2 klasės mokinės Aminos Abdulgašumovos piešinys. 2023 m. Autorės archyvo nuotr.

Inesa Jančioraitė Tichomirova, pradinių klasių mokytoja ekspertė, Vilniaus „Spindulio“ progimnazija, www.voruta.lt

Labai dažnai išgirstame, kad mokytojo profesija nepopuliari, nesiryžtame skatinti savo artimųjų ar draugų rinktis šios profesijos. Vienus išgąsdina neribotos darbo valandos, kitus tėvelių priekaištai, nevaldomas mokinių elgesys ar kartais ne laiku ištartas reiklus kolegų, o gal administracijos žodis.

O ar yra tokia profesija, kuri nereikalautų atsakomybės, kantrybės, nerimo ir jaudulio? Manau nėra. Galbūt kitos profesijos skiriasi tuo, kad jas įgydami mes renkamės, svarstome galimybes tobulėti, uždirbti ar išgarsėti …, o mokytojais dažniausiai mes gimstame.

Dar būdama penkerių metų, darželyje įkurdavau mokyklėlę, kurioje skaitydavau pasakas savo grupės vaikams, mokiau juos rašyti, pabardavau jei neklausydavo, organizuodavau jiems pasirodymus… Juokinga visa tai prisiminti, bet jau tada žinojau, kad užaugus būsiu mokytoja. Ir dabar prabėgus 26 darbo metams, drąsiai galiu teigti ,,esu ten, kur ir turiu būti“.

Atsimenu ir savo pirmąsias pamokas, kurias pravedžiau savo pirmosios mokytojos Onutės klasėje, buvo labai nedrąsu, bet įgyta pirma patirtis ir praktika mane pastūmėjo žengti žingsnį į priekį. Prisiminimai mane nukelia ir į Šalčininkų rajone esančią ,,Aistuvos“ gimnaziją. Ten prabėgo daugiau nei dvidešimt mano darbo metų. Ten pasitiko mane pirmieji pirmokai, tobulėti mane skatino nuostabi mokyklos direktorė Aušra,  ten įvyko ir pirmieji pašnekesiai su mokiniais ir jų tėveliais. Buvo nedrąsu, jie augo, o su jais augau, mokiausi, tobulėjau ir aš.

Mokykla man kaip antrieji namai. Kiekvieną rytą čia susirenka būsimi gydytojai, verslininkai, pardavėjai, policininkai ir dar nežinantys kuo bus užaugę mano mokiniai. Jie visada atviri, linksmi, padūkę ir jiems labai svarbus yra dėmesys, palaikymas, rūpestis ir supratimas. Mokykloje gera, nes čia malonūs kolegos, padėjėjai ir visada skubantys į pagalbą mūsų vadovai.

Aš dar nepavargau ir aš dar laukiu kiekvienos rugsėjo 1-osios, kada galėsiu sugrįžti į ten, kur antri mano namai.

Tad gerbkime mokytojus, apkabinkime juos, nes jie kiek galėdami padeda jūsų vaikams.