S. Klikavičiaus aparatas, kurį naudojo paruošiant diazoto monoksido mišinį

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Daugelyje medicinos mokslo straipsnių teigiama, jog skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, yra vienas stipriausių žmogaus patiriamų skausmų. Medicinos literatūroje nurodoma, jog gimdymo skausmui malšinti naudojami nemedikamendiniai ir medikamentiniai būdai. Vienas iš medikamentinių gimdymo skausmo malšinimo būdų – inhaliuojamoji analgezija. Tam naudojamas diazoto monoksido mišinys, arba kitaip liaudyje vadinamos linksminančios arba juoko dujos.  Diazoto monoksido mišinys gimdančiai moteriai padeda atsipalaiduoti, sumažina skausmo suvokimą.

Rašoma, jog Kauno klinikose gimdyvėms yra skiriamos linksminančios dujos, kurios teikiamos aparatu ir kvėpuojamos pro specialią kaukę. Šis skausmo malšinimo metodas taikomas, kai dėl medicininių ar kitų priežasčių negalima pasiūlyti efektyvesnių skausmo malšinimo metodų.

Matyt nedaugelis žino, jog linksminančiąsias dujas pirmą kartą 1881 metais medicinoje pritaikė Vilniuje gimęs gydytojas Stanislovas Klikavičius, dirbęs tuometinėje Rusijos imperijoje. Būtent Stanislovas Klikavičius pasaulio medicinos istorijoje laikomas diazoto monoksido analgezijos (Nitrous Oxide and Oxygen Analgesia) pionieriumi.

Stanislovas Raimondas Klikavičius gimė 1853 m. rugpjūčio 31 d. Vilkaneco name, Vokiečių gatvėje, Vilniuje, bajorų Kazimiero Klikavičiaus ir Jadvygos Oržekauskaitės šeimoje. Jo tėvas Kazimieras Klikavičius turėjo tituluotojo patarėjo rangą, buvo gimęs apie 1815 metus, gali būti, jog taip pat Vilniuje. Su Ona jis susituokė 1848 m. spalio 31 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje.

Vyriausioji Kazimiero ir Onos Klikavičių duktė Juzefa Marija gimė po metų, t.y. 1849 m. spalio 29 d. šv. Jonų parapijoje stovėjusiame name, Vilniuje. Mergaitės krikšto tėvu tapo Jiezno klebonas Juozas Valentinavičius (klebonavęs Jiezno bažnyčioje 1837-1849 metais), krikštynose taip pat dalyvavo Teofilis Komaras, gimęs netoli Jiezno stovėjusiame Sakavičių dvarelyje, gyvenęs Vilniuje sutuoktinės grafaitės Sofijos Čapskytės šeimai priklaususiame name Gedimino prospekte.

Straipsnio autorė prisimena močiutės pasakojimą, kaip močiutės senelė pėsčiomis iš Jiezno išėjo į Vilnių. Atsekus įvykių chronologiją, tai galėjo būti nutikę 1882 metais, mirus Vilniuje tos senelės tėvui Leonui Jurgiui Jodkovskiui, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviui. Būtent, Kazimieras Klikavičius bei Teofilis Komaras pagal testamentinę Leono Jurgio Jodkovskio valią privalėjo pasirūpinti po jo mirties jo vaikais. Abu minėtus asmenis Jodkovskis dokumentuose buvo įvardinęs kaip ištikimus, ilgamečius bičiulius.

Tiek Jiezno kunigo dalyvavimas dukters krikštynose, tiek bičiulystė su šio krašto bajorais, rodo, jog ir pats Kazimieras Klikavičius galbūt kažkaip galėjo būti susijęs su Jiezno kraštu. Deja vyriausioji Klikavičių dukrelė neišgyveno, mirė vaikystėje 1853 metais Vilniuje ir buvo palaidota senosiose Rasų kapinėse.

1852 m. vasario 7 d. gimė Kazimiero ir Onos Klikavičių sūnus Vladislovas Kazimieras, taip pat nesulaukęs pilnametystės ir palaidotas Rasų kapinėse.  Būsimasis gydytojas Stanislovas Romualdas Klikavičius, kaip minėta, gimė 1853 m. rugpjūčio 31 d. Berniukas pakrikštytas Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, jo krikštynose dalyvavo visas būrys Mineikų, kaip žinia, jų žymiausias atstovas Tomas Mineika XVIII a. pabaigoje Stakliškėse turėjo dvarą, buvo Stakliškių seniūnas.

1855 m. balandžio 14 d. Vilkaneco name gimė Klikavičių poros sūnus Juozapas Valerijonas, kurio krikštynose dalyvavo Tidmano žmona Ona, mergautine pavarde Klikavičiūtė, taip pat Vincentas Bočkovskis, vėliau tapęs magnato Petro Vitgenšteino patikėtiniu, jau minėto Leono Jurgio Jodkovskio sūnėnas. Pranciškus ir Ona Tidmanai tikriausiai buvo Klikavičių giminaičiai, Ona galėjo būti Kazimiero sesuo. 1856 m. liepos 27 d. gimė dar vienas poros sūnus – Ignotas Pranciškus. 1859 m. sausio 21 d. jau Subačiaus gatvėje stovėjusiame name gimė sūnus Kazimieras Vincentas, pakrikštytas tą pačią dieną, vaikas mirė tais pačiais metais. Apskritai, visi paminėti Klikavičių vaikeliai, išskyrus sūnų Stanislovą, neišgyveno ir visi buvo palaidoti Rasų kapinėse.

Ūgtelėjęs Stanislovas mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kurią baigė 1871 metais. Po gimnazijos Stanislovas Klikavičius įstojo į Sankt Peterburgo medicinos – chirurgijos akademiją, kurią baigė 1876 metais. Paminėtina ir tai, jog XIX amžiaus pabaigoje Vilniaus universitetas tebebuvo uždarytas, todėl visi troškę mokslo gyvenę Lietuvos teritorijoje jaunuoliai buvo priversti studijuoti arba Sankt Peterburge, ar Charkovo universitete, ar Maskvoje, ar rinktis studijas užsienio universitetuose.

Baigęs medicinos akademiją Stanislovas Klikavičius pradėjo dirbti rezidentu garsaus rusų terapeuto Sergejaus Botkino (1832-1889 m.) klinikoje. Šioje klinikoje Klikavičius pradėjo tirti diazoto monoksido panaudojimo terapijoje veiksmingumą. Minėtas diazoto monoksido dujas 1772 m. išskyrė anglų kunigas, filosofas ir chemikas Jozefas Pristlis (Joseph Priestley, 1733-1804 m.). Kitas chemikas Hampris Davy (Humphry Davy (1778-1829 m.) išaiškino, kad šios dujos sukelia apsvaigimą, euforiją ir juoką bei pavadino minėtas dujas „linksminančiomis dujomis“.

Davy daug eksperimentavo su gyvūnais. Jis ne kartą veikė gyvūnus diazoto  monoksidu. Kartu jis pastebėjo, kad diazoto monoksidas gali pašalinti fizinį skausmą ir pasiūlė šias dujas panaudoti skausmui malšinti chirurginių operacijų metu. Visa tai Davy aprašė savo knygoje „Medical Vapours“.

Ilgą laiką diazoto monoksidas medicinoje buvo naudojamas nesėkmingai. Pvz., 1845 metais Massačiusettso ligoninėje bandymus su diazoto monoksidu atliko daktaras Horacijus Velsas (Horace Wells, 1815-1848 m.). Pacientui buvo atneštas minėtų dujų maišelis. Pacientas įkvėpė dujų ir prarado sąmonę. Velsas bandė ištraukti pacientui dantį, tačiau procedūros metu šis rėkė. Tiek eksperimente dalyvavę studentai, tiek kiti medikai Velsą nušvilpė.

Bandymai naudoti grynas linskminančiąsias dujas ilgalaikei anestezijai pacientams sukėlė rimtų komplikacijų ir netgi mirtiną asfiksiją. Didelį indėlį diazoto monoksido panaudojime anestezijoje įnešė prancūzų mokslininkas Polis Bertas (Paul Bert, 1833-1886 m.). Jis nustatė, jog diazoto oksidą sumaišius su tiek deguonies, kiek jo yra atmosferos ore, asfikcija pašalinama, nors tuomet buvo nepasiekiamas pakankamas analgezinis poveikis. Tuo tarpu neskiestas diazoto monoksidas atmosferos slėgyje davė gerą skausmą malšinantį rezultatą. Berto tyrimai paskatino mokslininkus sukurti specialias aukšto slėgio kameras, kuriose būtų naudojamas linksminančios dujos, tačiau šis metodas dėl savo sudėtingumo medicinoje nepritapo.

1880-1881 metais Stanislovas Klikavičius tyrė diazoto monoksido tirpumą vandenyje ir kraujyje, gryno diazoto oksido ir diazoto oksido, sumaišyto su deguonimi, poveikį organizmo funkcijoms. Tokiems tyrimams reikėjo labai didelių diazoto oksido kiekių. Nors diazoto oksido buvo galima įsigyti Londone, Klikavičius gamino dujas savo laboratorijoje, kad išvengtų didelių gabenimo į Rusiją kaštų.

Atlikęs tyrimus su krauju, Stanislovas Klikavičius nustatė, kad diazoto oksidas chemiškai nereaguoja su hemoglobinu, bet laisvai egzistuoja plazmoje. Tirdamas gyvūnus jis nustatė, kad grynas diazoto oksidas sukelia asfiksiją, tačiau pridėjus 20% deguonies, dujų mišinys tapo saugus naudoti. Šių eksperimentų metu diazoto oksido mišinys pirmą kartą buvo įvestas į žmogaus plaučius per tracheostomijos angą.

Klikavičius daug eksperimentavo su nėščiosiomis. Jis stebėjo gimdos susitraukimų dažnumą, trukmę ir stiprumą palpuodamas nėščiosios pilvą prieš ir po įkvėpimo. Jis taip pat fiksavo gimdos susitraukimus monometru. Atlikęs tyrimus nusprendė linksminančiąsias dujas išbandyti gimdymo metu, malšinant skausmą. Tą jis sėkmingai atliko prof. Kronado Slavianskio akušerijos klinikoje. Klikovičius išsamiai aprašė 25 gimdančių moterų, kurioms davė diazoto oksido, būklę. Iš jo užrašų matyti, kaip jis išmokė moteris įkvėpti dujų mišinio, kad būtų pasiektas didžiausias poveikis: „Ji turi kuo pilniau iškvėpti, o tada įkvėpti kuo giliau iš kandiklio. Jei įkvėptas mišinys trumpai laikomas plaučiuose prieš išstumiant, efektas pasiekiamas greičiau ir dujų sąnaudos labai sumažėja“. Savo tyrimuose Klikavičius nenustatė komplikacijų motinai ir naujagimiui po gimdymo, įkvėpus diazoto monoksido ir deguonies mišinio.

Klikavičius tyrė linksminančiųjų dujų poveikį sveikiems žmonėms (savanoriams), atidžiai stebėdamas širdies ir kraujagyslių veiklą bei kvėpavimo funkciją įkvėpimo metu. Po sėkmingų tyrimų jis pradėjo naudoti minėtą mišinį gydydamas sergančius žmones, ypač širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos ligomis. Inhaliacinį diazoto oksidą Klikavičius vartojo gydydamas pacientus nuo bronchinės astmos, kokliušo, reumatinio artrito, nervų ligų ir net peritonito.

1881 m. balandžio 23 d. 27 metų Stanislovui Klikavičiui buvo suteiktas medicinos mokslų daktaro vardas. Jo disertacija paskelbta Rusijos imperijoje, pavadinimu: „Diazoto oksidas ir jo terapinio naudojimo rezultatai“. Klikavičius buvo pirmasis mokslininkas, atlikęs išsamius diazoto monoksido ir deguonies mišinio poveikio žmogaus organizmui bandymus, malšinant pacientų skausmą. Apsigynęs mokslo disertaciją Stanislovas Klikavičius Sankt Peterburge išleido knygą „Nitrous Oxide and Experiences with its Therapeutic Administration”. Knyga buvo išversta į vokiečių kalbą.

Po sėkmingų mokslinių tyrimų Stanislovas Klikavičius sugrįžo į Vilnių, kur kažkiek laiko dirbo karo gydytoju. Vėliau jis pora metų keliavo po Vakarų Europą: lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Dirbo Roberto Kocho ir Rudolfo Virchovo klinikose, bendravo su šiais žymiais medikais.

1886 m. grįžęs į Rusijos imperiją Sankt Peterburgo medicinos akademijoje Klikavičius buvo paskirtas į adjunkto – profesoriaus pareigas, nuo 1890 m. Sankt Peterburgo medicinos akademijoje dėstė vidaus ligų kursą. Netrukus jis buvo išsiųstas į Novgorodą, kur dirbo dėstytoju ir karo gydytoju.

1896 m. lapkričio 26 d. gimtajame Vilniuje, Arkikatedroje Stanislovas Klikavičius vedė Olimpiją Sofiją Gertrūdą Šveikauskaitę, Konstantino Šveikausko ir Pranciškos Kenig 33 metų dukterį. Tuo metu Stanislovo Klikavičiaus motina Jadvyga jau buvo mirusi ir palaidota Rasų kapinėse. Nuotaka buvo Olimpijos Radvilaitės Mastovskos, kunigaikščio Stanislovo Radvilos (1722-1787 m.) dukters proprovaikaitė. Olimpija Mostovska buvo žinoma savo meto rašytoja. Brigita Speičytė rašo, jog pirmoji iš labai kuklių biografinių žinių apie Mostovską, patvirtinta dokumentais, – jos pirmagimio, vienintelio sūnaus iš pirmosios santuokos Mykolo Pšezdeckio (Michał Przeździecki) gimimo data – 1779 m. balandžio 5 d. Onos Radvilaitės biografas Janas Gebethneris daro prielaidą, kad ji galėjo būti gimusi Lietuvoje apie 1762 m. Taigi ištekėjusi už pirmojo vyro Domininko Augusto Pšezdeckio šešiolikos, o po metų susilaukusi sūnaus. Būtent šio sūnaus palikuonė ir buvo Olimpija Šveikauskaitė. Su ja Stanislovas Klikavičius susilaukė  vienintelio sūnaus Kazimiero Jono.

Po 1905 m.  revoliucijos Stanislovas Klikavičius buvo paskirtas dirbti į Kazanę, kur mirė nuo insulto, 1910 m. vasario 2 d., būdamas 56 metų amžiaus. Jo palaikai buvo parvežti į Vilnių ir palaidoti šalia tėvų Rasų kapinėse.

Kaip matyti iš įvairių mokslo svetainių, Stanislovas Klikavičius įrašytas netgi Harvardo universiteto duomenų bazėse ir enciklopedijose. Kadangi žymusis mokslininkas palaidotas savo gimtinėje Vilniuje, turim galimybę uždegti žvakutę jam per Vėlines.

Literatūros sąrašas:

 1. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Rūta Arlauskaitė, Vilda Baliulienė, Asta Zavackienė, Jūratė Tomkevičiūtė, Andrius Macas. Nemedikamentiniai ir medikamentiniai gimdymo skausmo malšinimo būdai: gimdyvių turimos ir gaunamos žinios bei pasirinkimas. Sveikatos mokslai/visuomenės sveikata, 2016. https://sm-hs.eu/wp-content/uploads/2019/03/973-2848-1-PB.pdf

 2. M. Goerig MD, J. Schulte am Esch MD. History of nitrous oxide-with special reference to its early use in Germany. Best Practice & Research Clinical Anaesthesiology. Volume 15, Issue 3, September 2001, Pages 313-338.

3. Mark Gillman. Early History and Pioneers of Procedural Sedation and Analgesia. 2019. https://www.researchgate.net/publication/343824751_Early_History_and_Pioneers_of_Procedural_Sedation_and_Analgesia

 4. Richards W, Parbrook GD, Wilson J. Stanislav Klikovich (1853-1910). Pioneer of nitrous oxide and oxygen analgesia. Anaesthesia 1976. https://associationofanaesthetists-publications.onlinelibrary.wiley.com/doi/pdf/10.1111/j.1365-2044.1976.tb11906.x

 5. Michelle Collins. A Case Report on the Anxiolytic Properties of Nitrous Oxide during labor, 2014. http://www.carestreamamerica.com/wp-content/uploads/2015/03/Nitrous-Case-Report-in-JOGNN-Jan-2015.pdf

6. Michalczyk Michał, Torbé Dorota, Torbé Andrzej. Pharmacological methods of pain relief during labor, 2018. Journal of Education, Health and Sport EISSN 2391-8306 7.

7. Thomas F. Baskett. Klikovich, Stanislav Casimirovicz (1853–1910). Nitrous Oxide and Oxygen Analgesia. Published online by Cambridge University Press:  29 March 2019.

8. Ką reikėtų žinoti apie medikamentinius gimdymo skausmo malšinimo būdus? 2020. https://www.kaunoklinikos.lt/apie-mus/naujienos/ka-reiketu-zinoti-apie-medikamentinius-gimdymo-skausmo-malsinimo-budus.html

 9. Brigita Speičytė. Populiariosios prozos ir feministinės savimonės pradmenys Lietuvoje: Ona Radvilaitė Mostovska. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Colloquia Nr. 25.

10. Vilniaus šv. Jonų bažnyčios metrikai. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 604, ap. 10, b. 301, b. 319, b. 326, 306; f. 1667, ap. 1, b. 24.; f. 604, ap. 20, b. 320.

11. Stanisław Klikowicz (1853-1910). http://www.rossa.lt/index.php/trasy?view=point&id=52