Iliustratorė, Vilniaus r. mokyklos „Forvardas“ mentorė Gabrielė Penčylaitė

Aušra Čebatoriūtė, „Magnificat leidiniai“, www.voruta.lt

Kuo komiksai įdomūs vaikams? Kokia jų funkcija? Ar jie tėra skirti pramoginiams tikslams, laisvalaikiui leisti, ar tai gali būti taip pat ir edukacinė priemonė? Ieškant atsakymų į minėtus klausimus savo mintimis sutiko pasidalinti iliustratorė, aktorė, Vilniaus r. mokyklos „Forvardas“ mentorė Gabrielė Penčylaitė.

Gabriele, papasakok, kokių veiklų pagalba išpildai savo kūrybiškumą?

Didžioji mano laiko dalis suteka per akvarelę ir vandenį ant popieriaus: kuriu miniatiūras, atvirukus ir iliustracijas, kurie dažniausiai yra personalizuoti, suasmeninti ir nedideli (iš čia ir kyla apibūdinimas „miniatiūra“). Į šiuos kūrinius sudedu pasakojimus ir atmosferą, simbolius, kuriuos man nupasakoja užsakovas, ar kuriuos susikuriu pati. Kažkiek kvepiantys nostalgija, kažkiek nerealistiški. Bet labiausiai apie atgaivą kurti ir sudėti save ar savo pamatymus ant popieriaus.

Esu baigusi aktorystės studijas, tad kita mano kūrybos dalis yra performatyvi, atsirandanti per vaidybą, klounadą, judesį. Visuomet renkuosi tik tai, kas man įdomu. Mano kūrybiškumas, vaizduotės panaudojimas gali atsispindėti ir įvairiuose projektuose ar organizacinėje veikloje (viena jų – kūrybinės stovyklos vaikams). Darbas mokykloje taip pat augina mane kaip asmenybę, jame turiu galimybę ne tik duoti, bet ir gauti. Viskas vienaip ar kitaip yra susiję kūryboje.

Pati kaip iliustratorė, kurios pagrindinis darbas yra tiesiogiai susijęs su pradinių klasių mokiniais, gali pastebėti, kad komiksai yra itin mėgiami vaikų. Kaip manai, kodėl komiksai yra itin patraukli forma istorijai papasakoti, ypatingai jeigu norima, kad ta istorija pasiektų būtent vaikus?

Manau, kad komiksų skaitymas – kelionė. Juk komiksas tai – langeliuose užfiksuota istorija, kuri, norint sužinoti ją visą, reikalauja keliauti iš langelio į langelį. Vaikai dažniausiai neturi kantrybės arba jos turi labai nedaug, todėl tas gebėjimas keliauti iš vieno komikso langelio į kitą jiems sužadina smalsumą ir neleidžia nuobodžiauti. Be to, komiksai suteikia erdvės, kurios, galbūt, rašytiniame tekste yra paliekama labai nedaug. Ta erdvė man siejasi su galimybę auginti vaizduotę, turėti galimybę perskaityti tą pačią istoriją savaip, individualiai. Taip pat per juos galima pateikti sudėtingas istorija paprastuoju būdu. Galiausiai, komiksai gali būti kaip tramplynas pereiti prie rimtesnių skaitinių. Vaikai gali jų pagalba tarsi apšilti, prisipratinti tuos mažus teksto „burbuliukus“, mokytis kantriai „vesti mintį“ nuo paveikslėlio prie paveikslėlio ir pereiti prie rimtesnių skaitinių.

Kas yra geras komiksas? Kaip jį atskirti?

Man atrodo, kad nėra tokio dalyko kaip geras ar blogas komiksas. Tai – labai individualu, juk kas man yra geras komiksas, nebūtinai toks bus ir kitam. Galbūt aš komiksą vertinsiu pagal iliustracijas, kitas pagal istorijos svarumą. Tikriausiai tėvai rinkdami komiksus vaikams (ar vaikai besirinkdami patys) taip pat juos matuoja „skirtingomis svarstyklėmis“.  Aš asmeniškai rinkčiausi tokį komiksą, kurio iliustracijos patrauktų mano akį. Mane žavi detalės, tikslumas ir spalvingumas. Visgi, svarbu ir tai, kad komiksas nebūtų tuščias. Tik pamokanti istorija gali turėti „edukacinius sparnus“, kurie galėtų vaiką panėšėti asmeninio tobulėjimo kelyje.

Kokia graži frazė – „edukaciniai sparnai“! Kaip manai, kokią konkrečią naudą gali turėti komiksų skaitymas?

Visų pirma – tai būdas lavinti vaizduotę. Nors komiksuose paveikslėliai, tai – kažkieno išpiešta ir pateikta skaitymui idėja, bet kiekvienas vaikas neišvengiamai skaitydamas interpretuoja. Todėl manau, kad tas paveikslėlių skaitymas ugdo vidinį kūrybiškumą kiekviename individualiai.

Dar pagalvojau, kad komikso pagalba vaiką galima supažindinti su tomis temomis, kuriomis jis įprastomis aplinkybėmis domėtis nesirinktų. Kad ir, pavyzdžiui, komiksų knyga „Vilkiaus nuotykiai“ (išleido „Magnificat leidiniai“). Suaugusiam gali būti sunku rasti būdą kaip vaikui papasakoti viduramžius ar šv. Pranciškų, bet komiksų knyga ir jos nešama žinutė neabejotinai atras kelią į vaiko širdį. Pavyzdžiui, „Vilkiaus nuotykių“ ketvirtoje dalyje Vilkius dalyvauja riterių turnyre ir susiduria su kitos komandos mėginimu laimėti varžybas apgaule. Bet Vilkius tos komandos neteisia. Iš mūsų tos gyvenimiškos perspektyvos atrodo, kad jis „atvers visas kortas“, galbūt kovos piktuoju, juk tokia didelė neteisybė įvyko! Bet jis pasirenka kovoti prieš blogį gerumu.

Galiausiai, komiksai, gali būti būdas ugdyti pastabumą detalėms. Dažnai jie pasirodo A5 formato leidiniuose, kurio puslapiuose gausu mažų langelių – keturkampių, penkiakampių, šešiakampių… Tai skatina pastebėti ir atpažinti geometrines formas, įsigilinti į detales. Taip pat būti smalsiems, žingeidiems: o kas bus kitame langelyje, kitame puslapyje? Galiausiai, kaip baigsis toji istorija? Visas šis privalumų rinkinys kartais gali būti net ir paskatinimas kurti komiksus pačiam.

Jeigu prisimintum savo kaip menininkės augimo kelią, kaip manai, kas darė didžiausią įtaką tavo meniniam ugdymui ir vaizduotės lavinimui? Kas tau padėjo atrišti tą kūrybinę skrynią?

Labai geras klausimas, į kurį pati, iš tikrųjų, nesu ieškojusi atsakymo. Todėl dabar iš dalies į jį atsakysiu ir sau. Aš manau, kad knygų skaitymas buvo vienas iš formavusių dalykų, nes buvau vaikas, kuris labai mėgo skaityti knygas, įsivaizduoti ir fantazuoti. Taip pat laisvė šeimoje būti tokia, kokia esu ir mano kūrybiškumo, lėtumo, noro save išreikšti per judesį, per vaidybą priėmimas. Didelę įtaką man dar darė mokytojai, kurie priėmė mano kūrybiškumą ir jį augino. Manau, labai svarbu vaikui atrasti tam tikrus žmones (nebūtinai mokytojus), kurie skatintų norą būti savimi, laisvu, kūrybingu, žingeidžiu ir palaikytų  šioje kelionėje. Kadangi kalbame apie komiksus, prisiminiau, kad būdama paauglė bandžiau su draugėmis kurti komiksą, jis tebeguli kažkur mano namų rūsyje pasislėpęs. Kodėl jį paminėjau? Pamaniau, kad ugdyti kūrybiškumą, tai visų pirma – nebijoti klysti. Išbandyti ne tik daug įvairių technikų, bet ir saviraiškos būdų. Vienas iš tokių būdų man buvo komikso kūrimas, nors tąkart darbo rezultatas apsiribojo tik viršeliu.

Kaip galvoji, ar komiksai tebebus įdomūs ir ateityje?

Aš manau, kad komiksai yra neblėstanti klasika: tiek mūsų tėvai juos skaitė, tiek mes, tiek ir dabar jie yra skaitomi vaikų. Manau, kad komiksai niekada neatsibos dėl vienos paprastos priežasties, kurią jau minėjau anksčiau – tai yra istorija, išreikšta paveikslėliais. Todėl gebėjimas keliauti, pasirinkti savo tempą, turėti galimybę pačiam suinterpretuoti istoriją yra universalus, bene kiekvieną žavintis dalykas.