Dailininko Mindaugo Lukošaičio kūrinys iš ciklo „Pasipriešinimas“

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

1950 m. liepos mėn. 26-oji sukrėtė Padvarnykų kaimo žmones. Nelygi tragiška kova – Birutės Čepaitės, Petro Pakšto su rusų baudėjais ir Ramygalos stribais. Sudegintas Zalagubo namas, žuvo B.Čepaitė su P.Pakščiu. Nors paties kaimo jau nebėra – melioracija sulygino su žeme, bet kovos istorija liko gyva.

-Mano motinos brolis tris kartus bėgo iš fronto ties Liepoja, kur lietuviai buvo priploti vokiečių kulkų prie šaltos, pažliugusios rudens žemės. Atbėgęs gana sumaniai įsirengė slėptuvę-bunkerį, pačioje gryčioje. Kasė, triūsė bunkerį po krosnimi, nešė žemes naktimis, o įėjimas pro krosnies viršų, kur statomi puodai. Motinos brolis, peršalęs Liepojos fronte, nebeatgavo jėgų ir susirgęs mirė. Taip bunkeris liko tuščias,- pasakoja žuvusios Birutės sesuo Aldona.

Kartą vyko kariuomenės ir stribų siautėjimas, P. Pakštys su B.Čepaite buvo kaime apsupti ir beviltiškai blaškėsi. Motina gelbėdama juos paslėpė tuščiame bunkeryje ir jie išvengė mirties, – pasakoja Irena Markauskienė.

Taip jie sužinojo apie gerai įrengtą slėptuvę, užeidavo, kada jiems buvo paranku. Pabuvodavo po kelias dienas. Vėliau priprato, kartu valgydavo su visa šeima, Jų bėdos  tapo visos šeimos bėdomis  Liko tartum savi.   Petras nešiojosi kulkosvaidį, Birutė – automatą.

1950 m. liepos mėn. 26 d.  auštant kaimas sujudo. Paaiškėjo, kad šukuoja mišką, visur pilna rusų. Zalagubu šeima irgi vėliau pamatė rusus gulinėjančius rugiuose. Pats P. Pakštys su žiūronais pamatė pro langą gulinčius už klojimo užsimaskavusius rusus. Sunerimęs P.Pakštys namiškiams patarė išeiti iš namų: nujautė kažką negero.

-Aš nuėjau pas Daučiūnaitę Uršulę, brolis Česlovas – palei mišką gyvenantį Ulinską, mama ruošėsi skalbti, sesuo Irena ravėjo darže, -įsiterpia J.Mikėnienė.

Junevičius, Ramygalos stribų vadas, atėjo nuo miško prie Zalagubienės ir tiesiai paklausė, kiek turi banditų. Jau anksčiau Junevičius grasindavo motinai, kad vienas kartas nemeluos, bet motina buvo drąsi moteriškė ir siųsdavo juos velniop. Šį kartą, kai į motinos neigimą atsakė, kad mes parodysim, kur jie yra, motinai pradėjo drebėti rankos. Junevičius priėjo prie krosnies ir atidengė slėptuvės angą, bet išgirdę, kad slėptuvėje užtaiso ginklą, visi stribai išbėgo į lauką. Ištempę motiną pradėjo mušti, šampalais kapoti. Liepė eiti ir pasakyti, kad jie pasiduotų. Motina rado atidarytą, slėptuvės dangtį ir pasakė, kas jai buvo liepta. Atsakymas, kad to nebus. Girdėjo, Petras kažką ruošiasi, tikrino ginklus, žvangino kulkosvaidį, o Birutė verkė. Stribai vėl šaukė motinai išeiti. Klausia, ką sakė. Nesulaikomai artėjo akivaizdi ir neišvengiama tragedija. Stribai ilgai nelaukė: įmetė į vidų granatą, raketa uždegė namo stogą, šaudė į langus. . Pasigirdus iš vidaus kulkosvaidžio serijos, stribai išsilakstė. Pribuvo rusų kareiviai. Užvirė kautynės  Motiną nuvedė į griovį už klojimo.  Petras su Birute suprato, kad išsigelbėti nuo priešų galimybės nėra, bet baltos vėliavos nekėlė, gynėsi atkakliai. Iš pradžių, šaudė iš vieno kambario, kada ugnis išsiplėtė, perėjo į kitą. Motina buvo prisinešusi vandens skalbimui. Pylė tą vandenį ant degančių langų, gynėsi nuo ugnies ir šaudė abu. Ugnis vis darėsi agresyvesnė. Staiga Birutė, nebepakęsdama dūmų ir karščio, su ginklu šoko pro langą ir po kelių žingsnių krito. Petras pro langą nešoko, įnirtingai šaudė į rugiuose užsimaskavusius rusus. Po  kurio laiko išgirdo duslų sprogimą ir Petro kulkosvaidis nutilo.

 Sužeistą Birutę atnešė prie motinos į griovį už klojimo. Stribų viršininkas Junevičius įsakė, kad ji būtų išgelbėta. Matyt, ji buvo labai reikšminga, reikalinga. Tačiau Birutė, dar nesudegus namui, mirė. Tuomet stribų vadas, Junevičius iš pykčio  pradėjo ją spardyti. Rusai su stribais stovėjo prie degančio namo. Nebandė jo gesinti, gelbėti. Stovėjo ir mėgavosi, laukė, kol namas visai sudegs. Po gaisro Petrą rado sudegusį. Liko tik krūtinė.

 Stribai, susirinkę žuvusiųjų ginklus, pasiėmė  sumuštą motiną ir mirusia nuo žaizdų  Birutę. išvažiavo į Ramygalą. Sūnus Česlovas tą pačią dieną išėjo į mišką, jam namuose nebuvo ką veikti. Jis žuvo nežinia nei kada, nei kur. Paskutinės žinios, kad išdavus „Uliui“ 1953.01.26. Vyčio apygardos  partizanų štabą su jos vadu Bronium Karbočium Šilagalio km. Panevėžio raj. žuvo vadas, Bronius Karbočius, partizanas Viktoras Mažeika, Jis tik vienas prasibrovė pro apsupties žiedus ir pranešė vado žmonai, Janinai pabarbendamas naktį į langą pasakė, kad Broniaus nebelauk.ir dingo tamsoje

Kiek žuvo rusų ir stribų kaunantis namui degant- nežinoma. Motinos Zalagubienės žodžiais, sužeisti rusai buvo atnešti prie jos klojimo į griovį.

-Kitą dieną mačiau, mėtėsi keletas kepurių, – tvirtino kaimynas A.Sakalauskas ir galvoja, kad jiems kepurės nebuvo reikalingos.

Kovos draugai rūpinosi Petro palaikais. Kitą naktį įsitikinę saugumu broliai Ambrazevičiai, Stasys ir Antanas, ryšininkas Petras Valionis ir dar keletas vyrų, atėjo pas Vincę Vičiūnienę ir prašė stipresnės paklodės. Sakė palaidos darželyje po kriauše, ties alyvų krūmu, gale sudegusio namo. Vežti kitur buvo pavojinga.

– Kada tai buvo, tiksliai neprisimenu, bet žinau, kad buvo rudenį. Aš buvau dar vaikas, mama mane atvežė prie sudegusio Zalagubienės namo parodė: „Žiūrėk, vaike, kas dedasi, kai jauno žmogaus krauju aplaistoma žemė“ .

– Alyvų krūmas žydėjo raudonai. – pasakoja tame pačiame kaime augęs Antanas Sakalauskas.

 Vėlai rudenį pražydusią alyvą prisimena Zalagubienės dukros Janina, Irena, kaimynai ir kiti amžininkai. Moterys klausė kunigo.

 Nekaltas kraujas šaukiasi teisybės, – paaiškino klebonas. Taip ir liko gulėti Petras po alyvos krūmu. Niekas vėliau nedrįso jo perlaidoti, nes jis neturėjo savųjų: nei tėvų, nei brolių, nei seserų. Vėliau trobesius nugriovė melioracijos triukšmingi traktoriai. Sulygino su žeme ir atėjo ilga paslapčių ir sopulio pilna tyla. Dabar ten lygus laukas. Iš kaimo liko tik pavadinimas. Petras pasiliko vasarojaus lauke.

Birutė buvo numesta Ramygalos stribų būstinės kieme kartu su tos pačios apylinkės partizanu Stasiu Strikuliu, kuris išvakarėse žuvo Aukštadvario kaime.

– Man tada buvo 13 metų, Stribai mane nuvedė atpažinti,- pasakoja Birutės sesuo Aldona Vainauskienė.

 – Ji gulėjo  numesta, greta Stasio Strikulio, peršauta, aprišta kaire ranka ir kruvina krūtine.

-Tik po 38 metų, kai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, Lietuva, Lietuva, Lietuva, kai palikę savo kasdieninius darbus šokom ieškoti paslėptų, bet niekada neužmirštų. Ieškojom po Ramygalos stribyno kiemą, jo pakraščius. Ieškojom kartu su nepažįstamais, bet tartum su broliais. Iškasinėję kiemą persikėlėm į rūsį. Po to į kitą vietą. 6 tonas anglių iškasėm ir vis ieškojom. Pagaliau visai negiliai rūsyje radom moterį, užkastą sėdinčioje padėtyje. Gydytojai nustatė, kad tai 21 metų amžiaus mergina, pašauta kaire ranka ir klubo kaulu. Tai ir buvo Birutė, – tęsia sesuo Aldona.

-Pridėk prie veido, ką laikas nupūtė, ir bus kaip gyva, ta pati kaulų proporcija, – stebisi sesuo Aldona.  – Apkabinau, priėmiau  į širdį  – pravirko.

Birutė – gausios mokytojo šeimos duktė. Tėvą Čepą areštavo 1945 m. žiemą. Liko motina su šešiais vaikais. Birutė buvo vyriausia. Pas juos rinkdavosi apylinkių partizanai. Tėvas buvo faktinis partizanų vadovas. Kai areštavo Anicetą Kiselytę, neiškentė kankinimų, pasakė, kas dedasi mūsų namuose. Tuomet sodybą apsupo stribai. Tuo metu Birutės nebuvo namuose. Stribai viską žinojo. Tuoj pat rado slėptuvę, miškinių nuotraukas. Rado vokus su Jono Rudžio ir Prano Vaičiūno iš Petriškių kaimo kautynių ir žūties aprašymus Rudviliškio kaime. Vokuose rado jų krauju aplaistytą tartum relikviją saugoma išdžiovintą žolę. Viskas buvo per daug aišku, kad čia plevena lietuvybės dvasia. 16 m. seserį Laimą , motiną areštavo ir išvežė. Iš šeimos lageryje – trys žmonės. Aldona beliko šeimos galva. Brolis 10 m., sesuo 8 m., o jauniausias brolis 5 m.

Birutė ateidavo retai, nes namus sekdavo ir dažnai lankydavosi stribai. Pasiilgdavo mūsų. Pažiūrėdavo į mus, į apleistus namus, tuščias sienas ir vėl ašarodama išeidavo. Kaip jai klostėsi gyvenimas, mes mažai žinojom. Ji nešiojosi rusišką automatą – su ripka,  priklausė tam pačiam partizanų būriui, kuris rinkdavosi pas mus. Jame buvo ir Petras Pakštys.  Žuvus draugams liko tik su Petru. Nežinia, ar jų šeimyninis ryšys buvo kurioje nors bažnyčioje naktį palaimintas kunigo, ar ne bet jiems gimė sūnus, kuriam davė Vygando vardą. Jis gimė toje pačioje gryčioje, kurioje ir didvyriškai žuvo abu tėvai –  pas Zalagubus. Zalagubienė sūnų ir priėmė. Tėvų žuties vietoje atėjo  į šį pasaulį

– Buvau atėjusi lankyti. Vėliau. sūnų prižiūrėjo geraširdė Tautkienė iš Petriškių kaimo. Tėvams žuvus, sūnus ten ir pasiliko. Užaugo kaip savas, kaip sūnus. Dirba autobusų parke, Vilniuje. Atvažiuoja jau su vaikais, klausinėja apie tėvus. Nekaltai pralietas kraujas suartina svetimus, bei gerus žmones,  padaro giminėmis,-džiaugiasi Birutės sesuo Aldona.