Slikių memorialas žuvusiems apylinkių partizanams. www.wikiwand.com nuotr.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Slikių kaime abi Naruševičių šeimos buvo gerbiamos už jų darbštumą, teisingumą, mokėjimą sugyventi su kaimo žmonėmis. Jie buvo ne giminės, bendrapavardžiai, vidutiniokai ūkininkai, bet gyveno pasiturinčiai. Be darbo nesėdėdavo. Gausi buvo Antano Naruševičiaus šeima – septyni vaikai. Todėl kaip įmanydami didino žemės maitintojos plotą – sausino balas, vertė kelmus, plėšė dirvonus.

– Buvau pati jauniausia. Jau šešerių metų ganiau žąsis, – prisipažįsta Jadvyga Naruševičiūtė-Žukauskienė, gyvenanti Slikių geležinkelio stoties name, sulaukusi  86 metų.

Ramus abiejų Naruševičių ir viso Slikių kaimo kupinas darbo gyvenimas pasibaigė 1944 m., sugrįžus Tarybinei Armijai. Dar prieš pasitraukiant vokiečiams plačiai buvo kalbama, spėliojama, kad sugrįžusi Tarybinė Armija atsi­skaitys su Lietuvos gyventojais už tai, kad juos 1941 m. birželio mėnesį  šauliai kulkomis palydėjo, nes jie be skurdo, kalėjimų ir trėmimų nieko daugiau neatnešė. Žinoma, ne visi kareivėliai buvo kalti, bet visi vienodai kentėjo.

Tarybinė Armija grįžo tarsi užmiršusi, kaip ji buvo palydėta. Niekas nieko negrasino, nešaudė, neprievartavo. Bet neilgam. Viskas prasidėjo paskelbus mobilizaciją. Niekas nenorėjo vykti į vokiečių frontą kariauti už svetimos valstybės interesus, juo labiau už tuos, kurie sugriovė mūsų valstybę, naikino krašto žmones ir visą tai, kas mūsų tautai yra brangu ir šventa. Vyrai laukė baigiantis karo vildamiesi, kad bus atstatyta Lietuvos valstybė. Tačiau okupantai nelaukė, pradėjo siau­tėti po kaimus, terorizuoti gyventojus, šaudyti. Naruševičių šeimos pateko į pavojaus akiratį, nes Antanas Naruševičius ir Adolfas Naruševičius buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, o tuo metu buvo šaukiamojo amžiaus. Antanui buvo 25 metai, Adolfui – tik 22 metai.

 – Gal eitum kariauti su vokiečiais, pasimelstame, gal liksi gyvas, – sakydavo Antanui motina, tarsi nujausdama, kad nebūtų blogiau, kad neištremtų, namų neišdraskytų. Kaip gyventi be namų?

– Negaliu tarnauti okupantams, kurie pavergė mus ir kariauti už juos. Prisiekiau tarnauti Lietuvai prie Didžiojo altoriaus, žvakėms degant, pulko akivaizdoje, kur buvo daugelis kėdainiečių, kurie išėjo į mišką  – atsakydavo sūnus. Jam būtų gėda gyventi.

Ir tai buvo nemeluoti žodžiai. Tarnaudamas artilerijos pulke Kėdainiuose prisiekė Švento .Juozapo bažnyčioje, bučiavo kryžių, Lietuvos vėliavą  pulko akivaizdoje tarė priesaikos žodžius…

Abu Naruševičiai, Antanas ir Adolfas, pradžioje slapstėsi atskirai, kaip kuris išmanė. Antanas pas artimiausią kaimyną buvo išsikasęs žeminę darželyje su užslėptu įėjimu iš kambario. Adolfas prie savo namų turėjo įsirengęs slėptuvę. Kaimynai, ir net visas kaimas, žinojo, kad jie slapstosi, visi rūpinosi jų išsaugojimu, pajutę besiartinantį pavojų, pamatę valdišką žmogų, pranešdavo. Karui pasibaigus ir paskelbus amnestiją, kuria niekas netikėjo, paieškos kartodavosi vis dažniau. Kartą Antaną pamatę net apšaudė, bet jam pavyko pabėgti. Už tai paėmė tėvą ir laikė dvi savaites

       Prieš sumuštą tėvą Antanas atsiklaupęs išbučiavo abi rankas, atsiprašė. Antanas suprato, kad jis namiškiams pavojinga ir didelė našta. Todėl abu apsiginklavę Naruševičiai, priklausę partizanų struktūroms, pasitraukė toliau nuo namų. Trečiai žiemai artėjant jie išsikasė žeminę Slikių kaimo pamiškėje. Ji turėjo juos slėpti kariuomenei šukuojant miškus; nuo žiemos speigo ar būti šiaip saugesne vieta. Žeminė buvo apsėtame rugių lauke, po želmenimis, o įėjimas už keliasdešimt metrų miške, po lazdyno krūmu. Taip  trečią žiemą žieminė juos saugojo, kariams šukuojant miškus, jie jausdavosi saugūs, nors dažnai varvėdavo vanduo, pelėjo duona, rasodavo lašiniai, bet geriau, negu atvirame miške žiemą. Kartais jie ateidavo į namus pasiimti vandens, maisto, o kartais jiems atnešdavo lauknešėlį. Taip laukė pavasario, kada išeis į žalią girią. Troško geresnių žinių.

 Deja, Judas  trečios žiemos pabaigoje  jau skaičiavo sidabrinius už jų gyvybes.

1948 m. balandžio 8 d., auštant, Antano Naruševičiaus kieme triukšmingai sulojo šunys. Namiškiai puolė prie langų. Netrukus pasirodė kareiviai, kurie stipriai ir grėsmingai pasibeldė į duris. Tėvą ir septyniolikmetį sūnų nusivarė į klojimą. Ten „atliko tardymą“ taip, kad sūnų be sąmonės atnešė ir numetė ant grindų. Mušė spragilais. Tėvas dar galėjo paeiti. Kareiviai tėvą ir motiną išsivarė iš namų sakydami: „Jei jūs nežinote, kur jūsų sūnūs, tai parodysime mes“. Abu tėvus nusivarė prie lazdyno, kur buvo žeminės anga.  Tėvui iš baimės nutirpo kojos. Kas dabar bus? Atmatavo nuo angos žingsniais ir liepė tėvui kasti. Tėvai suprato, kad viskas yra žinoma, kad įvyko išdavystė. Sumuštas tėvas kasė iš lėto, sunkiai, ilgai, vis raginamas, ujamas aplink apgulusių enkavedistų. Liepė kasti ir motinai. Pasirinkimo nebuvo. Jų lėti judesiai rodė, kad jie laukė kokio nors stebuklo. Pasirodė žeminės lentos. Liepė laužti lentas. Pralaužus angą, be jokio pasiūlymo išeiti, pasiduoti, pradėjo į vidų įnirtingai šaudyti, mėtyti granatas. Po tokios ugnies įsitikinę, kad gyvų nebėra, liepė motinai lįsti į vidų. Motina didžiam nustebimui rado abu gyvus. Tik Alfonso veidas išpiltas raudoniu. Motina siūlė jiems pasiduoti, bet jie nesutiko. Pirmas klausimas – kiek jų yra. Jie ketino staiga iššokti ir kautis. Tačiau motinai paaiškinus situaciją, kad jų yra daug ir aplinkui sugulę nukreipę ginklus į žeminę, suprato, kad nespėję išlįsti pro angą jie bus nukauti arba sužeisti ir paimti į nelaisvę. Motinai radus abu sūnus gyvus, pasislėpusius bunkerio angoje nuo granatų bei šūvių, džiaugsmas persipynė su viltimi ir jos širdis troško, kad sūnus liktų gyvas, juk jis savoje žemėje ir niekam blogo nepadarė. Motina, vildamasi, kad jie liks gyvi, prašė pasiduoti, bet jie kategoriškai atsisakė. Kai Adolfas nusiėmė nuo rankos laikrodį ir prašė jį perduoti jo pusantrų metų sūneliui Kęstučiui, pabučiavo jai į skruostą, padėkojo, kad augino ir pasakė, kad jam butų gėda gyventi; motina suprato, kad jos įtikinėjimai beviltiški. Po sūnaus žodžių tebūnie greičiau, kas turi įvykti. Motina paskutinį kartą apkabino, pabučiavo sūnų, ir išėjo… Kokį akmenį po širdimi išsinešė motina, nereikia lakios vaizduotės..

Išlipusi iš žeminės motina paklausta atsakė, kad nieko nerado ir nematė, o tik lentų nuolaužas. Leitenantas, norėdamas įsitikinti, kad bunkeryje nebėra gyvybės, pats lindo pažiūrėti. Vos pro angą į žeminę nuleido kojas, pasipylė šūviai, peršovė kojas. Kai sužeidė leitenantą, mane, penkiolikmetę, kareiviai pasiuntė atnešti žibalo. Man beeinant pasivijo ir pradėjo mušti. Tarsi apmirusi buvau, nieko nejaučiau, – prisimena Jadvyga Žukauskienė.

Sumušę dukterį kareiviai pakeitė sprendimą: jai ir tėvui liepė nešti šiaudus prie žeminės, o žibalo atsinešė patys. Sukišo šiaudus į žeminę, užpylė žibalu ir padegė. Visą gyvenimą akyse matau, kaip virš mano brolio užsiplieskė ugninis fakelas. Motina laužė rankas, dengėsi žemėtais pirštais akis. Tėvas stovėjo nejudėdamas suakmenėjęs kaip paminklas. Po žeme pasigirdo prislopinta giesmė. Girdėjosi atskiri fragmentai: „Tėvynė“, „Lietuva“, „Marija, Marija“. Po to neužilgo po žeme pasigirdo duslūs sprogimai: lyg pasidarė lengviau. Visi supratome, kas atsitiko. Kai sudegė šiaudai, įlūžo lubos, tėvas buvo nuo psichinės įtampos mirtinai išvargęs, nes nuolat grasindami vis šaudė virš jo galvos, kasti nebegalėjo. Kareiviai, įsitikinę, kad tėvas nebeturi jėgų, atsivarė iš Slikių pašto tenai dirbusį žuvusio Antano pusbrolį Mykolą Naruševičių ir to paties kaimo gyventoją Liudą Balsevičių. Jiems bekasant iš Jonavos dar atvažiavo vagonas kareivių, nes kada sužeidė karininką, nepasidavė, galvojo, kad bunkeryje yra daug partizanų.

Atkasę, abu rado gulinčius kniūbsčia, apdegusius. Kareiviai užpylė vandens ant veidų, nuplovė suodžius ir pasakė, kad viskas aišku. Ką jie galvojo, sunku suprasti, bet liepė atgal sumesti ir užkasti. Buvo nepatenkinti žuvusiųjų pasiryžimu. Po to suėjo į gryčią, išsivarė atsigavusį sūnų Vladą, surinkę sukrovė patalynę į vežimą, paguldė sužeistą leitenantą ir išvažiavo. Vladas po tardymų buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo.

       Po trijų dienų abiejų Lietuvos karių šeimos, giminėms padedant, naktį, slapta, atkasė,  nuprausė, aprengė kaip priklauso žuvusiuosius, sudėjo į karstus ir vėl toje pat vietoje užkasė. Po dviejų savaičių visą Antano šeimą, Adolfo žmonos seserį Miniką ir žmonos motiną ištrėmė į Sibirą. Kitiems pavyko pabėgti.

Antano tėvas, atodūsiais palydėdamas vakarosna besileidžiančią saulę, kur guli sūnus Antanas, kur liko jo gimtoji sodyba, po kelių metų atgulė į amžinąjį įšalą.

Grįžę iš tremties likusieji gyvi rado žeminės vietą išsaugotą. Visų kaimo žmonių atminty išliko tragedijos vieta. Mechanizatoriai, dirbdami lauką, pagarbiai iš tolo apvažiuodavo tragedijos vietą ir, matyt, niekas nedrįso duoti nurodymų tą krauju aplaistyta žemės pėdą  suarti, užsėti, panaikinti atminimą.

Papūtus pirmiesiems Sąjūdžio vėjams, po keturiasdešimt metų, Adolfo žmona su sūnumi, kuris jau suaugo ir Antano sesuo Jadvyga, giminėms padedant, iškasė kadaise naktį tamsoje į karstus sudėtus žuvusiuosius, užkastus be kunigo, be varpų, ir garbingai katalikiškomis tradicijomis abu palaidojo Nociūnų kaimo kapinaitėse, pastatė paminklą.

– Tebėra ir dabar ta tragedijos vieta kaip buvo, tik apaugusi berželiais. Nedirbamoje žemėje išdygo ir užaugo beržais. Vasarą kažkas kai kada padeda lauko žiedų… – patvirtino užkalbinta šneki moteris Slikiuose. O iš gausios Antano Naruševičiaus šeimos šiandien liko tik viena tremties išvarginta sesuo Jadvyga. Ji, būdama II grupės invalidė, pasitiko senatvę svetimoje pastogėje. Ji nebeturi nei jėgų, nei lėšų išpildyti paskutinį tėvo prašymą – parvežti jo kaulelius ir paguldyti šalia sūnaus Antano.