Paroda «Sibiro Alma Mater», skirta 1941 m. birželio 14-ajai

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Ilgai ir sąžiningai, kaip būdinga lietuviško kaimo žmogui, triūsė Kazys Radzevičius užsieniuose: liejo prakaitą karštose plieno liejyklose, fabrikuose, kad galėtų sugrįžęs į Tėvynę, nusipirkti  žemės pėdą, tapti jos šeimininku.

Be trobesių, kad tik daugiau, Pagirių valsčiuje, Gumbių kaime, pirko užmirkusios, krūmais apaugusios žemės. Nemažai įdėjo triūso, kol pastatė trobas, išrovė kelmus, sukultivavo  žemę. Atrodė, kad neužilgo ateis tas tikrasis išsvajotas gyvenimas. Šeši prakutę vaikai pradėjo krutėti ūkyje. Vyriausiam Petrui  jau dvidešimt dveji, jauniausiai  dukrai – dešimt.

Dingo Lietuvos valdžia, pradėjo valdyti kita valstybė, pradėjo  keikti gražiau, turtingiau gyvenančius, tremti juos į Sibirą. Šeimos galva jautė besiartinantį pavojų. Visos trobos dengtos cinkuota skarda. Nors plėšk ir denk šiaudais, būtų ramiau. Nelengva viską palikus  trauktis  iš  ūkio su tokia gausia šeima.

Atėjo  lemtinga 1948 m gegužės 22 diena. Svetimos šalies kareiviai, savųjų vedlių vedami, apsupo sodybą. Šunims lojant, valdiškai pasibeldė į duris, perskaitė iš lapo ko atėję – prisimena Radzevičiaus dukra  Stefanija Railienė.

Kilo sąmyšis. Mamos nebuvo, Audė pas seserį naktį liko nakvoti kitame kaime.  Tėvas su vaikais nežinojo ko griebtis, ką imti. Buvo įsakyta kinkyti arklius vežimais ir važiuoti iki Pagirių

Vyriausias sūnus Petras nuėjo klojimo link kinkyti arklių, o tėvas su dukterimis kuitėsi  klėtyje, krovė daiktus į maišus, ruošėsi  neįprastai, nežinomai kelionei. Staiga automato serija. Buvo labai tylus pavasario rytas ir aidas atsimušė nuo miško. Visi krūptelėjo. Išbėgęs tėvas už klojimo  pamatė ant žemės  gulintį,  kareivių ir stribų apsuptą sūnų Petrą. Šeima suprato, kad atsitiko kažkas baisaus. Pribėgęs tėvas pamatė sunkiai alsuojantį Petrą ir ant jaunos atšlaimo žolės tekantį iš sūnaus krūtinės kraują. Prašė suteikti jam pagalbą, bet sargyba jo neprileido, sakydami kad  Petrui pagalbos nereikia. Saulei tekant, sūnaus gyvybė užgeso.Tėvą nuvarė į šalį.

Išgirdusi  savame kieme šaudant, atbėgo per lauką  motina. Pamačiusi už klojimo negyvą Petrą, ėmė šaukti, balsu klykti. Prie jo neprileido, liepė ruoštis kelionei. Motina, užuot ruošusi kelionei, krovusi į vežimą daiktus, viską mėtė iš vežimo, šaukdama, kad jei Petriuko nebėra ir jai nieko nebereikia. Kareivių ji buvo apstumdyta, apmušta. Nutraukdami šurmulį kareiviai ir stribai liepė sėstis  į vežimą

      Nukautą sūnų taip pat vežė kartu  į Pagirius.  Jį vežti išvarė  kaimyną  Aleksą Gaiduką. Tėvas sėdėjo suakmenėjęs, o motina visą laiką verkė, lipo iš vežimo, ėjo keliais, vis prašėsi  pažiūrėti Petriuko.Vežimai sustodavo, baudėjai keikėsi. Neapsikentęs vyresnysis Vaivadiškiuose liepė sustoti ir motinai leido prieiti prie Petriuko. Motinai dar nespėjus prieiti  prie vežimo, pamatė išbalusį, kruviną sūnų, gulintį ant kruvinų šiaudų.

Buvo pats alyvų žydėjimas. Gamta pilna džiaugsmo ir pavasarinio spurdesio, o širdį taip spaudžia. Pakely priskyniau  puokštę alyvų   ir  padėjau prie brolio kojų. Žinojau, kad jo daugiai nebematysiu,  – atvirauja, grįžusi iš tremties sesuo.

Pagiriuose Radzevičių šeimą suvarė į klebonijos kluoną, kur buvo daugiau tremtinių, o Petrą paguldė prie šventoriaus ant grindinio prie bažnyčios varpinės.

Netrukus visus tremtinius išvežė į Kėdainių geležinkelio stotį. Šeima tyliai, kantriai išgyveno sūnaus Petro netektį. Tik motinai  vis dažnai prasiverždavo aimana – kas gi palaidos Petriuką. Be karsto, be kostiumo, be kunigo… Tėvas visą laiką tylėjo, atrodo mąstė: ką sūnus blogo padarė, kad ji reikėjo nušauti, prie šventoriaus vartų išniekinti. Juk nuo mažens lenkė prie darbų, mokė prieš vyresnį kepurę nukelti, nors pats kaip amerikonas buvo šiek tiek atšalęs, bet motina vesdavo į bažnyčią.

Tris dienas gulėjo Petras ant grindinio akmenų, pavasario saulės kepinamas, primindamas praeiviui, kad lietuviui neliko teisės laisvai numirti savoje žemėje ir pagarbiai būti palaidotam. Kai virš nelaimingojo po trijų dienų padėjo suktis musių spiečius, naktį paslaptingai dingo. Niekas šiandien nežino, kur jo kauleliai ilsisi. Tie, kurie žino, tyli. Spėjama, kad prie Rudekšnos upelio, kur dabar tyčia pastatyti daugiabučiai namai, kur buvo slepiami žuvę partizanai. Žuvusiojo teta, Ona Grinienė prašė Pagirių valdžios atiduoti Petrą palaidoti. Niekas į kalbas nesileido, net pagrasino.

Tą pačią dieną, kada ištrėmė Radzevičių  šeimą, dalis baudėjų atėjo su krepšiu kupinu dešrų. Pas kaimyną, Praną  Gaiduką. Prašė duonos, valgė, gėrė, uliavojo. Prisigėrę ėmė šaudyti, privarydami šeimininkams baimės, kad neatsitiktų kažkas negero..

Kažkas Petro žuvimo vietoje pasodino ąžuoliuką. Gražiai sulapojo, bet nevėkšla traktoristas, ardamas nulaužė. Per mažai kalbam, per mažai rašom, kas dėjosi mūsų šalyje, kai mes neapsigynėm ir kai kėlė tautą iš gimtosios žemės.