Iš kairės į dešinę: Zigmuntas Mineika, Rozalija Mineika, Eustachijus Mineika ir Cecilija Mineika. Nuotrauka daryta XX amžiaus sandūroje, greičiausiai Graikijoje. LHERITAGE nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Dar vienas savaitgalio pasakojimas. Šį kartą – apie Zigmantą Mineiką, vieną iš 1863 m. sukilimo vadų, stebuklingai išsigelbėjusį nuo mirties bausmės. Straipsnis paskelbtas knygoje „Lietuviais esame mes gimę“.

***

2019-ųjų pabaigoje Vilniuje buvo iškilmingai perlaidoti 1863-1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikai, rasti Gedimino kalne. Kas tie žmonės, kurių apipilti kalkėmis kūnai surištomis už nugaros rankomis daugiau kaip pusantro šimto metų gulėjo šalia Gedimino pilies bokšto, mums daugmaž žinoma.

16 iš 21 buvo bajorai, tarp jų – du kunigai. Mirties bausme buvo nuteisti 22 sukilėliai, bet akylesnis pastebėjo, kad senųjų Rasų kapinių koplyčioje viena kripta liko tuščia. Kas gi tas išsigelbėjęs žmogus, koks jo likimas?

2002 m. vasarį Lietuvoje viešėjo Graikijos užsienio reikalų ministras Georgis Papandrėjus (Georgios Papandreou), kuris susitiko su aukščiausiais Lietuvos vadovais ir kartu su mūsų užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu pasirašė įdomų dokumentą – Pasaulio asmenybių deklaraciją, pagal kurią visi karai bei kariniai konfliktai Olimpinių žaidynių metu turi būti nutraukti. Deklaraciją pasirašė ir to meto Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus*.

Kuo čia dėta Lietuva ir olimpinės žaidynės? Vizito metu svečiui iš Graikijos buvo perduoti jo prosenelio, kilusio iš Lietuvos, aktyvaus 1863 metų sukilimo dalyvio Zigmanto Mineikos herbas ir kiti dokumentai. Pasirodo, lietuvis kaip sporto korespondentas, dalyvavo pirmosiose, 1896 m. surengtose Olimpinėse žaidynėse. O Z. Mineikos anūkas, jo dukters Zofijos sūnus, buvo ilgametis šios šalies ministras pirmininkas Andrėjas Papandrėjus (Andrea Papandreou, 1919 – 1996), gi proanūkis Georgis Papandrėjus taip pat pasekė savo tėvo pėdomis (2009 – 2011).

Tikras grafas Montekristas

Zigmantas Mineika (Zygmunt Mineyko) dažnai lyginamas su garsaus A. Dumas romano herojumi grafu Montekristu. Kentėjęs kalėjimus ir tremtis, jis blaškėsi po pasaulį, kol galų gale apsistojo Graikijoje. Inžinierius, topografas, poliglotas, didelis lietuvių-lenkų-gudų patriotas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų – štai jo permainingo gyvenimo paletė. Ir vis dėl to savo prisiminimuose 1911 m. jis rašė: „Esu aplankęs daug pasaulio vietovių ir įvairių reto grožio miestų, bet Vilnius liko visiems laikams gražiausias iš visų, jo gyventojai – mieliausi, panelės – gražiausios, o Lietuva – žaviausias mano vaizduotės kraštas“. Vadinasi, savintis jo asmenybę – ar jis lenkas, ar lietuvis – visai nėra prasmės. Mes to ir nedarome.

Beje, portalas Interlog.com sukilėlio pavardę kildina iš lietuviško „mintis“, „minėti“ ar „atminti“ pridedant anuomet įprastą slavišką galūnę „ka“. Taip buvo sudaromi senoviniai lietuvių vardai Mindaugas, Mingailas, Mintautas…**

Mes nedaug težinome apie šį XIX a. – XX a. pradžios šviesuolį, aršų kovotoją prieš carizmą, niokojusį buvusius ATR kraštus, ir kaip jis išvengė Muravjovo-koriko kartuvių.

Z. Mineika gimė 1840 m. Balviniškėse ar Bolvaniškėse (Ašmenos apskritis, iki 1915 m. – Rusijos imperijos Vilniaus gubernija; 1969 m. pervadintas į Zelionij Bor, Gardino sritis). Jo prosenelių genealoginis medis siekia XVI a. pabaigą. Z. Mineika baigė gimnaziją Vilniuje, studijavo karo inžineriją Sankt Peterburge, Peterhofe, 1859 m. įsijungė į sukilimo organizatorių gretas, bet carinė „ochranka“ juos susekė. Nuo kalėjimo jį išgelbėjo giminaitis, garsus generolas ir Krymo karo didvyris, caro favoritas Francas Edvardas Totlebenas (Franz-Edward Todtleben, 1818 – 1884), radęs progą Vasaros rūmuose įsikūrusios artilerijos mokyklos kursantą pristatyti imperatoriui Aleksandrui II. Persekiojamas dėl anticarinės veiklos, jis per Vilnių, Moldovą, Konstantinopolį ir Atėnus pasiekė Genują, kur tęsė fortifikacijų statybos studijas lenkų karo mokykloje, 1861 m. įkurtoje žymaus italų revoliucijos lyderio Garibaldžio (Giuseppe Garibaldi).

Kalėjimas, prostitucija, pabėgimas

Prasidėjus 1863 metų sukilimui, atvyko į Krokuvą, buvo paskirtas Ašmenos apskrities kariniu komendantu ir vadovavo lenkų ir lietuvių sukilėlių būriui. Birželį jo 28 sukilėlių būrys prie Rosoličkos, 65 km nuo Ašmenos, buvo sutriuškintas. Sukilėlių vadas bus pristatytas į kalėjimą Vilniuje ir smarkiai sumuštas, todėl pateko į kalėjimo lazaretą. Z. Mineikai buvo paskirta mirties bausmė pakariant. Pasakojama, kad kalėjime jis įkyrėjo prižiūrėtojams, visą laiką reikalaudamas „atnešti ką nors paskaityti“. Jam atnešė Sorbonos profesoriaus mokslinę knygą keistu pavadinimu „Prostitucija Paryžiuje“.

Kai tarptautinė komisija, prižiūrinti kalinių padėtį Rusijos kalėjimuose, vadovaujama Oto fon Bismarko (Otto Eduard Leopold von Bismarck), jau tada Prūsijos ministru pirmininko ir būsimo antrosios Vokietijos kanclerio, vizitavo kalėjimą, aukštas svečias labai nustebo mirtininko pasirinkimu ir jo erudicija. Pagal vieną iš versijų, tai jis pasirūpino, kad Z. Mineikai mirties bausmė būtų pakeista 12 metų katorga. Jau vėliau, prisimindamas šį kalinį, O. fon Bismarkas savo padėjėjams sakys: „neblogai būtų mūsų parlamente pasodinti vieną lenką, kurį kartą mačiau rusų kalėjime“.

Bet patikimesnė kita versija. Sūnaus likimu susirūpino motina Cecilija, kuri kreipėsi į generolą Totlebeną, ir šis vėl pagelbėjo. Ji surinko tuo metu nemažą sumą – 9000 rublių ir papirko generolus Vieseleckį ir Muravjovą. Kartuvės buvo pakeistos į 12 metų tremtį Nerčino akmens skaldyklose Sibire, buvusiose tarp Tobolsko ir Tomsko.

Čia tremtiniui vėl pasisekė. Etapo metu šiltine susirgo ir mirė jo artimas draugas Strumilo. Z. Mineika persirengė jo rūbais, pasiėmė jo dokumentus ir pabėgo iš etapo. Taip su svetimais dokumentais Tomske įgijo laisvo persikėlėlio vardą. Mieste jis vertėsi parduodamas kailines kepures, pagalves ir dirbtines gėles, kokias darydavo Bolviniškėse, bei puošdamas turtingųjų namus. Už uždirbtus pinigus įsigijo padirbtus dokumentus, nusipirko valstiečio drabužius, arklius, karietą ir per Maskvą patraukė į Sankt Peterburgą.

Čia jam vėl nusišypsojo likimas. Jo motina susapnavo, kad sūnus tapo valkata, mieste vaikšto alkanas, apskuręs ir atsiuntė pinigų. Už juos Z. Mineika pas nusipirko naują pasą estų barono Meberto vardu ir 1865 m. vasarą iš ten laivu išplaukė į Paryžių. Čia jis pasiekė net imperatorių Napoleoną III, ir, kai 1868 m. caras Aleksandras II viešėjo Paryžiuje, Z. Mineika informavo valdovus apie baisią prancūzų belaisvių, ištremtų po 1812 m. karo, padėtį Tobolsko akmens skaldyklose. Caras pažadėjo juos išlaisvinti. Imperatorius už prancūzų belaisviais jam suteikė ypatingą Prancūzijos piliečio statusą ir apmokėjo studijas Karo akademijoje…

Baigęs darbą Karo akademijoje, gavęs generalinio štabo kapitono akademiko laipsnį,  jis pasuko į osmanų užimtą Bulgariją bei Turkiją, kur iki 1890 m. dirbo karo inžinieriumi, o, prasidėjus karui su Graikija, pasitraukė į Atėnus, kur dirbo ir gyveno 35 metus – iki pat mirties 1925 m. gruodžio 27 d. Nuo 1877 metų buvo Graikijos kariuomenės generalinio štabo narys ir topografijos skyriaus viršininkas. Čia gimė ir jo visi septyni vaikai. Už didelius nuopelnus Graikijos valstybei 1910 metais Z. Mineikai buvo suteiktas Graikijos garbės piliečio vardas, o už Janinos miesto fortų įrengimą ir išvadavimą iš turkų 1913 m. gavo Aukso Kryžių. Juk čia 1880 m. Z. Mineika vedė Persephone Manari, Janinos miesto mokyklos direktoriaus dukrą. Manoma, kad archeologas 1878 m. atrado Dzeuso šventyklą Dodone, kurios ieškota 200 metų.

Nepamiršo Vilniaus

Stebina jo įvairiapusiška veikla. Kai Atėnuose buvo rengiamos I šiuolaikinės Olimpinės žaidynės, Z. Mineika vadovavo Viešųjų darbų departamentui ir dalyvavo sporto objektų statyboje bei Marmuro stadiono restauravime. Be to kaip sporto žurnalistas iš Olimpiados varžybų rašė reportažus lenkų leidiniams – Krokuvoje leidžiamiems „Dziennik Polski“, taip pat Lvovo laikraščiui.

1911 ir 1923 metais lankėsi Vilniuje, padovanojo Vilniaus Universitetui numizmatikos rinkinį. Aplankė ir savo gimtąjį Bolvaniškių kaimą. Liudininkai tvirtina, kad 83 metų senolis atsiklaupė ir bučiavo gimtinės žemę…

VU bibliotekoje galima rasti Z. Mineikos atsiminimų knygą „Iš taigos prie Akropolio. 1848 – 1866 m. prisiminimai“.**** . Apie jį 2012 m. žurnalo „Lithuanian Heritage“ numeryje***** išsamiai rašė graikų-lenkų istorikas, scenaristas Miltiades Varvounis, vadinąs save „graecorum et Polonorum filius“ („graikų ir lenkų sūnus“).

Trumpam nuklysiu prie šio autoriaus. Šio aktyvaus lenkų palikimo tyrinėtojo tyrimų sritis yra Lietuvos ir Lenkijos kultūra, karyba, lenkų, lietuvių ir turkų istorija, povandeninių laivų kovos Antrojo pasaulinio karo metu, Osmanų imperijos kartografija. M. Varvounis savo tautine pareiga laiko studijuoti Lenkijos civilizaciją ir su ja supažindinti visą pasaulį. Jis gyvena Atėnuose, Laske (Lenkija) ir Kaune. Čia graikų istorikas atliko įdomų tyrimą apie lietuvių ir britų istorines sąsajas. Jis paskelbtas lietuvių išeivijos laikraštyje „Draugas“******. Autorius taip pat yra parašęs keletą istorinių knygą graikų kalba, tačiau daugiausiai populiarumo sulaukė jo paskutinis kūrinys anglų kalba – „Jan Sobieski: The King who saved Europe“ (Jonas Sobieskis: Karalius išgelbėjęs Europą, Blumingtonas, 2012), pasakojąs, kaip ATR valdovas, 1683 m. apgindamas nuo turkų Habsburgų imperijos sostinę Vieną, išgelbėjo Europą nuo musulmonų… Prieš ketverius metus vienoje knygos anotacijoje rašoma: kas galėjo pagalvoti, kad „didysis Europos išvaduotojas“ Jonas Sobieskis savo metu gelbėjo Habsburgus, o mažiau nei po šimto metų tie patys Habsburgai dalyvaus plėšant į skutus jo tėvynę – Abiejų Tautų Respubliką…

„Vilnius gražiausias iš visų…“

Iš tiesų, Z. Mineika buvo unikali asmenybė Lietuvos ir Lenkijos istorijoje, jų kovoje su carizmu. Be savo plačių profesinių įgūdžių jis mokėjo lenkų, lietuvių, rusų, prancūzų, turkų ir graikų kalbas, buvo geras jojikas, medžiotojas ir šokėjas. Dėl savo audringo gyvenimo jis yra vadinamas „Vilniaus grafu Montekristu“. Amžininkams įsiminė jo „lietuviškas atkaklumas“ ir vilnietiškas patriotizmas. Jo namus puošė Erelis ir Vytis. Jo 70-mečio giminaičio Kšyštofo Mineikos (Krzysztof Mineyko), kuris taip pat Adrejaus Papandrėjaus padedamas apsigyveno Kanadoje, prisiminimuose tvirtinama, kad su dviem žmonomis jis turėjęs 7 vaikus: vienas iš dviejų sūnų vadinosi Witoldas (Vytautas), o viena iš penkių dukterų – Aldona – Safo. Kitais duomenimis, buvo 9 jo vaikai. Giminystės ryšiai su žymiomis istorinėmis asmenybėmis ir Graikijos politikos elitu papuošė ir išgarsino jo išlakų geneologinį medį, kurio kiekviena atžala yra aprašyta portale Interlog.com.

Gi 1911 m. savo atsiminimuose jis rašė: „Esu aplankęs daug pasaulio vietovių ir įvairių reto grožio miestų, bet Vilnius liko visiems laikams gražiausias iš visų, jo gyventojai – mieliausi, panelės – gražiausios, o Lietuva – žaviausias mano vaizduotės kraštas.“

Vienintelį išsigelbėjusį nuo Muravjovo kartuvių Zigmantą Mineiką drąsiai galima vadinti pasaulinio garso lietuvių laisvės kovų didvyriu. Šito vardo nedera užmiršti.

——————————————————————–

*http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20020227/liet_01.html.

**http://www.interlog.com/~mineykok/
***Alexandre Parent du Chatelet, „La prostitution à Paris au XIXe siècle (L’Univers historique)“, Paris, 1836 (perleista Paryžiuje 1981 ir 2008 m.).
****Zygmunt Mineyko, „Z tajgi pod Akropol. Wspomnienia z lat 1848-1866“, Warszawa, 1971 (perleista 2011 m. Madisone, Viskonsino valstija, JAV). *****https://blog.lnb.lt/lituanistika/tag/miltiades-varvounis/ ******http://www.draugas.org/news/the-british-in-the-grand-duchy-of-lithuania/