Dr. Irena Smetonienė

www.regionunaujienos.lt

„Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės, nes laisvas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už kitus, gerbti kitų sprendimus ir riboti savivalę, nes neribota laisvė veda prie nelaisvės“, – teigia Vilniaus universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Irena Smetonienė.

Gerbiama profesore, pastaruoju metu apie bendrinę lietuvių kalbą galima išgirsti nevienareikšmišką nuomonę. Vieni teigia, kad tai kalbos aukso amžius, kiti – įžvelgia globalizacijos keliamas grėsmes. O ką Jūs manote apie dabartinę bendrinės lietuvių kalbos padėtį?

Šiuo atveju teisūs ir vieni, ir kiti – teisinėje plotmėje kalbos reglamentavimas sutvarkytas tikrai gerai (reikėtų tik vieno žingsnio – priimti naujos redakcijos kalbos įstatymą), lietuvių kalba vartojama visose valstybės gyvenimo srityse, tačiau tiek globalizacija, tiek savų žmonių mankurtizmas kasdien kelia vis naujų iššūkių. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo normalu, nes net Antikos laikais vieni manė, kad kalba yra Dievo dovana ir prie jos negalima kišti nagų, kiti – kad kalbą reikia kodifikuoti (šis terminas atsiranda būtent Antikoje), gryninti, tobulinti. Vienas iš graikų retorikos postulatų – oratorius turi kalbėti taisyklinga graikų kalba. Taigi, bėda ne nuomonių įvairovė, o kaip diskutuojama ir kaip tos mintys pateikiamos. Kalba yra gyva, ji kito, kinta ir kis, nepaisant, ar mes to norime, ar ne, bet patį kitimą reikia ne tik stebėti, jį reikia ir prižiūrėti. Kas atsitinka apleistame sode? Kaip sako žemaičiai, medžiai išbenkartėja ir veda laukinius vaisius. Jei paliksim kalbos srautą savieigai, ji irgi išbenkartės. Dabartinė mūsų kalbos padėtis nėra nei bloga, nei labai gera, ji išgyvena tam tikrą virsmą – kai kas, laikyta baisia kalbos klaida, pripažįstama ne klaida, normos laisvėja, tačiau niekas neįveda anarchijos. Trumpai tariant – kalba gyvena normalų gyvenimą, kuriame yra visokių spalvų ir atspalvių, o kalbos institucijos dirba savo darbą. Žinoma, vienose gyvenimo srityse kalbos padėtis vienokia, kitose kitokia, pavyzdžiui, mokslo kalba iš tiesų darosi anglų, ir tai daroma per prievartą – vertinami (net lituanistų!) tik užsienio kalba ir tik užsienyje spausdinami straipsniai, lietuviški esą vietinės reikšmės, suprastėjo žiniasklaidos kalba, tačiau bendras vaizdas nėra toks negatyvus.

Ką galite pasakyt apie kalbos prestižą? Nuo ko jis priklauso: nuo mūsų mentaliteto, kai manoma, kad ten kažkur viskas geriau, ar nuo įsitikinimo, kad mūsų kalba suteikia mažesnes galimybes, nei didelių tautų kalbos, ar esama kitų priežasčių? Kas ir kokių žingsnių turėtų imtis kalbos prestižui didinti?

Labai tiksliai pastebėjote – tik nuo mūsų pačių. Ar kalba mums vis dar vertybė? Jeigu taip, kam ta savinieka ir lietuviškos tapatybės, kuri be kalbos bus niekas, menkinimas? Vis dar sovietmetis galvoje? Iš tiesų taip atrodo, kai neoliberalai (nepainioti su sveikai mąstančiais kalbininkais!) šventai tebesilaiko „Internacionalo“ priesakų: „pasaulį seną išardysim iki pat pamatų“. O kas po to? Jie kurs naują bendrinę kalbą? Atrodo, kad taip, mat šita esanti negera todėl, kad ne jie kūrė. Ne veltui paminėjau lietuvišką mankurtizmą – visais būdais stengiamasi tiek jaunimui, tiek žurnalistams įkalti, kad visiškai nesvarbu, kaip tu kalbi, geriausia bus kalbėti ir rašyti bet kaip, tada tu būsi krūtas, atvirai meluojama, kad kitur kalba nėra reglamentuojama, taip pat atvirai kviečiama nepaisyti kalbos institucijų sprendimų. Liūdniausia, kad tokios idėjos šiuolaikiniam žmogui labai priimtinos. Net studentai, rašydami mokslo darbus, ieško, kur nukopijuoti ir net pažiūrėję, tinka tai ar ne, numoja ranka: „bus gerai“. Tokie, kuriems „bus gerai“, žinoma, net nepasivargina paieškoti, ar skleidžiamas melas tikras, kaip yra iš tiesų. Antraip n metų negyvuotų visiškai jokio pagrindo neturintis anekdotas apie vielabraukius ir spirdžius. Gražiai apie tai 15min. portale rašė Vaidas Jauniškis („Paminklai valstybinei kalbai“), siūlau visiems paskaityti.

Kai rengėme KALBOS konceptą, mane viltingai nuteikė Vilniaus universiteto studentų apklausa. Jie teigė, kad „kalba – tai tūkstančius metų brendęs, augęs, keitęsis protėvių palikimas, leidžiantis būti visaverčiu Lietuvos piliečiu. Tai leidžia atsakiusiesiems susieti save su tauta, valstybe ir net atkreipti dėmesį į tai, kad kalba yra tautos pagrindas ar didžiausias kiekvienos tautos turtas, vienijimo simbolis ir tikros valstybės požymis.“ […] „Labai svarbus ir kalbos kaip žmogaus vizitinės kortelės suvokimas: kalba yra kiekvieno žmogaus vizitinė kortelė, jeigu kalbėsime apie gimtąją kalbą. Iš šio sakinio galima matyti, kad palaipsniui ateina suvokimas, jog nuo to, kaip kalbi, priklauso ir požiūris į tave.“ (daugiau žr. I. Smetonienė, M. Smetona, K. Rutkovska, „Kalba, tauta. Valstybė“, 2019) Taigi, sava kalba vis dar turi prestižą, bet neoliberalus melas ir spaudimas didžiulis ir vargu ar tą patį išgirstume tirdami konceptą po 10 metų. Kad sėkla jau pasėta, aiškiai įrodo per Filologijos fakulteto bakalaurų diplomų teikimą pasakyta studento Priegliaus Žuklio kalba. Prestižo nenuleisi iš viršaus, todėl jokių receptų Kalbos komisijai negaliu išrašyti, ji žino, ką daro. Visada sakiau ir galiu pakartoti – kalbos prestižas ir vertybės pirmiausia skiepijamos šeimoje, tęsiamos mokykloje, aukštojoje mokykloje, po to žmogui sektini pavyzdžiai yra politikai, žiniasklaida, socialinės medijos. Bet pradžia yra šeima.

Tapo tradicija kalbėti apie įvairias politikas, tarp jų ir apie valstybinės kalbos politiką. Ko labiausiai šiandien joje pasigendate?

Kalbos politika ir jos dokumentai yra labai seniai Europoje žinomas reiškinys. Kai tik išsilaisvinome, to ėmėmės ir mes. Ir mes sukūrėme pirmas „Kalbos politikos gaires“, kurias patvirtino Seimas. Tai buvo didžiulis žingsnis, nes kalbos politika yra valstybės politikos dalis. Priimdama Gaires, valstybė įsipareigoja saugoti kalbą, remti kalbos tyrimus, atveria kelią jos tvarkybai. Naujausios Gairės parašytos tikrai sumaniai, negalėčiau nieko nei pridėti, nei atimti, tik palinkėti kalbos institucijoms pasiekti išsikeltus tikslus. Ateis nauja komisija, rašys naujas, atitinkančias jos kadencijos laiką ir poreikius. Tai nenutrūkstamas procesas.

Jūsų manymu, kokios priežastys lemia, kad iki šiol neatnaujinamas konstitucinis Valstybinės kalbos įstatymas, nors jis jau daugeliu atveju tarsi ir nebeatitinka laiko dvasios? O gal toks įstatymas nereikalingas? Kadangi pati dvi kadencijas dirbote Valstybinės kalbos komisijos pirmininke ir puikiai žinote virtuvę, kurioje kepami teisės aktai, su kokiais iššūkiais tada teko susidurti ir ar tie iššūkiai tebegyvuoja šiandien?

Jeigu jo atsisakytume apskritai, pasielgtume daugiau negu keistai. Štai Švedija 2009 metais priima kalbos įstatymą, o mes atsisakome!? Kad 1995 metų įstatymo redakcija nebeatitinka laiko dvasios, sakėme dar 2004 metais, todėl ir buvo sudaryta darbo grupė naujai redakcijai parengti. Darbo grupės, kurioje, beje, buvo net keturi teisininkai, parengta redakcija buvo tikrai labai gera. Česlovas Juršėnas, vadovavęs darbo grupei, prieš ją sukviesdamas bendram darbui, įpareigojo Kalbos komisiją parengti įstatymo koncepciją, o joje turėjo būti išsami Europos šalių kalbų reglamentavimo apžvalga. Štai tada ir pamatėme, kur ir kaip kalba reglamentuojama, o reglamentuojama ji visur, be išimties. Daugelį dalykų, atsiradusių naujoje įstatymo redakcijoje, buvome nusižiūrėję iš kitų šalių įstatymų. 2006 metais tai būtų buvęs puikus įstatymas (dabar jį reikėtų nuodugniai peržiūrėti ir vėl pritaikyti šių dienų gyvenimui), bet Seimas jį įkišo giliai giliai į stalčių ir tebelaiko iki šiol. Pasakysiu skaudžiai – tai nusikaltimas. Politikai, nepriimdami įstatymo, beje, daug prisidėjo prie to, kad taip iškilo neoliberalios idėjos, apie kurias sakiau anksčiau.

Turiu mesti akmenį ir į kalbos mylėtojų daržą. Jie buvo dar vienas stabdys įstatymo priėmimo procese. Nežinau kodėl, kokių jėgų veikiami jie matė įstatyme tai, ko nebuvo. Žiemą seminare iš vieno tokio kalbos mylėtojo išgirdome, kad įstatymas nebuvęs priimtas todėl, kad jame lenkams buvę leista vietovardžius užrašyti lenkiškai. Galiu atsakingai patvirtinti, kad tiek kalbos mylėtojų skleidžiama žinia, kad įstatyme buvę parašyta, jog pavardės gali būti rašomos nelietuviškai, tiek kad lenkai galį vietovardžius užrašyti lenkiškai, yra melas. Ir tuo melu jie apdorodavo Seimo narius po vieną atskirai. Daugelį kartų pavyko tai paneigti cituojant konkrečius įstatymo straipsnius, tačiau buvo taip garsiai rėkiama, kad Seimas, net iškėlęs šį klausimą, vėl įkišdavo įstatymą į stalčių. Ar jie bent supranta, kad savo veiksmais pila vandenį ant neoliberalų malūno? Niekaip nesuprantu, kaip galima mylėti kalbą ir kartu taip kenkti. Turbūt ir nesuprasiu.

Jūsų biografijoje yra ir ne vienos televizijos ir radijo laidos rengimas. Kuo naudingos kalbai skirtos laidos? Galbūt turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys kalbos populiarinimui?

Tuo metu tiek „Mūsų kalba“, tiek „Gerbkime žodį“ atliko savo vaidmenį, buvo tikra pagalba norminamajam darbui. Reitingai buvo didžiuliai, žmonės rašė, skambino, siūlė temas… Ir Aleksas Girdenis, ir Aldona Vederaitė, ir Karolis Dapkus buvo tautos herojai, net gatvėje žmonės klausdavo jų patarimo. Lietuvos radijas ir televizija tuomet tikrai atliko savo misiją. Žinoma, dabar reikėtų kitų formų, nes visuomenės jau kita, bet poreikis vis dar yra. Keletą metų dalyvavau Alytaus radijo projekte, kur žurnalistė klausdavo apie kokią nors klaidą, o aš trumpai atsakydavau. Sakė, kad tie trumpi paaiškinimai buvo labai populiarūs. Populiarinimui turėtų būti skirtas ypatingas dėmesys, nors tai ir labai nelengvas uždavinys, bet jis turėtų tapti pagrindiniu ginklu kovojant su melu ir destrukcija.

Apskritai, ar neatrodo, kad kalba visuomenės informavimo priemonėse vis labiau prastėja? O gal tai natūralus procesas, kurį galėtume apibūdinti fraze o tempora, o mores?

Kad prastėja, tai akivaizdu net ne kalbininkui. Šiuo atveju pakliuvome į uždarą ratą: iš mokyklos į universitetus ateina neraštingi, tokie pat neraštingi baigia universitetus, dirba žiniasklaidoje, o kad pateisintų savo neraštingumą, pasiremia neoliberialų teiginiais, kad svarbiausia yra laisvė, laisvė kalbėti bet kaip, juk viskas bus gerai, jus supras, koks skirtumas, kaip tu kalbi, mokiniai per apklausas sako, kad jie kalbą ir rašą kaip žurnalistai, ir… sukasi ratas. Čia vėl reikėtų grįžti prie mentaliteto ir šeimos vaidmens, bet nesinori kartoti…

Atsiranda vis daugiau siūlymų liberalizuoti kalbą ir ta linkme kai kurie žingsniai jau daromi. Jūs pati esate pasisakiusi dėl kai kurių daug diskusijų keliančių raidžių rašymą užsieniečių pavardėse ir varduose, tad kur turėtų būti kalbos liberalizavimo riba?

Nepavadinčiau to liberalizavimu. Visiškai natūralu, kad kalbos normos peržiūrimos, pritaikomos prie šiuolaikinės kalbos, nuodugniau ir naujais metodais tiriama vartosena. Jeigu pamatoma, kad taisymas neturi pagrindo, norma švelninama ar net keičiama. Šitą darbą dirbo mūsų mokytojai, dirbame mes, paliksime jo ir savo anūkams. Mūsų mokytojai paliko daug priesakų, kurių neturime teisės nei kraipyti, nei savaip aiškinti: Jonas Jablonskis norminant liepė remtis gyvąja kalba (tai yra šiandien vartojama), geriau palikti tarptautinį žodį negu rinktis prastą savo sugalvotą; Pranas Skardžius liepė diskutuoti apie normą, bet nesipriešinti, priimti sprendimą tik tuomet, kai viskas iki galo aišku ir t.t. Turim į ką lygiuotis, kuo sekti.

Dėl užsieniečių ir santuoką su užsieniečiais sudariusių asmenų pavardžių (ne vardų!) rašymo originaliai nuomonės nekeisiu – giminės pavardė yra šventa, jos kraipyti neturi teisės joks valdininkas. Originalus pavardės užrašymas jokios žalos kalbai nedaro (tą matome ir iš kitų šalių patirties). Tautinių bendrijų narių pavardžių užrašymas yra politinis sprendimas, ne kalbininkų reikalas. Diskusijos šiuo klausimu yra tuščios, keliančios susipriešinimą, jose daug melo (ir vėl kalbos mylėtojų!) ir labai naudingos mūsų oponentams bei nedraugiškiems kaimynams. Net moterų pavardžių priesagų numetimas nėra jokia revoliucija, o tik grįžimas prie baltiškų šaknų. Jokiu būdu savo dešimties metų sprendimų nelaikau liberaliais, tai logiški ir pamatuoti nutarimai. Laisvas žmogus laisvoje valstybėje turi teisę laisvai mąstyti, priimti sprendimus, tačiau, kaip rašoma mūsų pirmojoje monografijoje, „absoliučios laisvės nėra. Tai pabrėžiama ir šnekamosios kalbos pavyzdžiuose sisteminėje dalyje, ir įvairiuose šiuolaikiniuose tekstuose, laisvės ribas akcentuoja ir jaunimas.“ (K. Rutkovska, I. Smetonienė, M. Smetona, „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“, 2017) Tiesą sakant, kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės, nes laisvas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už kitus, gerbti kitų sprendimus ir riboti savivalę, nes neribota laisvė veda prie nelaisvės.

Esate bendraautorė knygų „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“ ir „Kalba. Tauta. Valstybė“. Knygos pristatyme rašoma: „Kiekvienas reiškinys, arba tiksliau jo pavadinimas (žodis), turi savo reikšmę, bet ar ji tikrai yra tokia, kokią mums paprastai pateikia žodynai? Ar pateiktoji reikšmė tikrai atskleidžia vaizdinį, kuris mums kyla ištarus vieną ar kitą žodį? Į šiuos ir panašius klausimus atsakyti gali padėti koncepto analizė.“ Taigi kas ta koncepto analizė ir kuo jis svarbi puoselėjant kalbos kultūrą?

Koncepto analizė ypatinga tuo, kad analizuojant sąvoką neapsiribojama vienos kurios nors srities, pavyzdžiui žodynų, medžiaga. Pagal Liublino mokslininkų sukurtą etnolingvisitikos tyrinėjimų metodiką, stengiamasi įžvelgti, ką žmogus, pavartodamas vieną ar kitą žodį, turėjo galvoje, kokių reikšmės atspalvių šitam žodžiui suteikia konkrečiame kontekste. Todėl tyrinėjama žodynų („Lietuvių kalbos žodyno“, „Dabartinųs lietuvių kalbos žodyno“, „Sinonimų žodyno“, „Antonimų žodyno“ etimologinių žodynų), įvairių diskursų (politinio, religinio, teisinio, literatūros, publicistikos) medžiaga ir studentų apklausų atsakymai. Iš išryškėjusių reikšmių, poreikšmių ir atspalvių sudaromas sąvokos branduolys ir periferija. Anot Liublino etnolingvistų, kalboje esantis suvokimas, kuris apima tam tikras sąvokas, turi būti išryškinamas iš įvairių kalbos šaltinių, o vėliau skaidomas pagal stilius ir rūšis, laiką ir erdvę. Gautos sudaromosios dalys vadinamos pasaulio vaizdo profiliais. Jų aprašymas leidžia suformuluoti visapusišką dalyko vaizdą, rekonstruojamas pasaulio vaizdas kalboje. Taip pamatome, ką iš tiesų slepia žodis, kiek jis svarbus tautos kultūroje, nes minėtoji metodologija leidžia žvelgti daug plačiau į kalbos vartojimą. Tyrimų esmė – kultūra kalboje, o ne atvirkščiai, kaip mes buvome įpratę. Koncepto tyrimo rezultatas yra kognityvinė definicija, kuri turi atspindėti tokius tikrovės elementų tarpusavio ryšius, kokius nustatė ir pripažįsta kolektyvinė kalbinės bendruomenės sąmonė. Liublino etnolingvistikos mokyklos kūrėjo Ježio Bartminskio nuomone, kalbinio vieneto reikšmė, kaip žmonių pasaulio interpretacijos rezultatas, yra nulemta kultūros. Koncepto analizė tarnauja ne kalbos kultūrai (tai daro įprasti mūsų tyrimai „kalba kultūroje“), o atskleidžia tam tikros kalbinės bendruomenės pasaulio ir kultūros suvokimo būdą, kaip kalbantieji supranta daiktą, kaip visuomeniškai įtvirtintos kalba ir kalbos vartojimu suvokiamos žinios apie pasaulį, kaip kategorizuojami jo reiškiniai, šių požymiai ir vertinimai. Jeigu pavyktų išnagrinėti tam tikrą klodą sąvokų, galėtume pamatyti, koks iš tiesų yra lietuvis, kaip jis mato pasaulį. Jau dabar galiu pasakyti, kad lietuvis yra visai kitoks, negu mums jo supratimą formuoja žiniasklaida ir įvairiausi komentarai. Jis žino tikrąją laisvės kainą, jo garbė yra kario, o ne žemės kurmio, jam šventa yra triada kalba-tauta-valstybė, namai ir šeima yra viso ko pagrindas, jis yra išlaikęs senąją sąsają su stichijomis ir t.t. Visko čia nesurašysi, bet galima paskaityti mūsų knygas – iš jų jau ryškėja šioks toks vaizdas, o dabar tyrinėjami DUONOS, MOTINOS ir ŽEMĖS konceptai dar labiau praplečia šį paveikslą. Tyrimai yra ilgi ir sunkūs, jais turėtų būti suinteresuotos valstybės institucijos, jeigu valstybei iš tiesų dar rūpi tauta, jos mentalitetas, tautiškumas. Mūsų tyrimus remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Ji šiandien prisiima tą valstybės atsakomybę už tautiškumo išlaikymą, nors tai turėtų rūpėti anaiptol ne jai vienai.

Ir pabaigai, vis tik koks kalbos vaidmuo tautos ir valstybės gyvenime? Kas mes būtume be lietuvių kalbos?

Kaip rašoma mūsų naujausioje knygoje „Kalba. Tauta. Valstybė“: „Kalba lietuviui yra visų tautos vertybių pagrindas. Ji kyla iš žmogaus sąmonės, tačiau galimybė reikšti garsus, iš kurių susidaro kalba, suteikta tik žmogui, tad žodžiui dar reikia ir kūno. Kalbos galia didžiulė, ji yra žmonijos galybės pasireiškimas, todėl ta galia turi sklisti tik iš tyrų minčių, pareigos žmonijai supratimo – tik tada ji daro stebuklus. Kalba kinta, ji keičiasi kartu su žmogumi, su socialiniu ir ekonominiu valstybės gyvenimu – nekintanti kalba gali tapti valstybės ir tautos kultūrinio vystymosi stabdžiu. Atkreiptinas dėmesys į vis dar aktualias Vydūno mintis. Jis matė prasmę mokytis kitų kalbų, net manė esant tai naudinga, tačiau ta nauda pasireiškia tik tada, jei tobulai moki savąją. Svarbi ir kita Vydūno mintis – kad gimtosios kalbos taip pat reikia mokytis, tik tada ji atskleis joje paslėptus turtus. Tik gimtąja kalba galima apsakyti viską, ką mąstai, ką jauti, ką žinai, tik gimtojoje kalboje išlieka tai, ką sukūrė protėviai ir perdavė ateinančioms kartoms. Vydūnas buvo prieš netvarkingą, svetimų žodžių prikaišiotą kalbą, nes žodžiai, paimti iš kitų kalbų, labai retai tepaskaidrina mintį. Mišrios kalbos vartotojai susiduria su dar didesnėmis kliūtimis, nes žodžiai atspindi sąmonę, o jiems tenka narplioti sąvokas, ateinančias iš skirtingų sąmonių. Jo manymu, kalba labai aiškiai parodo, kas jau svetima ir kas jos neverta, tereikia gerai į save įsiklausyti. Įsiklausyti reikėtų ir į J. Minkevičiaus žodžius, kad jeigu žmogus nėra vienovėje su kalba, tampa savotišku invalidu, ir į A. Juozaičio pamąstymus, kad valstybė be kalbos neegzistuotų, kalba yra mūsų tapatybės žymuo, ją reikia puoselėti, nes kalbos netekęs žmogus praranda pagrindą, ant kurio stovi.“

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Valstybine lietuvių kalbos komisija

Irena Smetonienė: kalba gyvena normalų gyvenimą, kuriame yra visokių spalvų ir atspalvių