E.Goldman po deportacijos 1919 m.  JAV kongreso bibliotekos nuotrauka. Foto iš Jewish Women’s Archive. https://jwa.org/media/goldmans-deportation-portrait>

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Vargu, ar mes galime didžiuotis, kad kai kurios pasaulyje garsios asmenybės turi lietuviškas šaknis, jie patys arba jų protėviai kilę iš Lietuvos. Būtent taip turėtume vertinti ir šią kaunietę. Naujas savaitgalio skaitymas iš knygos „Lietuviais esame mes gimę“.

Kaunietė – „pavojingiausia moteris Amerikoje“. Tai ne kokio nors dipukų laikraščio frazė, o šią moterį iš Kauno taip pavadino FTB įkūrėjas Edgaras Hooveris, kuris pats buvo vadinamas įtakingiausiu žmogumi JAV, nes jo rankose buvo šalies saugumas, o politikai – jo kišenėse.

Beje, kad daugiau atskirai apie tai nerašyčiau, priminsiu, kad su E. Hooverio veikla susijęs kitas emigrantas iš Lietuvos, ketvirtajame dešimtmetyje vienas pavojingiausių Amerikos nusikaltėlių Alvinas Karpis (Albinas Francis Karpovicz, arba Karpavičius, 1907 –  1936), kurio suėmime Naujajame Orleane asmeniškai dalyvavo pats FTB direktorius. A. Karpio suėmimas padėjo E. Hooveriui tapti ilgamečiu biuro vadovu, vadovavusiu šiai įstaigai dar 36 metus, o iš viso beveik pusšimtį metų, iki pat savo mirties 1972-aisiais.

Bet nedelskime ir „ieškokime moters“ („cherchez la femme“).

Vaikystė po tėvo kumščiu

Vartome prieš aštuonerius metus Lietuvos knygynuose pasirodžiusią Emmos Goldman, vadinamos „raudonosios Emmos“, knygą „Anarchizmas ir kitos esė“, kurią iš anglų kalbos išvertė Lina Žigelytė* (beje, šį vertimą rėmė JAV ambasada Lietuvoje). Vienoje šią moterį įamžinusioje nuotraukoje matome ją kalbant skrybėlėtų amerikiečių vyrų miniai iš automobilio su nuleidžiamu stogu. Ji stovi vienplaukė, sustingusi ikoniškame oratoriaus judesyje – iškėlusi kairę ranką virš skrybėlių jūros smiliumi rodo kažkur į tolį. Panašūs kadrai iš Emmos Goldman gyvenimo ir nuotrupos iš jos kalbų pelnė šiai Kaune, Vilijampolėje, 1869 m. gimusiai litvakei pavojingiausios Amerikos moters vardą.

Žinynuose skelbiama, kad Emma Goldman gimė 1869 m. birželio 27 d. (pagal senąjį Julijaus kalendorių – 12 dienų anksčiau) Kaune, Vilijampolėje žydų ortodoksų šeimoje.

Taube (Feige) Goldman (Bienovitch; 1845 – 1923) buvo Kauno žydų bendruomenės aktyvistė, ji rūpinosi, kad žydams netektų tarnauti caro kariuomenėje, bet emocinė distancija su vaikais buvo didžiulė**. Emmos dienoraščiuose pastebima, kad jos motina ištekėjo turėdama vos 15 metų, todėl tėvų jaunų supratimas apie šeimą buvo apgailėtinas.

Tačiau VDU istorikas Arvydas Pakštalis sako radęs duomenų, kad E. Goldman gimusi ne 1869 m., o metais vėliau, ir jos vardas visai ne Emma. „Pradėjus ieškoti informacijos archyvuose, randame Kauno miesto žydų bendruomenės gimimo metrikų knygas ir ten randame įrašą, kad E. Goldman yra gimusi 1870-ais metais. Abramas Goldmanas, Šliomos sūnus, ir Feiga Taube, Maušos dukra, susilaukė Mirijam Chajos“, – rašė jis Lietuvos žydų bendruomenės interneto svetainėje. Jis dar priduria, kad Emma gimė ne Vilijampolėje, kuri buvo atskira gyvenvietė, o pačiame Kaune, nes priklausė būtent šio miesto žydų bendruomenei ir sinagogai.

Su pirmuoju vyru Leonu Zodokoffu, kuris greitai mirė nuo džiovos, turėjo dvi dukteris, Emmos įseseres  Heleną ir Leną. Broliukas Louisas mirė vos šešerių. Antrasis vyras – Emmos tėvas Abrahamas Goldmanas (1845 – 1909) buvo tikras tironas, ir Emma vėliau rašys apie jos „vaikystės tamsumas“. Mat, jis tikėjęsis, kad gims berniukas, o čia gimė, kaip jis ne kartą šaukė, kažkokia „žiurkė“. Matydamas, kad Emma dažnai paima į rankas knygą, tėvas ją mokė, kad „visi žydų dukters poreikiai sueina į sugebėjimą iš žuvies išimti ašakas, gerai paruošti makaronus ir pagimdyti vyrui daug vaikų“.

Radikalumo daigai

Goldmanams nesisekė gyvenimas Kaune, ir jie išvyko į Papilę (turbūt turimas miestelis dab. Akmenės rajone, kuriame XX a. pradžioje buvo daugiau kaip 2000 gyventojų, nors šaltiniai nurodo jį buvus Latvijoje), kur tėvas įsteigė užkandinę. Emma vėliau rašys, kad čia susipažinusi su tarnu Petruška, su kuriuo patyrusi „pirmąjį seksualų susijaudinimą“. Ją traumavo Papilės gatvėje matytas vaizdas, kaip valstiečiai būdavo talžomi kazokų rimbais (nagaikomis), ir tai sukėlė jai pasipriešinimo engėjams jausmą.

Tėvai dėl carinės priespaudos buvo priversti išsikelti į Prūsiją. Septynerių sulaukusi mergaitė ketverius metus mokėsi pradinėje žydų mokykloje Karaliaučiuje, kur gyveno jos senelė. Čia ją taip pat nuvylė mokytojų skiriamos bausmės mokiniams. Mokykloje jai patiko vienas mokytojas, kuris jai duodavo paskaityti knygų ir nusivesdavo į operą. Emma išlaikė egzaminus į gimnaziją, tačiau sulaukusi trylikos ji su tėvais persikėlė į Sankt Peterburgą, kur tėvas atidarė parduotuvę, bet verslas nesisekė, tad dirbti turėjo ir vaikai. Emma atidarė korsetų parduotuvę, tačiau kartu paauglė norėjo grįžti į mokyklą. Gi tėvas visas prancūziškas knygas metė į ugnį ir šaukė, kad dukteriai laikas ne mokytis, o tekėti.

O Emma per kiek daugiau kaip 6 mėnesius surado nemažai kontaktų su radikaliais studentais ir revoliucionieriais. Ji susipažino su „nihilistų“ organizacija, kuri rengė pasikėsinimą į carą Aleksandrą II. Nihilistų filosofija Rusijoje, virtusi radikaliuoju anarchizmu, įsigaliojo apie 1860 m. ir išsikvėpė 1917-aisiais. Šio judėjimo idėjas rusų rašytojas Ivanas Turgenevas panaudojo savo romane „Tėvai ir vaikai“, kuriame vyravo pesimistinės nuotaikos, vaikų susipriešinimas su tėvais, gyvenimo neigimas. Garsiausias pasipriešinimo patvaldystei skleidėjas to meto Rusijoje buvo anarchistas Piotras Kropotkinas. Pasipriešinimą carizmui skatino ir carinės represijos prieš žydus. Emmai patiko nihilistų laikysena, nors paauglė dar nesuprato jos esmės. Perskaičiusi Nikolajaus Černyševskio „Ką daryti?“ ir susipažinusi su anarchiste Vera, ji pajuto, kad reikia vaduotis ir iš šeimos nelaisvės. Sankt Peterburge ji įkūrė siuvimo kooperatyvą, kurio patalpos tapo anarchistų buveine.

Tuo metu tėvas tvarkė Emmos ateitį ir rengė ją vedyboms. Korsetų parduotuvėje ir siuvykloje ją atakavo daug rusų karininkų. Vienam iš jų lyg ir pasisekė: jis Emmą atviliojo į viešbutį ir, kaip rašė mergina, atliko su ja „prievartinį kontaktą“, kitaip sakant, išprievartavo. Ją šokiravo, kad santykiai tarp vyro ir moters gali būti tokie brutalūs ir skausmingi.

Protestas prieš… vyrus

1885 m. ji su seserimi Helena slapta tarėsi pabėgti į Ameriką ir prisijungti prie Lenos šeimos. Tėvas buvo kurčias jų norams. Nusivylusi Emma ketino geriau šokti į Nevos upę…

Pagaliau tėvas, kuris šešiolikmetei jau buvo paruošęs vedybas su nemylimu vyru, nusileido. Pagaliau merginos tų metų gruodžio 29 d. išlipo iš laivo Niujorko Castle Garden priemiestyje ir apsigyveno Lenos ir jos vyro Samuelio namuose. Kelionėje ji įsirašė motinos pirmąja pavarde – Emma Bienovitz ir nurodė 10 metų vyresnį amžių.

Tuomet Emma visiškai nemokėjo anglų kalbos, bet netrukus Ročesteryje įseserės šeimos padedama atidarė moterų siuvyklą, kurioje dirbo po dešimt valandų per dieną, uždirbdama pustrečio dolerio per savaitę. Bėgdami nuo caro skatinamo antisemitizmo, netrukus į Niujorką atvyko ir tėvai bei broliai, o 1887 m. vasarį Emma ištekėjo už emigranto iš Ukrainos Jacobo Kershnerio. Tačiau ir vėl jai meilėje nepasisekė: Jacobas buvo impotentas, ir emocinė bei fizinė distancija tarp jų didėjo. Kai vyro psichinė liga sustiprėjo, ir jis bandė net nusižudyti, Emma jį paliko. Dar kartą jie mėgino susieiti, bet po metų oficialiai išsiskyrė. Tėvai tuo nebuvo patenkinti, dukterį vadino prarastąja, o Emma, pasiėmusi tik siuvimo mašiną ir turėdama penkis dolerius, Ročesterį paliko…

Čia mes nutrauksime jos nelaimingos meilės ir nenusisekusio gyvenimo analizę, nes persikėlusį į kitą Niujorko rajoną Emma Goldman visiškai pasinėrė į anarchistinę veiklą ir filosofiją. Netrukus ji sutiko du žmones, pakeitusius jos gyvenimo būdą – anarchistų judėjimo lyderį Alexanderį Berkmaną (1870 – 1936; beje, gimusį Vilniuje keturių vaikų šeimoje, kaip Ovsėjus Osipovičius Berkmanas; motina Yetta Berkman buvo iš garsios Vilniuje Natansonų giminės; po pasikėsinimo į Rusijos carą Aleksandrą II grįžo į Kauną pas brolį Nathaną; emigravo į JAV 1888 m.; nusižudė Prancūzijos Alpėse) ir radikalių leidinių „Freheit“, „Mother Earth“, „The Blast“ redaktorių bei puikų oratorių, iš Bavarijos kilusį Johanną Mostą.

Priešintis viskam, kas įprasta

Nors, kaip rašėme, atvykusi į JAV nemokėjo anglų kalbos, bet išgarsėti tarp Amerikos anarchistų Emmai padėjo jidiš ir vokiečių kalbų žinios, nes į mitingus susirinkdavo daugybė imigrantų. Už savo pasisakymus ši agitatorė ne kartą buvo kalinta. Kai dėl politinių persekiojimų jai nebuvo kur apsistoti, Goldman apsigyveno viešnamyje – prostitutės vienintelės sutiko suteikti laikiną prieglobstį. Gindama moterų teises, ji propagavo kontraceptines priemones, pardavinėjo tam skirtas kontrabandines tabletes, kovojo už gėjų ir lesbiečių teises. Beje, Goldman ne kartą gynė sekso industrijos darbuotojų teises ir peikė tuos, kurie prostitucijos priežastimi laikė ne kapitalistinę sistemą, o supuvusią dorovę. Moralizuojantiems dorovės sargams Goldman metė iššūkį ir pasisakydama už laisvąją meilę. Ji turėjo ne vieną meilužį, nes jos ideologija buvo laisva meilė.

VDU istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė rašė, kad Ispanijos pilietinio karo metais ji susirašinėjo laiškais su kitu lietuviu, kuris taip pat buvo įsitraukęs į anarchistinę veiklą – Martynu Gudeliu***. Šis lietuvių išeivių šeimoje gimęs rašytojas, žurnalistas ir vertėjas priklausė „aušrininkų“ grupei ir 1929 m. gegužę surengė pasikėsinimą į ministrą pirmininką Augustiną Valdemarą, bet M. Gudelis su savo bendraminčiu sugebėjo pabėgti į Čekoslovakiją, Austriją ir Ispaniją. Ispanijos pilietiniame kare jis dalyvavo respublikonų pusėje ir tik 1941 persikėlė į JAV, kai mūsų pasakojimo herojė Emma Goldman 1940 m. gegužės 14 d. jau buvo mirusi. Jos maždaug 70 metų gyvenimas baigėsi Kanados mieste Toronte.

Emmos atšvaitai Lietuvoje

Jos biografija ir atsidavimas netradicinei laisvės sampratai išsamiai aprašytas daugybėje leidinių ir knygų. Autorius naudojosi ir trumpu jos gyvenimo išdėstymu interneto leidinyje „Jewish Women‘s Archive“****. „Raudonosios Emmos“ judėjimas buvo atsinaujinęs VII-me praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Apie jos judėjimą 1981 m. sukurtas filmas „Raudonieji“ („Reds“). Jos atminimui Ajovoje veikia Emmos Goldman klinika, kuri rūpinasi moterų sveikata. Nuolat perleidžiamos šešios jos knygos, ypač populiari San Tropeze parašyta ir 1931 m. išleista autobiografija „Gyventi savo gyvenimą“ („Living My Life“).

Lietuvoje ši pasaulinio garso litvakė iki šių dienų taip pat randa šalininkų. Be minėto jos knygos vertimo į lietuvių kalbą laikraščio „Biržečių žodis“ vyr. redaktorė Sima Kazarian „Literatūroje ir mene“ išsamiai nagrinėjo Emmos Goldman anarchizmo filosofiją*****. 2018 m. rugpjūtį Kaune buvo surengtas Tarptautinio visuomeninio centro „Emma“ seminaras, kuriam vadovavo feministinio judėjimo lyderė Rytų Europoje Alexandra Ghit. Šiandien Lietuvoje veikia anarchistų interneto svetainė, kurios bibliotekėlėje rasime ir pasakojimą apie Emmą Goldman bei kitus šio pasaulinio judėjimo aktyvistus. Portale yra Kasparo Pociaus verstas jos straipsnis „Ar mano gyvenimas nugyventas vertai?“******. Politikai dažnai šios emigrantės iš Kauno idėjas pateikia kaip neišvengiamų gyvenimiškų pozicijų įkūnijimą tiek feministiniame judėjime, tiek netradicinės orientacijos atstovų, tiek apskritai pasipriešinime valdžios veiksmams. Tad anarchizmo, absoliučios laisvės ir priešinimosi autokratijai ideologija įgauna pagreitį.

***

Pabaigai – vokiečių kilmės anarchistų dainiaus Džono Henrio Makėjaus (John Henry Mackay, 1864 – 1933) opusas, skirtas anarchistų ideologijai, kurį savo kūriniuose mėgo cituoti Emma Goldman*******.

Anarchy

Ever reviled, accursed, ne’er understood,

Thou art the grisly terror of our age.

“Wreck of all order,” cry the multitude,

“Art thou, and war and murder’s endless rage.”

O, let them cry. To them that ne’er have striven

The truth that lies behind a word to find,

To them the word’s right meaning was not given.

They shall continue blind among the blind.

But thou, O word, so clear, so strong, so pure,

Thou sayest all which I for goal have taken.

I give thee to the future! Thine secure

When each at least unto himself shall waken.

Comes it in sunshine? In the tempest’s thrill?

I cannot tell—but it the earth shall see!

I am an Anarchist! Wherefore I will

Not rule, and also ruled I will not be!

Anarchija

Vis šmeižta, prakeikta, nesuprasta,

Pasauliui šiurpą šiandien tu keli.

„Žlugdai tu tvarką, – rėkauja minia, –

Gimdai siaubus, karus, žudynes.“

Lai gerklę laido. Kas nepabandė

Anapus žodžio šio tiesos ieškot,

Prasmės tikrosios ir nesužinos,

 Jie liks akli aklųjų minioje.

Anarchija – gaiviausias žodis man

Esi ir nusakai, ko aš siekiu.

Didinga ateitis jau brėkšta mums,

Tu neišnyksi, jei visi budės.

Ar ji pakils kaip saulė? Trenks audra?

To nežinau – bet žemė ją išvys!

Aš – Anarchistas! Ir nevaldysiu,

O man taipogi nieks nevadovaus.

*Emma Goldman, Anarchism and Other Essays. New York, 1910; lietuviškas leidinys: Emma Goldman, Anarchizmas ir kitos esė. Vilnius, 2013.

**https://jwa.org/womenofvalor/goldman.

*** Ugnė Marija Andrijauskaitė. Hueskos fronte nieko naujo. Andriaus Bulotos laiškai Martynui Gudeliui iš Ispanijos pilietinio karo fronto 1937-1938 m. Lietuvos istorijos metraštis, Vilnius, 2015, Nr.1.

**** https://jwa.org/encyclopedia/article/goldman-emma#biblio.

***** https://literaturairmenas.lt/literatura/sima-kazarian-emmos-goldman-anarchizmas.

****** http://www.anarchija.lt/biblioteka/48-emma-goldman/29-emma-goldman-ar-mano-gyvenimas-nugyventas-vertai

******* https://theanarchistlibrary.org/library/john-henry-mackay-anarchy;