Irena Andrukaitienė, Lietuvos Nepriklausomybė Akto signatarė, www.voruta.lt

Trisdešimt metų skiria mus nuo tos lemtingos Sausio 13 – osios, kai sovietinės agresijos akivaizdoje Lietuvos žmonės stojo ginti Laisvės. Tų dienų aidai tebėra gyvi. Jie sugrąžina į sudėtingas anų dienų situacijas, kurios, sprendžiant pagal dabar turimą informaciją, pasirodo, buvo žymiai pavojingesnės negu tada atrodė. Sausio 13 – osios bylos puslapiai bei kiti šaltiniai paaiškina anuometinių įvykių kontekstą.

Nepriklausomybės priešininkai valstybės perversmui rengėsi nuo pat Kovo 11 – osios. Tam ruošėsi ir Maskva, ir jos pagalbininkai – penktoji kolona, kurią sudarė LKP „ant TSKP platformos“ su savo įkurtomis organizacijomis: „Jedinstvo – Vienybė – Jednošč“,  „Lietuvos TSR piliečių komitetais“ ir jų sukurtomis „darbininkų draugovėmis“, „Lietuvos laisvųjų verslininkų asociacija“, „Lietuvos demokratinių jėgų kongresu“, „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetu.“

Naujai kuriamų valstybės pamatų griovimas vyko nuolat. Pirmiausia tai buvo politinis spaudimas – TSRS Prezidento M. Gorbačiovo ultimatumai Aukščiausiajai Tarybai dėl Kovo 11 – ąją dieną priimtų dokumentų atšaukimo ir Lietuvos TSR bei TSRS Konstitucijų galiojimo sugrąžinimo.

Politinį spaudimą Maskva stiprino ekonominėmis sankcijomis – blokada (1990 m. balandžio 18 – liepos 1 d.), o po jos Lietuvos ekonominės sanklodos destrukciją tęsė LKP (TSKP) inicijuota promaskvietiška „Lietuvos laisvųjų verslininkų asociacija“, kurios nariams resursų tiekimas ėjo tiesiogiai iš Maskvos.¹

Buvo kėsinamasi ir į Lietuvos Respublikos žemių vientisumą. LKP (TSKP) vadovaujami, aukštų TSKP pareigūnų instruktuojami Rytų Lietuvos autonomininkai 1990-1992 m. rengė suvažiavimą po suvažiavimo, kuriuose svarstė lenkų nacionalinio teritorinio darinio variantus su savo seimu, vėliava, himnu, universitetu, trimis valstybinėmis – lenkų, rusų ir lietuvių – kalbomis ir kitais valstybiniais požymiais.²

LKP (TSKP), pasitelkusi Lietuvoje dislokuotos okupacinės armijos kariškius, ginklu užiminėjo valstybinius objektus ar kitos paskirties pastatus ir taip plėtė savo „valdas.“ Vyko šliaužiantis perversmas. 1990 metų pabaigoje tapo akivaizdu, kad gali prasidėti karinės operacijos.

Gruodžio pabaigoje Vyriausybė svarstė kainų reformos būtinybę. Aukščiausioji Taryba, matydami bendrą situacijos grėsmingumą, gruodžio 29 d. priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad „neparengus ir nepriėmus gyventojų realių nuostolių kompensavimo sistemos, kainų reforma yra negalima.“³

Bet sausio 4 d. Vyriausybė, nepaisydama minėto nutarimo, kainas pakelia daugiau nei tris kartus. Sausio pradžioje kainų reguliavimas vyko ir Estijoje, ir Latvijoje, bet tų šalių situacija gerokai skyrėsi nuo mūsų. Esminis skirtumas – Latvija ir Estija kelyje į nepriklausomybę buvo numačiusios pereinamąjį laikotarpį, o Lietuva įgyvendinti nepriklausomybę pradėjo Kovo 11 – ąją, todėl sovietinės agresijos smaigalys ir buvo nukreiptas į mus.

Vyriausybės sprendimas dėl kainų dar nebuvo viešai paskelbtas, o „Lietuvos TSR piliečių komiteto“ prezidiumas, vadovaujamas LKP (TSKP) CK II sekretoriaus, tuometinio Aukščiausiosios Tarybos deputato V. Švedo, jau svarstė, kaip, pasinaudojus kainų pretekstu, nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. ⁴

Perversmo veiksmai sausio 8 dienos rytą prasidėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Jedinstvininkų surengtas „mitingas,“ kurio metu įtūžusi, šūkaliojanti ir besistumdanti minia akmenimis daužė langus, baigėsi niekuo. Nors persirengusių kariškių padedami maištininkai išlaužė centrines duris ir keletas riaušininkų, neatlaikę minios spaudimo, įpuolė į fojė, bet buvo matyti, kad jie patys išsigandę ir pasimetę. „Protestuotojai“ buvo sustabdyti, puolimas atlaikytas. Bet tai nereiškė, kad jie sustos.

Tokiame fone prasidėjo rytinis sausio 8 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Atmosfera buvo nervinga. Mes pirmą kartą susidūrėme su smurtaujančia minia. Vykstančių provokacijų fone keistai atrodė vicepremjero A. Brazausko bei kitų deputatų siūlymai kainų klausimo nesvarstyti, palaukti iš Maskvos sugrįžtant Premjerės.

Aukščiausioji Taryba apsisprendė kitaip. Vyriausybės nutarimas dėl maisto produktų kainų padidinimo buvo sustabdytas, kad perversmininkai netektų argumento tolesniam agresyvių veiksmų kurstymui. Apie sprendimo priėmimą žmonės buvo informuoti per radiją.

Deputatai chaotiškai reagavo į ką tik įvykusį išpuolį, reikalavo, kad pasiaiškintų Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas A. Skučas, kad būtų atsakyta į klausimą, kodėl rūmus iš išorės saugojo tik vorelė milicininkų, nors vidaus reiklų ministras M. Misiukonis buvo žadėjęs atsiųsti specialų milicijos dalinį. Vicepremjeras A. Brazauskas paaiškino, kad rūmai turi savo apsaugą, o „mes (t. y. Vyriausybė – I. A.) ūkvedžių vaidmens čia nevaidinsime.“⁵

Posėdžio metu pranešama, kad 16.00 val. LKP (TSKP) ir jedinstvininkai vėl organizuoja mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos ir žada mitinguoti kasdien, kol privers Parlamentą atsistatydinti. Dar viena nerami žinia – 16.30 val. į Vilnių atvyko per 100 karinių mašinų, o Šiauliuose nusileido 30 karinių lėktuvų. Akivaizdu – veikiama pagal scenarijų, kurio autoriai ne tik Lietuvoje. Nežinomybė ir įtampa dabar lydės nuolat.

Tą dieną buvo priimtas jau anksčiau svarstytas Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 95 straipsnio pakeitimas – kad Vyriausybės atstatydinimui pakaktų daugiau kaip pusės bendro deputatų skaičiaus balsų daugumos vietoje buvusių dviejų trečdalių balsų. Tai reiškė, kad pirmosios Vyriausybės valandos suskaičiuotos.

Iš Maskvos sugrįžusi K. Prunskienė sužino apie Aukščiausiosios Tarybos priimtus nutarimus ir, trumpai pasitarusi su Vyriausybės nariais, atsistatydina. Nuomonių skirtumai dėl valstybės raidos kelio tarp Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vadovų buvo prasidėję anksčiau ir tai trukdė sklandžiam darbui, bet po posėdžio liko kartėlis – ar viską teisingai padarėme. Vyriausybės krizė – tokiu sudėtingu metu. Ar pavyks išlaviruoti karinės grėsmės akivaizdoje?

Kitos sausio dienos buvo kupinos artėjančios agresijos ženklų – karinių sraigtasparnių skrydžiai virš Vilniaus, Pskovo desantininkų, TSRS KGB specialiosios grupės „Alfa“ atskraidinimas, aukštų sovietinės armijos kariškių atvykimas į Vilnių, suaktyvėjęs okupacinės kariuomenės siautėjimas. Sausio 11 d. nuo pat ryto beveik kas valandą ginklu užgrobiami svarbūs valstybiniai pastatai, aplink smurtas, sužeistieji; vėlai vakare užimama geležinkelio stotis, sustabdomas traukinių eismas, nežinomybėje lieka įstrigę tūkstančiai tranzitinių keleivių. Užgrobimai tęsiasi ir sausio 12 – osios naktį, aprimsta tik 5 valandą ryto užėmus Policijos akademiją. Aprimsta iki 22 valandos, kai iš Šiaurės miestelio Televizijos bokšto link pajudės karinės technikos kolona.

Tomis dienomis Aukščiausioji Taryba pasikeitė neatpažįstamai. Elegantišką interjerą  pakeitė barikados iš stalų, fotelių ir viso to, kas buvo po ranka. Vitražus uždengė smėlio maišai. Tvyrojo benzino kvapas – Molotovo kokteilių buteliai, užkimšti popieriaus gniužulėliais, buvo išdėlioti visur. Vakarais šviesų nedegdavo. Pastato viduje budėjo savanoriai, Krašto apsaugos departamento, rūmų apsaugos tarnybos vyrai, o Aukščiausiosios Tarybos prieigas gyvu žiedu buvo apjuosę žmonės iš visos Lietuvos.

Parlamentas tomis dienomis dirbo įprastinį darbą – buvo priiminėjami įstatymai, pristatomi nauji projektai, vyko svarstymas. Net ir tokiomis sąlygomis valstybės kūrimo darbas negalėjo sustoti. Atrodė, kad tuo metu priimti ar svarstyti įstatymai šalia dalykinio turinio turi ir tų dienų antspaudą – emocinį krūvį.

Posėdžiai dažnai buvo pertraukiami – pranešama informacija apie okupacinės kariuomenės manevrus, apie padėtį kituose miestuose, apie atvykstantį karinį okupacinių jėgų papildymą, apie žmonių nuotaikas. Reaguojant į nuolat besikeičiančią situaciją, buvo priimami ir politiniai dokumentai – kreipimaisi, pareiškimai, deklaracijos – mūsų pastangos pažadinti Vakarų pasaulio širdis ir protą.

Sausio 10 d. Aukščiausioji Taryba gauna dar vieną TSRS Prezidento M. Gorbačiovo ultimatumą nedelsiant atstatyti TSRS ir LTSR Konstitucijų galiojimą Lietuvoje. Sužinome, kad Maskvos televizija žinių laidoje „Laikas“ pranešta apie vyriausybės krizę Lietuvoje ir net pasiūlytos kandidatūros į premjero postą – LKP (TSKP) CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius arba tos pačios partijos CK antrasis sekretorius, TSKP CK narys V. Švedas.

Tą pačią dieną A. Šimėnas paskiriamas Premjeru, patvirtinama dalis ministrų. Vyriausybę bus skubama formuoti ir toliau, kad kuo greičiau turėtume pilnai veikiantį Ministrų kabinetą. Niekas nemanė, kad Vyriausybę sausio 13 – osios naktį ištiks dar viena krizė ir karinio puolimo akivaizdoje teks viską pradėti iš naujo.

Žinodami, kad Aukščiausioji Taryba, kaip svarbiausioji valstybės institucija, gali būti puolama ginklu, tam ruošėmės – svarstėme nutarimo projektą dėl deputatų veiklos ypatingomis sąlygomis, nes išlaikyti nepertraukiamą Parlamento darbą tokioje ekstremalioje situacijoje reiškė viena – Valstybės gyvybę.

Sausio 11 – oji buvo nepaprastai sunki. Vos ne kas valandą sužinodavome apie vis naujus užgrobtus objektus, apie užpuolimus ir neteisėtą, smurtinį jaunuolių ėmimą į svetimos valstybės kariuomenę. Slėgė tai, kad kenčia žmonės, o mes galėjome priešpastatyti šiai brutaliai jėgai tik savo pilietinį nepaklusnumą ir pasiryžimą nesitraukti.

Tomis dienomis įvairiais politiniais dokumentais kreipėmės į demokratinių valstybių vadovus ir vyriausybes, į Europos parlamento Prezidentą, į Europos bendrijos valstybes nares ir jų sąjungininkes, į TSRS respublikų Aukščiausiąsias Tarybas. Skaitai dabar tuos tekstus ir jauti anų dienų situacijos padiktuotus žodžius, sakinius, net girdi intonacijas – skausmingą šalies šauksmą beveik visiškoje pasaulio tyloje.

Sausio 11 – ąją parengiamas Aukščiausiosios Tarybos atsakymas į išvakarėse gautą TSRS Prezidento M. Gorbačiovo ultimatumą. Atsakymas buvo tvirtas ir aiškus: „Aukščiausioji Taryba pareiškia, kad ji neturi nei teisės, nei rinkėjų mandato atsisakyti Lietuvos respublikos suvereniteto. <…> Nepaisant TSRS vykdomos agresijos, padėtis Lietuvoje yra kontroliuojama, didžioji dauguma jos gyventojų remia Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę.“⁶

Perversmininkų „Lietuvos demokratinių jėgų kongresas atsiunčia Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui ir Ministrui Pirmininkui A. Šimėnui ultimatumą. Jame reikalaujama iki sausio 11 d. 15 val. atkurti sovietinių konstitucijų galiojimą Lietuvoje arba grasinama įkurti „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetą“, kuris visą valdžią paims į savo rankas. LKP (TSKP) CK būstinėje (dabartiniai Vyriausybės rūmai) 15 val. prasidėjusioje perversmininkų spaudos konferencijoje LKP (TSKP) CK narys J. Jermalavičius praneša apie to komiteto įkūrimą. Jis anoniminis, žurnalistams neįvardinamas nė vienas komiteto narys.⁷

Aukščiausioji Taryba reaguoja nedelsiant – priimamas Pareiškimas, kuriuo Lietuvos žmonės informuojami, kad, jeigu apsišaukėliškas, Lietuvos visuomenei nežinomų jėgų vardu sudarytas komitetas su svetimos kariuomenės pagalba užgrobtų valdžią Lietuvos Respublikoje, tai „bet kuri marionetinė prosovietinė valdžia Lietuvoje ir visi jos sprendimai būtų visiškai neteisėti ir niekam neprivalomi.“⁸

Po Spaudos rūmų užgrobimo į Aukščiausiąją Tarybą atskubėjusi moteris, neatsigavusi nuo ką tik patirto streso, verkdama pasakojo apie sovietinės kariuomenės ginkluotą siautėjimą  įsiveržus į rūmų patalpas, apie šūvius, apie sužeistus, apie vieną galbūt žuvusį. Tai buvo pirmos žinios apie Spaudos rūmų šturmą. Sukrėsti klausėmės liudijimo iš karo veiksmų zonos. Pritemdytoje ir pritilusioje fojė – savanoriai, Krašto apsaugos departamento vyrai, jo generalinis direktorius A. Butkevičius, deputatai.

 Netrukus rūmų fojė skambėjo savanorių priesaika. Rikiuotėje – įvairaus amžiaus vyrai. Daugiausia jauni. Civiliais drabužiais. Kas su megztiniu, kas su striuke, kas su paltu. Visai nekareiviškai atrodantys. Ir nerimo šešėlis veiduose. Bet kokia jėga alsavo priesaikos žodžiai. Jie žinojo, ką pasirinko. Nes tai buvo ir mūsų, Aukščiausiosios Tarybos deputatų, pasirinkimas.

 Stiprus emocinis akcentas sausio 11 – osios dienos vakariniame posėdyje buvo Lenkų frakcijos vardu deputatės V. Suboč perskaitytas pareiškimas – kreipimasis į savo tautiečius, į visus Lietuvos žmones. Jame prašoma susitelkimo, išminties ir ramybės. „Ieškokime to, kas mus jungia ir jungs – jėgos diktato nepripažinimas, bendri laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės siekiai.“ Jo politinis svoris promaskvietiškos komunistų partijos vykdomo valstybės perversmo kontekste buvo reikšmingas, nes Pareiškime kaip vertybė įvardinamas nepriklausomybės siekis. Tos pačios nepriklausomybės, už kurią, deja, nei pati V. Suboč, nei kiti penki Lenkų frakcijos nariai, išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą Rytų Lietuvos rajonuose, nebalsavo 1990 m. kovo 11 – ąją.

Sausio 12 d. naktį ginklu užimamas Krašto apsaugos departamentas, yra sužeistų. Šturmuotas VRM ypatingosios paskirties būrys, pagrobti ginklai. Dienos metu blokuojamos transporto magistralės, komunikacijos, ryšiai. Geležinkelis tebėra sustabdytas. Karinė technika važinėja Vilniaus gatvėmis. Iš Kaliningrado į Vilnių perkelti 400 sovietinės armijos kariškių.

Vakariniame sausio 12 – osios dienos posėdyje priimame nutarimą „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti.“ Jame TSRS karinius veiksmus prieš Lietuvą vertiname kaip karinę agresiją ir nustatome, kad vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbių objektų užpuolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui. Privalome garantuoti įstatyminį teisėtumą realios grėsmės atveju.

Vidaus reikalų ministras M. Misiukonis informuoja apie naktį įvykusį Ypatingosios paskirties būrio būstinės užgrobimą ir išdavystę – apie 30 būrio narių su vadu B. Makutinovičiumi perėjo į TSRS pusę. Prie perversmininkų daugiau neprisidėjo niekas – tai buvo vieninteliai išdavikai.

Su mumis šios dienos posėdžiuose RTFSR Aukščiausiosios Tarybos, Leningrado miesto Tarybos deputatai – rusų tautos solidarumo ženklas. Jautri deputato M. Molostvovo kalba baigiama žodžiais „Už mūsų ir jūsų laisvę.“

V. Landsbergis praneša, kad JAV Kongresas nutraukė diskusijas dėl Persų įlankos ir pradėjo svarstyti padėties Lietuvoje klausimą. Ir dar viena gera žinia – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Federacijos Tarybos deputatų grupė (B. Oleinikas, L. Ter – Petrosianas, N. Dementejus ir V. Fotejevas) atvyksta į Vilnių išsiaiškinti situacijos. Atsiranda viltis, kad kariniai veiksmai neprasidės aukštiems asmenims esant Vilniuje. Tada nežinojome, kad traukinys bus sustabdytas Minske ir delegacijai bus pasiūlyta ten sulaukti ryto.

Šios dienos posėdis baigėsi vėlai vakare tokiais V. Landsbergio žodžiais: „Ryt nedirbame. Ilsimės. Iki rytojaus arba pirmadienio.“ Ilsėtis neteko, nes rytojus su patrankų šūvių griaudėjimu užgriuvo vos pasibaigus šiai dienai.

2021 m. sausio 29 d.

Literatūra:

[1. Iš Sausio 13 – osios bylos (I). Valstybės perversmo organizatoriai www.bernardinai.lt>2011-01-07-is-sausio-13-osios-bylos. Prieiga per internetą, žiūrėta 2020 12 28]

[2. Neprikausomybės atkūrimas 1990-1991 m. www.valstybingumas.lt>saltiniu-apzvalga>Puslapiai Prieiga per internetą, žiūrėta 2020 12 27]

[3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 2 d., Valstybinis leidybos centras, Vilnius, 1991, p. 348]

[4 Iš Sausio 13 – osios bylos (I). Valstybės perversmo organizatoriai. www.bernardinai.lt>2011-01-07-is-sausio-13-osios-bylos. Prieiga per internetą, žiūrėta 2020 12 28]

[5. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 8 d. rytinio posėdžio (Nr. 82) stenograma. Stenogramos ir garso įrašai. www.valstybingumas.lt>Svetainė-4076>4100]

[6. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. T. 2, p. 506-507]

[7. Europos žmogaus teisių teismas. Byla Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą. Sprendimas, p. 9, 2008 m. vasario 19 d., Strasbūras. www.cininas.lt>wp>content>uploads>2015/06>KU]

[8. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. T. 2, p. 508]

[9.Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 11 d. vakarinio posėdžio (Nr. 89) stenograma. Stenogramos ir garso įrašai. www.valstybingumas.lt>Svetainė-4076>4100]