Alas Jolsonas centre. Nuotrauka iš virtual-history.com/movie/person/746/al-jolson

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Dar vienas savaitgalio pasakojimas iš „Įdomių istorijų“ serijos – apie lietuvių kilmės garsų amerikiečių dainininką, komiką, Brodvėjaus pažibą nuo Seredžiaus. Straipsnis publikuotas knygoje „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).

„Manau, Alas Jolsonas yra didis artistas, puikiai įvaldęs paslaptį, kaip skleisti žavesį ir nuostabų gyvybingumą. Iš visų Amerikos artistų stipriausią įspūdį padarė šis juodaveidis menestrelis, galingu baritonu dainavęs sentimentalias daineles ir laidęs banalius pokštus. Kad ir ką jis dainuotų, pakeldavo arba nuleisdavo klausytojus iki savo personažų lygio. Ir net juokinga dainele „Mamytė“ sugebėdavo visus užburti. Filmai atspindėjo tik silpną jo meno šešėlį, bet 1918 m. jis buvo šlovės viršūnėje ir tiesiog hipnotizuodavo publiką. Jo lankstus kūnas, didelė galva ir giliai įkritusios akys, perskrodžiančios kiaurai, turėjo kažkokią keistai traukiančią jėgą. Kai dainuodavo dainas „Virš manęs šviečia vaivorykštė“ arba „Kai aš palieku pasaulį“, niekas negalėjo likti abejingas. Jis įkūnijo Brodvėjaus poeziją, jos gyvybingumą ir vulgarumą, jos veržlumą ir svajones.“

(Charlie‘s Chaplin‘as apie Alą Jolsoną biografinėje knygoje:

Kevin J Hayes. Charlie Chaplin : interviews. Mississipi, 2005.)

 

Tipiškas „žydiškas“ miestelis

Seredžius – tipiškas nedidelis Lietuvos miestelis, nusitęsęs panemune, prie vaizdingos Nemuno ir Dubysos santakos, šalia senojo kelio į Klaipėdą. Jis garsus nebent įspūdingu gamtos reginiu, savo piliakalniais ir toskaniškuoju stiliumi XIX a. vidury statytu Belvederio dvaru su įtvirtinimais. Dvaro savininkai Tiškevičiai iškėlė aukštus bokštelius, kad galėtų stebėti atsiveriančius puikius vaizdus, todėl ir pats dvaras vadinamas Belvederiu (itališkai belvedere – „gražu žiūrėti“). Deja, šiuo metu Belvederio dvaras įtrauktas į labiausiai niokojamų Lietuvos dvarų sąrašą.

Senovėje Seredžiaus vietoje stovėjo Pieštvės ir Dubysos pilys. Viena miestelio pavadinimo kilmės istorija, kurią XIX a. pirmoje pusėje savo „Lietuvių tautos istorijoje“ užrašė istorikas Teodoras Narbutas, susijusi su romėniška lietuvių kilmės legenda. Ji pasakoja, kaip jūreiviai iš Italijos, plaukdami Nemunu aukštyn, pasiekė Dubysos žiotis ir suprato, kad atrado čia buvusią šventyklą, todėl džiaugdamiesi dainavo: „Sze-radam“, tai yra „suradom“. Ir dėl to ta vietovė imta vadinti „Szeradu“, arba „Szredniku“. Mokslininkai Seredžių kildina iš trečiadieniais vykusių didelių turgų. Bet įtikinamiausia slaviška pavadinimo kilmė. Nuo XVI a. besivystant miesteliui, jis imtas vadinti lenkišku „Srzednik“, „Średnik“ „Strzednik“ arba rusišku Межирече (Tarpupis) vardu.*

Miestelis išsiskyrė gausia žydų bendruomene. Antai, 1897 m., kai jis priklausė Rusijos imperijai, vien šios tautybės gyventojų čia buvo 1174, t.y. apie 71 proc. visų maždaug 1700 gyventojų. 1914 m. jų buvo 800. Paskui išaugo emigracija iš Lietuvos, ir 1940 m. žydų teliko 500 (42 proc. gyventojų). Dauguma, apie 356, jų buvo sunaikinta nacių okupacijos pradžioje 1941 m. rugsėjo 4 d.**

Štai šioje gausioje žydų bendruomenėje 1886 m. gegužės 26 d. (Seredžius tuomet buvo vadinamas Srednike) gimė būsimas žymus Holivudo artistas ir atlikėjas Alas Jolsonas (Asa Yoelson)***. Didžiųjų karų tarpukaryje jis pakerėjo Amerikos publiką savo komediniais vaidmenimis, unikaliu džiazo dainavimo stiliumi, net cirko pristatymais.

Bet apie tai vėliau. Dar apie žydus.

Kas išvijo žydus?

Nenuostabu, kad XIX a. antroje pusėje iki pat Antrojo pasaulinio karo žydai Lietuvoje užėmė svarbią vietą ekonominiame ir dvasiniame valstybės gyvenime. Jie buvo ne tik puikūs prekybininkai bei finansininkai, bet ir garsėjo kaip gabūs menininkai, o iš jų vėliau po pasaulį pasklido ištisos plejados garsenybių, kartu skelbusių mažytės baltų tautos vardą. Šioje vietoje leiskite neminėti tų iš Lietuvos kilusių ir tarnavusių įvairiems diktatoriams bei nusikalstamiems režimams, kurie teršė šios tautos vardą, bet juk tokių buvo ir yra visose bendruomenėse…

Visais laikais – nuo pat numanomo XII a., kai žydai atsirado dabartinės Lietuvos teritorijoje, – ši tauta, jos dvasininkai gana taikiai sugyveno su lietuviais. Pirmasis žydus mini Vytautas Didysis, kuris XIV a. pabaigoje suteikė daug privilegijų Trakų žydams. Žinoma, amžių tėkmėje būta visokiausių konfliktų. Kai kurie jų, ko gero, ir paskatino žydus palikti savo nuo seno įsikurtas vietas, amatus ir gimines. Pavyzdžiui, rinkdamas medžiagą gausiai iliustruotam leidiniui „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500“****, aptikau duomenų, kad carinėje imperijoje, ypač XIX a. antroje pusėje, prasidėjo įvairūs žydų teisių suvaržymai, jų kiršinimai prieš lietuvius, konfesinės veiklos apribojimai. Visa tai stimuliavo pogromus prieš žydus.

Istorikas Darius Staliūnas knygoje anglų kalba „Antisemitizmas ir smurtas prieš žydus carinėje Lietuvoje“ (Budapeštas, 2015)***** rašo, kad konfliktai su žydais buvo kilę XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Kaišiadoryse, Rokiškyje, Šeduvoje, Balbieriškyje. Žydų laikraštis „Hatsfira“ („Ha-tsfirah“, 1881 m. spalio 6 (18), Nr.39) rašęs, kad pastarajame miestelyje 1881 m. rugsėjo 20 d. (naujuoju stiliumi) katalikai surengė pogromus – puolė žydų krautuves, daužė sinagogos langus. Nukentėjo 57 įvairios paskirties žydų namai. Prie Balbieriškio bažnyčios tuomet gyvenusi įvykių liudininkė Ona Krutulytė pasakojusi, esą 1882 m. kovo 29 d. du žydai ėmė mušti žmogų, tuomet iš bažnyčios išpuolę žmonės sumušė žydus… Tų metų rugpjūčio 2 d. apie 4000 katalikų iš Prienų, Kalvarijos ir Trakų buvo pasirengę pulti žydus, apie tai rašyta caro žandarų pranešimuose. Šaltiniuose neatskleidžiami šių pogromų tikslai ir priežastys.******

Archyviniame rinkinyje „Kauno gubernijos žydai“******* aptinkame sąrašą nuorodų į įdomius dokumentus, liudijančius, kaip caro valdžia nuosekliai darė spaudimą šios gubernijos žydams. Dokumentai daugiausiai datuoti XIX amžiumi. Tuo tarpu nepriklausomoje Lietuvoje iki pat nacių okupacijos to nebuvo…

Visa tai perša išvadą, kodėl ištisos Lietuvos žydų šeimos – kartu ar pavieniui – minėto amžiaus pabaigoje puolė bėgti iš Baltijos kraštų. Tipiškas pavyzdys – Seredžiaus žydų Jelsonų pasitraukimas.

„Kantorių“ odisėja

Apie šių žydų gyvenimą Seredžiuje informacijos yra nedaug. Kai 2016 m. spalį miestelyje, buvusios sinagogos vietoje, buvo atidengtas paminklas Alui Jolsonui, tebuvo pasidžiaugta ilgiausiu pro šalį einančiu keliu palei upę, tačiau daugiau žydiško gyvenimo detalių atskleista nebuvo. Nedaug jų radau ir žydų šaltiniuose.

Jolsonų pavardė rašoma įvairiai. Paties atlikėjo vardas buvo tariamas kaip Elas Džolsonas, bet jo gimimo metrikose įrašyta Alo Yoelsono pavardė. Kaip minėta, jis gimė 1886 m. gegužės 26 d. Mozės Rubeno Džolsono (Moshe Reuben Yoelson, arba Hesselson, 1858 01-1945 12 23, palaidotas Vašingtone) ir iš Šeduvos kilusios Nomės Etos Kantor („Nechama“ Naomi Ettas Cantor, 1858 – 1895 02 06) šeimoje.

Dažniausiai priedas prie pavardės „Cantor“ krikščionių šeimose pridedamas siekiant nurodyti žmogaus užsiėmimą; šiuo atveju „cantor“ – tai sinagogos choro vadovas arba liturginių pamaldų organizatorius, katalikai sakytų – dar ir vargonininkas, pagrindinis giesmių atlikėjas. Jis būna pavaldus rabinui, bet gali atlikti ir šiam priskirtas apeigas. Hebrajų kalba dar vartojamas terminas „hazzan“. „Kantoriais“ šiais laikais gali būti ir moterys. JAV jų tarnyba išplito kaip tik XIX a. pabaigoje.

Alo seneliai – Meer (Myer) Hesselsohn, g.1837, ir Rachael Ghuta Cantor Hesselsohn. Alas buvo penktas jauniausias vaikas šeimoje. Jis nežinojo tikslios savo gimimo datos ir visada rašydavo 1885 metus. Viena jo sesuo mirė dar maža, Roza (1879-1939), Eta (1880 – 1948 ir Hiršas (Haris; 1882 – 1953) gyveno kartu.

Ieškodamas geresnio gyvenimo tėvas Mozė 1891 m. išvyko į JAV, apsistojo ir įsidarbino Niujorke „kantorium“ ir rabinu Talmud Torah ortodoksų aškenazių sinagogoje, kuri buvo įsikūrus tik 1883 m. Sukaupęs šiek tiek pinigų, Mozė 1894 m. balandžio pradžioje pasikvietė keturis vaikus ir motiną Nomę, bet 37-rių moteris kitų metų pradžioje mirė. Jie iš Europos į Niujorko uostą atplaukė garlaiviu „Umbria“ pigia 4-os klase. 8-rių metų Alas ir jo brolis Hiršas (Haris) septyniems mėnesiams buvo atiduotas į valstybės globojamus vaikų namus. Čia broliai sutiko žmogų, kuris ir patraukė aktorystės link – jau pagarsėjusį burleskų, vodevilių  ir grojimo bandža meistrą Alą Ryvesą (Al Reeves, 1864 – 1940), kuris 1891 – 1893 m. jau buvo įrašęs nemažai dainų „Columbia Records“ kompanijoje ir turėjo verslininko patirties.

Broliai ėmė jį pamėgdžioti, iš jo mokytis, ir abu, įkūrę duetą „Al and Harry“, pradėjo dainuoti tiesiog gatvėse, o už uždirbtus pinigus pirkti bilietus į Nacionalinį teatrą, įsikūrusį netoli Baltųjų rūmų, o jį lankė tuometiniai JAV prezidentai Andrew Jacksonas, Abrahamas Lincolnas ir kt. Jaunuoliams tiko, kad šiame teatre be rimtų spektaklių vyko komediniai vaidinimai, linksmi koncertai. Kartu broliai dirbo kitus juodus darbus.

Jau 16 metų Alas 1902 m. pavasarį buvo priimtas į darbą Valterio Maino (Walter Main) cirke, bet šis metų gale užsidarė, ir jaunuolis vėl atsidūrė gatvėje. Netrukus abu broliai vėl sudarė savo trupę ir prisijungė prie Viljamo Moriso (William Morris) agentūros, kurioje ir prasidėjo tikrasis aktorystės kelias.

Sunku beišvardinti visus šio žydų atlikėjo vaidmenis ir pasiekimus. Toliau išsiversiu su Wikipedia aprašymu********.

Ryški Holivudo žvaigždė

Taigi, šešiolikos metų Asa tapo gana populiariu dainininku Niujorke, pradėjęs dainuoti Brodvėjaus miuzikle „La Belle Paree“. Pasikeitęs savo tikrąjį vardą į Al Jolson, jis savo pasirodymais padarė didelį perversmą muzikos pasaulyje. Jis pirmasis pradėjo scenoje judėti bei savo pasirodymų metu kurti tikrus šou. Brolį Harį jis paliko toli už nugaros…

Itin artimas bendravimas su žiūrovais bei nepakartojamas žavesys Alo Jolsono pasirodymus paversdavo anšlagais. Norėdamas atkreipti dėmesį į tuo metu Amerikoje itin paplitusias antirasistines idėjas, Al Jolsonas pasirodymų metu veidą išsitepdavo juodai ir vaidindavo juodaodį. Toks jis buvo ir garsiausiuose savo filmuose, tarp jų – „Džiazo dainininke“, kuris buvo vienas pirmųjų garsinių kino šedevrų (1927 m., rež. Alanas Croslandas, filmą išleido kompanija „Warner Brothers“).

1942 m. Alas Jolsonas tapo pirmuoju dainininku, koncertavusiu JAV kariniuose laivuose. Šiuos pasirodymus jis rengė iki pat karo pabaigos, o po japonų bombų krušos ant Perl Harboro 1950 m. rugsėjį jis buvo išvykęs koncertuoti ir į Korėjos pusiasalį, kuriame tuo metu vyko karas. Per 16 dienų turnė jis suvaidino 42 šou. Alo Jolsono portretas puikuojasi ant JAV pašto ženklelių, o Holivudo šaligatviuose jis turi net tris vardines žymiąsias purpurines žvaigždes. Kai kurie jį vis dar vadina geriausiu komiku pasaulyje, apie jį prirašyta daug knygų, Niujorke galime rasti Alo Jolson gatvę, o ant jo kapo – besišypsanti, jį patį vaizduojanti statula.

Alo Jolsono asmeninis gyvenimas taip pat buvo ugningas. Pirmoji jo žmona buvo Henrita Keler (Henriette Keller, 1889 – 1967), kai jaunam vyrui tebuvo 21-ri. Jų vedybos tęsėsi 12 metų, o 1922-aisiais susituokė su aktore Alma Osborn (Alma Osbourn, žinoma kaip Ethela Delmar), bet ir jie išsiskyrė po 6 metų vedybų. Tuojau pat jis sutiko jauną naktinio klubo šokėją Rubi Keeler, kartu su ja dainavo ir susituokė 1928 m. rugsėjo 21 d. Po 7 metų vedybų jie įsivaikino Alą ir Ruby. Europoje baigiantis II pasauliniam karui, Alas Jolsonas vedė dar kartą: šįkart išsirinko rentgeno technologę Erlą Galbrait (Erle Galbraith) ir po 4 metų vedybų, kai Alas jau sirgo, įtariama, užsikrėtęs maliarija, jie įsivaikino dar du kūdikius – taip pat Asą Jr. ir Alicia. Po metų atlikėjas mirė. Amžininkai suskaičiuoja 8 jo vaikus.

Taigi, jo biografai sutaria, kad Alas užsikrėtė maliarija per turnė Korėjos pusiasalyje, nors nuo jo apsilankymo ten prabėgo kone 10 metų. Šis užkratas labai paveikė artisto plaučius. Jis šį pasaulį paliko po širdies smūgio, kuris ištiko belošiant kortomis 1950-ųjų spalio 23 d. San Francisko viešbutyje „Francis“. Paskutiniai jo žodžiai aplinkiniams buvo tokie, „Ach, berniukai, aš išeinu…“. Išeiviui iš Lietuvos tebuvo 64-ri…

Alas Jolsonas paliko didžiulį būrį draugų ir partnerių. Vien ko verti šie vardai: Bobas Dylanas (tikrasis vardas Robert Allen Zimmerman, hebrajiškas – Šabtai Zisel ben Avraham; beje, jo seneliai iš motinos pusės – Benjaminas ir Lybba Edelsteinai arba Florence ir Benas Stone‘as buvo Lietuvos žydai, į JAV atvykę 1902 m.; Bobas 2008 m. buvo atvykęs į Lietuvą), Čarlis Čaplinas ir begalė kitų.

Rašydamas apie litvakų (išeivių iš Lietuvos) reikšmę pasaulio kultūroje, garsu filosofas Leonidas Donskis skundėsi, kad jie „geriausiu atveju liko muziejinė vertybė ar proginis eksponatas, skirtas šiandieniams jubiliejams švęsti ir politikos datoms minėti tada, kai prireikia simbolinių jungčių tarp mūsų praeities ir nuo jos seniai atitrūkusios dabarties“*********. Bet mes bent stengiamės išvengti šio vaidmens.

——————————————————————–

*http://www.jurbarkosviesa.lt/Priedai/Bendruomenes/Seredzius-simtmeciu-istorija-ir-legendos

**Arūnas Bubnys. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje. Paskelbta 2002 m.: http://genocid.lt/Leidyba/12/bubnys.htm

***išsamiausiai jo biografija atskleista: https://en.wikipedia.org/wiki/Al_Jolson ; knygoje: James Fisher. Al Jolson, A Bio-Bibliography, London, 1994; ir kt.

****Č. Iškauskas, V.R.Sidaravičius, A.Marcinkevičius, Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500, Kaunas, 2020.

*****Lietuvių kalba šį straipsnį apie pogromus galima rasti: „Etniškumo studijos“, 2013, Nr.2, p. 105 (http://www.ces.lt/wp-content/uploads/2014/10/2013_2-Etniskumo-studijos.103-119.pdf).

******Apie tai rašyta ir knygoje-kataloge jidiš (hebrajų) kalba „Sinagogues in Lithuania“ (Vilnius, 2010)

*******http://www.archyvai.lt/exhibitions/kz/sarasas.htm

********https://en.wikipedia.org/wiki/Al_Jolson.

********* https://www.bernardinai.lt/2010-11-15-leonidas-donskis-litvakai-isplestas-istorijos-lapas/