Habil. dr. Ingė Lukšaitė

2025 m. kovo 11 d. mirė Sigitas Kregždė, gerbiamas ir mylimas buvusio Edukologijos universiteto profesorius. Kilęs iš kultūringos, darbščios  Biržų krašto giminės, jau kelis šimtmečius dovanojančios Lietuvai  aktyvius valstybės statytojus, ištikimus protėvių evangelikų reformatų tikėjimui.

Agronomas, finansininkas Petras Kregždė buvo Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio reformos viceministras, I Seimo parlamentaras;  mokytojas Kostas – II ir III seimo parlamentaras; Jokūbas  – evangelikų reformatų išeivijoje žurnalo „Mūsų sparnai“ redaktorius, knygų Lietuvos reformatų raštija (1978) ir  Reformacija Lietuvoje (1980) autorius; Kostas Kregždė – (slapyvardis Piršlys) Vabalninko krašto partizanų Vytenio būrio vadas;  radio inžinierius Algis Kregždė – po 1991 m. sausio 13 d. vienas iš tų, kurie sovietų kariuomenei užgrobus Lietuvos radiją organizavo  alternatyvų radiocentrą.

Sigitas Kregždė 25 metus su pertrauka buvo Lietuvos pedagoginio instituto psichologijos katedros vedėjas, 19 metų jos profesorius, išugdęs ne vieną mokytojų, visuomenės veikėjų kartą. Buvo vienas Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos kūrėjų, nuo jos susikūrimo (1992 m.) 12 metų jos pirmininkas, o nuo 2004 iki mirties jos garbės pirmininkas. Šiai visuomeninei organizacijai jis skyrė savo širdį, intelektą, laiką ir jėgas. Į draugijos veiklą jis žvelgė, kaip į vieną iš būdų padėti lietuviams ir Lietuvai įsisąmoninti savo lygiavertiškumą, o į Reformaciją, sukūrusią jo paties protėvių  tikėjimą, kaip į tokio sąmonėjimo etapą.

Tą savo kultūros, tautos lygiavertiškumo siekį  jis pats ir įvardino, būdamas įžvalgiu visuomenės psichologu, ir veikė, kad šis siekis būtų įgyvendintas. Jis buvo įsitikinęs, kad istorija esanti mokytoja tiems, kurie nori mokytis. Deja, mūsų dar laukia kelias ilgas savo lygiavertiškumui įsisąmoninti, nes vergiškumas tebėra gyvas.  Profesorius buvo mums visiems pakantumo, gebėjimo tolerantiškai pažvelgti ir į priešiškus veiksmus pavyzdys. O tų priešiškų požiūrių, išankstinių neigiamų nusiteikimų pasitaikė ir pasitaiko gana dažnai.  Jis mokė mus visus kantrybės einant sunkiu keliu. Profesorius palaikė įvairias draugijos iniciatyvas, net ir tas, kurios skambėjo kaip svajonės. Profesorius buvo mums ištikimybės pavyzdys. Žinojome, kad visą gyvenimą nuo aspirantūros Kyjive laikų (1954-1957) jis draugavo su iškiliu ukrainiečių kalbininku Anatolijumi Nepokupnu (1932-2006), tyrusiu baltų ir šiaurės slavų kalbų ryšius. S. Kregždės iniciatyva A. Nepokupnas parašė straipsnį apie Martyną Mažvydą.  Tai buvo kūrybiška labai kuklių bendraminčių mokslininkų draugystė.

Tebūnie lengva jam Lietuvos žemė ir šviesus atminimas telydi.