Oskaras Milašius

Petras MAKSIMAVIČIUS, e-ausra.pl

„Aušroje“ rašiau apie iškilų Lietuvos diplomatą, Vasario 16-osios Akto signatarą Petrą Klimą ir jo idėją visas Lietuvos etnografines sritis sujungti į vieną valstybinį organizmą. Norėtųsi šį pasakojimą pratęsti ir priminti daugiau faktų apie tą sudėtingą, bet labai svarbų Lietuvos valstybingumo atkūrimui laikotarpį bei jo istorinių vertinimų. Vienaip ar kitaip – neišvengiamai tai palietė taip pat mūsų kraštą.

Pasibaigus I pasauliniam karui Europoje kardinaliai pasikeitė geopolitinė padėtis. Tai leido ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui kitų valstybių iškelti nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Lietuvos pavyzdys rodo, jog tai nebuvo lengvas uždavinys. Nepakako vien oficialiai paskelbti nepriklausomybę ir kurti valstybines struktūras, užtikrinti viešąją tvarką, rūpintis ūkio klausimais. Prieš tai reikėjo ginti savo teritoriją ir pasiekti tarptautinį valstybės pripažinimą.

Šiandien skaitant istorikų darbus apie tą laikmetį norisi pasakyti, kad to meto Lietuvos politikai, savanoriai, poetai ir… eiliniai lietuviai pasiekė tai, ko beveik nebuvo įmanoma tada pasiekti. Norint suprasti, kodėl tuomet pavyko atkurti valstybę ir pasiekti jos tarptautinį pripažinimą, reikėtų įsigilinti į atskirų ano meto lyderių biografijas, analizuoti jų veiklos motyvus ir aplinkybes, kurios sąlygojo vienų ar kitų sprendimų priėmimą.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Visi mokykloje girdėjome apie 1919 m. Paryžiuje surengtą vadinamąją Taikos konferenciją, kurioje I pasaulinį karą laimėjusios valstybės nustatinėjo naują tvarką Europoje. Lietuva į konferenciją nebuvo pakviesta. Nepaisant to, ji išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kur jie turėjo ginti Lietuvos interesus, tiesiogiai Taikos konferencijoje nedalyvaudami. Lietuvos reikalai buvo sprendžiami Baltijos reikalų komisijoje, kurioje buvo Lenkijos reikalų pakomisė. Glaustai apibendrinant, Lietuvos delegacija siekė nepriklausomybės pripažinimo ir visų etninių teritorijų sujungimo į atkuriamą valstybę. Lietuvos klausimas Paryžiuje buvo komplikuotas dėl neaiškios Rusijos perspektyvos ir atgimstančios Lenkijos vaidmens stabdant bolševizmo veržimąsi į Vakarus. Todėl didžiosios Europos valstybės, ypač Prancūzija, siekė stiprinti Lenkijos vaidmenį regione, o tai savaime reiškė bėdas Lietuvai. Taigi kyla klausimas, kaip tokioje sudėtingoje situacijoje, kai Lietuvos delegacijai net nebuvo leista oficialiai dalyvauti Taikos konferencijoje, pavyko pasiekti bent dalį užsibrėžtų tikslų, tarp jų patį svarbiausią – Lietuvos valstybės pripažinimą? Buvo kelios priežastys. Viena jų, kurią ir noriu aptarti, tai ta, kad Lietuvos vyriausybė, formuodama delegacijos į Paryžių sudėtį, panaudojo kelis savo turimus kozirius. Jų buvo daugiau, bet aš paminėsiu tik vieną. Lietuvos delegacijoje atsidūrė žydų kilmės teisininkas Simonas Rozenbaumas bei nuolat Paryžiuje gyvenantis Oskaras Milašius.

Apie S. Rozenbaumą šį kartą plačiau nerašysiu. Pacituosiu tik P. Klimo žodžius: „Delegacijos narys Rosenbaumas taip pat spaudė, kaip jis sakydavosi, Paryžiaus „mygtukus“. Jis visur surasdavo savo viengenčių, kuriems išrodinėjo „negryną lenkų sąžinę“, Vilnių okupavus.“ Kitaip sakant, S. Rozenbaumas greit užmezgė ryšius su itin įtakingais žydų kilmės ar jiems prijaučiančiais politikais Europoje ir didžiąją darbo Lietuvos labui dalį atliko veikdamas užkulisiuose. Pavyzdžiui, aštrėjant Lenkijos ir Lietuvos kariniam konfliktui jis energingai įrodinėjo, kad Lietuvos etninėse žemėse ir ypač Vilniuje gyvenantys žydai vienareikšmiai pasisako už Lietuvos nepriklausomybę ir nerimauja dėl to meto Lenkijos veiksmų tose teritorijose bei elgesio žydų atžvilgiu.

Kitas asmuo, kurio vaidmuo ginant Lietuvos interesus tuo metu buvo neįkainojamas, tai Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz). Šį asmenį ir norėčiau plačiau pristatyti. O. Milašius – labai įdomi asmenybė. Jis diplomatas, poetas, kalbų tyrinėtojas, mistikas. Jeigu ką domins O. Milašiaus pranašystės, raginu susipažinti su Sigito Birgelio portale punskas.pl 2013 m. publikuotu straipsniu „Mistikas ar visų laikų pranašas?“. Ten rasite daug įdomių žinių apie Milašiaus vizijas ir išsipildžiusias pranašystes, kuriose buvo minimas ir Seinų vardas. Aš pristatysiu šią asmenybę kitame kontekste, kuomet ji įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo klausimo sprendimą ir 1919–1920 m. padėjo Lietuvos delegacijai Paryžiuje pasiekti jos pagrindinį tikslą.

Kas gi buvo O. Milašius? Gimė 1877 m. Mogiliovo gubernijoje (dabartinė Baltarusija). Augo lenkiškoje terpėje, šeimoje kalbėjo lenkiškai, kartais vokiškai, bet asmenybei subrendus save laikė lietuviu istorinio ir geografinio paveldėjimo prasme. Oskaro tėvas Vladislovas gimė Vilniuje. Parsivežė iš Lenkijos ir vedė žydaitę Rozaliją Rozental. Istoriografijoje pažymima, kad Oskaro tėvas jau vaikystėje įskiepijo sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei. 1889 m. tėvai vienuolikmetį Oskarą išvežė mokytis į Paryžių. Ten jis baigė licėjų, mokėsi Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose.

1916 m., per I pasaulinį karą, Milašius dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos tarnyboje, ten raštu ir žodžiu versdavo korespondenciją, gaunamą iš visos Europos, nes mokėjo daug Europos kalbų. Ten taip pat susidraugavo su prancūzų diplomatais. Vėliau tai leido atverti kitiems lietuvių diplomatams duris svarbiausiose Prancūzijos institucijose.

Sugrįžkime į 1919 m. Kas ir kada suvedė Milašių ir Lietuvos delegaciją, atvykusią į Taikos konferenciją Paryžiuje? Atsitiktinumas? „Vieną gražią dieną pamačiau pasirodant mano kabinete lietuvį (kun. Adomą Vilimą – aut.), atėjusį mane pakviesti tiesiogiai padirbėti kraštui. Priėmiau redaktoriaus vietą Lietuvos delegacijoj prie Taikos konferencijos: praėjus metams, aš buvau paskirtas Lietuvos ministru Paryžiuje“, – prisiminė O. Milašius. Apsispręsti priimti tokį pasiūlymą Milašiui, matyt, padėjo taip pat tuo metu Lietuvių informacijos biure Šveicarijoje dirbęs kun. Vincas Bartuška, kuris atsiuntė laišką, raginantį prisijungti prie Lietuvos atkūrimo darbo. Istoriografijoje pabrėžiama, kad tuo metu O. Milašius pajuto tarsi pareigą padėti savo gimtajam kraštui, kurį dar prisiminė iš vaikystės.

O. Milašius skaitė, bet lietuviškai viešai nekalbėjo, tačiau puikiai kalbėjo prancūziškai ir dar keliomis kalbomis. Paryžiuje labiau buvo žinomas kaip poetas, tačiau turėjo nemažai ryšių su to meto Prancūzijos inteligentija, politikais, valstybės pareigūnais. Matyt, todėl Lietuvos delegacijos narys P. Klimas, sužinojęs, kad prie jų delegacijos prisijungs O. Milašius, ištarė istorinę frazę: „Oskaras Milašius mums tikra Dievo dovana.“

Jo kandidatūra buvo pasirinkta būtent dėl puikaus prancūzų bei kitų kalbų mokėjimo ir gerų santykių su prancūzų pareigūnais. Juk tuo metu Lietuva, nedidelė šalis, kurios beveik niekas nežinojo, buvo slegiama įvairių problemų. Nuo 1918 iki 1938 metų visus Lietuvos diplomatinės atstovybės Prancūzijoje dokumentus, notas rašė O. Milašius. Teigiama, jog Prancūzijos pareigūnai negalėdavo atsistebėti, kad šios mažos, nežinomos šalies diplomatinės notos surašytos tobula prancūzų kalba. Milašius dalyvaudavo konferencijose ir delegacijų susitikimuose, Tautų Sąjungos forume, kur žodžiu ir raštu kėlė ir gynė jaunos valstybės interesus, kovojo dėl jos teisių ir sienų.

Ypač sunkų politinį, diplomatinį darbą jaunajai valstybei teko atlikti Lenkijos atžvilgiu. Todėl Lietuvos bajorų palikuonių balsas buvo itin reikalingas ir reikšmingas. Milašius Paryžiuje, o grafas Tiškevičius Londone stengėsi atremti Lenkijos diplomatijos keliamas pretenzijas Lietuvai. Įrodinėjo, kad Lietuva turi savo inteligentiją, valstybės tarnautojus, kurie pajėgūs organizuoti valstybės savarankišką gyvenimą.

O. Milašius atkakliai siekė, kad Prancūzija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę de facto ir de jure. Baigusi darbą 1919-ųjų gruodį, Lietuvos delegacija prie Taikos konferencijos Paryžiuje išsiskirstė. Likę neišspręsti reikalai buvo patikėti O. Milašiui. Jis tapo Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Pirmųjų jo darbo mėnesių korespondencija įspūdinga tiek kiekiu, tiek adresatų įvairove. Atstovo pareigas Prancūzijoje Milašius ėjo iki 1925 m. Jo darbo prioritetai nesikeitė. Tai buvo tarptautinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas, susitarimas su Lenkija dėl sienų, Lietuvos narystė Tautų Sąjungoje, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Ne viską pavyko išspręsti. Ypač daug darbo teko atlikti 1920 m. rudenį, kai Seinuose, Berznyke ir gretimose apylinkėse vyko lenkų ir lietuvių ginkluoti susirėmimai. O. Milašius, siekdamas sustabdyti karinius veiksmus, įteikė ne vieną griežtą notą Tautų Sąjungai ir Santarvės vyriausybėms. Vilniaus klausimas Milašiui buvo pats skaudžiausias, asmeninis. Prancūzijos valdžios argumentai dėl Vilniaus tautinės sudėties buvo nuolatos linksniuojami. Tačiau Milašius stengėsi apeiti siauras etnines pozicijas ir įrodinėjo Lietuvos geopolitinę svarbą ir vaidmenį Rytų Europoje. Pasak jo, Lietuva gali būti visavertė ir patikima valstybė tik su Vilniumi. Tai Milašius rašė savo notose, kartojo pokalbiuose Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje. Tai buvusi nuosekli pozicija, kurią Milašius jau buvo išsakęs 1918 m. prancūzų žurnale „L‘Affranchi“. Straipsnyje, pavadintame „Lietuva“, jis aptarė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. 1918 m. pavasarį jau nebematė galimybių suderinti Lietuvos ir Lenkijos interesus, todėl pasisakė už dviejų savarankiškų valstybių modelį ir ragino Lenkiją gerbti Lietuvos apsisprendimą. Taigi nors jo lietuviškasis apsisprendimas buvo sudėtingas, jis rinkosi ne istorinės LDK, bet atviros, modernios Lietuvos valstybės modelį. „Kadangi Lietuva nuo XIII a. buvo mano senelių tiesioginė tėvynė, kadangi mano tėvai gyveno iš lietuvių, o ne lenkų, kaimiečių darbo, kadangi Lietuva buvo silpnesnė ir pagaliau – sprendžiamoji priežastis – kadangi tik nepriklausoma Lietuva, įsikūrusi Vilniuje, tegali visu platumu apginti tų reikalus – tų, kuriuos, rodosi, istoriškas fatališkumas jungia su Lenkija, – aš nutariu ginti lietuvių reikalus“, – apie savo apsisprendimą sakė O. Milašius. Kitą kartą yra pasakęs: „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, […] bet tikėjausi būti naudingesnis pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi.“ Nepavykus išspręsti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimo, O. Milašius pasitraukė iš vadovo pareigų.

1925–1938 m. jis ėjo Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjo pareigas. Šalia diplomatinio darbo, kūrė poeziją, susitikinėjo su Paryžiaus visuomene, pasakodavo apie Lietuvą ir jos kultūrą, lietuviškas dainas ir pasakas vertė į prancūzų kalbą, įrodinėjo lietuvių kalbos archajiškumą.

Milašius vengė būti pirmojo plano asmeniu, stengėsi neviršyti įgaliojimų ir pirmenybę pristatyti Lietuvos vyriausybės poziciją palikdavo iš Kauno atvykusiems diplomatams. Tačiau puikiai mokėdamas prancūzų kalbą sugebėdavo lietuvių diplomatų mintis padaryti tikslias ir veiksmingas. Kaip minėjau, iš jo rankų išėjo beveik visos tarptautinėms institucijoms rašytos svarbiausios notos, deklaracijos, memorandumai. Kita vertus, esant būtinybei, tvirtai ir aiškiai išsakydavo savo poziciją derybų metu ar tarptautinėse konferencijose.

O. Milašius mirė 1939 m. Fontenblo miestelyje netoli Paryžiaus. Per poeto ir Lietuvos diplomato laidotuves P. Klimas pasakė, kad O. Milašius buvo „tobulas lietuvis ir puikus prancūzas“.

Nuotraukos ir citatos iš:

Kašelionienė N. Milašius. XX amžiaus literatūra (www.šaltiniai.info).

Klimas P. Iš mano atsiminimų. Boston, 1979.

Milinienė A. Oskaras Milašius. Po lietuvišku kryžium. 2016 (Vakarų ekspresas).

Skrupskelytė V. Oskaras Milašius, pirmasis Lietuvos atstovas Prancūzijoje. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Nr. 20. Vilnius, 2017

„Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, bet…“