašto dvarai“ (sudarytoja Ilona Vaitkevičienė) rašoma3, kad dvaras buvo įkurtas XVIII a. pradžioje ir priklausė Giedraičiams, paskui Kelpšoms. Apie Giedraičių dinastija ir taip žinome daug, o štai Kelpšų giminė Lietuvoje gyveno nuo 1597 m. iki 1905 m. Garsūs menininkai Tallat-Kelpšos iki šiol kuria Lietuvoje. Jie pasakoja4, kad didikų Tallat-Kelpšų pavardė susidarė susijungus dviem garsioms dinastijoms – Žemaitijoje gyvenusiems Kelpšoms ir prie Prūsijos sienos įsikūrusiems Toliatams, spėjama, kilusiems iš totorių, kuriuos į Lietuvą atgabeno Vytautas Didysis. Toliatų bajorų herbo simbolis – Gervė (Zuraw). Dinastijos jungtinį centrą galima laikyti 1253 m. pirmą kartą paminėtą Laukuvos miestelį netoli Medvėgalio kalno. Apie jos apylinkių bajoriją yra rašęs Lietuvos istorijos instituto bendradarbis, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Drungilas studijoje „Laukuvos apylinkių bajorija XVI – XVIII amžiuje“4. Dabartiniai jotvingių palikuonys turi genealoginį medį, kurio šaknyse – Stanislovas Tallat-Kelpša, gimęs 1557 m. Bet J. Drungilas mini XVI a. II pusės didikus Toliatą Petravičių Kelpšą ir jo sūnų Urboną Petravičių Kelpšą, vadinasi, pagal tėvavardį jų tėvas ir senelis buvęs Petras Kelpša. Paskui ši giminė dar labiau suskilo ir atsirado stambių žemvaldžių giminė, užėmusi svarbius urėdų postus Upytės ir Ukmergės pavietuose, o vienas jų buvęs net LDK dvaro maršalka.
Taigi, Kelpšos nuo seno turėjo daug dvarų Lietuvoje – nuo Žemaitijos iki caro imperijos pakraščių ir net Jotvingių brolijos centru tapusių Medininkų.
Generolas – senatorius
1872 m. Mukulių dvarą įsigijo Pavelas Osipovičius Bobrovskis (Па́вел О́сипович Бобро́вский, 1832 – 1905), Rusijos Imperijos generolas, karinis veikėjas, istorikas, senatorius. Dvarui tuomet priklausė 236 ha žemės. P. Bobrovskis gimė 1832 m. Baltosios Vokės dvare netoli Vilniaus (rus. Белая Вака, lenk. Biala Waka), mokėsi Polocko kadetų korpuse, uždaroje berniukų karo mokykloje. Tėvas Osipas Kirilovičius buvo Vilniaus universiteto profesorius, filosofijos mokslų daktaras ir teisės magistras, bet jis staiga mirė 1843 m. Vėliau įstojo į Nikolajevsko generalinio štabo akademiją, 1851 m. ją baigė ir pasiųstas tarnauti 1811 m. karui su prancūzais sudarytoje Lietuvių pulko leibgvardijoje (pulkas priklausė Lenkijos Karalystei, bet jo vėliavoje buvo pavaizduotas LDK ženklas „Vytis“; išformuotas tik 1918 m.). Nuo 1864 m. devynerius metus dirbo Rusijos Ypatingųjų reikalų valdyboje. Dvidešimt vienerius metus buvo Juridinės akademijos viršininku. 1896 m. P. Bobrovskiui buvo suteiktas generolo laipsnis, o 1897 m. jis paskirtas į Vyriausybinį Senatą. Dvidešimt paskutiniųjų savo gyvenimo metų generolas skyrė rusų karinės istorijos mokslui, parašė 45 darbus šia tematika.
Jis turėjo tris sūnus ir tiek pat dukterų. Viena iš jų Jevgenija tapo viena pirmųjų moterų Rusijoje, gavusių vairavimo teises… Dukra Natalija buvo silpnos sveikatos (sirgo džiova). Ji mirė Mukuliuose, palaidota kaimo kapinaitėse netoli dvaro.
Pasak vietinių gyventojų, P. Bobrovskis buvo paprastas žmogus, labai brangino caro Nikolajaus jam dovanotą kardą už narsą. Dvaro apylinkės paežerėse, pakelėse generolas užveisė eglių alėjas, įvairius egzotiškus medžius. Didžiulį sodą uoliai prižiūrėjo vietinis gyventojas Justinas Vaikutis. Vėliau sodas iššalo. Žiemą dvarininkas P. Bobrovskis gyveno Sankt Peterburge, o vasarodavo Mukuliuose. Jam esant, ant parko piliakalniuko nuolat plazdėdavo iškelta vėliava. P. Bobrovskis mirė 1905 m. Sankt Peterburge, palaikai arklių kinkiniu iš Peterburgo buvo atvežti į Mukulių kapinaites. Iki šiol prie jo vienintelio taip gerai išsilaikiusio paminklo „žydi“ dirbtinės, bet amžinos gėlės…
Aršus kovotojas su bolševikais
Bet mus labiau domina kitas dvaro savininkas, taip pat generolas. 1878 m. rugpjūčio 27 d. Mukulių dvare gimė būsimasis Rusijos baltagvardiečių vadas baronas Piotras Vrangelis – tolimas Danijos Vrangelių giminės palikuonis. Ši plati, net 79 vardų turėjusi giminė žinoma nuo XII amžiaus, kai teutonų ordino kariškiai tarnavo Švedijos karaliui5. 13 iš jų krito mūšių lauke, o septyni mirė nelaisvėje. Nuo XVIII a. baronai Vrangeliai tarnavo Rusijos imperijai. Devyni iš jų kovėsi Kaukaze, vadinamame Jerevano pulke. Iš viso Vrangelio vardą turėjo 7 feldmaršalai, daugiau kaip 30 generolų, 7 admirolai.
Piotro Nikolajevičiaus tėvas Nikolajus Jegorovičius Vrangelis buvo Novoaleksandrovsko taikos teisėjas, nagrinėjęs smulkias bylas, žinomas verslininkas: buvo vienas iš Donbaso anglies pramonės organizatorių, užsiiminėjo aukso apdirbimu Sibire, siurbė naftą Šiaurės Kaukaze, valdė gamyklas Sankt Peterburge. Jis dalyvavo 1847 m. įkurtos aukso gavyba užsiimančios garsios vokiečių inžinerinės kompanijos „Siemens & Halske“ taryboje (kompanija iš pradžių išgarsėjo nuvedusi pirmąjį elektrinį telegrafą iš Berlyno iki Frankfurto, paskui pastačiusi elektrinį miesto tramvajų, o vėliau savo patyrimą panaudojusi ir kalnakasyboje), bet dar geresnis buvo antikvaras. Anūkas Aleksėjus (buvo vadinamas Aleksiu) Vrangelis rašė, kad senelis buvo kur kas geresnis meno ir senienų žinovas negu kareivis. P. Vrangelio motina Marija Dmitrijevna (Dementjeva – Maikova) buvo imperatorienės freilina.
Vidurinį išsilavinimą Piotras įsigijo Rostovo prie Dono realinėje mokykloje, kur tėvai pervažiavo po Piotro gimimo, paskatintas tėvo 1901 m. baigė Sankt Peterburgo kalnų institutą (čia buvo įsikūręs „Siemens & Halske“ filialas). Iškart įstojo į kariuomenę, tarnavo kazokų dalyse, o 1904–1905 metais dalyvavo savanoriu rusų – japonų kare. Po karo mokėsi Nikolajevsko generalinio štabo akademijoje ir 1911 m. tapo leibgvardijos raitelių pulko vadu. P. Vrangelis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o 1914 m. net kovėsi Prūsijos fronte. 1917 m. jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis, P. Vrangelis paskirtas vadovauti 3–ajam raitelių pulkui. Revoliucinio bolševikų perversmo metu generolas majoras įstojo į baltagvardiečių gretas ir 1918 m. prisidėjo prie generolo Antono Denikino armijos kovose prieš bolševikus. 1920 m. kovo 22 d. P. Vrangelis iš A. Denikino perėmė rusų baltosios armijos vadovavimą Donbase ir per trumpą laiką negausioje bei pakrikusioje kariuomenėje įvedė tvarką. Po pergalės prie Vyslos Lenkijai pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija, o J. Pilsudskiui atsisakius padėti baltagvardiečiams (šie nepritarė Lenkijos vado užmačioms įsitvirtinti „nuo jūros iki jūros“) ir bolševikams sutelkus savo pajėgas prieš P. Vrangelį, šis buvo priverstas pasitraukti į Krymą, kur turėjo dvarą, o paskui evakuotis į Turkiją. Kartu su juo evakavosi 126 „baltųjų“ laivai su 145 693 žmonių ekipažais.
Dar keletą metų P. Vrangelis mėgino suburti pralaimėjusią kariuomenę. 1924 m. rugsėjo 1 d. jis išleido įsaką sukurti Visos Rusijos karinę sąjungą, bet po dvejų metų iš Jugoslavijos jam teko trauktis į Briuselį, kur po gripo komplikacijų mirė 1928 m. balandžio 25 d. Kitais duomenimis, jis buvo nunuodytas tarno brolio. Tuo neabejoja generolo dukra (šiuo metu ji ir jos brolis gyvena JAV). Pasak P. Vrangelio motinos baronienės Marijos Vrangel, tai buvo 38 siaubingų kančių paros. Sergėjaus Nečiajevo laikraštyje „Soveršenno sekretno“ paskelbtoje publikacijoje „Juodojo Barono paslaptis“ teigiama6, kad keistomis aplinkybėmis mirusio generolo (per tuos kelerius metus čekistai buvo likvidavę dešimtis GPU neįtikusių oponentų visame pasaulyje) paskutiniai žodžiai buvo „Aš girdžiu varpų gaudesį… Dieve, saugok armiją…“ Jam be kelių mėnesių buvo 50.
Po pusantrų metų generolas dalyvaujant tūkstančiams emigrantų buvo perlaidotas Jugoslavijos karalystėje (1918–1945 metais vadintoje Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalyste, SHS), prie Šv. Trejybės cerkvės Belgrade.
Piotro Vrangelio tėvo Nikolajaus atsiminimai išsamiai išdėstyti knygoje „Atsiminimai. Nuo baudžiavinės teisės iki bolševikų“7. Viename iš skyrių „Į Lietuvą“ autorius maloniai prisimena Vilnių, „čigonišką“ gyvenimą, kituose kritiškai vertina šio krašto rusifikaciją ir Muravjovo misiją.
Dvaras nyksta…
P. Vrangelis paveldėjo barono titulą, tačiau neturėjo savo dvaro ir nuosavybės. Jis buvo puikus karo strategas, tačiau prastas politikas. Bet enciklopedininko Broniaus Kviklio 4 tomų veikale „Mūsų Lietuva“8 pateikiamas įdomus faktas: esą Senųjų Dvareliškių dvarą prie Nemuno, ėjusį iš rankų į rankas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsigijo baltagvardiečių generolas P. Vrangelis. Netrukus įsisuko kruvini karų verpetai, ir generolui neteko pasidžiaugti dideliu dvaru ir gražiais upės vaizdais. Dabar šiose apylinkėse telkšo Kauno marios.
Tikėtina, kad su Bobrovskiais jį siejo giminystės ar artimos draugystės ryšiai, tačiau P. Vrangelis nesikišo į prieš 100 metų Zarasų apylinkėse vykusius Lietuvos savanorių mūšius su bolševikais. Jo frontas ėjo už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.
Po Bobrovskių mirties Mukulių dvaras atiteko Gulbinskams, apie kuriuos žinių nepavyko rasti, o iš jų 1923 m. dvarą nupirko nuo Dusetų kilęs daktaras Juozas Buzelis. Nors prieškario politikas J. Buzelis buvo kairiųjų pažiūrų (valstietis liaudininkas, Visos Rusijos lietuvių seimo delegatas), jis nepritapo prie sovietinės aplinkos. Uoliai besirūpinantis dėl ištremtų artimųjų gydytojas pats tapo įtartinas sovietų valdžiai. Liudininkų teigimu, J. Buzelis, vos radęs progą, šelpė ir guodė į tėvynę grįžusius tremtinius, politinius kalinius: „Jis, rodos, gyveno dėl kitų – kam patarti, ką sušelpti, kam pasakyti gerą žodį, paskatinti, nuraminti“.9
1933 m. mokiniai prie dvaro pasodino du ąžuoliukus, skirtus lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui atminti. Po karo dvaro sodyba buvo pertvarkyta: įkurta mokykla, biblioteka, mokytojų gyvenamasis namas, vėliau – mokinių vasaros darbo ir poilsio stovykla „Šypsena“, studentų bendrabutis.
Išsamiau aprašomi ir dvaro pastatai. Dvaro rūmai – stačiakampio plano, 22,5×11 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Sienos – raudonų plytų, tinkuotos ir nubaltintos. Dvišlaitis stogas dengtas šiferiu. Prie pietinio rūmų fasado pastatytas naujas priestatas. Langų angokraščiai – dekoruoti, karnizas – masyvus, saikingas. Sandėlis (I) – stačiakampio plano, 40×8 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Trys sienos mūrytos iš lauko akmenų, viena (vakarinė) – raudonų plytų. Langų ir durų angokraščiai – raudonų plytų. Sandėlis – stačiakampio plano, 18×8 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Dvišlaitis stogas dengtas skarda. Pietiniame fasade įrengti 3 užapvalinti langai tinkuotais angokraščiais.
1992 m. iš naujo buvo nustatytas dvaro sodybos plotas – 8 ha. Išliko dvaro rūmai, 2 ūkiniai pastatai, tvartas, didžiulis parkas. Sodybos teritorijoje auga stambūs medžiai – liepos, klevai ir kt. Dvaro sodybos fragmentai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Mukulių dvaro sodyba priklausė sūnui Visvaldui Buzeliui ir jo giminei. Juozas Buzelis pas jį Vilniuje gyveno iki mirties 1967 m.
***
Emigracijoje P. Vrangelis rašė atsiminimus, kuriuose prisipažino: „Aš negaliu pailsėti dėl įkyrių minčių, be perstojo regiu Krymo, mūšių, evakuacijos vaizdus. Smegenys prieš mano valią karštligiškai dirba: numato, apskaičiuoja, rengia dispozicijas. Aš neįstengiu pasipriešinti. Karo vaizdai visą laiką man priešais akis ir aš visą laiką rašau įsakymus, įsakymus, įsakymus.“10
Bolševikus baugino jau vien P. Vrangelio vardas. Jie buvo įsitikinę, kad prieš mirtį generolas pasirūpino įkurti itin slaptą tarptautinę antisovietinę šnipų organizaciją. Sovietinė propaganda į rusų sąmonę įskiepijo vien tik neigiamą nuostatą apie Vrangelį, Denikiną, Kolčaką ir kitus „baltųjų“ vadus. Iki šiol vieniems jis yra „juodasis baronas“, kitiems „baltasis riteris“.
Į 2009 m. rugpjūtį vykusias atminimo lentos atidarymo iškilmes buvo kviesti ir Zarasų krašte poilsiaujantys maskviečiai mokslininkai, Lietuvą pamėgę dar nuo sovietinių laikų, tačiau nė vienas iš kelių dešimčių kviestųjų nepasirodė.
Prieš kokius šešerius metus Piotro Vrangelio atminimą norėjo įamžinti Visagino miesto verslininkai, rašė portalas Zarasuose.lt. Jie planavo pastatyti už savo lėšas paminklą baltųjų generolui, siejo faktus, kad tos žemės, kur dabar energetikų miestas, neva priklausė Vrangelio tėvui. Šį klausimą net svarstė Visagino miesto taryba, tačiau ji šios idėjos atsisakė ir nusprendė, kad Piotrui Vrangeliui Visagine paminklas nereikalingas.
O atminimo lentoje ant dvaro rūmų parašyta „Mes prisimename, mes didžiuojamės“. Iš tikrųjų, kovų su bolševikais didvyriu „juoduoju baronu“ gali didžiuotis ir zarasiškiai, ir visa Lietuva.
————————————————————————–
1pirmą kartą anglų k. jo išleista knyga „Baron Munchausen’s Narrative of his Marvellous Travels and Campaigns in Russia“, Oksfordas, Londonas, 1976.
3https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/suderines-laiko-ir-prasmes-daznius/
4https://llt.lt/pdf/laukuva/istorija-bajorija.pdf ; Laukuvos apylinkių bajorija XVI–XVIII amžiuje, Laukuva, I dalis, Vilnius, 2005.
5https://pereklichka.livejournal.com/1339973.html
6https://www.sovsekretno.ru/articles/tayna-chyernogo-barona/
7Врангель Н.E. Воспоминания. От крепостного права до большевиков, 2003.
8Mūsų Lietuva, T. 1-4, Čikaga, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964–1968.
9www.alfa.lt/straipsnis/10289790/baltasis-generolas-is-zarasu-krasto/.
10 Врангель П. Н. Воспоминания. В 2 частях. 1916-1920. Москва. 2006
Nuotraukų šaltiniai: https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/neisgali-susitvarkyti-istoriniame-mukuliu-dvare-47381053
https://www.facebook.com/283381415604659/posts/759700131306116/
