Lietuvos kariuomenės majorą Donatą Mazurkevičių (centre) lydėjo Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas ir „Aušros“ redaktorė Irena Gasperavičiūtė

„Aušros“ informacija

Seinų ir Berznyko kapinėse guli Lietuvos savanoriai, žuvę 1919–1920 metais kovose dėl šių žemių priklausomybės. Atsikūrusi Nepriklausoma Lietuva sutvarkė šiose kapinėse palaidotų karių kapus ir pažymėjo juos tradiciniais kryželiais. Lapkričio 1-ąją čia atminimo žvakeles uždega ne tik vietos bendruomenės nariai, bet ir atvažiuoja svečių iš Lietuvos. Kariuomenės dieną prie karių kapų gėlių padeda Lietuvos kariai. Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos mokiniai patvarko kapus, puoselėja žuvusiųjų atminimą.

Visa tai vyksta tik Seinų ir Berznyko kapinėse, tačiau pagal Lietuvos kariuomenės archyvą ir kitose Lenkijos kapinėse yra palaidotų lietuvių karių. Turimi tokie duomenys:

– Augustavo kapinėse palaidoti Antanas Petrauskas, nežinomos kariuomenės dalies eilinis, žuvęs 1919 m., Povilas Žaliukevičius, V pėstininkų pulko eilinis, žuvęs 1920-09-05 (gali būti, kad šis karys palaidotas ties Augustavo miestu);

– Gibų kapinėse palaidotas VIII pėstininkų pulko eilinis Antanas Jucevičius, žuvęs 1920 m.;

– Jastšembnos kapinėse arba ties šiuo kaimu palaidotas Petras Kričėnas (Kirčenas), VI pėstininkų pulko eilinis, žuvęs 1920-09-05;

– Krasnapolio kapinėse palaidoti keturi V pėstininkų pulko kariai: Dominykas Liaušas, žuvęs 1920-09-05 arba 1920-09-22, Kazys Lungis (Lingys), žuvęs 1920-09-24, Laurynas Norvaiša, žuvęs 1920-09-05 arba 1920-09-22, Jonas Valavičius (Valevičius), žuvęs 1920-09-08;

– Vižainio kapinėse palaidoti Antanas Mažeika, III pėstininkų pulko eilinis, žuvęs 1920-09-28 arba 1920-10-03, Kazys Tamonis, III pėstininkų pulko eilinis, žuvęs 1920-09-28 arba 1920-10-03.

Praėjo daugiau nei šimtas metų. Ar išlikęs bent kauburėlis? Gal koks kryželis žymi tą vietą? Ar žmonių atmintyje dar gyvos anų laikų istorijos? Tai klausimai, į kuriuos verta paieškoti atsakymų. Jie kilo tada, kai Lietuvos kariai iš Marijampolės ir Lietuvos kariuomenės karininkas majoras Donatas Mazurkevičius buvo atvažiavę į Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą paminėti Lietuvos kariuomenės dienos.

Majoro Donato Mazurkevičiaus iniciatyva birželio 5 d. išsiruošta į minėtas kapines ieškoti Lietuvos karių palaidojimo vietų. Lietuvos kariuomenės majorą lydėjo Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas ir „Aušros“ redaktorė Irena Gasperavičiūtė.

Krasnapolyje net trejos kapinės: senosios, naujosios ir netoliese, vietovėje Smolany Dąb – Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų bendros kapinės. Deja, ženklų, liudijančių apie Lietuvos karių palaidojimo vietą, nerasta. Susitikus su viršaičio pavaduotoju ir pakalbėjus su vietos gyventojais irgi nieko nepavyko sužinoti – žmonių atmintyje šie faktai per 100 metų neišliko. Kreiptasi į vietos kleboną, tačiau čia esančiose parapijos knygose įrašų apie Lietuvos karių palaidojimą nerasta.

Tų pačių „procedūrų“ imtasi ir Vižainyje: ieškojimas kapinėse, pokalbis savivaldybėje, parapijos knygos. Iki pietų tik tiek pasisekė nuveikti.

Po to paieškas tęsė dviese – majoras Donatas Mazurkevičius ir Algirdas Vaicekauskas. Išieškojo Augustavo, Gibų, Jastšembnos kapines. Tačiau apčiuopiamų žymių nerasta. Nenuostabu – jeigu kapai buvo pažymėti mediniais kryželiais, per tiek laiko jie sunyko. Kapinėse likusi tuščia vieta po kiek laiko panaudojama kitam palaidojimui. O vietos apylinkėse išlikusios gyvos lietuvių bendruomenės nebėra – nėra ir kam saugoti atminimą. Beje, kalbant apie „gyvą lietuvių bendruomenę“ prieš akis iškyla Vižainio kapinės, kur apie kadaise buvusią gausią lietuvių visuomenę liudija tokios pavardės kaip Oškinis, Budraitis, Savulis, Dzermeika ir kt.

Jastšembnos kaime žmonės labai geranoriški, bando ką nors prisiminti, gyvi pasakojimai apie Pirmąjį pasaulinį karą, Antrąjį, bet apie lietuvius niekas negirdėjęs, tačiau gyvas „krūsnies“ pavadinimas, kur kraunami nuo laukų surinkti akmenys.

Šio teksto rašymo tikslai du: pirma, informuoti apie Lietuvos kariuomenės iniciatyvą įamžinti savo karių atminimą, antra, pasiteirauti, gal kas esat girdėję pasakojimus apie Lietuvos karius ir jų palaidojimą minėtose kapinėse, o gal turite pažįstamų tose apylinkėse, kurie galėtų ką nors žinoti.

Neabejotinai Lietuvos kariuomenės archyve esanti informacija yra teisinga. Juk kariuomenė, grįžusi iš mūšių, informuodavo vadovybę apie praradimus. Belieka nuspręsti, kaip įamžinti tose vietovėse palaidotų Lietuvos karių atminimą. Kaip tai bus atlikta, palikime spręsti pačiai Lietuvos kariuomenei.

Ekspedicijos dalyviai per dvi dienas Palenkės vaivadijoje nuvažiavo 500 km. Apie Lietuvos karių kapų paieškas yra informuoti Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

http://e-ausra.pl/2024/06/28/ieskome-lietuvos-kariu-kapu/#more-8164