„Gracijos“ cirko trupė

Alvidas JANCEVIČIUS, žurnalistas, cirko istorikas, Vilnius, www.voruta.lt

„Voruta“ jau nemažai rašė apie lietuviškojo cirko ištakas, pirmuosius kolektyvus. Kalbėdami apie cirko meną, dažniausiai pabrėžiame jo spalvingumą, šventiškumą, na, dar daugelį pasirodymų lydinčią riziką. Šį kartą – keletas faktų iš Lietuvos cirko istorijos, kai būta tikrai nemažai nelaimių. Tik jos artistus daugiausiai lydėdavo ne manieže, o kasdienybėje.

1880 m. rugpjūčio 22 d. italo Gajetano Činizelio (Gaetano Ciniselli) cirke Vilniaus Lukiškių aikštėje vyko pantomimos „Epizodas iš italų plėšikų gyvenimo“ repeticija. Vienas pakviestų dalyvauti spektaklyje policininkų per neatsargumą iššovė tuščiu užtaisu repeticijai vadovavusiam klounui į veidą. Veidas smarkiai apdegė bei nukentėjo dešinioji artisto akis. Pirmąją medicinos pagalbą suteikė atsitiktinai pro šalį ėjęs gydytojas Štrausas. Vis dėlto, vargšui artistui su akimi vėliau teko atsisveikinti…

Įdomų cirko gyvenimo epizodą 1903 m. birželio 10-osios numeryje aprašė laikraštis „Vilenskij vestnik“. Neries upėje, greta Žvėryno, maudėsi pasaulinio garso stipruolis, nepralenkiamas prancūziškųjų imtynių pasaulio čempionas Aleksandras Abergas. Nemokėdamas plaukti, jis nutarė perskrosti upę ir, žinoma, ėmė skęsti. Gerai, kad netoliese buvo kiti atletai ir baletmeisteris A. Nižinskis (legendinio baleto šokėjo Vaclavo Nižinskio tėvas), kuris ir išgelbėjo vargšą čempioną…

1914 m. vasario mėnesio pradžioje Šiauliuose gastroliavo Viljamo Trucio (William Truzzi) cirkas. Vasario 5-ąją vaidinimo metu vienas artistas mėgino pakartoti garsųjį Vilhelmo Telio triuką – perdurti iš lanko paleista strėle obuolį ant asistento galvos. Deja, triukas nepavyko, o strėlė įsmigo artistui į galvą. Kaip pažymėjo spauda, publikai tai paliko slegiantį įspūdį.
1926 m. rugpjūčio pradžioje Radviliškyje, socialdemokratų klube, tris dienas gastroliavo Rygos Solomonskio cirkas „Cirkas – Varjete“, kuris, pasak „Šiaulių naujienų“, visas dienas buvo gausiai lankomas ir paliko gražiausius įspūdžius. Deja, anksčiau Rokiškyje liepos 8 d. šią trupę ištiko baisi nelaimė. Pasaulinio garso stipruolis Reo atsigulė ant aštrių dalgių ir, pradėjus skaldyti jam ant krūtinės uždėtą šešių pūdų akmenį, artisto ranka netikėtai paslydo, o vienas dalgis įsmigo stipruolio nugaron. Reo nugabentas į Panevėžio, o iš ten į Rygos ligoninę, kur mirė.

1927 m. spalio pabaigoje Zarasuose keturias dienas gastroliavo klouno Koko vadovaujama grupė, su nemenku pasisekimu čia besilankiusi prieš pusantrų metų. Šį kartą sėkmė buvo menkesnė, o spalio 31 d. pats Koko, besižarstydamas verdančiu virtuvu, nusiplikino sau veidą ir pateko ligoninėn.

1928 m. rugpjūčio 11-ąją Kauno Vytauto kalno scenoje nusižudė fakyras. Išėjęs į sceną jis sušuko „Gana gyventi“ ir dūrė sau į krūtinę durklu.

1929 m. rugpjūčio pradžioje pakaunės gyventojas Henrikas Cichanavičius norėjo pasigėrėti gastroliuojančio cirko arkliais. Administracijos pasiprašęs, nešė jiems vandens. Beeidamas užsižiopsojo. Ir tada vienas tigras, iškišęs iš narvo koją, jį prisitraukė ir pradėjo draskyti. Cirko tarnautojai nelaimėlį išgelbėjo. Vis dėlto tigras spėjo Cichanavičiui padaryti keturiolika žaizdų.

1930 m. liepos 5 d. Žemaičių Kalvarijos atlaiduose gausią publiką stebino jaunas vyrukas Adolfas Berkinakas iš Mažeikių. Jis rodė įvairias „štukas“ su gyvatėmis. Viena gyvatė, kuri, turbūt, nenorėjo pripažinti „karaliaus“, įkirto jam ir „gyvačių karalius“ atsidūrė Telšių ligoninėje.

1938 m. rugpjūčio 24 d. Panevėžyje gastroliavusio cirko „Aušra“ artistas, nepralenktas tarpukario Lietuvos stipruolis Jonas Ramanauskas nuėjo į Nevėžį maudytis. Radęs skautų prieplaukoje trampliną, pamėgino nuo jo šokti į vandenį. Bet gylis ten buvo tik pusantro metro. J. Ramanauskas atsimušė į dugną ir sunkiai susižalojo į dugne buvusius akmenis galvą. Suteikus medicinos pagalbą ir susiuvus galvos žaizdas, artistas nors vargingai, bet dirbo manieže.

1936 m. spalio 25 d. į Žiežmarius atvyko cirkas „Roma“. Ūkininkas Brandzevičius pagailėjo pinigų bilietui ir žiūrėjo programą pro skylutę iš lauko pusės. Kaip rašė laikraštis „10 centų“, vienas cirko tarnautojas „išbėgo iš būdos, sudavė Bandzevičiui per veidą ir išdūrė vieną akį. Nors ūkininkui buvo suteikta medicinos pagalba, Bandzevičius dabar liks amžinai su viena akimi.“

Laikraštis, be kita ko, pažymėjo, kad tai esą nebe pirmas toks įvykis Lietuvoje. „Mūsų cirkai pasižymi dideliu chuliganizmu. Vienoj vietoj ūkininkas buvo priluptas botagu. Kitur cirko direktorius peršovė panelę. Dar kitur cirkas paleido šunis, kurie išvaikė visą miestelio publiką.“

„10 centų“ nemelavo. Paminėtoji panelė buvo apšaudyta 1936 m. spalio mėnesį Viekšnių miestelyje. Atvykęs gastrolių „Pabaltijo“ cirkas apsistojo netoli kino teatro, o būriai vietos vaikų prie užtvarų džiaugėsi galėdami pro plyšius išvysti nematytus gyvūnus. Apie dešimtą valandą vakaro susirinko tokia minia, jog vienas cirko direktorių įširdęs išsitraukė pistoletą ir ėmė šaudyti. Tuo metu iš kino ėjo žmonės ir, pasak laikraščio, „viena kulipka pataikė p. Kudaitei į koją“. Miestelyje kilo panika, žmonės pradėjo į visas puses bėgioti. Tačiau įsikišo policija ir neatsargiam direktoriui surašė protokolą. Kitos dienos rytą cirkas iš Viekšnių iškraustytas.

1933 m. rugpjūčio 27 d. Šiauliuose vaikas mėgino slapta įlįsti į cirką. Tačiau liūtas iš narvo kojomis jį sučiupo ir perplėšė skruostą ir krūtinę. Negana to, tas pats liūtas perdrėskė koją ir pačiam savininkui.

1937 m. rugpjūčio mėnesį Rokiškio miesto aikštėje keturioms dienoms apsistojo cirkas „Roma“. „Lietuvos aido“ recenzento nuomone, kai kurie programos numeriai buvę išpildomi gerai ir gyvai. Artistai gerai kalbą lietuviškai. Tik su armonikos pritarimu Biržinio dainuojami kupletai vietomis buvę per ciniški ir neleistinais išsireiškimais nudrėbti. „Nereikia pamiršti, kad cirko žiūrėti ateina daug kuklių žmonių, jaunų mergaičių ir mokinių, tad tokiems juokams ne vieta“, – reziumavo autorius.

Paskutinę šio cirko programos dieną vienas jaunas akrobatas, vaikštinėjęs ištempta viela, nulipęs žemėn priėjo prie antros vietos bilietą turėjusio žiūrovo ir, visiems matant, skėlė stiprų antausį. Mat, jam, viela vaikščiojant, pasirodę, kad tas žmogelis trukdęs aukštai laipioti. Žiūrovai labai pasipiktino tokiu akiplėšišku „artisto“ elgesiu. Po programos policija surašė protokolą.

1936 m. spalio mėnesį Švėkšnoje lankėsi cirkas „Aušra“. Išvykdami iš miestelio jo vadovai sumanė pajuokauti – paleido porą šunų, kurie užpuolė pažiopsoti susirinkusius miestelio gyventojus. Šunys sukėlė tikrą paniką ir žmonės pradėjo klykdami bėgioti ir slapstytis. Policija cirko vadovams surašė protokolą.

Nuo neatmenamų laikų Linkuvoje liepos viduryje švenčiami Škaplierinės atlaidai. 1938 m. į juos atvyko ir gastroliuojantis cirkas-žvėrynas „Aušra“. Prieš pasirodymą žvėrių tramdytojas Pr. Talmanas repetavo su penkiais dresuotais tig­rais. Varant juos iš narvų į areną, vienas visu ūgiu liuoktelėjo per dviejų metrų geležinę užtvarą ir išbėgo į gatvę. Visame miestelyje kilo panika, daugumas prekybininkų netgi uždarė krautuves, o gatvėse veik visai buvo sustabdytas judėjimas, nes gyventojai išsislapstė. Dresuotojui su žvėryno savininku Pr. Gudausku po didelio vargo pavyko pavojingąjį artistą uždaryti į malūno tvartą, o vėliau įvaryti į narvą ir nugabenti atgal į cirką.

Tų pačių metų spalio 10-osios naktį „Aušros“ cirko savininkas P. Gudauskas miegojo žvėryne. Staiga pasigirdo visų žvėrių baisus kaukimas. Pabudęs savininkas netoliese pamatė iš laikino narvo išlindusį liūtą. Griebęs geležinę lazdą, Gudauskas su liūtu susirėmė. Galiausiai po trumpos kovos liūtas atsisakė netoli kabėjusios arklienos ir buvo priverstas grįžti į savo narvą.

Po metų, 1939 m. spalio pabaigoje, Kaune iš „Aušros“ paspruko didelis aras ir, negalėdamas skristi, pradėjo vaikščioti gatvėmis. Gimnazijos mokiniams pavyko jį įvaryti į kiemą. Bevarant į malkinę, aras vienam mokiniui griebė už švarko ir suplėšė.

Deja, „Aušra“ su gyvūnais turėjo tikrai nemenkų bėdų. Nepraėjo visi šitie nesusipratimai nepastebėti. 1938 m. spalio 17-ąją Kauno III nuovados policija už žvėrių laikymą narvuose areštavo cirko ir žvėryno savininką Praną Gudauską ir uždarė daboklėn. Rytojaus dieną jis nusiųstas į IX fortą septynių parų bausmei atlikti.

Tokių pavyzdžių ano meto Lietuvoje būta ne vienas. 1938 m. birželio 3 d. numeryje „Lietuvos žinios“ aprašė įdomų reiškinį, pasikartojantį vos tik į Šiaulius atvyksta koks cirkas su įvairiais laukiniais žvėrimis. Naujoje turgavietėje ir artimose gatvėse žmonės negalį pravažiuoti geresniais arkliais. Šie imą prunkšti, stotis piestu, gulą ant žemės, bet nedrįstą važiuoti arčiau cirko. „Gubernijos“ alaus darykla, kuri šiaip jau į turgavietės rajono restoranus alų gabendavo arkliais, kelias dienas turėjo gabenti sunkvežimiu. Pasiteiravus arklių žinovų, paaiškėjo, kad gerieji veisliniai arkliai užuodžia dykumų žvėries – hienos – kvapą, kurio jie labai biją. Beje, ir šunys, kurių palaidos rujos valkiodavosi apie naują turgavietę, dabar nusidangeno į kitą miesto kraštą, matyt, taip pat užuosdami pavojingąją hieną.

Visais laikais aplink cirkus sukiodavosi ir įvairūs prisiplakėliai, mėginę prisidengti artistų, cirko darbuotojų vardais. „Lietuvos žinios“ aprašė vieną tokį – Antaną Jarulį. Jis, sutikęs pažįstamą, pasisiūlė už pusbonkį be bilieto įleisti į cirką. Pusbonkį vyrai išgėrė ir nuėjo prie cirko. Bet čia Janulis puolė norintį įeiti į cirką be bilieto, parsivertė ant žemės ir, iškraustęs kišenes, mėgino pabėgti. Tačiau policija sukčių suėmė.

1937 m. rugsėjo 18 d. „Lietuvos aido“ oficiozas išspausdino pranešimą apie tragišką „Karado“ cirko direktoriaus ir savininko, gerai visame Pabaltijyje žinomo oro akrobato Prano Černiausko žūtį. Rugsėjo 10-ąją, trūkus kilpai, Černiauskas nukrito ir sunkiai susižeidė, o po penkių dienų Kauno miesto ligoninėje mirė. Kaip rašoma cirko administracijos nekrologe, „Velionis paliko žmoną ir trijų metų sūnelį“.

Gana tipišką ano meto cirko gyvenimo situaciją vieno artisto pavyzdžiu 1934 m. rugpjūčio 7-ąją aprašė „Lietuvos žinių“ laikraštis: „Panevėžy dabar vieši cirkas „Aušra“. Cirkas kaip cirkas, bet tarp kitų numerių yra vienas tikrai žvėriškas: jaunas sveikas žmogus šoka pro aukštą ratą, prisagstytą peilių…

Rugpjūčio 2 d. vadinamas „„gladiatorius“ Mikas Žebrauskas rimtai susipjaustė sau rankas, nes tą dieną buvo turgus, buvo net keturi vaidinimai ir nelaimingam „gladia­toriui“ teko peršokti net keturis kartus pro peilius – žinoma, pavargo, betgi negalima nešokti, jei cirkui nuostolis, o žmonės sumokėję penkiasdešimt centų išsižioję žiūri ar nepersivers sau žmogelis pilvo už keletą litų kambariukui ir valgiui apmokėti. Kiti, ypatingai galiorka, net pačiupinėja ar peiliai tikri, ar aštrūs. O sakome, vergijos nebėr. Yra ne tik vergai, bet ir gladiatoriai sadizmui sužadinti. Šitokių sadistiškų ir kruvinų vaizdų ateina pasižiūrėti ne tik suaugę žmonės, bet atsiveda ir savo vaikus. Puikus jaunuomenės „auklėjimas“… Turime, lyg Romos cezarių laikais, gladiatorius, greit gal atsiras toreadorai.“

Rašinio autorius prisiminė ir prieš porą metų Lietuvoje vykusias čekoslovakų „Konrado“ cirko gastroles. Ten vienas artistas dėl supelijusios duonytės vartęsis ant dviračio kažkur palubėj, o netrukus nuvirtęs ir laimingai nukeliavęs pas Abraomą, bent tokiu būdu ištrūkdamas iš vergijos ir bent po mirties atgavęs žmogaus vardą ir vertę. Anais laikais visuomenėje buvę balsų, kodėl to numerio neuždraudžia arba neužtiesia tinklo, bet balsai liko balsais, o dviratininkas sprandą nusisuko belinksmindamas žiūrovus. Laikraščio žodžiais, toks likimas gali laukti ir „gladiatoriaus“ Žebrausko, bet nedidelis daiktas – iškris iš pilvo žarnos, atsiras kitas, kuris dėl duonos kąsnio lips ant peilių – tokia jau minios logika. Galima būtų dar pridurti, jog minimasis Mikas Žebrauskas, kaip dauguma ano meto cirko artistų, buvo įvaldęs įvairius žanrus – buvo tikrai šaunus laisvos vielos ekvilibristas bei žonglierius. „Lietuvos žinių“ nuomone, „už tai turėtų būti jam mokama tiek, kad galėtų iš savo meno gerai gyventi, o iš tikrųjų gyvena „gladiatorius“ kukliai, dviese vienam kambariuke, ir, matyt, biudžetą suveda tik šokdamas pro baisų ratą, rizikuodamas persiverti peiliu“.

Tačiau M. Žebrauskas dar kurį laiką gana sėkmingai darbavosi manieže ir mirė ne nuo cirko traumų, bet susirgęs kaulų tuberkulioze, liaudiškai vadinama džiova.

1935 m. rugsėjo pradžioje savo gastroles Panevėžyje baigė pirmasis profesio­nalus Lietuvos cirkas „Aušra“, užgimęs 1929 m. ir keliavo toliau. Netoli Berčiūnų prisivijęs kitas sunkvežimis užkabino cirko sunkvežimį ir įvertė į pakelės griovį. Nuo smūgio subyrėjo griūvančio automobilio variklis ir lengvai susižeidė keletas artistų. Tačiau tai nebuvo vienintelė „Aušros“ nelaimė kelyje. 1937 m. spalio 18 d. cirko automobilis netoli Joniškio pervažiavo apie šešiasdešimties metų amžiaus moterį ir sunkiai sužalojo jai galvą, o po keleto dienų „Aušrą“ nelaimė ištiko ir Šiauliuose. Artistas Steponavičius norėjo tigrą iš vieno narvo pervesti į kitą. Tigras netikėtai puolė Steponavičių, pradėjo draskyti jį dantimis ir letenomis. Kitiems artistams įniršusį žvėrį pavyko nuraminti. Tačiau sužeidimai buvo tokie dideli, jog Steponavičius tą pačią dieną mirė.

1939 m. rugpjūčio 19-ąją „Lietuvos žinios“ paskelbė skaudžią žinią: „Vakar apie 12 valandą ties Leliūnais (Utenos aps.) įvyko antra didelė sunkvežimio katastrofa. Prieš kelias dienas toje pačioje vietoje į griovį įvirto sunkvežimis su Darbo rūmų ruošta darbininkų ekskursija. Tada taip pat nemažai žmonių nukentėjo.

Šį kartą katastrofos aukomis tapo „Aušros“ cirko artistai, iš Zarasų vykę į rugpjūčio 20 d. Kaune rengiamus tradicinius Šv. Roko atlaidus. Jau buvo gautas leidimas, sutarta vieta. Cirko savininkas Pranas Gudauskas į nuosavą sunkvežimį pakrovė visą cirko mantą, o ant jos „sutūpė“ būrelis artistų. Pats šeimininkas sėdo prie automobilio vairo.

Gerai nepažindamas vingiuoto Kauno–Zarasų kelio, ties Leliūnais jis iš anksto nenumatė staigaus posūkio. Todėl įsibėgėjęs perkrautas sunkvežimis virto ant šono, prislėgdamas kėbule sėdėjusius žmones…

Netrukus pro nelaimės vietą važiavo autobusas, kurio keleiviai ėmėsi gelbėti nelaimėlius. Kai kurie sužeistieji prašė jų nejudinti, nes jie ir taip negalį iškęsti skausmo.

Avarijos vietoje žuvo cirko tarnautojas Boleslovas Ardulevičius. Nuo žaizdų Utenos apskrities ligoninėje netrukus mirė artistas Antanas Černiauskas. Dvylika žmonių leng­viau ar sunkiau susižeidė.“

„Aušros“ savininkas ir vairuotojas Pranas Gudauskas liko sveikut sveikutėlis. Dievo apvaizda pagelbėjo ir garsiam to meto Lietuvos kupletininkui Petrui Biržiniui. Jis pasiliko Zarasuose, bet per avariją į šipulius subyrėjo jo 600 Lt kainavusi armonika… Vėliau cirko sunkvežimį tikrinę specialistai nustatė, kad buvo netvarkingi stabdžiai ir per silpna viena lingė. Avarijos priežastimi laikytas ir per didelis greitis.

1941 m. liepą Kaune tragiškai nutrūko ir paties P. Gudausko gyvenimas. Jo pirmu žvilgsniu visai nepaslaptinga mirtis apsupta įvairių komentarų, nors aišku viena – užrašas ant paminklo Kauno cirko artistų kapinėse skelbia: „Žuvo tigro nasruose.“ Prasidėjus vokiečių okupacijai, cirko „Aušra“ šeimininkas laikė tigrus viename Kauno senamiesčio name pastatytuose narvuose. Anuomet trūko mėsos, tigrai badavo. P. Gudauskas, nematydamas kitos išeities, nuėjo į vokiečių komendantūrą. Vokiečiai sutiko pagelbėti, bet norėjo savo akimis pamatyti tuos tigrus. Cirko šeimininkas nusivedė karininkus prie jų narvo ir drąsiai įėjo pas savo augintinius, tačiau vienas išalkęs tigras jį puolė. Karininkai, tai pamatę, iššaudė visus keturkojus artistus, bet tai neišgelbėjo
P. Gudausko gyvybės.

Dejonės kelio dulkėse

Cirkas „Roma“ 1938 m. birželio 9–12 d. savo vaidinimus rodė Švėkšnoje. Birželio 13-osios rytą samdytu sunkvežimi Tg23 trupė iškeliavo į Tauragę. Kaip tuo metu buvo įprasta, ir šiame automobilyje ant įvairių cirko įrengimų glaudėsi keliolika artistų bei darbininkų. Kiek pavažiavus, sugedo automobilio vairas, sunkvežimis užkabino vieną vežimą, o kitą, pasibaidžius jį tempusiam arkliui, įvertė į griovį. Artistai vienas per kitą ėmė rėkti vairuotojui Povilui Čereškai, kad sustotų. Tačiau susijaudinęs vairuotojas dar labiau spustelėjo akseleratoriaus pedalą, kuris užsikirto… Sunkvežimis pradėjo lėkti, pasiekdamas net 50 km per valandą greitį.

Lenkiant kelyje pasitaikiusią duobę, mašina kryptelėjo. Artistai, manydami, kad sunkvežimis virsta, ėmė iš jo šokinėti ir čia pat susižaloję liko gulėti kelio dulkėse… Garsiam iliuzionistui J. Cechanavičiui sulaužyta kairioji ranka ir stipriai sužalotas veidas. Oro akrobatas P. Mickus susižeidė koją, kuri prieš metus tame pačiame cirke jau buvo lūžusi nepavykus triukui, šonus gerokai apsilamdė J. Cechanavičiaus asistentė Vapsaitė, stipruolis Nino, akrobatai Norvila, Siernikovas ir kiti. P. Čereškai automobilį pagaliau pavyko išlyginti ir sustabdyti. Juo sužeistieji buvo nuvežti pas gydytojus. Beje, tuo pačiu sunkvežimiu važiavęs „Romos“ cirko direktorius rietaviškis Remeikis iš kėbulo iššoko sėkmingai, netgi be įbrėžimų.

Tragedija prie Nemuno

1936 m. liepos 11 d. Alytaus miesto senosiose kapinėse atsirado trys nauji kauburėliai. Dzūkijos smėlis priglaudė klouną P. Petrusevičių (Friką), fakyrą A. Pilkauską (Ben Ali), stipruolį V. Jurgensą. Ketvirtąjį – darbininką K. Surininą – artimieji išsivežė laidoti kitur. Viena šiurpiausių to meto Lietuvoje autokatastrofų atėmė šauniems vyrams gyvybes. Deja, tarp žuvusiųjų buvo vienas garsiausių prieškario artistų Antanas Pilkauskas, savo rizikingais triukais scenoje atvirai niekindavęs mirtį, tačiau realiame gyvenime taip ir nesugebėjęs jos išvengti.

Fakyras A. Pilkauskas-Ben Ali buvo pirmasis Lietuvos artistas, beveik penkis mėnesius garsinęs Lietuvos vardą 1934 m. pasaulinėje Čikagos parodoje. Visą tą laiką jis gyveno Parodos komiteto skirtame viešbutyje su visišku išlaikymu. Lietuvos konsulatas Čikagoje, pažymėdamas A. Pilkausko nuopelnus atstovaujant Lietuvai, išreiškė padėką ir įteikė oficialų raštą. Be lietuvio, paviljone dirbo dar dvidešimt trys artistai, todėl jo pasirodymui buvo skiriama vidutiniškai vos trys minutės. Scenoje, papuoštoje lietuviška atributika, The Great Fakir Ben Ali virš galvos laikydavo keptuvę, asistentas į ją įdėdavo sviesto, įmušdavo kiaušinį, fakyras iš burnos pūsteldavo ugnies fakelą ir iškepdavo kiaušinienę. Publika taip pat galėdavo nuo degančio artisto liežuvio liepsnos prisidegti papirosą…

Pasibaigus parodai, Ben Ali išvyko gastrolių po Ameriką. Niujorko „Paramount“ teatre, „Metro-Goldvin-Meyer“ teatre Filadelfijoje, lietuvių namuose Niujorke, Brukline ir Čikagoje jis rodė visą savo programą – per skruostus perverdavo vielą, ant jos galų pakabindavo po kelis kilogramus sveriančius svarsčius ir juos siūbuodavo. Taip pat buvo prikalamas ant kryžiaus…

Pasirodymas Čikagos parodoje A. Pilkauską išgarsino. Vos grįžęs namo, jis sulaukė solidaus pasiūlymo mėnesį padirbėti Rygos „Solomonskio“ cirke bei pasirašyti penkių mėnesių kontraktą su Madrido cirku. Beje, 1927 m. jis buvo įkūręs cirką „Patrimpas“, kuris turėjo savo džiazo orkestrą, po vaidinimų rengdavo šokius. Tačiau A. Pilkauskui išvykus į Ameriką 1933 m. cirkas baigė gyvavimą. Vėliau A. Pilkauskas pateko į Pabaltijo cirką, kur rodė ne tik įvairius triukus (beje, Kaune vieno pasirodymo metu smarkiai apdegė ir kurį laiką negalėjo vaidinti), bet ir ritosi su aukštesniu nei dviejų metrų ūgio cirko ruduoju lokiu. Po A. Pilkausko mirties šis numeris iš programos išnyko.

Sėkmingai dirbęs Kauno žemės ūkio parodoje, „Pabaltijo“ cirkas kraustėsi į Alytų, kur liepos 9-ąją turėjo pradėti gastroles. Dalis artistų ir gyvūnai iškeliavo anksčiau. Paskutiniuoju reisu ant mašinos kėbule sukrautų stiebų, brezento, likusio rekvizito važiavo dvidešimt trys artistai ir tarnautojai. Cirko savininkas rygietis Adolfas Azis ir dalininkas joniškietis Pranas Končius, kaip ir visi kiti cirko žmonės, prie panašių kelionių buvo pripratę.

Sunkvežimiams per tuo metu Alytaus miesto viduryje buvusį medinį tiltą važiuoti neleista, nes jis buvo laikomas nesaugiu ir labai dažnai remontuojamas. Todėl cirko automobilis vyko aplink, per Kaniūkų tiltą. Anuomet kelias iki tilto ėjo senuoju akmenimis grįstu keliu, kuris dabar, važiuojant iš Alytaus Daugų link, tik pervažiavus tiltą, yra dešinėje pusėje. Ir čia, prie pat tilto, pasibaidė aplenkiamo ūkininko vežimo arkliai. Vairuotojas Pranas Valančius bandė išvengti nelaimės, bet, kaip spėjama, sugedęs automobilio vairas, o gal ir stabdžiai nebuvę tvarkingi. Todėl automobilis, išlaužęs keturis pylimo apsauginius stulpelius, didele jėga nuo šešių metrų aukščio ir aštuoniasdešimt penkių laipsnių statumo šlaito nudardėjo žemyn. Niekas iš važiavusiųjų nespėjo iššokti. Aidėjo cirkui nebūdingos aimanos… Devyniolika žmonių sužeisti. Keturi žuvo…

Tragiškos katastrofos tyrimas užtruko gana ilgai – beveik dvejus metus. Alytaus apskrities viršininkas Pabaltijo cirko savininką A. Azį nubaudė 3 000 Lt bauda arba trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme už tai, kad, gabenant cirko įrenginius, įsakęs vairuotojui perkrauti sunkvežimį, dėl šios priežasties ir įvykusi katastrofa. Pagaliau 1938 m. gegužės 30 d. Kauno apygardos teismas turėjo pradėti nagrinėti šią bylą. Sprendžiant iš spaudos aprašymų, kaltinimai pateikti vairuotojui Pranui Valančiui, Adolfui Aziui ir jo žmonai. Tačiau vėliau taip ir nepavyko rasti informacijos apie kokį nors byloje paskelbtą nuosprendį.

O gyvenimas tęsėsi toliau, kaip toje Algimanto Raudonikio dainoje – klega, juokiasi cirko kupolas, žmonių marga minia… Liepos 27-ąją „Pabaltijo“ cirkas apsistojo Marijampolės Laisvės aikštėje, kur kasdien rengė pasirodymus ir leido už atlyginimą pažiūrėti žvėrių…

Po daugelio metų, 1989 m. pavasarį, artistų palaikai buvo perkelti į Kauno Cirko brolių kapines.

Voruta, Nr. 10 (828), 2016 m. spalio 29 d., p. 7; Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 7.