Vatikano radijo redakcijoje. Pirmas iš kairės – vedėjas kun. V. Kazlaukas. Avikilų muziejaus nuotraukos

Irena PETRAITIENĖ, www.voruta.lt

Sukanka 100 metų, kai 1919 m. rugsėjo 5 d. Avikilų k., Liudvinavo vls. Marijampolės aps., gimė monsinjoras profesorius teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, ilgametis (1950-1988) Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovas. Pirmasis atkurto VDU kapelionas, dėstytojas, ,,Vaiko tėviškės namų“  bendrijos steigėjas.

,,Kalbėkit drąsiai, šaukit kaip begalit!“

  Emigravęs  iš Lietuvos tik prieš metus įšventintas kunigas Vytautas Kazlauskas Insbruko universitete toliau gilino teologijos, sociologijos ir pedagogikos žinias. Po metų, sužinojęs, kad lietuviams sudarytos sąlygos studijuoti Romoje, naktį su kun. V. Dielininkaičiu perėjo Italijos sieną. Atvykęs į Romą, studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete.   Konsultuodamasis su pirmuoju  nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministru prel. Mykolu Krupavičiumi, vokiečių kalba rašė disertaciją „Lietuviškoji agrarinė reforma 1922 metais ir jos vertinimas pagal bažnytinį ir socialinį mokymą“.

Vatikano radijo lietuviškų laidų  vyr.redaktorius kun. dr. V. Kazlauskas. Avikilų muziejaus nuotraukos

1950 metų pavasarį, kai teol. dr.kun. V. Kazlauskas  gyveno  mintimi kuo greičiau emigruotiį JAV, atvyko trys Lietuvos ganytojai. Susitikimas Romoje  su buvusiais profesoriais  vyskupais Vincentu Padolskiu, Pranciškumi Būčiu  ir Vincentu  Brizgiu aukštyn kojom apvertė visus jo planus. Kodėl? Kaip tik  1950 m. Šveicarijos žurnale „Anima”, vokiečių leidinyje, italų spaudoje buvo paskelbtas popiežiui Pijui XII skirtas garsus Lietuvos partizanų laiškas, kurį į Romą atvežė Juozas Lukša- Daumantas. Jame be kita ko buvo pažymėta:,, Mes prašome lietuvišką radijo valandėlę padažninti ir pagyvinti. Tegul ji duoda daugiau žinių apie mūsų kančias. Argi mes, aukodamiesi už savo šventą tikėjimą, nesame to verti? Juk mūsų 100000 žmonių nukankinti arba Sibiro katorgoje laukia mirties daugiausia tik todėl, kad neišniekino savo Tėvų Žemės tikėjimo ir neišdavinėjo savo tautiečių.“

  Ar galėjo kun. Vytautas, vyskupų kalbinamas imtis Vatikano radijo lietuviškų programų vedėjo pareigų, nesutikti? Juolab, kai bendraminčiai ir bendramoksliai kovojo Lietuvos miškuose. Brolis Vincas 1948-aisiais žuvo Sibiro platybėse, Tauro apygardos kapelionas kun. Justinas Lelešius-Grafas, su kuriuo gyveno viename kambaryje besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje, taip pat paaukojo gyvybę vardan Lietuvos laisvės. Todėl ganytojų prašymą, pasakojo mons. Kazlauskas, laikė šventu įpareigojimu. Kurį reikia vykdyti visomis išgalėmis – kiek leido techninės galimybės ir ano meto situacija. Reikėtų kelti kitą retorinį klausimą, kaip Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijai, jam vadovaujant, vis dėlto pavyko pralaužti sovietų informacinę blokadą apie tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje.

,,Laikykitės tokios linijos, kaip ligi šiol…“

 „Mes čia būrys lietuvių keliamės kiekvieną naktį pirmą valandą išklausyti Vatikano radiją. Po Jūsų Laudatur Jesus Christus ilgai meldžiamės,“- taip iš Sibiro gilumos rašė vienas tremtinys. Ir tai rodė, kad pasirinkta  linija teisinga. „Svarbiausia  buvo griauti komunistinės ideologijos pagrindus, komunistinį pasaulio, žmogaus ir bendruomenės suvokimą, -dėstė mons. Kazlauskas.- Kur kitur, jei ne krikščioniškoje moralėje atrandame harmoniją ir grožį, kuris pajėgtų puoselėti ateities viltis komunistinę priespaudą kenčiančiose gyventojų širdyse.“ Kokias kliūtis teko įveikti, siekiant šio tikslo?

Italijos lietuvių draugijos posėdis, pirmas iš dešinės sekretorius kun. dr. V. Kazlauskas. Avikilų muziejaus nuotraukos

Jau prieš II Vatikano Susirinkimą KGB aktyviai ėmė vykdyti specialias kontržvalgybos operacijas prieš Vatikaną, išeivijos dvasininkus. Sovietų pareigūnus erzino laidos apie religijos laisvės suvaržymus Lietuvoje. Maskvos žvilgsnis nukrypo į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto, į Vatikano radijo lietuviškas programas. Kun. dr. V. Kazlausko to meto pozicija atsispindi vysk. V. Brizgiui rašytame laiške:: „13 metų rengdamas radijo programas, jų tikslą ir prasmę išnešiojau giliai širdyje, permąstydavau maldoje, kurią kasdien paaukoju Dievui šv. Mišių aukoje. Troškimas įvykdyti Dievo valią ir kuo nors patarnauti persekiojamai lietuvių tautai, nuolatinė Dievo pagalba man davė jėgų ištverti sunkiausius momentus. Tikiu, kad tokioje pat dvasioje ir ateityje nugalėsiu pasitaikančias kliūtis…“

Maskva siekė, kad Vatikano radijo laidos į Lietuvą būtų nutrauktos arba jose būtų kalbama tik religijos temomis. 1967 m. kovo mėnesį į Romą atvyko Lietuvos dvasininkų delegacija bei latvių vysk. Vaivods.  Misijos tikslas pasiekti, kad lietuviškos radijo programos nesikištų į politiką, transliuotų  vien religinės tematikos laidas. „Kalbėjom tris kartus atvirai, bičiuliškai,- pasakojo monsinjoras. – Nė vienas jų manęs asmeniškai nelaikė savo priešu. Kalbantis su visais drauge apie politiką, jie varžėsi, bet atskirai – buvo daug nuolaidesni. Vienas jų siūlė apsiriboti tik katekizmo klausimais, kitas aiškiai pasakė: jei netransliuosite žinių iš lietuvių gyvenimo, niekas Lietuvoje neklausys lietuviškų programų. Laikykitės tokios linijos, kaip ligi šiol…“

Vatikane, pirmas iš dešinės Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktorius. Avikilų muziejaus nuotraukos

  Bet apmaudu būdavo išgirsti kai kurių išeivių priekaištus, išreikštus beveik KGB agentų žodžiais: „Lietuvą jūs palikote prieš kelis dešimtmečius. Užsienio lietuvių ir tautos siekimai šiandien jau neturi nieko bendro. Lietuvai bus geriau, jei suprasite, kad dabartinė padėtis yra nepakeičiama, ir jei ieškosite bendros kalbos, dialogo, o gal ir bendradarbiavimo“. Tokioje atmosferoje, suprantama, gilėjo pesimistinės nuotaikos. Drąsą palaikė tiktai tikėjimas ir bendraminčių solidarumas. Kunigo Vytauto sielą ypač sušildė kraštiečio, iš tos pačios Liudvinavo parapijos kilusio vysk. V. Brizgio rašyti žodžiai: „Mielas Vytautai, esame kunigai tremtiniai laisvėje. Visame pasaulyje lietuviai labai gražiai vertina Tavo darbą Vatikano radijuje. Tau teko nelengvas darbas kasdien paruošti žodį tautai Tėvynėje. Ar kada susimąstei, kad joks kitas Lietuvos kunigas neturi šios pareigos ir tokios garbės. Mano sąlygomis ir man tai neprieinama. Atmink, kai pavargsti ir sėdi ruošti tarti žodį, Tau padės tęsti darbą Tėvynės ir pareigos šauksmas. Kol mane Dievas laikys šioje žemėje, Tavo darbui dėmesio negailėsiu…“

,,Laikas, kai dirbau Vatikano radijuje, man buvo prasmingiausias.“

 Visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje mons dr. V. Kazlauskas dalijo į du etapus: prieš „Kronikos“ gimimą ir po „Kronikos“ gimimo – ante Chronica nata ir post Chronica nata. Pasauliui jis siuntė pačias vertingiausias „Kronikos “ pateiktas žinutes iš Lietuvos: „Mes tada pajutome, kad visa užsienio žiniasklaida, skirta Lietuvai, įgavo kitą kryptį, – sakė mons. V. Kazlauskas. – „Kroniką“ yra skaitęs ir kardinolas Jozefas Ratcingeris, popiežius Benediktas XVI. Visus „Kronikos“ numerius gaudavo aukštieji Vatikano hierarchai. Tiesiogiai cituoti „LKB kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius būtų reiškę išprovokuoti labai griežtą Maskvos reakciją, esą Vatikano radijas kursto pogrindžio veiklą Lietuvoje. Dėl to buvo nuspręsta visai pogrindžio leidinių medžiagai duoti antraštę „Užsienio spauda apie Lietuvą“.  Tokiu būdu visa pogrindžio informacija pasiekdavo radijo klausytojus ir kartu klausytojai sužinodavo, kad toji informacija plačiai sklinda pasaulyje, tiek lietuvių, tiek nelietuvių spaudoje.

Pirmasis po emigracijos mons. V. Kazlausko atvykimas į Lietuvą 1989 vasario 22 d. Avikilų muziejaus nuotraukos

 ,,Vatikano radijo lietuviškos laidos buvo neįsivaizduojamai brangios“, – minėjime yra kalbėjęs ,, LKB Kronikos“  steigėjas ir vyr. redaktorius arkiv. S.Tamkevičius (paskirtas kardinolu). Jis prisiminė, kad kiekvienąkart šio radijo paskelbtos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ naujienos būdavusios tikros Velykos: tai reiškė, kad numeris laimingai pasiekė Vakarus. Vatikano radijas, pasak arkivyskupo, tada labai drąsino tikinčiuosius Lietuvoje. Pradėjus skelbti pranešimus apie persekiojamus žmonės, dar aktyviau imdavo siųsti „Kronikai“ medžiagą. Ko gero, niekada Vatikano radijo taip aktyviai neklausė, kaip einant „Kronikai“. „Mons. V. Kazlausko nuopelnai Lietuvai, jos Bažnyčiai labai dideli“, – sakė arkivyskupas Sigitas ir pabrėžė, koks, nepaisant Vatikane vyravusios Rytų politikos, svarbus buvo pasiryžimas transliuoti tiesos žodį, kad ir jaučiant spaudimą rengti laidas tik apie religiją. Arkivyskupas priminė, kad 1988 metais ne be KGB pastangų monsinjoras buvo priverstas palikti Vatikano radijo lietuviškų laidų redakciją. Apie tai liudija  ir tokia, archyve išlikusi informacija:

,,SSRS KGB PW „RT“ Valdybos 3 skyriaus viršininkui pulkininkui drg. V.S. Marejevui Maskva

Dėl „Vatikano radijo“ redakcijos

Suderinus su Centru, paskutiniaisiais dviem metais Komiteto 1-asis skyrius dalyvavo Lietuvos SSR KGB vykdomoje bendroje aktyvioje priemonėje pašalinant aršų antisovietiką prelatą V. Kazlauską iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. Siunčiant agentūrą į Vatikaną, taip pat per atvykstančius į Lietuvos SSR Romos kurijos atstovus popiežiui Jonui Pauliui II ir jo artimiausiai aplinkai buvo teikiama nuolatinė informacija apie eilinių tikinčiųjų ir Lietuvos katalikų dvasininkijos nepasitenkinimą laidų Lietuvai turiniu. Šiame darbe aktyviai dalyvavo ir 1-ojo skyriaus agentai. Bendromis Komiteto pastangomis prelatas V. Kazlauskas buvo atleistas iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų.“

„Dirbome, kiek jėgos leido, kad tik nenuviltume klausytojų. Laikas, kai dirbau Vatikano radijuje, man buvo prasmingiausias, – parvykęs į Lietuvą  kalbėjo monsinjoras. Nors turėjau pasiūlymų emigruoti į Ameriką, dėkoju Apvaizdai, kad mane paliko Romoje ir galėjau pasitarnauti Lietuvos ir Sibire atsidūrusiems žmonėms“.