Ištrauka iš rašto apie platinamas draudžiamas knygas ir dainas. Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotraukos.

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Plačiai vykdyti Trakų žandarmerijos politiniai slaptieji sekimai

Prisiminus 1863 metų sukilimą, prieš akis stoja, būtent, 1863 metai. Žinoma, šiais metais sukilimas kilo, pasiekė savo apogėjų ir buvo numalšintas. Tačiau neatmestinas ir visas tolesnis pasipriešinimo laikotarpis, kuris galbūt plačiai šaltiniuose nėra išryškintas.

Galima teigti, jog po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, nuvilnijus 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimams, tuometinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o ir Lenkijos karalystės teritorija, būdama Rusijos imperijos okupacinės valdžios sudėtyje, negyveno jokio laikotarpio be kokių nors caro valdžios vykdytų represijų ir aktyvaus pasipriešinimo joms bei pačiai imperijos priespaudai.

Viena tokių represijų – žandarmerijų vykdytas nepalankių carui asmenų, buvusių sukilėlių, politinių kalinių ir šiaip sukėlusių įtarimus caro valdininkams žmonių slaptas sekimas.

Carinės imperijos represinę politiką Lietuvos žmonių atžvilgiu puikiai iliustruoja išlikusios politinių sekimų bylos Trakų žandarmerijos fonde.

Negana to, jog prieš sukilimo dalyvius ar palaikiusius sukilimą asmenis, buvo keliama daugybė politinių baudžiamųjų bylų, tiek iš karto 1863 m. pabaigoje, tiek ir vėlesniais metais, net ir asmenų nenuteisus, jie vėliau buvo sekami daugybę metų, kai kurie ir iki pat savo mirties. Galima tik spėlioti, kokia buvo Lietuvos kaimo bajoro ar valstiečio, dalyvavusių sukilime, dvasinė jausena, jei po to jie buvo sekami visą savo likusį gyvenimą, net ir tie, kurie tiesiog šeimininkavo savo dvaruose ar ūkiuose.

Pvz., 1876 metais, prabėgus jau daugiau kaip dešimčiai metų po sukilimo, vis dar užvedamos naujos politinių sekimų bylos. Štai,  1386 fondo, 1 apyrašo, byla Nr. 157, pavadinta: „Apie asmenis, prieš kuriuos taikomas policijos sekimas dėl politinių reikalų“. Tokio pobūdžio bylose egzistuoja sektų apskrities asmenų vardiniai sąrašai, įvairūs žandarų, kitų pareigūnų raportai, skundai, pranešimai.

 Pavyzdžiui, iš minimos bylos matyti, jog 1875 metais vis dar buvo sekamas Trakų apskrities dvarininkas, užsiėmęs šeimininkavimu savo valdomose žemėse Ipolitas Virpša, kuris 1865 metais netinkamai pasisakė prieš imperatorių, taip pat sekamas dvarininkas Jokūbas Trunevas, skleidęs propagandą,  nuo 1874 m. rugpjūčio 3 d. kaip grįžęs iš užsienio imtas sekti dvarininkas Martynas Glinskis, gyvenęs pas Jurevičių ir užsiėmęs kviečių auginimu, nuo 1874 m. balandžio 27 d. – Žąslių miestelio bažnyčios administratorius, kunigas Mykolas Glembockis, įvardintas kaip politiškai nepatikimas asmuo,  taip pat dvarininkė Elena Buškova, prisidėjusi prie sukilimo ir turėjusi būti ištremta į Sibirą, tačiau palikta artimųjų priežiūrai, kunigas Aleksandras Janušauskis dėl propagandos skleidimo ir t.t.

Bartuševičiaus Vaclovo sekimo kortelė

Jeigu kuris nors iš sekamų asmenų persikeldavo gyventi į kitą vietovę, išvykdavo, dėl to iš karto buvo surašoma visa eilė raportų, raštų, informuojamos carinės žinybos viena po kitos. Štai Trakų žandarmerijos byloje Nr. 833, surašytas raštas Ašmenos žandarmerijai apie tai, jog kunigas, bažnyčios administratorius Aleksandras Janušauskis, kuris buvo sekamas dėl aštraus politinio fanatizmo ir priešingų valstybės valdymui veiksmų pagal Šiaurės Vakarų krašto vyriausiojo vado 1866 m. vasario 24 d. nurodymą, 1876 metais perkeltas klebonauti į kitą parapiją, t.y.  iš Trakų apskrities, Marcinkonių, perkeltas į  Ašmenos apskritį. Apie tai Trakų žandarmerijos vadui raportavo iš Merkinės puskarininkis Kasilovas 1876 m. balandžio 19 dieną, o kitu raštu Trakų žandarmerijos vadas jau apie tai iš karto pranešė Ašmenos ir Vilniaus žandarmerijų vadovams, jog minimas kunigas persikelia kitur gyventi.

Arba, Merkinėje gyvenęs Aleksandras Andrejevas, prieš kurį buvo vykdomas politinis sekimas,  1876 metais išvyko gyventi iš Merkinės į Vilnių. Trakų žandarmerijos vadui raportą apie tai iš karto surašė puskarininkis Lučka.

Arba, žemvaldys Jokūbas Trunevas, prieš kurį buvo vykdomas politinis sekimas dėl propagandos skleidimo, neturėjo pastovios gyvenamosios vietos Trakų apskrityje. Skunde dėl šio asmens nurodoma, jog jo fiziškai neįmanoma sekti. Prašoma asmenį sekti gyvenamojoje vietoje Vilniuje. Raportą 1876 m. gegužės 1 d. surašė puskarininkis T.Michailovas. Trakų žandarmerijos vadas 1876 m. gegužės 14 dieną iš karto apie tai informavo Vilniaus žandarmerijos vadovą.

Tokia raštų seka ir datos rodo, jog jie negulėdavo stalčiuose. Gavus skundą ar raportą žandarmerijose iš karto vos po kelių dienų buvo atliekami susirašinėjimai, siunčiami raportai iš vienų žandarmerijų kitoms su nurodymais, ką tokių asmenų atžvilgiu reikia daryti. Tai rodo, jog represijos prieš gyventojus buvo vykdomos stropiai ir uoliai.

Tų pačių metų liepos 1 d. Trakų žandarmerijos vadas pateikė Vilniaus gubernijos žandarmerijos valdybai vardinį sekamų asmenų sąrašą. Tokių asmenų sąrašai praktiškai buvo teikiami kiekvienais metais nuo pat sukilimo numalšinimo.

Pvz., 1868 m. sekimo byloje Nr. 28 pateikti vardiniai dalyvavusių sukilime, atiduotų asmenų pagal pasitikėjimą kitiems asmenims sąrašai. Iš jų matyti, jog 1868 metais pvz., Jiezno valsčiuje, Verbyliškių kaime, buvo sekami dvarininkai Aleksandras Geištoras ir jo sūnus Jonas, dėl kurių nurodyta, jog viskas su jais kol kas tvarkoje. Taip pat sekamas Mykolas Kulieša, teisėjo Felikso Kuliešos sūnus (paminėtina, jog visi Kuliešos, išskyrus senukus tėvus dalyvavo 1863 m. sukilime, iš kurių Vladislovas Kulieša, vadovavęs sukilėlių būriui, buvo ištremtas į Sibirą, o Henrikas Kulieša, taip pat vadovavęs būriui, dingo be žinios). Dėl Mykolo Kuliešos nurodyta, jog jis išdidus ir bjaurus. Taigi, teikti asmenų apibūdinimai.

Raštas dėl seniūno, pasakiusio antivalstybinę frazę

Taip pat sekamas 60 metų Liudvikas Kulieša (Vladislovo Kuliešos tėvas) ir jo kaimynas puskarininkis Henrikas Jakovickis bei jo brolis Stanislovas, dėl kurių nurodyta, jog jie skleidžia antivalstybinius gandus ir yra nepatikimi.

Jiezno miestelyje sekami 65 metų Ona Kaminskienė, kapitonas Juozas Žaba, pastarasis įvardintas kaip nepatikimas. Niskodvorcuose sektas nuomojęs žemę Adomas Višniauskas, kitame dvare – Sigizmundas Borevičius,

Trezantolio dvare, stovėjusiame ant Nemuno kranto Nibrių kaime, sekta jo savininkė Emilija Ribickaja su abiejais sūnumis (moters vyras ir vaikų tėvas, Stanislovo Moravskio aprašytas Martynas Ribickis tuo metu jau buvo miręs). Trezantolio kaimynystėje stovėjusiame Kisieliškių dvare sektas gubernijos sekretorius bajoras Leonas Jodkovskis. Dėl Ribickajos ir Leono Jodkovskio nurodyta, jog jų situacija vidutiniška. Sakavičių dvare sektas Jodkovskio ilgametis bičiulis, kolegijos patarėjas Teofilis Komaras. Nurodyta, jog viskas su juo tvarkoje.

Taip pat byloje nurodyta, jog Kašonyse bei Vilūnuose situacija gera. Vladimpolio palivarke sektas bajoras Vilniaus miestietis Chorevičius, dėl kurio nurodyta, jog situacija bloga. Byloje aprašytos bendra nuosavybe valdomos teritorijos ir tiesiog pažymėta, kurioje vietovėje situacija gera, kurioje nepatikima.

Byloje Nr. 35 pateikti 1870 m. sekamų Trakų apskrities asmenų, dalyvavusių sukilime bei atiduotų pagal pasitikėjimą kitiems asmenims vardiniai sąrašai, sudaryti papulkininkio Tuncelmano fon Adlerflerio, pateikti žandarmerijos vadovybei. Tarp šių asmenų yra žydų tautybės asmuo: Leiba Adelsonas, valstiečiai: Bagdzevičius Juozas, Bernatavičius Petras, Grigarovičius Jokūbas, bajorai: Benkunskis Mykolas, Dambrauskas Teofilis, Dulskis Motiejus, Leonas Jodkovskis ir kiti.

Byloje Nr. 25, kuri yra 1866 m., sekamų asmenų sąrašas gerokai didesnis. Šioje byloje nurodyta, nuo kurių metų asmenys imti sekti, pvz., Jiezno valsčiaus bajorai Aleksandras Geištoras, Henrikas Jakovickis, Leonas Jodkovskis pradėti sekti nuo 1864 m. vasario mėn.

Kaip minėta, įvairūs sąrašai buvo sudarinėjami kone kas metai ir teiktos išvados  dėl sektų asmenų.

Buvo sekami ir grįžusieji iš Sibiro. Štai, Vilniaus gubernijos žandarmerijos valdybos vadas generolas majoras pranešė Trakų žandarmerijos vadui, jog jį 1876 m. birželio 23 dieną informavo Tobolsko gubernijos adjudantas, jog buvę Kurgandos tremtiniai Jonas ir Eduardas Radvanskai pagal Vakarų Sibiro gubernatoriaus leidimą, tų metų birželio 13 d. išvyko gyventi į Vilniaus guberniją.

Raštu buvo prašoma to, jog jeigu šie asmenys atsiras Trakų apskrityje, iš karto vykdyti jų sekimą. 1876 m. liepos 26 d. Trakų majoras parašė vietos valdininkui, jog buvę Sibiro kaliniai Rodvanskiai atvyko gyventi pas savo motiną į Talaikiškių palivarką Trakų apskrityje. Nurodoma, jog prieš juos turi būti vykdomas pats ilgiausias politinis sekimas ir jie atsargiai turi būti sekami gyvenamojoje vietoje, t.y. jų veiksmai bei ryšiai, su kuo bendrauja ir pan. Tuo atveju, jeigu būtų kas nors pastebėta įtartino, majoro nurodoma, jog jis apie tai turi būti nedelsiant informuojamas.

Tais pačiais 1876 metais Trakų žandarmerijoje užvesta ir kita politinių sekimų byla (fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 161). Ši byla buvo skirta apžvelgti politinei 1876 metų I pusės padėčiai Trakų apskrityje. Šioje byloje rašyti raportai Vilniaus žandarmerijai. Raportuose dėstoma, jog pati politinė Trakų padėtis negali būti vertinama kaip palanki, nes pastebėti kai kurie neramumai, laukiant karo. Teigiama jog, nors kunigai ir bajorai išsako savo ištikimybę valdžiai, tačiau jų tvirtinimų negalima laikyti patikimais, dauguma jų jaučia neapykantą valdžiai ir tęsia pokalbius apie Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybę. Rašte akcentuojami apsišvietę katalikai. Išskiriamas siekis vaikus kaimuose mokyti lenkų kalbos. Nurodoma, jog rusų liaudies mokyklose mokinių skaičius mažas. Taip pat įrašyta, jog kariuomenė 1876 m. iš Trakų apskrities jau išvesta.

Trakų žandarmerijos fonde egzistuoja byla su buvusiais ypatingai slaptais raštais, t.y. 1386 fondo, 1 apyrašo, byla Nr. 186. Šioje byloje yra minimas lenkų emigrantas Sanguška, iš kurio ambasadoje buvo  perimtas slaptas revoliucinio lenkų komiteto raštas. Tai yra grafo Muravjovo slaptame laiške valstybiniam kancleriui, nurodoma, jog Sanguška buvo nuvykęs į ambasadą ir joje spėtas perimti užšifruotas tuometinio lenkų komiteto raštas, skirtas Paryžiaus komitetui.

Rašte pasakojama, jog Lenkijoje vyksta paruošiamieji darbai naujam sukilimui, jau surinkta 10 tūkstančių žmonių, ginklų, drabužių. Nurodoma, jog Lietuvoje šie veiksmai vyksta šiek tiek vangiau,  Vilniaus gubernijoje ir dalyje Gardino gubernijos ką tik pradėti organizaciniai sukilimui veiksmai,  kariniai pasirengimai vyksta silpnai, tačiau po kelių savaičių galima tikėtis 3 tūkstančių žmonių.

Rašte dėstoma, jog buvo gauta informacija iš Kijevo, kad  Volynės apskrityse: Žitomiro, Lucko, Vladimirsko, Kovelio organizuojasi žmonės su entuziazmu. Kijevo atstovai susisiekė ir su Maskvos internacionalistais. Nurodoma, jog vienintelė Podolės gubernija mažai prijautė šiam reikalui, tačiau neatsisakė dalyvauti. Raštą pasirašęs generolas Milkovskis – Klapko.

Dar gerokai prieš šią bylą, 1866 metais, Trakų žandarmerija (byla Nr. 25) buvo gavusi Vilniaus MVD, gubernatoriaus raštą, kuriame buvo dėstoma, jog vykstančių perversmų Galicijoje eigoje gauta žinių, kad tarp lenkų platinama naujo sukilimo idėja, organizuojamos demonstracijos, renkami pinigai, giedami revoliuciniai himnai, ant krūtinių nešiojami juodi kryžiai ir pan. Šiame rašte teigiama, jog įkurtos slaptos organizacijos Varšuvoje ir Šiaurės Vakarų krašte bei nurodyta išsiaiškinti, kas organizuoja ir platina naujo sukilimo idėją bei įkūrė minėtas slaptas organizacijas.

1876 metais užvesta byla Nr. 182, kurioje yra skundų dėl įvairių žmonių pasisakymų. Pavyzdžiui, nurodoma, jog valstietis Jonas Kriauzis  užėjo į karčiamą Merkinėje parūkyti, kurioje rado sėdinčius bajorus: Juozą Nonevičių, Mykolą Lukaševičių iš Montviliškių dvaro. Prie šių bajorų  prisijungė Jurgis Ribašauskis bei Leonardas Nonevičius. Ši kompanija ėmė diskutuoti apie tai, jog turkai baigia sumušti maskolius ir jog teisybę rašo ne rusų spauda, o užsieninė. Rašte skundžiama, jog minėti bajorai diskutavo apie tai, jog turkai laimės karą. Po minėto skundo Trakų žandarmerijoje rašomi raportai, minėti asmenys imti sekti.

1877 m. byloje Nr. 183, esančiuose raštuose dėstoma, jog pulkininkas Komisarovas, būdamas savo dvare netoli Varėnos sužinojo, jog prie Lenkijos sienos formuojasi kokios tai įtartinos „šaikos“. Šią žinią jis perdavė Vilniaus gubernatoriui. 1877 m. Vilniaus gubernijos žandarmerijos vadas surašė atsakomąjį raštą Trakų žandarmerijos vadui su nurodymais. T.y. rašte dėstoma, jog tarp Vilniaus gubernijos gyventojų vaikšto gandai apie lenkų grupuočių formavimąsi. Prašoma išaiškinti gandų skleidėjus ir nubausti. Dėstoma, jog įtartinos grupuotės gali būti formuojamos Trakų, Lydos, Ašmenos miškuose, taip pat dvarininko Vladislovo Fiorentini miškuose. Teigiama, jog gauta informacija apie tai, jog pats Fiorentinis su pagalbininkais buvo parvykęs į savo dvarą iš Krokuvos ir Varšuvos ir sudarinėjo stojančiųjų į grupuotes sąrašus.

Trakų žandarmerijos fondo byla Nr. 98 skirta nelegalių knygų bei dainų platinimo aptarimui. Imperatoriaus kanceliarijos raštuose, adresuotuose Vilniaus žandarmerijai, nurodoma, jog buvę aukštųjų mokyklų studentai ragina valstiečius maištauti. Jie platina knygas pavadinimais: „Senelis Jegoras“, „Fabriko gyvenimo bruožai“ ir kt., skleidžia revoliucinių dainų: „Ei, darbininkai, nešiokitės su savimi peilius ir kirvius“,  „Laisvė gėlėse“ tekstus.

Trakų žandarmerijos fondo bylos viršelis

Gavę nurodymus iš imperatoriaus kanceliarijos Vilniaus žandarmerijos valdininkai iš karto apie tai informavo Trakų žandarmeriją su nurodymu išsiaiškinti maištaujančius ir skleidžiančius revoliucinio pobūdžio informaciją asmenis. Kitame rašte rašoma, jog Naugarduko apylinkių kaimo mokyklų mokytojams Jonui Matrosovui ir valstiečiui Chorevui uždrausta pedagoginė veikla. Nurodoma, jog jeigu šie asmenys atsiras Trakų apskrityje, apie tai nedelsiant pranešti.

Yra tokių skundų, kurie ganėtinai abstraktūs. Štai nurodoma, jog vieno valsčiaus seniūnas, kurio (vardas ir pavardė nežinomi), kažkada (atrodo ne taip seniai), kalbėdamas su kažkuo ištarė frazę: „не царь нам дал волю, а процие земли поизволили”. Pagal nuogirdas ir gandus minėtas seniūnas dėl šios frazės buvo areštuotas ir jo atžvilgiu užvesta politinė byla.

Vykdytas slaptas sekimas prieš Panemunio dvaro savininką, gydytoją Vaclovą Bartuševičių ir jo eiga

Ankstesniame straipsnio autorės straipsnyje minėta, jog bajorai Bartuševičiai buvo vieni 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje vadovų ir organizatorių. Apie tai ne viename straipsnyje yra rašęs ir Birštono istorikas Vytautas Kuzmickas.

Iš karto po sukilimo malšinimo broliams Adomui Dominykui ir Vaclovui Bartuševičiams pavyko pasitraukti į Vakarus, į Paryžių. 1865 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos delegacijos susirinkime Adomas Dominykas Bartuševičius buvo išrinktas į tarybą, kuri sprendė klausimus dėl sukilimo lėšų rinkimo, saugojimo, Paryžiuje. 1866 m. jis kartu su broliu Vaclovu įstojo į generolo Liudviko Miroslavskio organizaciją ir joje veikė.

Vaclovas Bartuševičius po sukilimo liko gyventi Paryžiuje, tęsė medicinos studijas ir jas baigęs Sorbonos universitete užsiėmė medicinos praktika. Paryžiaus komunos metu jis  gelbėjo sužeistuosius, pelnė Prancūzijos generolo laipsnį ir taip buvo įtrauktas į Prancūzijos karo medicinos istoriją. Išleido medicinos vadovėlį.

Prabėgus daug metų po 1863 metų sukilimo Vaclovas Bartuševičius sugalvojo grįžti į tėvynę, t.y. Lietuvą, Panemunio dvarą Nemajūnuose. Vaclovas Bartuševičius sugrįžo 1882 m. liepos 4 dieną, o jau kitą dieną, t.y. liepos 5 d. Trakų žandarmerijoje jo atžvilgiu buvo užvesta politinio sekimo byla (LVIA fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 285). Po sukilimo buvo prabėgę beveik 20 metų.

MVD instrukcija dėl asmenų sekimo

Minėtoje byloje Trakų žandarmerijos vadovas liepos 7 d. pavedė žemesniam pagal rangą žandarui pradėti itin slaptą medicinos daktaro Vaclovo Bartuševičiaus sekimą. Rašte nurodyta, jeigu kažkas pasirodys įtartino, iš karto apie tai informuoti majorą. Liepos 10 d. buvo rašytas raštas iš Vilniaus žandarmerijos Trakų žandarmerijai, kuriame generolu pasirašęs asmuo teiravosi, ar Vaclovas Bartuševičius yra sekamas Trakų žandarų.  Liepos 17 d. surašytas Trakų apskrities MVD pareigūno raštas, skirtas Trakų žandarmerijos vadovui, kuriame dėstoma situacija dėl Vaclovo Bartuševičiaus. Liepos 28 d. MVD pareigūnas surašė raštą Trakų žandarmerijos valdybos vadui, kuriame informavo, jog toks Vaclovas Bartuševičius sugrįžo į tėvynę iš Paryžiaus.

1882 m. rugpjūčio 1 d. Trakų žandarmerijos vadas surašė raportą Vilniaus žandarmerijos vadovui, kuriuo pranešė, jog toks Vaclovas Bartuševičius liepos 4 d. sugrįžo į tėvynę iš Paryžiaus. Rugpjūčio 8 d. Trakų MVD pareigūnas surašė raštą Trakų žandarmerijos valdybos vadui, kuriame mini ir imperatoriaus kanceliariją bei pakartoja, jog Vaclovas Bartuševičius liepos 4 d. sugrįžo iš Paryžiaus. Rugpjūčio 18 d. surašytas slaptas raštas, pasirašytas valdybos vado majoro, kuriame nurodoma, jog reikia sekti Vaclovą Bartuševičių, kaip sugrįžusį iš Paryžiaus ir pastebėjus ką nors įtartino nedelsiant majorą informuoti. Tą pačią dieną surašytas ir kitas raštas apie tai.

1882 m. rugsėjo 7 d. raštą surašė Rusijos imperijos MVD (valstybinės policijos departamento direktorius). Raštas buvo skirtas Vilniaus gubernijos žandarmerijos valdybos vadovui. Šiame rašte nurodyta, jog iš Prancūzijos buvo gautas anoniminis laiškas, kuriame nurodyta apie Vaclovo Bartuševičiaus politinį nepatikimumą. Taip pat nurodyta, jog Vaclovas Bartuševičius gavęs pasą grįžo į Rusiją. Rašte prašoma surinkti visą informaciją apie Vaclovą Bartuševičių ir nedelsiant apie tai informuoti minimą MVD direktorių. Toliau vėlgi sekė vietinių žinybų susirašinėjimo dokumentai, datuoti rugsėjo 19 d., rugsėjo 22 d. ir t.t.

Byloje  yra ir rugsėjo 15 d. raštas, kuriuo Trakų žandarmerijos vadovui puskarininkis Kasinovas raportavo, jog pas Vaclovą Bartuševičių į Birštoną atvyko Varšuvos gyventojas (pavardė neįskaitoma), su kuriuo Bartuševičius bendravo gyvendamas Paryžiuje. Tuomet rugsėjo 22 d. Trakų žandarmerijos vadovas paliepė raštu minėtam puskarininkiui sekti Vaclovą Bartuševičių, surinkti visas žinias apie atvykėlį svečią ir informuoti apie tai Trakų žandarmerijos vadovą.

Taigi, tokiu būdu prabėgus beveik dvidešimčiai metų medicinos daktaras, nusipelnęs Paryžiaus komunos dalyvių gelbėtojas, generolas Vaclovas Bartuševičius įkėlė koją į tėvynę.

Žandarmerijų susirašinėjimo sekimų bylose dokumentas

Paminėtina, jog jo tėvas, Adomas Bartuševičius buvo sekamas iki pat mirties. Senasis Adomas mirė 1881 m. lapkričio 7 d. eidamas 90 -uosius gyvenimo metus. Dar 1877 metais būdamas 86 metų amžiaus Adomas Bartuševičius buvo apkaltintas draudžiamos literatūros platinimu ir prieš jį (1877-1879 m.) politinis sekimas buvo sustiprintas. Kaip minėta, sektas jis iki mirties.

Sunku įsivaizduoti, kokiame politiniame lauke ir rėžime gyveno tuos beveik 125 metus po Abiejų Tautų Respublikos paskutinio padalijimo Lietuvos žmonės Rusijos imperijoje. Čia parinktos ir aptartos tik kelios Trakų žandarmerijos fondo išlikusios politinių sekimų bylos, liudijančios apie beveik globalų vykdytų politinių sekimų mąstą prieš Lietuvos gyventojus, sukėlusius, kad ir menkiausią įtarimą carinei valdžiai.

Literatūros sąrašas:

Dr. Irma Randakevičienė. Bartuševičiai, vieni 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje, organizatorių, skelbta https://www.voruta.lt;

Vytautas Kuzmickas. 1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (I-XIII), skelbta http://www.naujasisgelupis.lt;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos 1863 m. sukilimo bylos, kuriose kaltinami Adomas Bartuševičius, Vaclovas Bartuševičius, Adomas Dominykas Bartuševičius – fondas 378, apyrašas 154, byla Nr. 78, fondas 1248, apyrašas 1, byla Nr. 863, fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 149, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 326, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 28, fondas 378, apyrašas 1866 p/o, bylos Nr. 136, Nr. 136a, Nr. 136 b, fondas fondas 378, apyrašas 1864 p/o, bylos Nr. 149, Nr. 183, Nr. 1839, fondas 1248, apyrašas 2, byla Nr. 173;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos 1863 m. sukilimo bylos, kuriose Trakų žandarmerijos vykdytas Adomo Bartuševičiaus sekimas/ fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 83, fondas 1386, apyrašas 1872 p/o arba 1, byla Nr. 70, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 188, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 206, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 28, fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 183;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Trakų žandarmerijos fondo 1386, 1 apyrašo politinių sekimų bylos Nr.: 157, 833, 28, 35, 161, 186, 182, 183, 98, 25.