Mindaugas Lukošaitis. Lietuvos partizanai ir jų archyvas. Iš piešinių ciklo „Rezistencija“.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Mikliai bėgioja gitaros stygomis ploni Julės pirštai, o pro pravertą gryčios langą dainelė aidi vėjuje, pokario, kupini skausmo dainos žodžiai.

 „ Lietuvos lygumos žaliuoja,  rugiai palinkę verkdami,

   o broliai lietuviai dejuoja vergovės pančius vilkdami“

 Tėvas Julę įspėjo kad taip nedainuotų, nes   gali bėdą prisišaukti visai šeimai.

– Atėjo laikas kai už vagystę mažiau gausi negu už dainą. Į Sibirą išveš,- aiškino tėvas.

 Dažnas praeivis, sulėtinęs žingsnį dairosi ir slapčiomis klausosi dainos. Gelia širdį. Nelinksma, tačiau iš kurgi bus linksma, jei aplink siaučia mirties šmėkla: nušauna, pagauna, išveža, sodina į kalėjimą be teismo, be paskutinio žodžio, o miestelio aikštėje nuolat guli pakeitę žagres į šautuvus aplinkinių kaimų žuvę vyrai.

Kolaičių šeima savo žemės neturėjo nė pėdos. Tėvas savo penkių vaikų nelepino, nes, norint išlaikyti gausią šeimą, užmokėti savininkui už žemę „orindą,“ įsigyti inventorių, reikia sparčiai suktis. Atėjo Tarybų valdžia ir senasis gyvenimo būdas sutriko. Žemę nuomoti buvo uždrausta. Vaikai įniko į amatus. Duktė Julija išėjo į Šėtos miestelį mokytis siuvėjos darbo. Gyveno pas draugę, mokėsi, dirbo, o vakarais imdavo gitarą ir dainuodavo. Kartą jos gitarą išgirdo atsitiktinai pro šalį ėjęs Šėtos miestelio  stribas Feliksas Vaitkevičius. Išgirdo, atėjo  pamatė ir „prisvilo“ prie jaunos, gražios Julės. Tai ir buvo nelaimės  pradžia, vėliau atėmusi jai gyvybę, o tėvams – gyvenimo džiaugsmą iki grabo lentos. Visa Julės kaltė – daina. Ji negalėjo nedainuoti, nesidžiaugti, jaunyste, gyvenimu.  ..

Buvo šeštadienis. Atėjo jis pas Julę su šautuvu. Julė nusigando, galvojo, kad atėjo už dainas, dėl kurių įspėjo tėvas. Bet jis matyt tų dainų negirdėjo, šypsojosi. Suprato, kad jis nori patikti, nieko blogo nedarys.

– Nei ko nors ieškojo, nei klausinėjo, nei kratą darė. Paprašė Julės paskambinti gitara, O ji „ „Katiuša „  mokėjo puikiai- prisimena jos sesuo Ona Švobienė iš Taujankos kaimo.

Nereikėjo daug galvoti, kad suprastum – prašymas tolygus reikalavimui. Atėjusiam patiko viskas: stygų švelnus skambėjimas, daina, o labiausiai pati Julija. Nelaukiami vizitai kartojosi. Julė suprato, kad jam reikia ne tik muzikos. Bijojo jo, bijojo kaimynų. Nebuvo didesnės bausmės kaip apkalbos draugaujant su stribais. Liaudies gynėjo apsilankymai galėjo sukelti įtarimų, jog Julė prasideda kaip tik su stribais. Pradėjo vengti susitikimų, tačiau Vaitkevičiui įžūlumo užteko. Jis vis dažniau ir dažniau užeidavo. Julei į pagalbą atėjo namiškiai. Kartą sesuo ilgai su juo kalbėjosi, aiškino, kad iš tų lankymosi nieko neišeis. Suvertė visą kaltę amžiaus skirtumui, bijodama paliesti tikrąsias draugystei kliūtis.

       Proto likučiai  Vaitkevičiui diktavo, kad iš tokios meilės niekas neišeis, bet šautuvu ramstomos valdžios pojūtis trukdė suvokti pralaimėjimą. Juk dar nesutiko tokio, kuris nenusilenktų šautuvui. Juk šautuvas – valdžia. Kartą  atėjęs pastebėjo, kad Julė pabėgo, iššoko pro virtuvės langą.  Gatvėje sutikęs tiesiai į akis pasakė: „Nušausiu  tave“.

       Buvo  šiurpu. Juk visas Šėtos miestelis kalbėjo apie  stribų  neprognozuojamą  nežmoniškumą.   Pats tėvas matė kaip vietinis rusas spardė paguldytą ant grindinio miškinį į galvą.

F.Vaitkevičius vežėsi iš pasiturinčios gausios Kavaliauskų šeimos iš Laukagalio k. pabėgusios nuo trem­ties turtą. Išplėšęs, išdraskęs, vežėsi net malkas. Matė pati Julė.

Visa Kolaičių šeima buvo religinga ir daininga. Visos duk­terys giedojo bažnyčios chore ir draugystė su stribais, drįstančiais šauti į pakelės kryžių, kėlė siaubą. Julės tėvui regėjosi, kad nėra baisesnio dalyko  kaip pakelti ranką prieš savo tautą, religiją, savo kaimo žmones.

-Tegu geriau mane nušauna, -sakydavo Julė.

 Tėvas rimtai susirūpino savo dukters likimu, naktimis  nesimiegodavo. Važiavo aiškintis į Kėdainius, pas prokurorą, milicijos viršininką. Jie tik skėsčiojo rankomis. Sakė, kad jų įstatymai per silpni, kad liaudies gynėjai priklauso kariškiams. Siūlė važiuoti į Rygą pas karinį prokurorą.

Sužinoję apie šeimą ištikusį pavojų, savo paslaugas pasiūlė miškiniai.

-Pavogsim, – sako.

 Tėvas žinojo, ką reiškia „vogti“ žmogų.

Tėvas giliai religingas žmogus nenorėjo, kad jo sąžinę slėgtų tokia kaltė. Tikėjo, jog ateis teismo diena ir bus priminti visi darbai. Ką pasakysi nudaigojęs žmogų.

Bėgo dienos kupinos nerimo. Tėvas .barė dukterį, kad nedainuotų ko nereikia. Kerštaudami  prisikabins, kad prijaučiam miškinius ir visą šeimą ištrems Saugiausia  butų pasišalinti, duoti durniui kelią.

 Miestelyje sužinojo, kad Klaipėdos krašte, vokiečiams pasitraukus, yra tuščių namų. Ryte atsikėlęs pareiškė, kad važiuosiąs į Klaipėdą. Nelengva buvo kaimiečiui ryžtis važiuoti į vakarinę Lietuvos dalį ieškoti kampo. Bet nuvažiavo, rado, susitvarkė su vietine valdžia. Grįžo nušvitęs. Žemės kiek nori ir padargai likę.

1946 birželio 5 dieną į Kolaičių sodybą atvažiavo Kėdainių miško pramonės ūkio krovininis automobilis. Į jį nešė, krovė. Kai jau viskas buvo sukrauta, . tėvai su Julės drauge įlipo į sunkvežimio kėbulą, o Julė sėdosi šalia vairuotojo. Vairuotojas jau  barškino rakteliais, kai staiga pasirodė šautuvu nešinas žmogynas. Atidarė mašinos dureles iš vairuotojo pusės ir įsakmiu tonu liepė jam pasitraukti toliau nuo Julės. Julė, pamačiusi prieš save šautuvo vamzdį, sukliko ir prisidengė ant kelių gulėjusia gitara. Nuaidėjo šūvis, sužeista mergina iššoko iš kabinos kibo žudikui už šautuvo, už plaukų, bet šis atsitraukė ir vėl nuaidėjo šūvis. Šį kartą į koją. Julė parkrito. Iššokusi iš kėbulo draugė sušuko:

-Bandite, ką darai! Už tuos tris žodžius ji užmokėjo visu likusiu gyvenimu – kulka pataikė tiesiai į širdį ir ji krito vietoje.

   Vaitkevičius dar ieškojo tėvo, grasino visus iššaudysiąs, bet neberado ir dingo. Julė dar buvo gyva  kai įnešė į kambarį, kur jau gulėjo žuvusi jos draugė Aleksandra. Pamačiusi draugę Julė ėmė dusti, alpti, jai trūko oro. Kažkas išskubėjo pas Šėtos vaistininką, nes kito nusimanančio žmogaus apie sveikatą nebuvo. Senukas aprišo žaizdas, tačiau papurtęs galvą, pasiūlė pakviesti geriau kunigą.. Pakviestas Šėtos klebonas paskubomis davė paskutinį patepimą,  Tėvas, laikydamas mirštančią dukrą ant rankų kunigo akivaizdoje užspaudė akis.

Į Klaipėdos kraštą kelionė prarado prasmę. Tik tuščias, pašluotas kambarys liko laidotuvėms. Vakare abi draugės – Julija Kolaitytė ir Aleksandra Kentraitė – gulėjo pašarvotos.

Mirksėjo žvakutės, primenančios žmogaus gyvenimo trapumą ir laiko amžinybę. Susirinkę kaimynai tyliai kuždėjosi apie netikėtą atomazgą kaip skaudu tokiame amžiuje guldyti į  karstą dukterį ir apie sekundžių reikšmę žmogaus gyvenime.

Aleksandrą išvežė į Žemaitiją, o Julę palaidojo čia, Šėtos kapinėse. Nutilo sušaudyta jos gitara…

Praėjo daugiau kaip keturi dešimtmečiai.

Seniai nebėra abiejų Julės tėvelių, sulaukė anūkų  seserys. Tik Julė dar nespėjusi sužaliuoti,  nulaužta šeimos medžio šaka nespėjusi duoti vaisiaus.

Liko jos nuotraukos, paminklas kapinėse ir tėvo graužatis iki grabo lentos kodėl nepriėmė miškinių  pagalbos, vis dažniau ir dažniau  abejodamas Dievo teismu.

– Dievo teismas  bus kada  ar nebus, o Julytės šiandien nebėra – kartodavo tėvas.

 Sesuo Ona, saulės ir vėjo nugairintu veidu atnešė išsaugotą Julės gitarą. Ji jau niekada nebeskambės. Per daug skaudu seseriai kalbėti. Tegul ateinančioms kartoms biloja sušaudyta gitara kas dėjosi pavergtoje  žemėje, atiduota į Kėdainių Kraštotyros muziejų.

Sudėtinga jaunimui įsivaizduoti kas mūsų istorijos vingiuose buvo stribas, stribynas ir kaip atrodė stribo F. Vaitkevičiaus buveinė. Išvežtųjų ar savo valia   nuo pavojaus pasitraukusių  plytų mūriukuose, kur žaliavo rūtų darželiai, skambėjo šaukiami vardai, šventė šventes, įsikūrė maskolių kranklių vadovaujami iš visuomenės dugno iškilusiems ginkluotiems necivilizuotiems  žmogystoms. Jie prisidengę kova  šaudė savo malonumui kur tik norėjo. Naikino ne tik kas yra valstybišką ir tautiška , bet ir savivaliavo, o stribynų  namo sienos   paklaikiusių žmonių prisigėrusios aimanų ir kraujo. Vietoj kada buvusio darželio, piktžolių, dagilių laukynė, stovi pilki nuo dulkių ir keiksmų nusigandę dagiliai šalia suguldytų  apylinkių pabalusiais, motinų nubučiuotais veidais   nuplėštu apavu artojų vaikų.

Praeiviai, apeidami stribyną sukdavo ratą ,nes negalėdavo žiūrėti kaip nelaimingieji suguldyti ant grindinio akmenų niekinami.

– Vot tebia Litva – / še tau Lietuva/ tyčiojosi Šėtos stribai spardydami  į galvą gerai pažįstamą žemdirbį Petrą Pabrinkį iš Pašėtės kaimo ..