Klaipėdos krašto sukilėliai

Parengė Ignas Giniotis, silutesmuziejus.lt

2023 m. sausio 15 d. sukanka 100 metų, kuomet Lietuvos vyriausybė įvykdė gerai suplanuotą karinę
akciją, geriau žinomą Klaipėdos krašto sukilimo pavadinimu. 1923 m. sausio 10-15 d. dėka aktyvios
Kauno valdžios politikos bei tvirtai išreikštos nuostatos, esą Lietuva be Klaipėdos uosto ir krašto kaip
kūnas be galvos, ir organizuoto sukilimo, kraštas buvo sėkmingai prijungtas prie Lietuvos.

Šis sukilimas ligi šiol laikytas pačia sėkmingiausia, geriausiai suplanuota Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų
tarnybų ir kariuomenės operacija.

Klaipėdos kraštas po I pasaulinio karo

XX a. pradžia atnešė daugybę geopolitinių pasikeitimų Europoje. Tam įtakos turėjo įvykęs I
pasaulinis karas (1914-1918 m.). Vokietijai pralaimėjus šį karą, Europoje pradėjo kurtis naujos valstybės.
Viena tokių buvo ir Lietuva (1918 m. vasario 16 d. atkuriama Lietuvos valstybė).
I-ojo pasaulinio karo išdavoje įvykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje (vyko nuo 1919 m. sausio
18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d.) buvo sprendžiamos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų
priešininkų sąlygos. Šios tarptautinės konferencijos metu buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje
be visų kitų klausimų buvo pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema1.

Sprendimą atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos lėmė ne lietuvių „istorinės teisės“, o antivokiška
prancūzų politikų pozicija, kuria siekta susilpninti Vokietiją ir neleisti jai suartėti su bolševikais Rusijoje,
sukuriant teritorinį barjerą Vidurio Rytų Europoje2.

Klaipėdos kraštas 1919 m. nebuvo perduotas Lietuvos valstybei, nes Lietuva neturėjo tarptautinio
teisinio (de jure) pripažinimo taip pat nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto.
Versalio taikos sutartis (99 str.) numatė, kad Vokietija atsisako savo suverenių teisių į Klaipėdos kraštą ir
įsipareigojo pripažinti visus Antantės, t.y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos3. Krašto valdymas
laikinai buvo perduotas Prancūzijai.

Pirmojo pasaulinio karo metais puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai
neįsivaizdavo savo valstybės be natūralaus uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje „Gintarinėje deklaracijoje“, kurią dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo
karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo
iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir
Švedijoje4.

Pirmoje eilėje iš kairės pulkininkas leitenantas N. Nenig, generolas D. Odry, Kapitonas E. Laroche. Klaipėda, 1920 m.

1920 metais Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Didžioji Britanija 1922 m. birželio
mėn. Ambasadorių konferencijos dienotvarkėje iškėlė Klaipėdos klausimą ir paragino pripažinti de jure
Lietuvos valstybę bei perduoti jai Klaipėdą, Prancūzijos vyriausybė tam nepritarė. Lietuvai liko viena
išeitis: bandyti jėga prisijungti Klaipėdos kraštą5.

Silpna, oficialiai dar nepripažinta Lietuvos valstybė viena nebūtų drįsusi planuoti ginkluotos
akcijos Prancūzijos valdomame Klaipėdos krašte. Prancūzijos įtaka Europoje tuomet buvo pasiekusi savo
didžiausią galybę, ir pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet labiausiai
pritarė ir net paskatino Lietuvos vyriausybę ryžtis šiai akcijai Vokietija. Tokią poziciją ji užėmė siekdama
realizuoti savo interesus: normaliomis sąlygomis Vokietija nebūtų užleidusi Lietuvai nė pėdos Rytprūsių
žemės. Naujos aplinkybės, privertusios Vokietiją radikaliai keisti savo politiką, buvo Versalio sutarties
sąlygos ir iškilęs Lenkijos pavojus6.

1922 m. pavasarį prasidėjo slaptos įvairiais lygiais vykusios Vokietijos ir Lietuvos atstovų
konsultacijos. Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos politiškai aktyvūs vokiečiai tiek Vokietijoje, tiek
Klaipėdoje traktavo kaip laikiną reiškinį, kaip mažiausią blogybę. Dauguma vietos gyventojų netroško
tapti laisvo krašto dalimi, kurią sergėtų Prancūzija. Tik todėl palaikyta Lietuvos iniciatyva. Net manyta,
kad Klaipėda jai perleidžiama laikinai pasaugoti kaip koks daiktas, kurio nevalia liesti, kuris turi išlikti
nepakeistas. Prireikus ir pareikalavus jis turės būti grąžintas. Galiausiai sukilimo akcijos išvakarėse
Vokietija pusvelčiui pardavė tam reikalingų ginklų ir garantavo, kad Klaipėdos krašto vokiečiai
nesipriešins lietuviams7.

Prancūzų laivo La Marne jūreiviai. Klaipėda, 1923 m. sausio mėn.

Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos buvo suinteresuota ne tik Vokietija, bet ir SSRS. Čia
taip pat suveikė antilenkiškumo veiksnys. Maskva buvo suinteresuota užkirsti kelią Lenkijos įtakos
plitimui.

Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas 1922 m. lapkričio 29 d.,
vykdamas į Ženevą, trumpam sustojo Kauno geležinkelio stotyje ir per trumpą pokalbį su E. Galvanausku
pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų
nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui“. Jis taip pat pažadėjo, kad SSRS neliks
„neveikliu stebėtoju“, jei prijungimo metu Lenkija pakels ginklą prieš Lietuvą. Šis pažadas Lietuvai buvo
labai svarbus, nes didžiausią pavojų ji jautė iš Lenkijos, kadangi ši irgi stengėsi paimti Klaipėdą į savo
rankas ir nebuvo linkusi leisti Lietuvai įsitvirtinti Baltijos pajūryje8.

Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d. žurnale Trimitas, prezidentas Antanas Smetona rašo:
„Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu (1919-1922 m. buvo
keletas bandymų įgyvendinti laisvosios Klaipėdos valstybės (vok. Freistaat) idėją. Šiuo būdu buvo
siekiama išvengiant galimo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos9), Prancūzijos ir Lenkijos žinioje?
[…]. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas
Antantės nusistatymas nebus jų jokiu būdu priimtas. […]. Reikia sudaryti faktas, ypač kad jo pamate yra
šventa lietuvio teisė […]. Alijantai [t. y. Antantės valstybės] dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato,
sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant,
ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia“10.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto veikla Šilutėje

1922 m. gruodžio 18 d. buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (toliau
– VMLGK), turėjęs oficialiai vadovauti sukilimui11. Komiteto tikslas buvo suburti įvairiose Klaipėdos
krašto vietovėse prisijungimo prie Lietuvos idėją remiančius krašto gyventojus, parengti sukilimui
politinę atmosferą, parodyti sukilimą kaip vietinių lietuvių iniciatyvą, tuo pridengiant arba nustumiant į
antrą planą Lietuvos vyriausybės vaidmenį, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvoje
užsirašiusiųjų savanorių dalyvavimą jame. Po sukilimo VMLGK buvo būtinas kaip tarpininkas, turėjęs
sukilėlių valdžią perduoti Lietuvos vyriausybei12.

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas

Sukilimo štabas veikė Klaipėdos „Ryto“ viešbutyje. VMLGK skyriai – vietiniai Gelbėjimo
komitetai – susikūrė ir kituose Klaipėdos krašto miestuose bei miesteliuose, parapijose13. VMLGK
skyriai veikė Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rūkuose, Natkiškiuose,
Priekulėje, Lankupiuose, Vanaguose, Rusnėje, Kintuose, Vyžaičiuose, Doviluose, Plikiuose,
Kretingalėje, Karinėje, Smalininkuose, Sauguose, o Klaipėdos mieste įsisteigė net 3 skyriai – vienas
miesto centre, antras Smeltėje, trečias Bomelsvitėje14.

1922 m. gruodžio 19 d. Šilokarčemoje (dabar Šilutė), viešbučio „Germania“ salėje, įvyko pirmasis
VMLGK iniciatorių surengtas lietuvių susirinkimas. Jame buvo priimta rezoliucija, reikalavusi, kad
kraštą valdytų patys lietuviai. Panašūs susirinkimai buvo surengti ir kitose krašto vietovėse15.
1923 m. pradžioje VMLGK dėl vokiečių policijos persekiojimų perkėlė susirinkimų vietą į
Šilokarčemą16. Sausio 7 d. Šilokarčemoje VMLGK paskelbė Atsišaukimą „Broliai šauliai!“, kuriame
prašė šaulius „vardan mūsų motinos Lietuvos ateities sustiprinti mūsų silpnas eiles ir padėti iš
nepakenčiamos vergovės išsivaduoti“17. Šis atsišaukimas tapo oficialiu pretekstu Lietuvos šaulių
sąjungai beveik atvirai dalyvauti karinėje operacijoje18.

Sausio 9 d. manifestas

Reikšmingas sausio 9 d. Šilokarčemoje išleistas manifestas „Visiems gyventojams Klaipėdos
krašto“, pasirašytas 5 VMLGK narių. Jis turėjo legitimizuoti prancūzų administracijos nuvertimą
Klaipėdos krašte. Manifeste teigiama, jog VMLGK prisiima susirinkimuose, protestuose ir nutarimuose
jam suteiktus įgaliojimus, praneša, kad ima visą valdžią Klaipėdos krašte į savo rankas. Skelbia, kad
„Vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka
naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Po dokumento paskelbimo prasidėjo
Klaipėdos krašto sukilimas.

Kitas labai svarbus dokumentas 1923 m. sausio 19 d. Šilutės seimo deklaracija (oficialiai Klaipėdos
krašto seimo deklaracija). Lietuva 1923 m. sausio 15 d. užėmė Klaipėdos miestą ir prisijungė Klaipėdos
kraštą. Tačiau šį veiksmą reikėjo įteisinti politiškai. Tai buvo atlikta 1923 m. sausio 19 d. Vyriausio
Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, jo skyrių (komitetų) ir draugijų atstovų suvažiavime Šilutėje.

Suvažiavimas priėmė Deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prisiglaudimą prie Lietuvos
autonomijos teisėmis, pasiskelbė aukščiausiąja Klaipėdos krašto atstovybe. Šilutės seimo atstovai
įgaliojo VMLGK rūpintis, kad Antantė (I pasaulinio karo sąjungininkių nugalėtojų blokas) kuo greičiau
pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Tą pačią dieną apie deklaracijos paskelbimą
pranešta Lietuvos vyriausybei (tai padaryta vykdant tarptautinės teisės nuostatą dėl tautų apsisprendimo
teisės)19.

Šilutės seimo deklaracija pakartojo 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto, Prūsų lietuvių susivienijimo
– Tautos Tarybos 1920 m. vasario 11 d. nutarimo dėl Klaipėdos, Lietuvos Respublikos Steigiamojo seimo
1921 m. lapkričio 11 d. rezoliucijos nuostatas. Išreiškė Klaipėdos krašto gyventojų norą jungtis prie
Lietuvos Respublikos.

Klaipėdos krašto atvadavimo medalis

Remdamasis šia deklaracija, VMLGK iš 32 asmenų sudarė naują krašto tarybą. 1923 m. vasario 4
d. Ambasadorių konferencijai, VMLGK įteikė notą, kurioje prisiėmė atsakomybę už sukilimą ir neigė
Lietuvos vyriausybės dalyvavimą krašto sukilime ir paties VMLGK organizavime.
Taigi Šilutės seimo deklaracija turėjo įtakos Antantės sprendimams dėl Klaipėdos krašto
prijungimo prie Lietuvos.

Klaipėdos krašto prijungimas

Lietuva atvirai kovoti su Prancūzija dėl Klaipėdos krašto negalėjo. Vietos gyventojai dėl teritorijų
susijungimo klausimo laikėsi pasyvios nuomonės. Krašto prijungimo prie Lietuvos išvakarėse, V. Krėvė
rašė: „Abelnai Klaipėdos krašto gyventojai, dauguma jų net lietuviškai kalbantieji, laikėsi gana abejingai
ir dėl galimybės susijungti su Didžiąja Lietuva jokio džiaugsmo nerodydavo“20.

1922 m. lapkričio mėn. vykusiame slaptame Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo nutarta
inscenizuoti Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą. Šios akcijos priedangai buvo pasinaudota Lietuvos
Šaulių sąjunga. Nutarta iš Šaulių sąjungos narių, savanorių bei reguliarios Lietuvos armijos karių sudaryti
specialiąsias pajėgas.

1923 m. sausio mėn. Kaune buvo suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė iš 1079 narių: 40
karininkų (11 iš 8-ojo pėstininkų pulko, 10 iš Karo mokyklos, penkių iš Karo milicijos mokyklos, trijų iš
1-ojo kavalerijos pulko, dviejų iš Šaulių sąjungos, po vieną iš 5-ojo pėstininkų ir aviacijos pulkų ir
septyni iš Generalinio štabo), 582 kareivių ir 455 šaulių. Į šį sąrašą nėra įskaičiuoti trys karo valdininkai, rinktinės štabe ėję intendanto, iždininko ir raštvedžio pareigas, ir medicinos personalas – du gydytojai ir
šeši sanitarai puskarininkiai21.

Ypatingosios paskirties rinktinė pagal puolimo kryptį buvo suformuota į tris grupes:
1-oji Klaipėdos grupė (406 Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo pėstininkų pulko
kareiviai ir karininkai. 125 Kaišiadoryse suformuoto šaulių būrio kovotojai) turėjo užimti Klaipėdą.
2-oji Pagėgių grupė (193 8-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 250 Panevėžyje suformuoto
būrio šaulių) – turėjo užimti Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija.

3-oji Šilutės grupė (25 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 80 Vilkaviškyje sudaryto
būrio šaulių. Šilutės policija dar prieš lietuvių akciją buvo mobilizuota Klaipėdos miesto gynybai) –
turėjo užimti Šilutę22.

Rinktinė turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, keturis motociklus ir tris automobilius.
Kariuomenės vadas visus karius, išvykusius vykdyti ypatingos užduoties, įsakė laikyti esančius
atostogose23.

Šilutės seimo deklaracija

Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas
Polovinskas, kuriam dėl slaptumo ir saugumo suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė.
Karinius veiksmus krašte koordinavo rinktinės štabas, kuriam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus24.
1923 m. sausio 6 d. pirmieji Ypatingosios paskirties rinktinės būriai dviem ešelonais iš Kauno
pajudėjo Klaipėdos pasienio link.

Sukilimas prasidėjo 1923 m. sausio 10 d. Sukilėliams beveik visame Klaipėdos krašte per 1 d.
pavyko nuversti Prancūzijos okupacinę valdžią. Pirmoji kovotojų grupė sausio 11 d. blokavo Klaipėdą.
Prancūzijos komisarui G. J. Petisne atsisakius kapituliuoti, atvykusios pastiprinimui 2 ir 3 kovinės grupės
(apie 900 savanorių ir vietos sukilėlių)25.

Sausio 15 naktį, per pūgą, puolė Klaipėdą. Didžiausios kautynės vyko prie Klaipėdos Sendvario,
3 val. ryto jis buvo užimtas. 2 grupė prasiveržė iki Prefektūros ir privertė G. Petisne su visa apsauga
pasiduoti. Buvo pasirašytos paliaubos26.

Prie krašto užėmimo prisidėjo ir palankios tarptautinės aplinkybės. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai
laikantis savo pažadų (o Didžiajai Britanijai laikantis palankaus neutralumo), Lietuva 1923 m. sausio 15
d. užėmė Klaipėdą ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Išvengti rimtesnių komplikacijų padėjo vykusiai
pasirinktas akcijos laikas (Prancūzija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Ruro sritį, ir įvykiai
tolimoje Klaipėdoje atsidūrė antrame plane) ir prancūzų visuomenės nenoras po tiek aukų ir netekčių
kainavusio pasaulinio karo veltis į naują karinį konfliktą Europoje“27.

1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių
atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Taip Klaipėdos kraštas iki 1939
m. kovo 23 d. tapo Lietuvos valstybės sudedamąja dalimi28. Klaipėdos krašto prijungimas
autonominėmis teisėmis prie Lietuvos, nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis bei ribotomis teisėmis,
suteikė jai laisvą priėjimą prie jūros. Klaipėdos uostas Lietuvos ekonomikai buvo labai svarbus, tiesiog
lemiantis jos egzistenciją. Uostas turėjo tapti visos Lietuvos užsienio prekybos centru, atverti kelius
prekybai su užsienio šalimis29.

Literatūra

1 Žalimas D., Absurdiška kalbėti jog Klaipėdos kraštą Lietuva okupavo. Interaktyvus. [žiūrėta 2018 m. balandžio 23 d.]
<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-09-12-dainius-zalimas-absurdiska-kalbeti-jog-klaipedos-krasta-lietuva-
okupavo/29886>
2 Vareikis V., Klaipėdos krašto užėmimas: dokumentai prieš mitus. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. spalio 23 d.]
<http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id26/KB_2009_pdf.pdf>
3 Žalimas D., Absurdiška kalbėti jog Klaipėdos kraštą Lietuva okupavo. Interaktyvus. [žiūrėta 2018 m. balandžio 23 d.]
<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-09-12-dainius-zalimas-absurdiska-kalbeti-jog-klaipedos-krasta-lietuva-4 Žukas J., Lietuva ir Klaipėdos problema: istoriko akimis per klasikinės geopolitikos prizmę. Acta Historica, T. 17,
Klaipėda, 2008 m., p. 72.
5 Safronovas V., Vasario 16-oji – Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai diena (3). Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. spalio 23
d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/02/16/vasario-16-oji-klaipedos-krasto-perdavimo-lietuvai-diena/>
6 Tauber J., Vidaus faktoriai, lėmę Veimaro Respublikos Rytų politiką 1918–1923 m. Acta Historica, T. IV, Klaipėda. 1995
m.
7 Žukas J., Lietuva ir Klaipėdos problema: istoriko akimis per klasikinės geopolitikos prizmę. Acta Historica, T. 17,
Klaipėda, 2008 m., p. 73.8 Butkus Z., Bendrininkų kėslai (Vokietijos ir SSSR požiūris į Klaipėdos problemą 1923-1939 metais). Darbai ir Dienos.
Kaunas, 2000 m., t. 21, p 194
9 Matulevičius A., Klaipėdos krašto sukilimo ir jo išvadavimo 90-osioms metinėms. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 30 d.] <https://www.voruta.lt/klaipedos-krasto-sukilimo-ir-jo-isvadavimo-90-osioms-metinems/>
10 Matulevičius A., Nuo Tilžės akto (1918 XI 30) iki Klaipėdos krašto sukilimo (1923 I 10 – 15). Interaktyvus. [žiūrėta 2022
m. lapkričio 25 d.] < https://www.voruta.lt/nuo-tilzes-akto-1918-xi-30-iki-klaipedos-krasto-sukilimo-1923-i-10-15/>
11 Vanagaitis J., Kovos keliais. Vilnius, 2012 m., p. 198.
12 Safronovas V., Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Interaktyvus. [žiūrėta 2021m. rugsėjo 29 d.]
<https://www.mle.lt/straipsniai/vyriausiasis-mazosios-lietuvos-gelbejimo-komitetas-vmlgk>.13 Matulevičius A., Nuo Tilžės akto (1918 XI 30) iki Klaipėdos krašto sukilimo (1923 I 10 – 15). Interaktyvus. [žiūrėta 2022
m. lapkričio 25 d.] < https://www.voruta.lt/nuo-tilzes-akto-1918-xi-30-iki-klaipedos-krasto-sukilimo-1923-i-10-15/>
14 Vanagaitis J., Kovos keliais. Vilnius, 2012 m., p. 202.
15 Safronovas V., Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Interaktyvus. [žiūrėta 2021m. rugsėjo 29 d.]
<https://www.mle.lt/straipsniai/vyriausiasis-mazosios-lietuvos-gelbejimo-komitetas-vmlgk>.
16 Matulevičius A., Nuo Tilžės akto (1918 XI 30) iki Klaipėdos krašto sukilimo (1923 I 10 – 15). Interaktyvus. [žiūrėta 2022
m. lapkričio 25 d.] < https://www.voruta.lt/nuo-tilzes-akto-1918-xi-30-iki-klaipedos-krasto-sukilimo-1923-i-10-15/>
17 Ten pat.
18 Vainorius M., Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!”. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m.
lapkričio 25 d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/09/vienas-svarbiausiu-atsisaukimu-lietuvos-istorijoje-broliai-
sauliai/>19 Visuotinė lietuvių enciklopedija, Šilutės seimo deklaracija. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 28 d.]
<https://www.vle.lt/straipsnis/silutes-seimo-deklaracija>
20 Žalys V., Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai. Acta Historica, T. IV, Klaipėda, 1995 m., p. 43.

21 Vainorius M., Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!”. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m.
lapkričio 25 d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/09/vienas-svarbiausiu-atsisaukimu-lietuvos-istorijoje-broliai-
sauliai/>
22 Jokubauskas V., Vareikis V. Lietuvos Šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė 1923-1939 metais. [žiūrėta 2022 m.
lapkričio 25 d.] <https://www.sauliusajunga.lt/wp-content/uploads/2018/04/1606_232_KLAIPEDOS_RINKTINE.pdf>
23 Ten pat.
24 Vainorius M., Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!”. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m.
lapkričio 25 d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/09/vienas-svarbiausiu-atsisaukimu-lietuvos-istorijoje-broliai-
sauliai/>
25 Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Klaipėdos krašto sukilimas. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 29 d.] <
https://www.vle.lt/straipsnis/klaipedos-krasto-sukilimas/>
26 Ten pat.27 Žukas J., Lietuva ir Klaipėdos problema: istoriko akimis per klasikinės geopolitikos prizmę. Acta Historica, T. 17,
Klaipėda, 2008 m., p. 74.
28 Gumuliauskas A., Lietuvos istorija (1795-2009 m.), Šiauliai, 2010 m., p. 152.
29 Žostautaitė P., Klaipėda – Lietuvos uostas (1923-1939), Vilnius, 1990 m., p. 25.