Mindaugo Lukošaičio piešinys

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Kai Antanas Rybelis iš Pilsupio kaimo Rugėnų miške pateko į nelaisvę, sumuštas, surištomis rankomis, vagone vežamas atsipalaidavo rankas, naktį iš vagono iššokęs, apsibrozdinęs į pabėgius, sugebėjo apsirengti, prasimaitinti ir po rizikingos ir kupinos pavojų kelionės vėl sugrįžti į mišką, džiaugsmui nebuvo galo: jis ne tik laisvas, bet ir su tais pačiais kovos draugais: Jonu Mažeika, Juozu Dirda, Stasiu Palinausku ir Pečiuliu.

Nebeilgai A. Rybelis mėgavosi laisve, draugais, mišku ir pavasariu. 1946 m. gegužės 10 d. rytą Ruseinių miške, keturioliktame kvartale, pabudo tartum paukščių koncerte. Rytas šiltas, saulėtas, pavasario žaluma aitrino širdį. Kaip būtų linksma gyventi, atrodo, būtų gera, jei po kaimus ir miestus nesiaustų rusų kareiviai, jei būtų lietuviška valdžia, jei lietuviškai kalbėtų valsčiuje ir policijoje, jei nebijotum pareiti į savo namus, artum savo žemę. O gegutė prie pat stovyklos vis kukuoja ir kukuoja. Pasikūkčiodama, pasiplasnodama be pertraukų, vis artėdama, tarytum sakydama, kelkitės iš čia. Gal nelaimę įspėja, – neiškentęs tarstelėjo Jonas Mažeika. Jei sode užkukuoja gegutė, ji žino ką daro,- kalba žmonės.

Niekas jam nepritarė, bet ir neprieštaravo. Visi žinojo, kad mirtis tyko pastoviai, dieną ir naktį, ir kiekvieną akimirką gali atsitikti, kas blogiausia. Nors stovykla įsikūrusi tarp tankių eglučių, garantijų nėra. Čia būrys įsitaisė prieš kelias dienas, gal nespėjo kas sužinoti.

Gegutės įspėjimo visi prislėgti, bet išsikelti nesiruošia. Tylėdami kuitėsi;  kas pusryčius ruošia, kas ginklą valo. Dirda su kitais išeina į žvalgybą. Neužilgo grįžta. Iš veido matome, su bloga naujiena: rusai miške. Priešą gerai pažino: rado kvartalinėje linijoje jų šviežius pėdsakus. Jie pradėjo akylai dairytis po aplinką ir pamatė tiesiog artėjant rusų kareivius. Gegutė neklydo. Pirmieji trys iššoko iš eglučių ir traukėsi į priešingą pusę, iš kur ateina kareiviai. Bet juos pastebėjo ir apšaudė.

– Aš su St. Palinausku išbėgom paskutiniai: naikinom inventorių, išmetėm produktus, kad priešui neatitektų. St. Palinauskas įmetė kirvį į tankumyną paskutinis. Nenujautė, kad priešas netrukus atras tą kirvį ir nukirs jam galvą. Bėgom iš tankumyno kiek kita kryptimi, kad neapšaudytų. Po kelių žingsnių  staiga į mus pasipylė ugnis, pamačiau septynis kareivius su durtuvais šaukiančius rusiškai „Pasiduok!“ – užsikirsdamas pasakoja Dirda.

A. Rybelis nespėjo pakelti nei šautuvo, nei rankų, nes kitoje rankoje laikė pusryčius, kai suvirto visi septyni ant jo ir visi šaukia. Galvojo, kad šonkauliai neatlaikys – taip prispaudė. Dar begulinčiam iškratė visas kišenes, nusegė laikrodį, bet mušt – nemušė. Netrukus priėjo kapitonas.

– Kur ginklų sandėlys, kur bunkeriai, kur daugiau stovyklų? – pasipylė klausimai. Rybelis tyli. Kapitonas įsako kareiviui atmatuoti 11 žingsnių. Kareivis atskaičiuoja 11 žingsnių, pastato sušaudymui. Grasina, terorizuoja, šaudo bet nesušaudo. Atveda jį į tankumyną, liepia išnešti žuvusį kovos draugą. Jis buvo kulkų taip suvarpytas, kad nebuvo už ko suimti. Kojos linko ne per kelius, o per sušaudytus kaulus.

Kareiviai vėl jį terorizuoja, grasina. Šito pragaro metu dabar jis pamato savo draugo Stasio Palinausko nukirstą galvą, padėtą ant kelmo. Garuoja kruvini gražūs, garbanoti plaukai. Dalis galvos sprogstamos kulkos ar kirviu atkirsta.

Privedė prie galvos, surėmė iš abiejų šonų durtuvais ir įsakė imti ir nešti galvą. Kareiviai galvojo, kad Rybeliui nešti galvą sunki bausmė. Bet Rybeliui priglausti prie savęs atsidavusio, mielo ir nelaimingo kovos draugo galvą nebuvo baisu… Jis net pats nepastebėjo, kaip prispaudė jo kruviną galvą prie savo balto, vilnonio megztinio. Prieš išeinant iš miško jam užmetė ant veido skudurą. Rybelis mano, tai tam, kad jo nepažintų žmonės ir kad galima būtų jį užverbuoti.

Išėjo į palaukę. Pamatė jojantį žmogų. Pašaukė. Klausia, ar pažįsta žmogaus galvą. Kaimo žmogus niekada nematęs tokio vaizdo, išsi­gandęs krato galvą, kuo greičiau nori atsikratyti nuo tokių pašnekovų. Čia Antaną stribai pykčiui nuraminti sumuša. Toliau stribai varė pro Garšvą į Josvainius. Kareiviai liko miške ieškoti pasislėpusių likusių draugų, nes jie matė, kad jų buvo daugiau.

Varant nuolat sustodavo ir grasindavo, sukdami kumščius apie nosį, kad Josvainiuose padarys iš jo kotletą.

-Mačiau einant stribus per Josvainių miestelį. Vienas nešė nukirstą žmogaus galvą prispaudęs prie balto megztinio. Pasibaisėjau. Pagalvojau kodėl kruviną galvą prispaudęs prie balto megztinio. Nubėgau žmonai pranešti nematytą naujieną apie reginį – prisimena klaikų vaizdą miestelio gyventojas A. Dovydas, gyvenantis prie seno storo beržo.

Jis tik nežinojo, kad galvą nešė ne stribas, bet sulaikytas partizanas, priverstas  nešti galvą žuvusio savo kovos draugo.

– Josvainiuose prie stribų būstinės įsakė padėti galvą ant grindinio. Paieškojau lygesnio akmens ir padėjau. Man pasidarė griaudu skirtis. Tik padėjęs galvą pamačiau kad jo akys atviros ir žiūri į mane. Iš po plaukų pamatęs jo atviras, akis pradėjo man kristi žemėn didelės, didelės ašaros. Tartum jis prašo – nepalik manęs. Dar ir dar kartą atsigrįžau, kol gavau šautuvo buože į nugarą mano paties šautuvu- prisimena skaudų atsiskyrimą su draugu.

Jį nuvarė į stribų būstinę, iš kur tuojau išvežė į Kėdainius. Dar kartą su antrankiais pažiūrėjo į savo likimo draugo gražias, bet kruvinas garbanas, gulinčias ant grindinio akmens. Taip jie buvo bendros kovos ir pavojų surišti.

Stasio brolis Jaronimas Palinauskas 1945 metais žuvo Medininkų miške kautynėse. Niekas nežino, kur jis užkastas.

Stasys buvo drąsus, ryžtingas partizanas, ne tik žodžiais savo kraštą mylintis lietuvis.

Žuvęs priešo kareivis gerbtinas kaip savas, laidojant taip pat saliutuojama. Kiek reikia su savimi krūtinėje nešiotis žvėries, kad už laisvę kovojančiajam nukirstum galvą…

Antaną Rybelį atvežė į Kėdainių kareivines. Čia jį laikė, tardė. Tardė tardytojas Januškis. Jis jo nemušė nei kitiems siūlė mušti. Stebėjosi, kaip jis liko gyvas ir nesužeistas, kai kartu ėjęs draugas taip buvo kulkų suvarpytas. Jis Rybelio laikrodyje po dangteliu atrado miniatiūrinį Kristaus paveikslą ir pasakė, kad dėl to jis liko nesuvarpytas kulkų. Jis Antano akivaizdoje įsidėjo į savo laikrodį paveikslą kaip talismaną. Tai buvo vienas padoriausių tardytojų, kokį jis buvo sutikęs.

Po 15 metų, tesverdamas 45 kg, Antanas sugrįžo iš anglies kasyklų. Neberado nei vieno gyvo, su kuriais tą paskutinę dieną buvo miške. Visi jau buvo žuvę, ir kiekvienas vis kitaip. Tik po kelių dešimtmečių sužinojau – iš partizano sūnaus, kad nukirstą galvą partizanai pavogė pirmąją naktį ir su kūnu palaidojo Šulaičių kaimo kapinėse.

– Kaip įdomu būtų sužinoti, kaip jiems baigėsi 1946 m. gegužės 10 diena.

Buvau nuvykęs į Anginius: nugriauti jų namai ir niekas apie jų šeimą nežino. Broliai žuvo kautynėse, o tėvus turbūt ištrėmę ir jie tenai liko alkanų ožkų nutryptame kalnely – baigė samprotavimus aukštas, per didumą gunktelėjęs, gerai nuaugęs Kėdainių krašto, Pilsupio kaimo žemėje augęs Lietuvos policininkas Antanas Rybelis.