sauliusajunga.lt nuotr.

Ignas MEŠKAUSKAS, teisininkas, šaulys, www.voruta.lt

Sausio 15 dieną sukanka 96 metai, kai istorinis Lietuvos pamario kraštas su Klaipėdos uostu tapo Lietuva. Žmonės daug šimtmečių kantriai laukė, kol artojų tauta pagimdys šaulius, kurie atkovos, kas buvo prarasta. Net Vytautas Didysis, Žalgirio mūšyje praliejęs upes kraujo, nesusigrąžino pajūrio smilčių. Jei neatgimusios tautos naujieji riteriai, šauliai, jei ne tuo metu tvyrojusi tautinė Lietuvos dvasia ir šaulių ryžtas jėga susigrąžinti kraštą, būtų labai sunku. Mes jo nematytume.  Skaudu  įsivaizduoti Lietuvą be pamario, be išėjimo į jūrą,  be   Klaipėdos, trečio  miesto.  Jį būtų ištikęs Karaliaučiaus likimas.

    Idėja atgauti Klaipėdos kraštą  aneksijos būdu, sukilimo priedanga, kilo Šaulių sąjungos valdybos pirmininko Vinco Krėvės kabinete. 1922 metų lapkričio  16 d. slaptame Šaulių sąjungos Centro valdybos prezidiumo posėdyje nutarta siūlyti vyriausybei vykdyti pamario aneksiją. Apie tai informuotas Ministrų  tarybos pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir Krašto apsaugos ministras Balys Šližys. Dera pripažinti, kad patriotinė Šaulių sąjungos pozicija stūmė ryžtingiems veiksmams E. Galvanausko vyriausybę. Po kelių dienų, 1922 metų gruodžio 20 d. Ernestas Galvanauskas šaukia  Ministrų tarybos posėdį, kuriame nebesvarstoma ar vykdyti aneksiją  sukilimo priedanga, o jau svarstomos strateginės problemos kaip  atlikti aneksiją. Tą pačią dieną Ernestas Galvanauskas pasišaukia Vincą Krėvę ir perskaito Ministrų tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai rodo, kad pripažįstamas ir remiamas Šaulių sąjungos rengiamas sukilimas. Ministrų tarybos nutarime rašoma: “Ministrų taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už to sukilimo įvykius nesiima atsakomybės  ir palaiko vieną reikalą – Šaulių sąjungos iniciatyvas. Jeigu įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir perduoti teismo atsakomybėn”.

   Toliau Vyriausybės nutarime dėstoma, kad Vyriausybė negali padėti nei ginklais, nei lėšomis  vis dėl to atsargumo…

     Laiko liko nedaug. Iš  Prancūzijos ėjo blogos žinios, o klaipėdiečių delegacijai, vadovaujamai Edmondo Simonaičio, derybų metu  tiesiai  į akis pasakė, kad  jokio istorinio teisingumo nebus: Klaipėdos kraštas su Lietuva nebebus sujungtas kaip nutarta Taikos konferencijoje, o gaus savarankišką statusą, kurį prižiūrės Prancūzija ir Lenkija. Kadangi Lenkija, siekdama užgroti Lietuvą, atkurti unijinę valstybę, flirtavo su Prancūzija, skundė Lietuvą, kad maža valstybė bus komunistų perykla,  nebeliko vilties, kad derybose laimės tiesa. Beliko pasinaudoti teise į  smūgį…

    Nuo ko pradėti? Šaulių sąjungai trūko ginklų, šaudmenų, pinigų

    Su kapitonu Pranu Klimaičiu, slaptai per rezistencinę ukrainiečių organizaciją, susitarė dėl audiencijos su Vokietijos generolu kariuomenės vadu Hansu von Seecktu. Vedė slaptas derybas su juo. Jis užtikrino, kad nei vienas žandaras nepaleis šūvio į sukilėlį. Susitarė dėl ginklų tiekimo. Kadangi Antantės buvo uždrausta  pardavinėti ginklus,  pirko per privatų asmenį  Milerį ir dargi lengvatinėmis sąlygomis: 1500 šautuvų, 5 kulkosvaidžius šovinių, kuriuos slaptai gabeno į Kauną. Grįžęs  iš kelionės surengė pasitarimą su bendraminčiais, pasidalino viltimis, informavo apie sėkmę Ernestą Galvanauską, kuris buvo patenkintas gera pradžia.

    Antanas Smetona, kuris kartu dėstė Kauno universitete  su Vincu Krėve, pritarė jam,  susirišo su  banko valdytoju Juozu Vailokaičiu, kuris paskyrė jo organizuojamam žygiui 12,500 dol.

    Prieš žygį iš Vinco Krėvės kabineto  skriejo šauliams į visus kampelius šifruota telegrama:  pinigus surinkti į vieną vietą. Šios telegramos turinys  patvirtina, kad ne tik, kad šaulių  vadovybė inicijavo, bet ir organizavo aneksiją, kuria eiliniai šauliai  vykdė  pavestas kovines operacijas. Tačiau klaidinga būtų tvirtinti, kad šaulių vadovybė inicijavo, organizavo, o šauliai įvykdė. Operacijai ruošėsi ir vykdė tautos dalis – savanoriai, karininkai, numatyta pasitelkti Ypatingos paskirties rinktinę Kaune. Tarp šaulių ir kitų prisidėjusių prie aneksijos vykdymo buvo  toks skirtumas, kad jie neturėjo jokių įsipareigojimų ir jiems negrėsė teismas, baudžiamoji atsakomybė  kaip “sukilėliams” šauliams. Sąjūdyje, kurio baigtis neaiški, dalyvavo ir kitos patriotinės jėgos,  bet inicijavo ir vadovavo tik šauliai.

      Be sėkmingos organizacinės eigos kartu lygiagrečiai sklandė ir neigiami vertinimai, kaip valstybei pavojingas šitas ėjimas.

    Organizaciniai darbai, pasiruošimas intervencijai vyko Vinco Krėvei intrigų  ir dvasinės  įtampos sąlygomis. Krašto apsaugos ministras Balys Šližys priešinosi kaip avantiūrai, pavaduotojas Juozas Papečkys  vertino palankiai. Visuomenei žinomas diplomatas Petras Klimas bijojo  Antantės, taip pat Lenkijos,  kuri buvo įsitikinusi, kad jai kas nors nukris nuo derybų stalo, įsikišimo. Pats Prezidentas Kazys Grinius, vengdamas būti apkaltintas vos atsikūrusios mažos, piktos valstybės vadovu,  prieštaravo rizikingam žygiui, kad  neapkaltintų agresija. Netruko ir  politinių pavydnykų, šaipokų, kurie kikeno, kad Vincas Krėvė kartoja  savo dramos personažą, kunigaikštį Šarūną, veržiasi į mūšį. Netikėtas smūgis, kai  pagal susitarimą paskirtas vadovauti žygiui, kapitonas Jonas Variakojis, kuris prie Kėdainių sumušė bolševikus, neatvyko. Surastas  atsisakė vadovauti. Skubotai vadovauti  pakeistas tuo pačiu Variakojo pseudonimu Budrys, žinomas kariuomenės kontržvalgybos viršininkas, kuris senokai dirba Klaipėdos krašte ir studijuoja  gyventojų nuotaikas, sukilimui galimybes, sąlygas. Jonas Palovenis, kuris ir vadovavo operacijai.

    Kotroversiškos nuomonės, rimti aukštas pareigas užimančių asmenų sistemingi įspėjimai apie  žygio rizikingumą vertė daryti prielaidas ir apie  žygio žlugimo  pasekmes. Juk šiaip ar taip, kalba eina apie kraujo praliejimą, žmonių gyvybes. Kokios gali būti atsakomybės prisiėmimo pasekmės? Ar visi šauliai atsakys  kaip nusikalstamo susivienijimo nariai, ar tik tie, kurie dalyvavo operacijoje, ar užteks Šaulių sąjungos vadovybės kailio. Ministrų tarybos nutarime nurodyta: “iniciatorius ir tariamo sukilimo vykdytojus”. Nusikaltimai su gyvybės atėmimu, sunkūs. Be bausmės nusikalstamais veiksmais, didelė žala  žuvusių šeimos nariams.

  Šaulių vadovybėje įtampa kiek sumažėjo kai be šūvio ir kraujo lašo užėmė Šilutę, Pagėgius, išvaikyta vokiška direktorija,  sukurta savo lietuviška direktorija su pirmininku Edmundu Simonaičiu. Liko paskutinis forpostas – Klaipėda.  Po trumpo susišaudymo priemiesčiuose, sausio 15 d. nuo pat ryto prasidėjo Prefekto rūmų šturmas, kur laikėsi prancūzų įgula. Po pietų prancūzų įgula  nuėmė nuo stalo baltą staltiesę ir iškėlė ją pro antro aukšto langą. Vienas iš žygio dalyvių Mykolas Kalmantas,  vadovavęs 2-jai kovos grupei pranešė, kad jam vadovaujant pavyko užimti Klaipėdos  Prefektūrą. Apie 13 val.30 min. kapitonas Kalmantas įėjo į pastatą, kuriame rado prancūzų kareivius ir Klaipėdos krašto karinį administratorių, komisarą Gabrielį Petisnė. Komisarui pareikalavus dokumento majoras Kalmantas prisistatė slapyvardžiu  Bajoras ir vietoj dokumentų išsitraukė revolverį.

   Ernestas Galvanauskas  pasiuntė teisininką Antaną Smetoną dėl  derybų į Ambasadorių konferenciją. Prasidėjo derybos. Atplaukė  lenkų laivas, bet buvo jau per vėlu: visas miestas lietuvių  rankose,vyksta derybos.

 Žuvo du prancūzai ir vienas vokietis. Mūsų kovotojų žuvo 12. Tris  iškilmingai  palaidojo  Klaipėdoje, o kitus išvežė į Kėdainius ir nėra žinių kaip ir kur juos palaidojo,  ar atidavė saviesiems. Matomai buvo slepiama konspiracijos tikslais – kaip iš Didžiosios Lietuvos pajūryje atsirado sukilėliai.

    Atsakomybės akmuo nuo šaulių vadovybės nukrito. O kaip vyko į pamarį, kovojo ir grįžo eiliniai kovotojai, šauliai, kuriems taip pat kaip sukilimo dalyviams grėsė teismas,  papasakojo Dotnuvos žemės  ūkio technikumo šaulių kuopa. Ji gavo pranešimą, kad reikės išvykti, bet nežinojo tiksliai, kada. Nekantravo, važinėjo į Kauną, klausinėjo. Pagaliau atėjo žinia – “Jau”.

      Septyniasdešimt vienas jaunuolis, Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivis, su mokytoju Viktoru Ruokiu,vėliau tapusiu žymiu profesoriumi, per parką tyliai išėjo į geležinkelio stotį, į nežinią. Vidurnaktį susėdo į atskirą keleivinį vagoną, vykstantį į Klaipėdą. Išvyko be dainų, triukšmo, palydėti tik merginų. Per Kretingą 9 val. ryte šauliai pasiekė Klaipėdą.   Peržengę sieną gavo komandą užsirišti raiščius, kuriuos buvo pasiruošę, ant kairės rankos.  Dotnuvos šaulius pasitiko du sukilimo komiteto vadovai – Jonas Vanagaitis ir Jokūbas Stikliorius. Susirikiavus pasigedo vieno šaulio. Nejauki tyla. Kaip vėliau paaiškėjo, Kretingos geležinkelio stoty, nugirdęs gandus apie sukilėlių kovas ir dideles aukas, dezertyravo ir grįžo į Dotnuvą. Pasitvarkę šauliai rikiuotėje per miestą nužygiavo į Barždžių mokyklą. Jų būrį stebėję žmonės buvo nusiteikę ramiai, draugiškai. Pernakvoję ant grindų, dotnuviškiai buvo perskirti du būrius po 33 vyrus. Vieną būrį paskyrė į sargybą prie prancūzų minininko krantinėje, kur į juos žiojėjo atsukti pabūklų vamzdžiai, o antrasis nuvestas į Bachmano dvarą saugoti tiltus per Danės upę. Visą laiką buvo užimti – sargyba, rikiuotė, šautuvų valymas, kulkosvaidžių ardymas tęsdavosi kelias valandas, o likęs laikas buvo skiriamas maisto paieškoms. Kiekvienas sukilėlis dienai gaudavo po du litus, už kuriuos, pasikeitęs į markes  pirkdavo maisto Klaipėdoje ir kaimuose. Gyrėsi, kad ir Dotnuvoje taip nesimaitino – pirkdavo net šokolado ir dar sutaupydavo vienam kitam prancūziško konjako buteliui. Vokiečių, seniokų spėliojimai, kad kariuomenė plėšikaus, nes atvyko pėsti be savų vežimų, be amunicijos, nepasitvirtino. Dalį maisto patys klaipėdiečiai, lietuvininkai ūkininkai pristatydavo

    Kada dotnuviškiai atvyko į Klaipėdą, miestas jau buvo sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo užsidarę kareivinėse. Prancūzų  minininkas  atsukęs vamzdį tiesiai į juos, o jie su šautuvėliais stovi. Kol vyko konferencijos derybos, buvo sunkiausios nežinios dienos. Dotnuviškiai,  kaip ir kiti sukilėliai, ruošėsi duoti atkirtį gerai ginkluotiems, bet nekovingiems prancūzų jūrininkams. Tik kada Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei, suteikiant autonominį režimą, įtampa atslūgo.

   Vasario šešioliktąją dotnuviečiai šventė išlaisvintoje Klaipėdoje. Žygiavo gatvėmis dainuodami „Ant kalno mūrai”, „Užtrauksim naują giesmę broliai“. Kada karo laivai išplaukė, Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo išformuota, o Dotnuvos šauliai sveiki ir gyvi grįžo namo į technikumą baigti mokslus.

Paminklas Klaipėdos vaduotojams Dotnuvoje

   Pavasarį  šauliams kilo idėja įamžinti žygį  paminklu. Dotnuvėlės upelio vagoje surado apie 5 tonų akmenį, kuris iš Radviliškio depo paskolintu domkratu iškeltas iš upelio, užritentas ant vagonetės ir tam tikslui netiestais bėgiais per penkias dienas atbogintas į Dotnuvos technikumo parko centrą, kur prie jo triūsiama visą pavasarį. 71 sukilėlis aplink akmenį pasodino po vieną uosiuką. Kitą pavasarį, susirinkus lėšų, padedamas postamentas, pakeliamas akmuo, ant kurio žodžiai: „Klaipėda, 1923 m. Trūko 500 m. vergovės pančiai“ ir Šaulių sąjungos ženklas. Kitoje paminklo pusėje žalvarinė lenta su 71 pavarde. Per Jonines Dotnuvos klebonas paminklą pašventina. Atvykęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis, tas pats, kuris Klaipėdoje pasitiko dotnuviškius, įteikė Klaipėdos išvadavimo medalius.

       Laimingai baigėsi paminklo statybos istorija. Galėjo baigtis blogiau. Pats paminklo turinys, surašytos kovotojų vardai ir pavardės prieštarauja  sukilimo legendai, kad sukilimą įvykdė  ne to krašto gyventojai, o atvykę šauliai iš Vidurio lygumos. Matomai  statė be šaulių vadovybės ar valdžios žinios. Paaiškėjus naujom aplinkybėm  atsiranda galimybė kelti problemą iš naujo. Su lenkais santykiai buvo blogi ir jie galėjo  naujai paaiškėjusią aplinkybę iškelti,  arba bent išviešinti. Išvadinti “litvinus” politiniais sukčiais.

    1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, žalvarinė lenta paslaptingai dingsta – iš paminklo išlupama plokštė. Spėjama, kad tai buvo padaryta saugumo sumetimais, kad vokiečiai nesuvedinėtų su šauliais sąskaitų, su prof. V.Ruokiu ir kitais žymiais asmenimis.

     Sovietinės okupacijos metu paminklas liko nenugriaustas. Parko valdytojui, direktoriui prof. P. Vasinauskui rajono partijos sekretorius liepė paminklą nugriauti, bet rašto nerašė. Raginimą gavo ir direktorius A. Budvydis, bet neskubėjo, delsė. Kartą lankėsi aukštas Maskvos prievaizdas, su kuriuo gerdamas arbatą A. Būdvytis atviravo, kas daryti su paminklu. Svečias, supratęs, kad paminklas sovietų valdžiai nepavojingas – idėja nukreipta į Vakarus, ne į Rytus,  aiškaus žodžio  nepasakė, numykė. Taip paminklas ir išliko…

   Ilgus okupacijos metus paminklas buvo apleistas, apaugęs krūmais, apiplėštas – nudaužyti paminklo priekyje esantys stulpeliai su grandinėmis. 1983 m., kada nuo Klaipėdos sukilimo praėjo 60 m., vidurinės mokyklos mokytojas Stasys Stašaitis su auklėtiniais prakirto taką per krūmus iki paminklo  ir norėjo paminklą sutvarkyt, tačiau partijos vadovybei vėl sudrebėjo kinkos  – ant akmens yra Vyčio ženklas, fašistinis kryžius. Be to, dar yra kita bėda –“ sukilėlių” sąrašuose Jono Sadūno pavardė, – disidentės N. Sadūnaitės tėvo.

     Iš dalies atnaujintas paminklas tik 1989 metais. Ieškota liudytojų, kurie žinotų, kur paslėpta žalvarinė lenta su sukilėlių pavardėmis. Daug pastangų padėjo mokslininkė A. Zinkuvienė. Būta spėjimų, kad galbūt paslėpta netoli paminklo, bet iškviesti kariškai su aparatūra nerado. Todėl lenta padaryta naujai pagal autentiškus duomenis. Sutvarkius parką  pasirodė, kad sukilėlių rankomis sodintų uosių likę tik mažiau kaip pusė. Po ilgai trunkančių dešimtmečių tylos ir užmaršties – paminklo atnaujinimo šventė. Vėl gėlės prisiminimai, kalbos. Atvykusių sukilėlių dalyvių belikę tik keturios baltos galvos – Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius. Iš patriotinių organizacijų šauliai nukentėjo daugiausia – didžioji dalis tapo ginkluoto pasipriešinimo dalyviais, žuvo su ginklu rankose, kiti pateko į lagerius, tremtį. Ieškojo likęs ketvertas savo pasodintų uosių. Klajojo po parką, matavo nuo paminklo žingsniais, į pietus, vakarus rytus. Kai kuriuos subrendusius atpažino, glostė, kalbino su žiburėliais akių kampučiuose, bučiavo…

    “Sukilėliai” šauliai visi išėję Anapilin. Vieni guli stepėse, kiti pelkėse ir žvyrduobėse suslėpti, dalį laikas suguldė savo kapuose su kunigu ir varpais, bet jie turi grįžti giliai į mūsų istorinę sąmonę. Jie  drįso peržengti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės vakarinę sieną.

   Žygis į pamarį nėra pakankamai įvertintas nei visuomenes, nei valdžios atstovų. Paminklėlis Klaipėdos išvaduotojams, statytas 1925 m. Klaipėdos  skulptūrų parke, įspraustas  tarp kitų skulptūrų nėra adekvatus žygio rekšmei. Jis yra išskirtinis, išneštinas į erdves, pakylėtas, žinomas kiekvienam valstybės piliečiui.

   Paminklas šaulių žygiui atminti Dotnuvos akademijos parke lankomas tiktai vietos šaulių ir vietos gimnazijos   moksleivių.

     Kiekvieno save ir istoriją gerbiančio lietuvio patriotinė prievolė,  vykstant  į saulėtą pajūrį sustoti Vidurio lygumoje prieiti prie paminklo, prie vardų, padėkoti už  pamarį, jų ryžtą, priglausti neužmirštuolę, o taip pat nors kartą nulenkti galvą prie kapo likusiam NENUTEISTAM DIDŽIAJAM ŠAULIUI, DZŪKUI VINCUI KRĖVEI MICKEVIČIUI, gulinčiam ne  nublizgintose ant turistų tako Antakalnio kapinėse, o ramiose, kukliose  Subartonių kaimo kapinaitėse.

   Neišvardinsi kiek šauliai valstybės interesams yra padarę žygių, bet dalyvavimo lenkų organizuoto valstybės perversmo likvidavime, tikslu Lietuvą prijungti prie Lenkijos, gražinant unijinę valstybę  ir šaulių žygio į saulėtą pajūrį plačioji visuomenė užmiršti neturėtų, o Seimas šaulio  ūgio svarstymui turėtų skirti daugiau nei  tris minutes, nes tautai  dar  teks  šaulių šauktis gal būt ir ne vieną kartą. ŠAULIAI – TAUTOS KELRODĖ  ŽVAIGŽDĖ.