Gražina Daukšaitė. Foto iš sesers Danguolės Belazaraitės archyvo

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, www.voruta.lt

Įvairių Panevėžio žmonių archyvai liudija intensyvų kultūrinį gyvenimą Nepriklausomybės metais. Jaunimą ugdė šviesuoliai Berniukų, vėliau ir Mergaičių gimnazijų mokytojai. Kunigo Julijono Lindės Dobilo vadovaujamos Meno kuopos veikla puoselėjo jaunuolių kūrybingumo kibirkštį. Nuo 1913 metų veikęs Montvilo teatras, vėliau Vlado Paulausko, Mykolo Karkos, Antano Makačino, Antano Virbicko  vadovaujami bažnytiniai ir pasaulietiniai chorai, Panevėžio operetė, pokaryje – Juozo Miltinio kuriamas dramos teatras, aktyvi skautų, ateitininkų veikla – tai vis toji terpė, veikusi ne tik besiformuojančią jaunuolių   sąmonę, bet ir profesinius jų pasirinkimus. Čia subrendo daug literatų, dailininkų, artistų, muzikų.

Nors Gražina Daukšaitė 1933 m. rugsėjo 20 d. gimė Jonavos rajone, Žeimiuose, tačiau jos jaunystė pralėkė, formavosi Panevėžio kultūros terpėje. Reikšminga buvo ir šeimos įtaka:  ją augino ir rodė visus meno stebuklus užauginusi mama – vokalo pedagogė ir jos vyras – kompozitorius Antanas Belazaras. Gražina – nuolat teatre: tai žiūri Miltinio spektaklių, tai dainuoja scenoje merginų chore, ansamblyje. Muzikos mokykloje (vėliau – Panevėžio muzikos technikumas) baigė fortepijono klasę.

Sunkūs buvo pokario metai. Tačiau jos bendramokslių būryje – šiandien gerai žinomos ir daug pasiekusios asmenybės.  Talentingas berniukas pianistas Eimutis Vanagas, tapęs  Lietuvos atomo branduolio fizikų teoretikų mokyklos kūrėjas ir vadovas. Darbštus, gabus chorvedys, pedagogas Jeronimas Žitkevičius, pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė, kankliuotoja, pedagogė Regina Paskačimaitė-Tamošaitienė, klarnetininkas, puikus pedagogas, moksleivių pučiamųjų orkestro „Septima“ vadovas Vytautas Skripkauskas, ilgametė Operos ir baleto teatro arfininkė Palmira  Breivytė-Skripkauskienė, lituanistė, puiki pedagogė Danutė Barisaitė ir kiti.

 1953–siais, baigusi Antrąją vidurinę mokyklą, įstojo į Lietuvos konservatoriją (dabar – LMTA). Domino muzikos istorija – vėliau domėjosi muzika, skambėjusia dvaruose, profesinės muzikos ištakomis Lietuvoje. Muzikologės akiratis plėtėsi. Matyti iš jos bibliotekos, gerokai „nuskaitytų“ knygų, iš likusių rankraščių. Baigdama rašė diplominį darbą apie A. Belazaro operetę „Auksinės marios“. Muzika ir teatras buvo greta.

Kiek atsimenu – Lietuvos radijo ir televizijos komiteto kabinetuose ji nuolat kažką dirbo: prie lapais apkrauto stalo susikaupusi rašė, greitakalbe su kolega aktyviai aiškinosi, smulkiais žingsniais, kažką ant pečių užsigobusi, sąsiuviniu nešina,  skubėjo į televizijos studiją, klasikinį kostiumėlį vilkėdama ruošdavosi į „Telefilmo“, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos  komisijos ar kokios kitos sprendimų galią turinčios institucijos posėdį. Atrodė santūri, visada darbingai nusiteikusi, pasiruošusi dalykiniam pokalbiui. Buvo pasirengusi padėti jaunesniems – konkreti, tiksli, kartais kategoriška.

Taip ji redaguodavo ir televizijos laidų scenarijus, ir į eterį išeinančius tekstus. Sovietmečiu prieš kamerą sakomi tekstai buvo iš anksto rašomi, patvirtinami, – jokių improvizacijų. Tačiau Gražina mokėjo trumpai pasakyti esminius dalykus ir radijo, ir televizijos laidose. Pradėjo kurti muzikinį žurnalą „Tonika“. Niekada nesirodė ekrane, tačiau kruopščiai paruošdavo režisierei, diktorei siužetų tekstus. „Kūriau „Toniką“, kurioje buvo supažindinama su menininkais, pristatomi reikšmingiausi užsienio ir lietuvių autorių darbai, festivaliai, konkursai. Tai buvo populiari muzikinė laida, nagrinėjanti to meti muzikines aktualijas“, – knygoje „Kas yra kas“ rašo G. Daukšaitė.

Tačiau ji buvo ir žaisminga, su šypsena pasakodavo nutikimus. Žmones gerbė už jų žinias, darbštumą, mylėjo, neskirstė į juodus ar baltus, gerbė profesionalumą, pasišventimą profesijai, kūrybingumą. Mėgo operos meną, žavėjosi iškiliais mūsų artistais.

Kolegos ir viršininkai Gražiną gerbė, nors kartais aštresnio jos žodžio bijojo. Tačiau žinojo: ja galima pasitikėti.

Dar studijuodama pradėjo dirbti Lietuvos radijo muzikos redaktore. Daug metų bendradarbiaudama su muzikos įrašų fondais, galėjo daug ką patarti jauniems bendradarbiams. Tais dešimtmečiais negalėjo būti „muzikos eteriui automato“: reikalauta meno ir įrašo garso kokybės. Mėgėjų menas, kuris dabar siaučia eteryje, turėjo tik tam tikrą poziciją. Į fondus guldavo tik kokybiška muzika.

Nuo 1974 m. G. Daukšaitė Lietuvos televizijoje. Dabar ji buvo atsakinga ir už vizualinį muzikos kūrinių pateikimą. Tai ją džiugino. Redaktoriams padėdavo, o su režisieriais – Julija Adamkevičiene, Vyteniu Pauliukaičiu, Jadvyga Janulevičiūte ir kitais, jaunesniais  –bendradarbiavo. Pati rašė scenarijus. Buvo įrašų priėmimo, meno tarybų narė.

Kolegoms imponavo Gražinos žinios, meninė nuovoka, kūrybiškumas ir preciziškas sumanymų įgyvendinimas. Daugelis jos darbų yra TV muzikos fondų pasididžiavimas. Šiandien galime džiaugtis, nes turime toje epochoje kūrusių menininkų portretų, jų eskizų. Karjerą baigė būdama „Telefilmo“ scenarijų redkolegijos narė.

Gražinos didžioji meilė buvo klasikinė muzika, opera. Dažnai ji lankydavosi teatre, klausė dainuojančių, formavo jų pasirodymus eteryje. Sukūrė filmą-koncertą „Basso cantante“ apie Vaclovą Daunorą,  „Iš atminties ežerų“ – Gražina Apanavičiūtė dainuoja operų arijas. Redaguoti filmai koncertai, kuriuose įamžinti: Nijolė Ambrazaitytė, VU dainų ir šokių ansamblis, „Armonikos“ kolektyvas, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava ir kiti.

Ypatingą dėmesį kreipdama į eteryje skambančios lietuviškos muzikos, Lietuvos atlikėjų įrašų kokybei, Gražina buvo reikli fondinių įrašų priėmimo komisijos, Televizijos ir radijo choro meno tarybos narė. Ne kartą Daukšaitė buvo apdovanota pasėkomis, Garbės raštais.

Tačiau Daukšaitė neapleido ir muzikologės-tyrėjos profesijos.  Gilinosi į archyvinį palikimą, rašė analitinius straipsnius pirmajai nepriklausomoje Lietuvoje muzikos istorijos knygai.

LRT G. Daukšaitė dirbo iki 1990-ųjų. Ji buvo aktyvi Sąjūdyje. Sausio 13-ąją stovėjo prie Parlamento. Džiaugėsi Atgimimu. Šautuvų buožėmis išvyta iš Lietuvos radijo ir televizijos kabinetų, į juos nebegrįžo. 1988 m. įstojusi į Lietuvos žurnalistų sąjungą, vėliau – Žurnalistų draugiją, buvo LŽD Centro valdybos narė, darbavosi žurnalistų etikos komisijoje.

Knygos „Kas yra kas“ sudarytojų paklausta apie pomėgius, ne vieną nustebinusi ji atsakė: politika! Pilietiška buvo visada – jai svarbus buvo ne tik artimų žmonių, bet ir Lietuvos likimas. Tam laiko negailėjo. Be atlygio ėjo ten, kur reikėjo jos proto ir darbščių rankų. Talkino ir „Vorutai“, „Dienovidžiui“.

Nepamirškime: praeities dešimtmečiai – tai šiandieninio mūsų gyvenimo pamatas. Jį kūrė šviesūs žmonės.