Algimanto Žižiūno nuotr.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, www.voruta.lt

Tu, kuri jam atėmei ramų miegą, į rankas vaikui įdavei tolimą sėkmę, išsivedei su savimi nežinios keliu – muzika. Ir baigiantis devintajam dešimtmečiui populiariausias Lietuvos kompozitorius Algimantas Vincentas Raudonikis labiausiai ilgėjosi muzikos, kuri vis dar naujai blyksteldavo pasąmonėje, bet nebepajėgė jos užrašyti. Gailėjosi dar nesukūręs miuziklo, kurio pradmenys jau buvo, baleto, nors rašė daug muzikos šokiams…

Rašant monografiją, su  A. V. Raudonikiu daug esame postringavę apie žmogų ir muzikos svarbą jo gyvenime.  Kompozitorius nebuvo kalbus, pasikartojantis. Gal todėl, kad jau nuo jaunystės bandė kaupti kitokias mintis – muzikines?

Utenos profesionalaus pienininko šeimoje gimęs Algimantas jau mažas gražiai dainuodavo. Tėvas mėgo statyti ant stalo ir prieš susirinkusius žavėdavosi liaudies dainas traukiančiu sūneliu. Kaip rašė Antanas Maceina, „tautinės tradicijos yra vidinis ryšys  su seneliais, su tėviške, su šventenybėmis, kūrybiniu vyksmu, kuris eina į ateitį. Būsimo gyvenimo negalima kurti kitaip, kaip  tik atsirėmus į praeitį...“ Tautos gaida  nuo tolimos vaikystės ir lydėjo kompozitorių. „1940-siais aš jau šešiametis. Namuose švenčių metu tautiškai nusiteikę pirmiausiai sugiedodavome Tautišką giesmę. Tėvas buvo aktyvus šaulys. Jau pradėjo prie jo naujoji valdžia kabinėtis. Tėvas liežuvio už dantų nelaikė – pasiuntė viršininką po velnių… O tada gerų žmonių įspėti apie gręsiantį Sibirą turėjome sprukti…“ – pasakojo Raudonikis.

Jaunystė prabėgo Joniškyje, mamos tėvonija tapo ir jo tėviške. Dabar jis čia Garbės pilietis, dažnas būdavo svečias, mėgdavo su žmonėmis bendrauti, rengti autorinius koncertus. Čia, pačiam bandant iš klausos rankioti tekstui melodijas prie pianino, akompanuojant šokių būreliui, dainuojant mokyklos chore gimė beprotiška idėja tapti kompozitoriumi. Ūkį išmaniusiam tėvui tokia sūnaus perspektyva nepatiko.  Todėl Algimantas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Tačiau meilė muzikai buvo stipresnė ir studentas žengė laipteliu žemyn – Vilniuje, Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume Antano Račiūno, Jurgio Gaižausko klasėse pradėjo mokytis teorijos ir kompozicijos. Jau konservatorijoje (dabar – LMTA) profesorius Eduardas Balsys leido skleistis jaunuolio prigimtiniams potraukiams.

Kūrė įvairiems instrumentams klasikinę muziką, išmoko valdyti simfoninio ir pučiamųjų instrumentų partitūras, lengvosios muzikos orkestrą. Tačiau bendradarbiaudamas su poetais Jonu Strielkūnu, Stasiu Žlibinu, Jonu Lapašinsku, Vytautu Blože, Algimantu Baltakiu, Dalia Teišerskyte ir daugeliu kitų A. V. Raudonikis pasišventė dainai. Tėviškės atminimas  ir jos žmonės tikriausiai suformavo ir pagrindines kūrybos potėmes: meilę žmogui, moteriai, Tėvynei ir jos dainai. Tai gerai matyti, girdėti visame kompozitoriaus kraityje. Per 700 kūrinių, iš jų per 500 dainų! „Melodistas nuo Dievo...“ – sakė jo kolega kompozitorius Algimantas Bražinskas.

Meilė Tėvynei – tai „Tėvynė“, „Kur balti keliai“, „Vilniaus andante“, „Tėvynė mano“ ir daugybė kitų. Meilė žmogui – tai „Motinos rauda“, „Tau, mama“, „Man brangiausia esi“, „Klouno daina“, „To man atleisk“ ir galybė kitų. Tai nepakartojamas „Švelnumas“, skirtas seniai jau Amžinybėje Jo laukiančiai mylimai žmonai Aldonai… Ne viena ašara ištrykšdavo salėje nuo 1977-ųjų ją atliekant Virgilijui Noreikai. Melodijos liedavosi iš ryškiausių operos dainininkų ir estrados žvaigždžių lūpų.

Daug dirbęs su meno mėgėjų kolektyvais, buvęs respublikinių dainų švenčių, studentų, moksleivių, sportininkų, karinių orkestrų švenčių konsultantas, konkursų žiuri nariu, puikiai žinojo visuomenės poreikius ir galimybes, stengėsi visiems talkinti.

 „Politinėje pokario sistemoje kūryba buvo palaikoma. Nesijaučiu prisitaikėlis. Radęs savo kūrybos kryptį, siekiau kurti muziką, kurią žmonės pamėgtų. Daina reikalinga kiekvienam. Esu laimingas, kad toji kryptis suteikė kuriamai muzikai labai plačią klausytojų auditoriją. O atliekama, žmonių lūpose skambanti daina palaikė mano dvasios kūrybingumą“, – cituoju A. V. Raudonikį. Didžiausias džiaugsmas – autoriniai koncertai, – jų Lietuvoje įvyko per 400. Jie baigdavosi solistų ir salės palydimomis dainomis „Mylimos akys“,  „Krantų gėlė“, „Dar širdyje ne sutema“, „Laukiu tavęs ateinant“ (vadinama „Raudona rožė“…) ir kitomis…

A. V. Raudonikis buvo apdovanotas įvairiomis premijomis, kūrybinių konkursų laureato vardais, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Joniškio meno mokyklai suteiktas Jo vardas, čia pradėtas vyksta Algimanto Raudonikio jaunųjų dainininkų konkursas. Nufilmuoti Jo autoriniai koncertai, dokumentinis filmas „Žiemgalos dainius“ ir monografija.

Skaitome Jo mintis: „Meno žmones blogai veikia visuomenėje įsitvirtinę paradoksai. Įsivešėjo „jaunystės kultas“. Anapilin išeina menininkai dažnai tyliai, nepagerbti. Ar žino kūrybinės sąjungos kaip gyvena buvę scenos meistrai, kūrėjai?… Atsivėrė neregėtos žaizdos, apsinuogino žmonės. Matau, kad dar neišmokome būti laisvi. ..“ – kalbėjo A. V. Raudonikis. Deja, jis buvo teisus.

Tylos minute ir prof. Antano Kiverio atlikta mylimiausia A. V. Raudonikio daina „Kur balti keliai“ Amžinybėn iškeliavusį kompozitorių pagerbė per šimtą auditorijoje susirinkusių Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto klausytojų. Šnabždesiu iš lūpų į lūpas keliavo žinia apie žemiškąją kelionę baigusį Lietuvos kompozitorių. Nesigirdėjo viešo Kultūros ministerijos atsisveikinimo balso, LRT dėmesio, nors turi sukaupusi turtingą jo kūrybos, susitikimų fondą.

O pasauly dainos aidėjo,

Sukos dienos valso ritmu.. –žodžius dainai užrašė Jonas Strielkūnas.

Mūsų dainius Amžinybėn išėjo… Jį pagerbė tūkstančiai žmonių, kurių lūpose Jo vardas dar skambės, kaip ir daina, dėl kurios Jis gyveno.