LŠS nuotr.

Ignas MEŠKAUSKAS, šaulys, www.voruta.lt

Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti  laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas. Mūsų Konstitucija įpareigoja kiekvieną pilietį užpuolimo metu  ginti valstybę. Pagal  Nacionalinių saugumo  pagrindų įstatymą, saugumą užtikrina rengimasis visuotinam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Yra priimtas Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatymas.

       Vienintelė karinė patriotinė organizacija, galinti piliečius rengti  pilietiniam pasipriešinimui, auklėti jaunimą patriotine dvasia, apmokyti kaip elgtis su ginklu, neatsitraukiant nuo  darbo yra Šaulių sąjunga. Šaulių sąjungos veikla tokia plati, kad kiekvienas pagal amžių ir galimybes Tėvynės gynybai gali įnešti indėlį. Šaulys – pozicija tautos ir valstybės atžvilgiu.

        Šaulių užuomazga atsirado paskelbus Lietuvos  nepriklausomybę ir  jai apginti. Ją kūrė grįžę  iš Rusijos lietuviai karininkai, mokytojai ir nesulenkėję klebonai. Garsūs buvo Perlojos šauliai užėmę frontą su lenkais nuo Valkininkų iki Merkinės. M. Plechavičiaus kovotojai su bolševikais taip pat sudarę šaulių užuomazgą.

      Šaulių veikla neatskiriama nuo pačių sunkiausių valstybės gynybos  ir vystymosi etapų. Nepriklausomybę rašėsi savo krauju: kovose su lenkais, bolševikais, bermontininkais. Žuvo 81 šaulys, 141 sužeista.

     1919 m. rugpjūčio 27  naktį šauliai padėjo likviduoti pavojingą lenkų PWO  sąmokslą, kurio tikslas nuversti Lietuvos vyriausybę, pakvietus į pagalbą Lenkijos kariuomenę, prijungti Lietuvą prie Lenkijos, gražinant Liublino uniją.

  Po šaulių vėliava Šaulių vado Vinco Krėvės kabinete 1923 m. lapkričio 16 d. padarytas istorinis nutarimas: šauliams vadovaujant, aneksuoti Klaipėdos kraštą, imituojant  vietinių sukilimą. Įvykdė vieną sėkmingiausių politinį karinį žygį. Kaip Lietuva be Klaipėdos, be vartų į pasaulį atrodytų šiandien?

     Nutilus šventinėms fanfaroms, žvelgiant į šimtmečio atkarpą, šaulių istorija skiriama į du etapus: tarpukario šauliai ir nūdienos šauliai. Tarpukario šaulių organizacija per 20 metų išaugo iki 62 tūks., turėjo 104 orkestrus, marširavo po miestus ir miestelius, o mūsų nūdienos organizacija per 30 metų su Vilniumi ir Klaipėda turi tik 4500 šaulių, kurių didelė dalis sąrašiniai, be kito rankos neišlipa iš lovos. O šventiniam koncertui Katedros aikštėje grojo Krašto apsaugos dūdų orkestras.

    Žiūrint į skaičius, savaime kyla klausimas: kaip nuėjusi karta sukūrė savigynai tokią gausią, organizuotą nacionalinę gvardiją,kurią  priešas  okupuojant šalį, slaptuose dokumentuose  įvardijo viena labiausiai  organizuota pasipriešinimo jėga.

    Šiandieninė šaulių organizacija, palyginus su tarpukario organizacija, daugiau panaši ne į gynybinę jėgą, o butaforiją. Nežiūrint akivaizdžių skirtumų, niekas  nekelia aliarmo. Atsakingos už šalies gynybą žinybos tyli, lyg tai būtų normalu. Jokių diskusijų, konferencijų – kokį socialinį nervą paliesti, kad šioje gynybinių jėgų skalėje rodikliai pajudėtų. Net įvykiais Ukrainoje nebuvo pasinaudota suaktyvinti visuomenę, atkreipti dėmesį į savanoriškas ginkluotas pajėgas.

     Siekiant  apginkluoti tautą  nuo 2016 metų  suteikta teisė šauliams  įsigyti ir laikyti pusiau automatinį ginklą AK- 4… Tačiau įstatymas kol kas negyvas, nerealizuojamas, nes šaulių organizaciją sudaro patriotinis kontingentas, bet materialinė smulkmė, kurie nepajėgūs ginklą įsigyti. Valstybinių įstaigų, ministerijų tarnautojai, savivaldybių darbuotojai, gydytojai, mokytojai, gauna iš biudžeto nors nepakankamus, o kai kurie ir gerus  pastovius atlyginimus ir galėtų įsigyti ginklą,  bet deja jie nesirengia priešintis, nepriklauso šaulių organizacijai, turinčiai teisę įsigyti  AK-4. Ponai nesirengia gintis, rūpinasi tik savo gerbūviu: perka puošnius automobilius, stato namus  Molėtų ežerų pakrantėse, įsitaiso ne tik mūsų pajūryje bet ir Ispanijoje, o už augintinį, šunį  moka  daugiau negu ginklo kaina…

       Tarpukario šauliams organizacijos rengdavo akcijas, rinkliavas, koncertus ir už surinktus pinigus šauliams pirkdavo šautuvus ir iškilmingai įteikdavo. Sėkmingai besiverčiantys verslininkai, menininkai galėtų pasekti tarpukario praktika.

      Visi siekiame gerbūvio, būti laimingais, turėti gerus pojūčius čia ir dabar, bet kartu privaluv tą gerbūvį siekti apginti. Joks pranašas negali užtikrinti, kad istorija nesikartos ir ateinančioms kartoms neteks iš prabangaus gyvenimo naktį atsidurti  gyvuliniame vagone.

     Naujausios istorijos puslapiai rodo, kad ir maža, bet ginkluota, gerai organizuota tauta gali atlaikyti rytinių slavų antplūdį. Nors su dideliais nuostoliais išlaikė savo namus, valstybę, netekę teritorijos tik tiek, kad  užpuolikas galėtų pasilaidoti žuvusį milijoną.

     Seni patyrę šauliai, žinodami kad tarpukario organizacijoje inteligentijos, tarnautojų  buvo daug, nes šauliais buvo žymūs visuomenėje asmenys, valstybės veikėjai: Juozas Urbšys, Vladas Mironas, profesorius Kazys Pakštas, diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, ministras pirmininkas Jonas Černius, dainininkas Kipras Petrauskas, kariuomenės vadas  Stasys Raštikis ir kiti tautai ir valstybei   nusipelnę asmenys.

      Šauliai įstatymo nustatyta tvarka, kaip piliečiai, kreipėsi į Seimo peticijų komisiją  tikslu pritraukti tarnautojus, inteligentiją, suteikti šauliams lengvatą: jei konkurso metu tarp konkurentų į tarnybą  visų  sąlygos vienodos, pirmenybę suteikti tam, kuris rengiasi pasipriešinimui, aukoja laiką, – šauliui. Tautos legenda Matas Šalčius kėlė idėją, kad kiekvienas valstybės tarnautojas mokėtų valdyti ginklą: jei valstybei tarnauji, privalai ją rengtis  ginti.

      Peticijų komisija šaulių siūlymą atmetė. Seimas 2017.11.17  šaulių problemai skyrė tik tris minutes.

      Dėmesio trūkumas gynybinei organizacijai visuomenėje  ne iki galo suprastas. Mažai kalbam, mažai rašom, mažai žinom apie savo tautos istoriją.  Neapgynus suvereniteto, patyrėme tragiškas pasekmes: kraštą  valdo svetimi, šeimininkauja, primeta savo tvarką ir net užsimoja čiabuvius  iškelti į šiaurę. Vengiančius keltis beginklius šaudo. Vyksta tragedijos: bėgant nuo perkėlimo nušautas prie klojimo  Gumbių kaime Petras Radzevičius, plaukiant per ledinį Dotnuvėlės  vandenį  nukautas Leonardas Butvilas. Taip elgiamasi su tauta, netekusia savo valdžios, savo namų, suvereniteto. Šaudo tautiečius kaip žvirblius be jokios atsakomybės. Todėl visų sisteminių partijų sutarimu, tarp kitų valstybėje problemų gynybai suteiktas prioritetas.

    Deja, šaulių organizacijos, kaip gynybinei jėgos,  saugančios suverenitetą, plėtotis prioritetas vaitoja.

    Laikas pastebėti, kad vykstant rinkimams visi žodžiais patriotai, pasibaigus rinkimams, pasibaigia ir patriotizmas.

    Šauliams augti iš dalies apsunkina išlikusios okupacijos pasekmės. Obelių paminklai, kur vyko kautynės,  rodo, kad prasidėjus karui nomenklatūra, su baudėjų armija palikusi kraujo upes Rainių miškelyje, Pravieniškėse, prikaltus kunigus prie sienų, spruko į rytus. Šauliai Obelių sankryžoje kryžmine ugnimi pareikalavo atsiskaitymo. Sugrįžusi nomenklatūra  šmeižė ir medžiojo šaulius. Okupantų senai nebėra, bet šmeižto šleifas dar  vaikšto po galvas, gąsdina šauliais.

    Įstojus į organizaciją žymiems žmonėms: Ritai Miliūtei, Audroniui Ažubaliui, dainininkui Deividui Meškauskui, Edmundui Jakilaičiui, Aurelijui Verygai ir kitiems, ledonešis dar neatėjo. Tik atskiri kikiliai šokinėja ant storo ledo. Pasipriešinimo struktūrai sudaryti reikia tiek, kiek  buvo mūsų ant Baltijos kelio.

    Tiktai sudarius pasipriešinimo struktūrą, ir perkant  ne laivus, kuriuos gali nuskandinti pirmą karo valandą, o už tuos milijonus  „Stinger“ raketas, paleistas šaulio nuo peties, įgalins atmušti puolimus iš oro ir raketas „Juvelin“, kurios tankus nuvaro 99 proc. į šipulius, galima pasijusti saugiau. Bet jas įsigyjant reikia užsidėti sunkią naštą, ar vėl laukti kol svetimi tankai  ars miestelių grindinį, jaunimas išeis į mišką, o tremtinių vagonai bildės į rytus…

   Seimo narys A.a. Julius Veselka buvo susirūpinęs, kuo realizuosim Konstitucijos  139 str. ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą. Tėvynės  gynyba – kiekvieno teisė ir pareiga. Neturint nei ginklų nei struktūros, pagrįstai ironizavo – moterys pelenais į akis. Sukilėliai nors turėjo dalgius ir kultuvus. Mes ir to neturim.

     2017 m birželio 23 d. Seime, Konstitucijos salėje vyko konferencija „Lietuvos šaulių sąjunga prieš 20 m ir šiandien, iššūkiai ir perspektyvos“.  Gausus   svečių būrys pažėrė šauliams daug gražių žodžių: „šauliai yra moralinis tautos kelrodis nuo pat valstybės įkūrimo ištakų“, sveikinime pabrėžė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Buvo proga svarstyti esminius klausimus: kodėl Šaulių sąjungoje nėra inteligentijos, tarnautojų ir kodėl šauliai nepasiekė  tarpukario lygio. Prie šių klausimų nebuvo prisiliesta. Konferencija dėl konferencijos. Kažkas užgesino šviesas, uždarė duris ir vėl tyla.

   Žinomo žurnalisto Edmundo Jakilaičio  iniciatyva, Šaulių sąjungos Vilniaus rinktinės Tauro kuopos, Pelėdų skyrius siūlo rengti 2-4 metus truksiančią kompaniją, siekiant į Lietuvos šaulių sąjungą pritraukti 50000 naujų narių. Taip be abejonės atsirastų tarnautojų,  inteligentijos, verslininkų. Tačiau pagal spaudą, gynybos žinybose palaikymo, džiūgavimų nepastebėta, o Kėdainių nykstanti šaulių kuopa su dešimt judančių, nekinetinių šaulių po  kuopos vadės K. Župerkienės neigiamo vertinimo  atsisakė iniciatyvą remti.

     Kokius žodžius tarti, kokius ženklus rodyti, kad tauta  patikėtų, jog tautos vienybė gimsta ne iš žodžių, o iš darbų. Liaudies patarlė moko, kad kailinių žodžiais nepasiūsi. Tik tuomet, kada visos skirtingos partijos, visi visuomenės sluoksniai randa bendrą susitikimo vietą, pajaučia kito petį rikiuotėje, pagal ūgį ministras su kiemsargiu. Ne žodinė, o reali tautos vienybė, kai ministras koja kojon žengia su kiemsargiu, su žygio daina po  krauju aplaistytą, šaulių išbučiuotą istorijos patikrintą vėliavą.

    Ar yra kilnesnis bendras jaudulys, kaip kartu  ginti krauju ir ašaromis aplaistytą, dainomis apipintą iš bočių paveldėtą piliakalnių žemę, kuri mus augino.

     Pilėnus gynė visi piliečiai. Nebuvo nei ponų nei runkelių.