Irano šachas Reza Shah Pahlavi. bonhams.com nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Vasaros skaitymams siūlome pasakojimą apie dar vieną intriguojančią asmenybę, susijusią su Lietuva ir savaip pasižymėjusią pasaulio istorijoje. Straipsnis iš autoriaus 2022 m. išleistos knygos „Lietuviais esame mes gimę“.

Į mūsų akiratį pakliūva dar vienas lietuvių kilmės veikėjas, kuris paliko ne patį švariausią pėdsaką Antrojo pasaulinio karo metu ir prieškariu. Iš pradžių jis savo juodą darbą dirbo Lietuvoje, paskui išbrido į tarptautinius vandenis ir tapo pasauline įžymybe. Mes nesišalinkime tokių istorijų, kurios gal ir nepuošia mūsų tautos, bet apie jas sakome vienos TV laidos žodžiais: „Turime teisę žinoti“.

Taigi, susipažinkime: Martinas Kurmis (Martin Kurmis), gimė 1891 m. Kretingoje (vok. Crottingen arba Adlig Crottingen). Galimai Martino Kurmio jaunystė, iki persikraustymo iš Kretingos į Klaipėdos kraštą, aprašyta klaipėdiečio siuvėjo Jokūbo Pukio prisiminimuose*, tačiau jie yra beletristinio pobūdžio, be datų ir faktų. Dalyvavo vadinamoje Klaipėdos krašto byloje arba Noimano-Zaso pocese 1934-1935 m., bandęs 1934 m. įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A. Smetoną, karo pradžioje Kauno gestapo viršininkas, siekęs nuversti Laikinąją vyriausybę, 1943 m. išsiųstas į Aušvicą kontroliuoti kalinių iš Kaukazo perkėlimo, galų gale nacių žvalgybininkas, pasiųstas likviduoti jiems neįtikusio Irano šacho…

Tokia trumpa jo veiklos apžvalga, tarsi padalinta į dvi dalis – lietuviškąją ir tarptautinę. Tad apie viską iš pradžių.

Pirmosios žinios apie Martino Kurmio veiklą mus pasiekia iš Klaipėdos krašto, kurį ryžtingų Lietuvos vyriausybės veiksmų dėka ir su ten gyvenusių lietuvių pagalba 1923 m. Kaunas susigražino atgal. Klaipėdos krašto sukilimas tų metų sausį ir jo prijungimas prie Lietuvos buvo puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą ir auklėjant tokia dvasia jaunimą. Toks jo statusas išliko 16 metų, kai 1939 m. kovo 23 d. Hitleriui pareikalavus Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui.

Tuo metu Klaipėdos krašte iš 1925 m. buvusių 141 650 gyventojų 50,8 proc. buvo lietuviai, nors jie savo priklausomybę užrašydavo išdidžiai: klaipėdiečiai. Vokiečių (memellenderių) buvo taip pat nemaža dalis – 42 proc. Tarp gyventojų net ir lietuvninkai buvo nevieningi, ką ir kalbėti apie vokiečius, kurie klausė, ką jiems sako Berlynas. Vokiškojo revanšizmo nuotaikos ypač sustiprėjo, kai Hitlerio nacionalsocialistai 1933 m. atėjo į valdžią.

Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikas išsamiai nagrinėję istorikai Saulius Bartninkas ir Vasilijus Safronovas* tvirtina, kad apie 1927 – 1928 m. krašte ėmė burtis NSDAP rėmusios ir jų interesams atstovavusios grupelės (SOVOG ir CSA), kurios kontaktus su Berlynu palaikė per tarpininkus. Joms vadovavo Tilžės kreisleiteris Hansas Moseris.

Apie M. Kurmio dalyvavimą šioje veikloje ir jo nuveiktus darbus žinių nerandame, tačiau neabejotina, kad jis ten buvo aktyvus. Kitaip jis nebūtų patekęs į Noimano-Zaso bylą, kurią Lietuvos Kariuomenės teismas nagrinėjo 1935 m. kovo 26 d. M. Kurmis buvo nuteistas 6 metams kalėjimo. Proceso metu buvo iškvosti 1237 asmenys, o teisiami 142, iš kurių 15-ai pavyko pabėgti į Vokietiją, o vienas (Jurgis Jesutis) buvo Valterio Priesso nužudytas. Keturiems buvo skirta mirties bausmė, dviem įkalinimas iki gyvos galvos, 35 kaltinamieji buvo išteisinti, likę gavo skirtingas kalėjimo bausmes. Tos dienos laikraščio „Lietuvos žinios“ titulinio puslapio pranešime apie nuosprendį tarp 17 nuteistųjų 6-riems metams (be turto konfiskacijos) yra ir „Martin Kurmi“ pavardė…

Tai rodo, kad M. Kurmis nebuvo tarp aktyviausių ir svarbiausių šios organizacijos veikėjų. Vidmantas Valiušaitis, kuris išsamiai yra nagrinėjęs A. Škirpos veiklą, savo pasakojime apie dr. Augustino Idzelio palikimą primena, ką šis vienoje diskusijoje yra užsiminęs apie M. Kurmį: „…vienas iš svarbiausių galimų kaltininkų buvo dar Klaipėdos krašto byloje įvardytas Martinas Kurmis (Martin Kurmies), bandęs 1934 metais įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš Antaną Smetoną**. Štai šitas asmuo, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją vyriausybę.“***

Tad pirmas ryškesnis M. Kurmio pėdsakas – voldemarininkų gretose. 1934 m. iš birželio 6 į 7-ąhją naktį planuotas išpuolis prieš šalies Prezidentą buvo Augustino Valdemaro kerštas į galimai su A. Smetonos žinia 1929 m. gegužės 6 d. surengtą pasikėsinimą į to meto premjerą. Nuo 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, „Geležinio vilko“ organizacija bendradarbiavo su Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos užsienio politikos valdyba (Aussenpolitisches Amt der Nationalsozialistischen Deutschen Arbeiterpartei – APA), kuriai vadovavo Alfredas Rosenbergas – nacių „rasių teorijos“ autorius, jų ideologas. Galima daryti prielaidą, kad per šią APA prie voldemarininkų prisijungė ir M. Kurmis. Tiesa, tada jis kalėjimo išvengė.

O po metų gavęs 6 metus kalėjimo, jis viso laiko neiškalėjo. Po Klaipėdos krašto gražinimo Vokietijai jis pasitraukė į Berlyną (rusų šaltiniai tvirtina, kad, 1939 m. Raudonajai armijai įžengus į Klaipėdą, M. Kurmis žvejų laiveliu pabėgo į Vokietiją), tapo gestapininku pas SS viršininką grupenfiurerį Heynrichą, gavo II laipsnio „Geležinį kryžių“ ir karo išvakarėse su suformuotomis nacių užduotimis grįžo į Kauną.

Istorikas Augustinas Idzelis minėtoje diskusijoje Kaune apie nacių atsiųstą M. Kurmį sakęs: „Štai šitas asmuo, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją vyriausybę.“ K. Škirpa savo dokumentinėje apžvalgoje „Sukilimas…“ rašo, kad M. Kurmis buvo tik gestapo leitenantas… Portale Partizanai.org paskelbtuose Adolfo Damušio prisiminimuose apie šį nacį rašoma*****, jog voldemarininkai, kuriems karo pradžioje vadovauti pradėjo vokiečiai, buvo priešingi ir Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), ir Laikinajai vyriausybei, ir apskritai sukompromitavo visą Birželio sukilimą.

„Jau liepos mėn. 26-27 d. per porą įtakingų voldemarininkų man buvo pranešta, kad J. Brazaitis ir aš esame kviečiami atvykti pas „didelį lietuvių draugą Kurmį. Jis esąs svarbus vokiečių pareigūnas, lietuviškos kilmės klaipėdietis ir norįs susitikti su lietuvių „katalikų antisovietinės rezistencijos” atstovais. Pas jį būsią ir voldemarininkai“, – rašo A. Damušis ir tęsia: – Neužilgo atėjo ir pats šeimininkas Kurmis džino bonka nešinas. Jis buvo stambus, augalotas, ilgos nosies, bet smulkaus apatinio žandikaulio, apie 30 metų amžiaus, šiek tiek kalbąs lietuviškai, šalto žvilgsnio, kietasprandis nacis. Man atrodė, kad jis nemirktelėjęs paleistų kulką į kaktą tiems, su kuriais šiandieną maloniai kalbasi, o rytoj turėtų įvykdyti nepakeičiamą partijos sprendimą.“

Gestapo viršininkas aiškiai norėjo sukilimo organizatorius, LAF ir Laikinosios vyriausybės atstovus palenkti voldemarininkų pusėn, kad tariamam pasikėsinimui pulti Kauno komendantūrą ir nepriklausomybės skelbimui reikia užkirsti kelią. „ Iš to gestapinio židinio ėjo instrukcijos Laikinosios Vyriausybės darbui trukdyti ir aktyviai Lietuvos nepriklausomybei sabotuoti bei gundyti lietuvius klasta įtraukti į vokiečių karo uždavinius“, – apibendrina A. Damušis. Tai parodė gestapo vado M. Kurmio klastą.

M. Kurmio spaudimas pasirašyti pasižadėjimą , kad Lietuvos Laikinoji vyriausybė nebūtų pripažinta ir krašto valdymą palikti vokiečių karinei vadovybei žlugo. Tuo metu Berlyne buvęs Kazys Škirpa savo prisiminimuose „Sukilimas…“****** (ištraukos pateiktos žurnale „Į Laisvę“ 1955 m., Nr.7/44, p.21) rašo: „Minėtam raštpalaikiui sufabrikuoti ir jam pasirašyti Karo Muziejuje dirigavo Gestapo leitenantas Kurmis. Tai buvo tas pats Gestapo pareigūnas, kuris birželio 26 d. pasiėmė iš mano buto gen. Raštikį kažkokiam „svarbiam“ pasitarimui ir po to nuskraidinimui į Kauną, tik tada man jis buvo prisistatęs kita pavarde.“ Wikipedia šį epizodą aprašo taip: „1941 m. birželio 26 d., jau nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, gestapo leitenantas Martin Kurmis pasiėmė Stasį Raštikį iš Kazio Škirpos buto „svarbiam pasitarimui“. Stasys Raštikis su Heinzu Gräfe (buvusiu Rytų Prūsijos gestapo vadu, lydėjusiu Hitlerį Klaipėdoje 1939-ųjų sausį, internavusiu A. Smetoną Eitkūnuose 1940-ųjų birželio 16 d. – Č.I.), lėktuvu nuskrido į Kauną, kur lietuviai buvo įvykdę sukilimą“. M. Kurmio atsakymas į lietuvių tikslą pirmiausia atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo toks: „ Fiureris dabar nesvarsto išlaisvintų tautų nepriklausomybės klausimo. Lietuviai turi be sąlygų įsijungti į kovą prieš komunizmą. Pagal nuopelnus toje kovoje lietuviams bus skirta atitinkama vieta naujoje Europoje…“

Bet naciai įvykdė savo užmačias: Laikinoji vyriausybė egzistavo vos mėnesį ir 12 dienų. Rugsėjo 26 d. išformuotas LAF, jo vadovai išgabenti į Vokietiją, po dviejų dienų jo veikla oficialiai nutrūko. Kai kurie „frontininkai“ buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Kaune M. Kurmis jau buvo atlikęs savo juodą darbą ir nereikalingas. Netrukus jis buvo atšauktas į Berlyną, gavo aukštesnį šturmbanfiurerio laipsnį ir 1942 m. pavasarį paskirtas Ypatingojo paruošiamojo lagerio Aušvice (Birkenau) viršininku. Dar kitaip stovykla buvo vadinama „Kaukazo aktyvistų lageriu“. Čia iš Kaukaze gimusiųjų belaisvių, praėjusių filtraciją Buchenvalde,  buvo rengiami SS agentai. Netrukus – 1942 m. jis tampa ypatingosios operatyvinės grupės „Zepрelin“ komandos viršininku. Stovykloje buvo apie 200 aktyvistų, padalintų į 5 būrius pagal tautybę – iš gruzinų, armėnų, azerbaidžaniečių ir t.t. Po 2-3 mėn. apmokymų kursantai buvo pervedami į Eupatorijos stovyklą.

1942 m. stovykla buvo perkelta į Aušvicą, o po metų išformuota. Netinkami tolesniam darbui agentai pateko į Lenkijoje veikiančius nacionalinius legionus, o kiti – į Krymą. Į zonderkomandą „Zepelin“ buvo atrinkti patys gabiausi diversantai. 1943 m. balandį panaikinus stovyklą Aušvice, M. Kurmis taip pat gavo kontržvalgybos užduotį: skristi į Iraną.

Visi sužiuro į Iraną

Tiesa, pasak sovietinių žvalgybininkų prisiminimų, M. Kurmis dar atsakė už „Zepрelin-Nord“ veiklą. Šio užsienio žvalgybos skyriaus štabas buvo įsikūręs Pskove ir atsakė už diversantų ruošimą Baltijos fronte. Vienoje iš tokių knygų – žvalgybos pulkininko Nikolajaus Luzano „Karinė žvalgyba. Vakar. Šiandien. Rytoj“******* aprašoma, kaip žlugo nacių diversantų planai užverbuoti sovietinius agentus, sunaikinti išdavikus ir sutrukdyti įgyvendinti planą „Ringas“, sunaikinant Staliną… Tokių skaitalų šiuolaikinėje Rusijoje pasirodė nemažai. Sovietinių saugumiečių paistalais sunku patikėti.

Bet grįžkime prie M. Kurmio ir jo paskutinės operacijos, Berlyne vadintos „Martin“. Čia būtina priminti kai kurias pasaulinio karo aplinkybes.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Iranas tapo kariaujančių valstybių taikiniu, siekiant jo naftos išteklių. Konfliktas tarp sąjungininkų (Australijos, Didžiosios Britanijos (jos sudėtyje buvo ir kolonijinės Indijos pajėgos bei SSRS) ir Irano kariuomenės prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 25 d.  Vadinamuoju „Transirano koridoriumi“, į Sovietų Sąjungą ėjo ne tik iš Irano, bet ir iš JAV bei britų salų ir net iš Australijos, iš viso apie 10 tūkst. tonų krovinių per mėnesį. Ilgametis Irano valdovas šachas Reza Pechlevis sugalvojo modernizuoti visus transporto kelius, bet tam sąjungininkams reikėjo užimti Irano naftos versloves ir naftotiekius. Karinė operacija truko tris savaites.

Reza Pechlevis buvo palankus Trečiajam reichui ir jo lyderiui Hitleriui. Nacistinė Vokietija nuo karo pradžios kėlė pavojų ne tik lendlizui per Šiaurės jūrą, bet aktyviai veikė ir Persijos įlankoje bei Artimuosiuose rytuose. Sovietiniai vadovai neslėpė tolimesnių savo planų – prijungti iranietišką Azerbaidžano dalį ir Turkmėnistaną su SSRS ir į islamo valstybę atvesti komunistų valdžią. Irano šachas atmesdavo sąjungininkų reikalavimus ir stiprino ryšius su Trečiuoju reichu. Tik tokių santykių dėka Teheranui pavyko iš holokausto apimtos Europos išgabenti tūkstančius žydų, kuriems šachas suteikė Irano pilietybę.

Šacho flirtas su Berlynu prasidėjo dar prieš tai, kai Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu. Po 1933 m. fiureris sąmoningai stiprino savo asmeninius „dvasinius“ ryšius su islamu. Apie tai žiniasklaidoje jau rašėme********.

Kodėl Hitleris tapo musulmonu?

Jo biografai pastebėjo, kad Hitleris siekė tapti musulmonu. Jaunystėje buvęs prisiekęs katalikas, vėliau savo asmeniniam architektui Albertui Špėjeriui (Albert Speer) skundėsi: „Mūsų nelaimė yra ta, kad pasirinkome neteisingą religiją. Kodėl tai turi būti krikščionybė, įtvirtinanti nuolankumą ir neryžtingumą?“ O štai islamas – tikrų vyrų religija (Männerreligion). Islamo kariai patekdavo į rojų kartu su savo vadais (guru) ir vyno upėmis, ir tai, anot fiurerio, labiau atitiko „vokiškąjį temperamentą“, negu „žydiškas niekšingumas ir popų plepalai“ krikščionybėje. Hitleris pavyzdžiu kėlė Turkiją, bet prieš karą jo visas dėmesys buvo sutelktas į Iraną.

Iraniečiai buvo paskelbti „grynakraujais arijais“, ir nacių SS rasių valdyba leido tuoktis vokietėms su Irano politinio, karinio ir ekonominio elito vyrais. Vokiečių propagandistai net paleido gandus, kad A. Hitleris neva gimė su žalia juosta aplink juosmenį (tai pripažintas musulmoniško šventumo ženklas) ir yra laukiamas imamas Mahdi – pagal šiitų kanonus būsimas 12-as imamas – pranašo Muhamedo įpėdinis, kuris po pasaulio pabaigos ateis vadovauti musulmonams ir atkurs teisingumą ir gerovę Žemėje. Galų gale jie tvirtino, kad A. Hitleris priėmęs islamą ir net pasirinkęs Geidaro vardą.

Bet Irano lyderis šachas Reza Pehlevis (Reza Shah Pahlavi (1877–1944), valdęs Iraną nuo 1925 iki 1941 m., neužkibo ant asmeninės Hitlerio meilės islamui kabliuko, nors 1933 m. Berlyne pats sėmėsi nacistinių idėjų. Britams ir sovietams spaudžiant, jis neskubėjo sudaryti sąjungos su naciais, tad jie šachą nutarė likviduoti. 1941 m. rugpjūtį sovietų ir britų kariuomenei okupavus Iraną, šachas atsisakė sosto, buvo išvežtas kaip belaisvis į PAR ir po trijų metų mirė Johanesburge. Irano šacho vietą užėmė jaunesnysis įpėdinis 32 m. sūnus Mochamedas. Jis pasirašė draugystės sutartį su Didžiąja Britanija ir SSRS, gi vokiečiams buvo rekomenduota palikti šalį.

Berlynas pajuto pavojų. Vokiečių ir britų žvalgybos operacijos Irane išsamiai aprašytos Adriano O‘Sullivano veikale*********.

Dar 1941-ųjų birželio pradžioje nacių žvalgybos admirolas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canaris) atvyko į Teheraną organizuoti šacho likvidavimo jam priešiškos kaškajų (pietų tiurkų klajoklių) genties rankomis, o po dviejų metų, 1943 m. liepos 17-ąją, jų kontroliuojamoje zonoje išsilaipino 5 žmonių vokiečių desantas, kuriam vadovavo tuomet 52 m. sulaukęs buvęs gestapo pasiuntinys Kaune oberšturmfiureris M. Kurmis. Jis buvo specialiai parengtas jo vardu pavadintai operacijai „Martin“ paties tuo metu jau pagarsėjusio žvalgybininko Oto Skorcenio (Otto Skorzeny). Kaškajai su 20 tūkst. raitelių tuo metu buvo opozicijoje valdančiam Pechlevio režimui. Jų vadas buvo šachas Nasir- Khanas, kurį R. Pechlevis buvo pasiuntęs į kalėjimą ir nužudęs jo tėvą Ismail-Khaną bei atėmęs geriausias žemes. Kaškajai netoli Farso miesto kontroliavo nedidelį 1500×1000 metrų ploto oro uostą. Jame ir nusileido „Martin“ grupė.

M. Kurmis kaškajų šachui vežė dovanų – auksinį revolverį su užrašu ir auksinių monetų prikimštą sakvojažą… Bet tą mėnesį kaškajai pralaimėjo gerai organizuotai anglų kariuomenei, o šachas Nasiras buvo priverstas išduoti vokiečių agentus britų žvalgybai. Taigi, vos tik nusileidęs M. Kurmis buvo iraniečių sučiuptas ir perduotas anglams. Iš britų majoro W. Magan telegramos su atžyma „Nedelsti“: M. Kurmis 1944 m. kovo 27 d. mėgindamas pabėgti iš Farso provincijos Firuz-Abado kalėjimo ligoninės, išsisuko karinės apsaugos, šoko pro langą ir užsimušė (pagal kitą pranešimą susižeidęs jis vėl buvo atgabentas į vidų, bet greitai mirė). Teherano protestantų kapinėse iki šiol stovi nedidelis antkapinis paminklas. Ant jo užrašyta: Martin Kurmis Hauptmann ca.29.03.1944 . 2011 m. kapas Teherano protestantų bendruomenės buvo surastas ir atnaujintas.

Tyrėjai pastebi**********, kad M. Kurmis buvo „fanatiškas, nestabilus ir blogo temperamento“, todėl visą laiką dėl vadovavimo konfliktavo su ANTON grupės vadovu Bernhardu Schulze-Holthus ir kitais ir kėlė sumaištį diversantų komandoje.

————————————————-

*http://www.silaine.lt/2009/2009-09-08/Silaine_Pukis-17.htm

*Saulius Bartninkas, Vasilijus Safronovas. Klaipėdos krašto gyventojų pronacistinių orientacijų XX a. 4-ajame dešimtmetyje vertinimo problema, Klaipėda, 2008.

**Č. Iškauskas. Ką žinome apie 1934 m. nepavykusį karinį pučą, str. 2014 06 15 DELFI:  https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-ka-zinome-apie-1934-m-nepavykusi-karini-puca.d?id=65036085

***https://www.delfi.lt/kultura/nuomones/istorijos-riteris-vardu-augustinas.d?id=80500905

*****http://www.partizanai.org/i-laisve-1955-7-44/829-sveciuose-pas-kurmi?fbclid=IwAR1rhOU3JhgR_q1_x5EN6D7zbRmm7P_Kttor0RAdwaZaI5J1Jk38XEeEyWw

******Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Vašingtonas, 1973.