P. Stolypinas (antras iš kairės pirmoje eilėje) su Kauno gubernijos apskričių bajorų vadovais (1901). Šaltinis www.vle.lt

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Baigę skelbti 26 pasakojimų ciklą apie lietuvius ar lietuviškos kilmės pasaulinio garso asmenybes bei jų protėvius (iš 2022 m. išleistos knygos „Lietuviais esame mes gimę“) Įdomioms istorijoms siūlome dar keletą šiek tiek pataisytų straipsnių iš ankstesnio autoriaus rinkinio „Paaukota Lietuva. Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ (Kaunas, 2014).

Kažin, ar pagrįsti tokių vertinimų, kad kiekviena okupacija duoda tik karčius vaisius. Laisvės, žmogaus teisių prasme – taip, tačiau tarp okupantų taip pat atsiranda asmenybių, kurios vienaip ar kitaip duoda naudos pavergtajai tautai, nors jų ir neįtarsi didelėmis simpatijomis okupuotiesiems. Ko gero, toks buvo ir garsus carinės Rusijos veikėjas, reformatorius Piotras Stolypinas, kuris šalia savo politinių ir reformatoriaus ambicijų turėjo ir keistų įpročių…

Spalvinga ir prieštaringa carinės Rusijos monarchijos atstovo Piotro Stolypino asmenybė gal mūsų taip nedomintų, jeigu ne vienas nuotaikingas momentas: XIX a. pabaigoje ir XX-ojo pradžioje gyvendamas Kalnaberžės dvare, jis, esą, atgaivino seną varnų valgymo paprotį, kuris paskui išsiplėtė po visą Lietuvą, daugiausiai Žemaitiją ir Kuršių Neriją… Kiek tame tiesos, sunku pasakyti (prie šios tradicijos puoselėtojų grįšime straipsnio pabaigoje), bet P.Stolypino nuopelnai carinei imperijai ir mūsų krašto ūkiui šiek tiek reikšmingesni negu varnų patiekalų receptai.

Skatino privačius ūkius

Piotras Arkadjevičius Stolypinas gimė Drezdene daugiau kaip prieš pusantro šimto metų, pagal naująjį kalendorių – 1862 – ųjų balandžio 14-ąją. 2012 metais jo gimimo 150-ųjų metinių proga prie Baltųjų rūmų Maskvoje, Krasnopresenskaja krantinėje, jam buvo atidengtas paminklas, kuris ketintas pastatyti dar 2002 m. Beje, 1911 m. rugsėjo pradžioje sukako 100 m., kai Rusijos reformatorius buvo nužudytas Kijeve.

Generolo adjutanto ir diplomato bei kunigaikštytės sūnus garsėjo savo atsidavimu imperatoriui Nikolajui II, tačiau tą ištikimybę jis įtvirtino realiais darbais. Labiausiai P. Stolypinas pagarsėjo carinės Rusijos žemės ūkio reforma, ypač pagyvinusia Sibiro gyvenimą. 1906 m. lapkričio 9 d.  jis parengė caro pasirašytą įsaką, kuriuo valstiečiai galėjo laisvai išeiti iš kaimo bendruomenių, išsaugodami teisę į savo sklypus ir įsigydami nekilnojamąjį turtą. Tai buvo antras pozityvus Rusijos žingsnis agrarinėje srityje po 1861 m. panaikintos baudžiavos.

Tačiau ši reforma turėjo ir kitą tikslą: laisvieji valstiečiai buvo skatinami įsigyti atskirus dvarininkų sklypus, ūkius ar sodybas bei išvažiuoti į Sibirą. Pastariesiems iš imperijos iždo buvo kompensuojamos persikėlimo ir įsikūrimo išlaidos (150 caro rublių). Būtent tuomet garsiojoje Transsibiro magistralėje atsirado kolonistų apgyvendinti vagonėliai su užrašu „40 žmonių – 8 arkliai“. Iki Pirmojo pasaulinio karo į Sibirą ir Tolimuosius Rytus buvo perkelta apie 3,3 mln. žmonių. Nors kas penktas ar šeštas, iškankintas alinančių gyvenimo sąlygų ir piktas ant sistemos, grįžo namo, P.Stolypino reforma padėjo pagyvinti tolimų Rusijos rajonų ūkį.

Bet jis susilaukė ir kritikos. Priešininkai Rusijos Dūmoje teigė, kad taip P.Stolypinas skatina spekuliaciją žeme, prievartinę Sibiro kolonizaciją, skurdina imperijos centrą, kuria išnaudotojišką buožių klasę. Ypač tokia kritika pasižymėjo 1917 m. bolševikinio perversmo ideologai, na ir pats Leninas.

Pailsėti į Kalnaberžę

Savo reformatoriaus įgūdžius P.Stolypinas atsinešė ir į carinei imperijai priklausiusią Lietuvą, kuri kartu su Lenkija įėjo į Rusijos Vakarų guberniją ir kuri savo ruožtu dar buvo skirstoma į Kauno ir Vilniaus bei Suvalkų gubernijas. Jo tėvas Arkadijus Stolypinas nusižiūrėjo Kalnaberžės dvarą dabartiniame Kėdainių rajone. Anksčiau jis priklausė Eduardui Čapskiui, kuris už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Sibirą, o dvarą poeto M. Lermontovo giminaičiui pardavė kortomis prasilošęs kitas generolas.

Dar 27 m. nesulaukęs P.Stolypinas caro buvo paskirtas vadovauti Kauno apskrities dvarininkų savivaldai („zemstvai“), o paskui – ir gubernijos bajorų vadovu, bet anksčiau, nuo 1874 m., mokėsi Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje, kuri buvo įsikūrusi Vilniaus universitete. Beje,  čia mokslus krimto ir Jozefas Pilsudskis, ir Feliksas Dzeržinskis. Vilniuje, Stepono g. 30, yra išlikę Stolypinų namai, ir čia prieš kelerius metus atidengta atminimo lenta.

Vėliau P. Stolypinas mokėsi Petrapilio universitete, gavo tarnybą carinėje vidaus reikalų ministerijoje, paskui – žemės ūkio departamente. Dirbdamas Kaune jis gyveno Kalnaberžės dvare, kur gimė penkios jo dukros, išskyrus vyriausiąją Mariją, ir sūnus Arkadijus. Šį kaimą jis vadino savo namais, savo tėviške.

Nuo 1902 m. P. Stolypinas staiga ėmė kilti karjeros laiptais: tapo Gardino, o paskui Saratavo gubernatoriumi. 1906 m. jis – jau jauniausias Rusijos imperijos ministras, o tais pačiais metais – ir ministras pirmininkas. Bet pailsėti grįždavo į savo nuošalų dvarą, nes, matyt, tik čia jis rasdavo ramybės prieglobstį, atsigaudavo nuo darbo reikalų ir Sankt Peterburgo intrigų. Jis artimai bendravo savo kaimynais – Nobelio premijos laureato rašytojo Czeslowo Miloszo seneliais iš motinos pusės Kunotais, ištikimiausiu savo tarnu K. Staniuliu, kuris savo poną išgelbėjo nuo kelių pasikėsinimų. Tiesa, liokajus nesugebėjo jo apsaugoti, kai 1911-ųjų rugsėjo 1 d. vakare Kijevo operoje į jį du šūvius paleido teroristų samdytas eseras, dvigubas agentas D. Bogrovas (rusų rašytojas, žurnalistas, konspirologas Grigorijus Klimovas 1981 m. išleistoje knygoje „Sovietų išminčių protokolai“ nužudė žydų teroristas Mordekhajus Bogrovas; jis taip pat įrodinėjo, kad A. Hitleris buvo žydų kilmės). Ištikimasis tarnas krintantį šeimininką dar spėjo sugauti, bet P. Stolypinas po savaitės mirė ir rugsėjo 9 d. buvo palaidotas Kijevo Pečioros Lauroje šalia LDK laikų kunigaikščio ir karvedžio Konstantino Ostragiškio…

Su tautiniu sąjūdžiu nekonfrontavo

P.Stolypinas buvo tipiškas imperijos vietininkas Kauno gubernijoje. Kalbama, kad net mirdamas jis tarė dėkingumo žodžius imperatoriui Nikolajui II-jam. Bet dirbdamas Kaune jis išvengė konfrontacijos su bundančiu lietuvių nepriklausomybės sąjūdžiu. Rašoma, kad net išgelbėjo draugijos „Šviesa“ aktyvistus nuo kalėjimo…

O kaip tik tuo metu, XIX a. 9-ame dešimtmetyje, lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir taip reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. Didelis postūmis įvyko, kai 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas — Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Tuo metu P. Stolypinas uoliai vykdė caro vietininko prievoles: bajorų vadovas pirmininkavo šaukimo į armiją komisijai, atstovavo bajorus imperinėje valdžioje, sugebėjo švelninti nesutarimus tarp vietos ir centrinės valdžios. Kaip Kauno gubernijos taikos tarpininkų pirmininkas, jis reguliavo žemės sandorius, glaistė dėl jų kylančius konfliktus, išvengė lenkų bajorų, kurių buvo dauguma, ir lietuvių dvarininkų nesutarimų. Matyt, jis buvo paveldėjęs tėvo diplomato gabumus…

Vertinamas geriau negu Stalinas…

Manoma, kad būtent Lietuvoje P. Stolypinas susipažino su viensėdijos ūkio sistema ir suprato jos privalumus. Kauno gubernijoje bendruomeninė (kolektyvinė) žemės ūkio valdymo forma tiesiog neegzistavo, ir šį principą jau būdamas ministru pirmininku 1906 m. jis bandė įteisinti agrarinėje reformoje.

Reforma veikė ir to meto Lietuvoje. Pavyzdžiui, nuo 1907 iki 1912 m. Kauno gubernijoje, ypač dabartiniame Kaišiadorių rajone ir pagal dešinįjį Nemuno krantą iki Druskininkų, buvo išformuota ir į vienkiemius persikėlė 21 gyvenvietė – 24 proc. visų ūkių. Tai sustiprino viduriniąją valstiečių klasę ir suformavo vadinamųjų buožių sluoksnį, kuris, Rusijoje atėjus į valdžią bolševikams, buvo uoliai likviduojamas. Prieš tokią reformą protestavo mažažemiai, kurie negalėjo keltis į vienkiemius, pastatyti savo trobesių, gauti derlingesnės žemės ir taip konkuruoti su turtingesniais ūkiais. Juo labiau, kad carinės valdžios parama naujakuriams arba strigdavo, arba jos jie apskritai nesulaukdavo…

Šiaip ar taip Kalnaberžė buvo imperijos užkampis, nors, kita vertus, Kauno ir Kėdainių geležinkelio stotys buvo lyg tarpukelėje tarp didžiųjų to meto Europos kultūros centrų – Sankt Peterburgo ir Paryžiaus. Radęs čia užuovėją, P. Stolypinas skyrė 1500 rublių liaudies amatų mokyklai įrengti, Dotnuvoje už imperijos lėšas buvo nupirktas Kreicų dvaras (nupirktas Genriko Kreico 1869 m.) ir atidaryta žemės ūkio mokykla, vėliau virtusi didžiuliu agrariniu mokslo centru. P. Stolypinas aukojo pinigų Kėdainių gydyklos ir ligoninės įrengimui, o pačiame dvare įsivedė telegrafą ir telefoną, kurie tuo metu buvo tikras pasaulio stebuklas.

Po P. Stolypino žūties jo giminė išsibarstė po pasaulį. Dar 1902 m. būdamas Kalnaberžėje, jis savo šeimą išvežė į Elsterį (Bad Elsterį) – nedidelį miestelį prie Baltojo Elsterio upės tarp Drezdeno ir Berlyno, iš kur buvo kilusi jo vokietė žmona Olga. Kai kurie didžiojo reformatoriaus palikuonys apsigyveno Paryžiuje ir JAV.

Bet iš Kalnaberžės visos imperijos žemės ūkį valdęs reformatorius iki šiol vis dar šlovinamas Rusijoje. Antai 2008 m. surengtoje ypač plačioje apklausoje, kurioje dalyvavo 140 milijonų gyventojų, Piotras Stolypinas kartu su kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu išrinkti pirmąja ir antrąja labiausiai Rusijai nusipelniusiomis asmenybėmis. Tik į trečią vietą pretenduoja Stalinas…

Dvaro šlovę primena nebent varnaėdžiai…

O štai paminklosaugininkai tvirtina, kad garsusis dvaras, Pirmojo pasaulinio karo metais tapęs vokiečių žandarmerijos būstine, nepriklausomybės laikais – nepilnamečių auklėjimo įstaiga, pokaryje – vaikų namais, yra apgailėtinos būklės (rašyta portalui DELFI 2011 m. – Č.I.).

Iš tiesų, kaip bevertintume P. Stolypino veiklą ir įtaką Lietuvai, graudu, kad Kalnaberžės dvaras šiandien toks apleistas, 2009 m. rašė žinomas pedagogas ir kultūros veikėjas Vytautas Toleikis. Kai 2009 m. pabaigoje į Vilnių atvyko jo vaikaitis Nikolajus Slučevskis, su juo nepanoro susitikti net Kalnaberžės dvaro pastatus įsigijusios koncerno „Vikonda“ bendrovės tuometinis vadovas, buvęs garsus politikas V. Uspaskichas, kuris, beje, suremontavo P. Stolypino pastatytą cerkvę. Panevėžio apygardos teismas tebesprendžia, ar nereikia dvaro likučių nacionalizuoti…

Juokas pro graudulį, bet galime guostis, kad išliko vienas daugiausiai žemaičių puoselėjamas atminimas apie caro vietininką – varnų valgymo tradicijos. 2008-aisiais Kalnaberžėje vyko bene pirmoji varnienos valgytojų šventė, kuriai vietos kulinarai pateikė apie 200 paruoštų paukščių. Senolių vaikaičiai prisimena, kad tai buvusios ponų puotos „iš raskažio“.

Žinomas varnaėdžių gurmanas ir tokių puotų rengėjas advokatas Andrius Gudžinskas tuomet žurnalistams sakė, kad „šiais laikais varnų valgymo baliai yra bene vienintelė proga visiems susirinkti, pakalbėti ir taip pasidžiaugti gyvenimu“. Leidinyje „Mano ūkis“ jis nenorėjo atskleisti varnienos marinavimo paslapties. „Tik neklauskit marinato paslapties, tikrai neišduosiu. Juk nė viena šeimininkė iki galo neatskleidžia savo firminio patiekalo sudėties. Galiu pasakyti, kad marinatui negailiu įvairių pipirų, lauro lapelių, česnakų ir dar kai ko“, – sakė A. Gudžinskas, bet paskui pridūrė: –  Tiek virti, tiek aliejuje gruzdinti varnas reikia maždaug valandą, tuomet mėsytė būna skani“.