Valstybei priklausančių neprivatizuotinų Lietuvos dvarų tvarkymu ir išlaikymu rūpinasi vietos savivaldybės, papildomų lėšų surenkama parduodant bilietus į dvaruose įrengtus muziejus, organizuojamus koncertus.

Taip pat valstybiniai dvarai dažnai pretenduoja į europinę paramą, tačiau pasitaiko atvejų, kai dideli pinigai iš Europos padaro daugiau žalos: dėl greito pinigų panaudojimo tvarkos darbai atliekami paskubomis, maždaug pusė lėšų panaudojamos ne tam, kam jos yra skirtos, sunaikinamos vertingosios dvarų paveldo savybės, dvarai praranda savo individualumą. Taip pat didelės investicijos negarantuoja, kad valstybines dvarų sodybas bus paprasta išlaikyti ateityje. Dar viena problema: net privačiose rankose esančius, bet neprižiūrimus dvarus taip pat norima grąžinti valstybės nuosavybėn. 

Mokykla griūvančiame dvare

Čaižus skambutis kiekvieną rytą į klases kviečia mokytojus ir mokinius Vilniaus rajono Buivydiškių pagrindinėje mokykloje. Senų medžių parko apsuptyje ant kalniuko esantis pastatas mena laikus, kai šiose apylinkėse buvo ne mokykla, o stovėjo garsių Lietuvos didikų Radvilų užmiesčio vilos ansamblis. Mokyklos direktorė Vilma Aponaitė sako, kad mokyklos išskirtinumas – neabejotinas: „Dauguma džiaugiasi, kad mokykla yra parke, atokiau nuo plento, o klasių sistema irgi visai kitokia nei tradicinėje mokykloje.“ Pastatas su nedidelėmis pereinamomis klasėmis pastaruosius 20 metų priklausė Vilniaus kolegijai, o nuo 2011 mokslo metų pradžios oficialiai atiteko Švietimo ir mokslo ministerijai.

Pasak mokyklos direktorės, Vilniaus rajono savivaldybė Buivydiškių dvaro likimu dabar per daug nesidomi, nors dar 2007-aisiais buvo nustatyta, jog pastatas yra avarinės būklės. Dėl stogo sijų perdangų keliamo pavojaus prieš kelrius metus teko antrame pastato aukšte uždaryti ten veikusią pradinę mokyklą ir mokinius perkelti į kitą pastatą. Į pirmo aukšto klases mokytis vis dar renkasi mokiniai, bet ties šiaurine pastato puse slenka šlaitas, ir dėl to trūkinėja mokyklos sienos. Buivydiškių mokyklos direktorė tikisi, kad susigrąžinus teises valdyti pastatą bus galima greičiau likviduoti avarinę dvaro būklę, o po to pradėti ir restauracijos darbus, kurių metu tikimasi išsaugoti nuo dvarininkų laikų išlikusius autentiškus medinius arkinius langus vienoje iš pirmo aukšto klasių. Jie vaikams kiekvieną dieną – tarsi gyva istorijos pamoka. Deja, būtent ši klasė žiemą būna pati šalčiausia…

Mokykla dvare – nėra naujiena. Estijoje daugiau kaip trečdalis kaimo mokyklų yra įkurtos dvarų sodybose. Lietuvoje dažnesnė praktika atokesnes valstybines dvarų sodybas pritaikyti kaip muziejus, parodų ir konferencijų sales, kultūros renginių vietas, bibliotekas.

Pinigai iš Europos panaudojami paskubomis

Radviliškio rajone esantis Burbiškio dvaras – valstybės saugoma vertybė, pritaikyta turizmui. Jį prieš beveik 2 dešimtmečius valstybei padovanojo buvusių dvarininkų Beženskių palikuonys, dabar gyvenantys Lenkijoje. Šio dvaro vizitinė kortelė – kasmet rengiama Tulpių žydėjimo šventė, kurios retas šventės lankytojas žino, jog Burbiškio dvaras per itin trumpą laiką panaudojo rekordiškai dideles europines lėšas: per keletą metų už 12 milijonų litų rekonstruoti 14 dvaro pastatų, didžiulis parkas aplink juos. Taip dvaro ansamblis prikeltas antram gyvenimui.

Pasak paveldosaugininkų, didžiausią pagyvėjimą atgaivinant Lietuvos dvarus pajutome prieš gerą dešimtmetį, kai finansavimą dvarams prižiūrėti, saugoti ir restauruoti ėmė skirti Europos Sąjunga. Tačiau specialistai taip pat pažymi, kad europiniai pinigai Lietuvoje dažniausiai pasiekia valstybinius dvarus, nes retas privataus dvaro savininkas gali sau leisti dideles išlaidas, reikalingas tvarkyti dokumentus, skirtus gauti paramą iš Europos.

Vis dėlto europinė parama ją gavusiems dvarų prižiūrėtojams sukelia ir problemų. Visų pirma panaudoti lėšas duodama nedaug laiko. E. Prascevičius pripažįsta: „Popierių kilnojimas truko labai ilgai, o darbus reikėjo padaryti per labai trumpą laiką.“ Ne vieną milijoną dvarų šeimininkai įsipareigoja išleisti per kelis mėnesius, kitu atveju – pinigai tiesiog nepasieks dvaro. Kultūros paveldo komisijos vyresnysis specialistas Algimantas Gražulis sutinka, kad tokia skuba kenkia restauravimo, konservavimo darbų kokybei. „Kyla klausimas: ar pasinaudojant tais dideliais pinigais nepadaroma daugiau žalos kultūros paveldui nei naudos? Ar nesužalojamos sienos, dekoro elementai, autentiškos medinės perdangos? Pas mus po sovietmečio populiari tokia praktika, kad autentiška sija ir medinė perdanga yra negerai, mes „restauruojame“, o iš tikrųjų sunaikiname ir įrengiame gelžbetoninę perdangą“, – teigia paveldosaugininkas.

Audrys Matulaitis prieš vienuolika metų laimėjo Siesikų dvaro Ukmergės rajone nuomos konkursą 99 metams. Tuomet jis valstybei įsipareigojo į dvarą investuoti tiek savų lėšų, kad jis būtų visiškai atstatytas. Prieš daugiau nei dešimtmetį jokios kalbos apie pinigus iš Europos struktūrinių fondų dar nebuvo, o dabar jų teoriškai jau būtų galima prašyti, tačiau Siesikų dvaro nuomotojas to daryti nežada: „Mano ir kitų žmonių, susiduriančių su ta problema, nuomone, kad maždaug pusė lėšų yra panaudojamos ne tam, kam jos yra skirtos.“ A. Matulaitis taip pat įvardija masinį už europinius pinigus Lietuvoje tvarkomų dvarų supanašėjimą: „Jie visi pasidaro panašūs kaip vandens lašai, kai visur, nepaisant naudojamos tos pačios medžiagos, taikomi tie patys sprendimai.“

Ne paslaptis, kad kur didesnės pinigų sumos – ten ir daug norinčiųjų jais pasinaudoti. Neoficialiai kalbama, jog dalis gautos milijoninės paramos nesąžiningai nuplaukia į suinteresuotų asmenų kišenes. Taip pat didelės investicijos, tvarkant aibę pastatų bei didžiules teritorijas, dar negarantuoja, kad dvaro sodybą bus paprasta išlaikyti ateityje. Burbiškio dvaro direktorius pasakoja, jog didelės sumos, investuotos atgaivinant dvarą ir jo aplinką, atsiperka negreitai. Nors valstybinį Burbiškio dvarą išlaikyti padeda Radviliškio savivaldybė, didžiąją dalį biudžeto surinkti tenka iš lankytojams parduodamų bilietų.

Už nepriežiūrą – atgal į valstybės globą

Kita dalis Lietuvos dvarų, net ir tapę privatūs, turi grįžti valstybės nuosavybėn dėl nepriežiūros. Šiuo metu galiojantys įstatymai numato, kad asmeniui, iš kurio nusavinamas turtas, būtų teisingai atlyginama. Paveldosaugininkai siekia, kad būtų priimtos įstatymų pataisos, kurios leistų nusavinti dvarus neatlygintinai. Šiuo metu jų akiratyje jau yra keli kultūros paveldo objektai. Vienas iš jų – europarlamentarui Viktorui Uspaskichui priklausantis Kalnaberžės dvaras Kėdainių rajone. Kitas objektas – ne dvaras, bet istorinė mokykla Joniškėlyje, Pasvalio rajone. Juos bus siekiama teisiniu būdu paimti iš savininkų, tuo pat metu reikalaujant atlyginti kultūros paveldo objektui padarytą žalą.

Naujai rengiamas įstatymų pakeitimas numato, kad netekti dvarų gresia tokiems savininkams, kurie per keliolika ar kelerius metus nieko nedaro, neprižiūri, nekonservuoja, neužtikrina apsaugos ir leidžia pastato būklei katastrofiškai blogėti. „Tai yra priverstinis žingsnis, kai kito kelio – tiesiog normalaus civilizuoto dialogo su savininku – nebelieka“, – sako Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė. Pasak paveldosaugininkės, padaryta žala skaičiuojama palyginus, kokia pastato būklė buvo prieš savininkui įsigyjant dvarą ir kokia yra dabar. Taip pat prieš imantis nusavinimo procedūros, neprižiūrimų dvarų savininkams yra teikiami įvairūs reikalavimai, ką jie turi atlikti, kad dvaras nebegriūtų ir nepereitų valstybės nuosavybėn. „Tai nėra paprasta procedūra, ir ji spontaniškai negimsta“, – teigia D. Varnaitė.

Siesikų dvaro nuomotojo A. Matulaičio nuomone, dvarų savininkams pasiryžimą tvarkyti ir saugoti įsigytus dvarus atima aukščiausius postus užimančių Lietuvos valdžios atstovų abejingumas kultūros paveldui, nevykdoma jokia aiški ir kryptinga politika šiuo klausimu. Kitur – atsiremiama į vietos gyventojų abejingumą. „Vietos bendruomenės vaidmuo šiame procese yra labai svarbus, todėl jos turėtų skatinti ir tuos savininkus, kurie tvarkosi, ir sudrausminti tuos, kurie yra apsileidę“, – tvirtina D. Varnaitė. Pastaruoju metu paveldosaugininkai sulaukia vis daugiau įvairių signalų iš vietos bendruomenių: žmonės praneša, jei kas nors įsigytą paveldą prižiūri netinkamai, o kartais ir pačios bendruomenės siūlo iniciatyvų, ką būtų galima nuveikti nenaudojamuose kultūros paveldo objektuose. „Jeigu vietos bendruomenės bus nesuinteresuotos, tai niekas per prievartą neateis ir nepadarys“, – apie dvarų išsaugojimo problemas sako Kultūros paveldo departamento direktorė.

„Kultūros savaitė“

Ievos Petuškaitės nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. Buivydiškių dvaras

2. Burbiškio dvaras

3. Siesikų dvaras-pilis