Vincentas Duninas-Marcinkevičius. Šaltinis lt.wikipedia.org

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Baltarusijos prokuratūra 2023 m. rugpjūčio 17 d. pripažino ekstremistiniais rašytojo Vincento Dunino-Marcinkevičiaus eilėraščius „Plaukia vėjai“  ir „Senio kalba“. Taip pat ekstremistine medžiaga pripažinta literatūros kritiko Jazepo Januškevičiaus Vincento Dunino-Marcinkevičiaus kūrybos rinktinei parašyta pratarmė. Minimus eilėraščius Vincentas Duninas-Marcinkevičius parašė 1863–1864 metais, kai kraštą buvo apėmęs sukilimas.

Vincentas Duninas-Marcinkevičius gimė 1808 m. vasario 4 d. Ponuškovičių palivarke, Bobruisko apskrityje, Minsko gubernijoje (dabartinė Baltarusija) Naugarduko ir Smolensko taurininko Jono Marcinkevičiaus ir jo žmonos Marcelės Nedžvieckos šeimoje. Marcelė buvo antroji Jono Marcinkevičiaus žmona. Su ja be Vincento Jonas susilaukė ir dviejų vyresniųjų dukterų – Julijos (Vincento krikštamotės) bei Elenos Onos. Kaip matyti iš vaikų krikštų metrikų, juose šalia pavardės nėra priedėlio “Duninas”. Baltarusių istorikas ir archyvaras Dmitrijus Drozdas, ne vienerius metus paskyręs Vincento Dunino-Marcinkevičiaus gyvenimo ir veiklos tyrinėjimams, teigia, jog pats rašytojas susigalvojo šį priedėlį. Ne viename šaltinyje jis nurodo, jog jam taip ir nepavyko atsekti Marcinkevičiaus protėvių, ankstesnių jo senelio Mikalojaus ir močiutės Anastasijos Dziurdzevičiūtės, kunigo Valerijono Dziurdzevičiaus sesers. Tyrinėtojas mini Jono Marcinkevičiaus brolį Ignacijų, Vincento Dunino-Marcinkevičiaus dėdę, gimusį 1758 metais Slanime (Gardino apskritis), kurio krikšto metrike taip pat nėra priedėlio “Duninas”.

Vincento tėvo Jono Marcinkevičiaus pirmoji žmona Liudvika Rikaševska buvo arkivyskupo-metropolito Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus (1731-1826 m.) dukterėčia. Stanislovas Bohušas – Sestšencevičius nemažai metų tarnavo bažnyčiai Vilniuje, buvo vyskupas – sufraganas, vėliau Mogiliavo  arkivyskupas, gyveno Sankt-Peterburge. Šiose pareigose išbuvo 50 metų, dėl to turėjo nemažą įtaką politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Su pirmąja žmona Liudvika nuosavame name Subačiaus g., Vilniuje Jonas Marcinkevičius 1772 m. susilaukė sūnaus Ignacijaus bei dukters Pranciškos. Minėtą namą Liudvikos motinai Onai buvo padovanojęs jos brolis, metropolitas Sestšencevičius. Po Onos mirties namas atiteko vienintelei jos dukteriai Liudvikai. Apie Jono ir Liudvikos sūnų Ignacijų žinoma tai, jog jis gyveno Vilniuje, tarnavo Baltijos laivyne, turėjo kapitono-leitenanto laipsnį. Dmitrijus Drozdas ne viename straipsnyje teigia, jog Ignacijus Marcinkevičius buvo vedęs dvi kunigaikštytes – Sofiją Kantemir (paskutinio Moldavijos kunigaikščio Dmitrijaus Kantemiro dukterį) bei vėliau kunigaikštytę Elžbietą Volkonskąją, tačiau šie faktai nėra patvirtinti santuokų metrikais.

Šaltiniuose rašoma, jog Jonas ir Liudvika Marcinkevičiai namą Vilniuje pardavė 1780 metais ir persikėlė gyventi į dabartinės Baltarusijos teritoriją. Dmitrijus Drozdas yra nurodęs, jog pirmoji Jono Marcinkevičiaus  žmona Liudvika tikriausiai mirė Lapacino dvarelyje, kuriame Marcinkevičiai gyveno nuo 1791 m., persikėlę iš Vilniaus. Mirus pirmajai žmonai Liudvikai (1791 – 1796 metų laikotarpiu), Jonas Marcinkevičius vedė Marcelę Nedžviecką. 1796 m. rugsėjo 3 d. Jonas ir Marcelė pakrikštijo dukrą Marijoną (mirė vaikystėje), 1800 m. birželio 22 d. – dukterį Juliją, 1801 m. lapkričio 16 d. – sūnų Felicijoną (mirė vaikystėje), 1806 m. vasario 9 d., – dukterį Eleną-Oną. Kaip minėta, sūnus Vincentas gimė 1808 metais.

Kai metropolitas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius ir vyskupas Mikalojus Bykovskis šešeriems metams pasirašė Ponuškovičių palivarko nuomos sutartį, į jį persikėlė gyventi Jono Marcinkevičiaus šeima, nes metropolitas surašė įgaliojimą Jonui Marcinkevičiui valdyti šį dvarą.  Dmitrijus Drozdas spėja, jog Vincento tėvas Jonas mirė 1808 m. gegužės 30 d., t.y. prabėgus vos keliems mėnesiams po sūnaus Vincento gimimo, nors mirties metrikas nėra rastas.

Kaip rašo minėtas istorikas, 1809 m. kovo 27 d., turėdamas metropolito Bohušo-Sestšencevičiaus generalinį įgaliojimą, Minsko vyskupas Jokūbas Ignacijus Dziaderka su Vincentu Stefanovskiu pasirašė naują sutartį dėl Ponuškovičių dvaro nuomos. Šiame dokumente minima, kad jis sudarytas „metų pabaigoje mirusio Naugarduko taurininko Jono Marcinkevičiaus kilniam atminimui“.

Taigi, Vincentas augo be tėvo. Ūgtelėjęs Vincentas 1824 m. baigė Bobruisko apskrities mokyklą bei Vilniaus basilijonų bursą. Baigęs vidurinius mokslus įstojo į Sankt Peterburgo universiteto, pagal kitus duomenis į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Tačiau mokslą turėjo nutraukti dėl ligos ar blogos sveikatos. Metęs mokslus nuo 1827 metų Vincentas dirbo valdininku Minsko teismo baudžiamųjų bylų skyriuje, taip pat vertėju Minsko dvasinėje konsistorijoje, raštininku advokato Baranovskio kontoroje, kur sutiko savo žmoną.

1830 metų sausio 30 d. Marcelė Nedžviecka Marcinkevičienė sudarė testamentą, pagal kurį jos vaikai – Vincentas ir Elena Ona – 1831 metais pasidalijo jos palikimą. Apie dukterį Juliją testamente neužsiminta, ko gero ji jau buvo mirusi. Archyve išlikę dokumentai, pagal kuriuos pati Marcelė Marcinkevičienė mirė 1830 m. birželio 20 d. Juzefove, būdama 62 metų amžiaus, palaidota Gluske (Mogiliavo srities teritorija, Baltarusija).

1832 m. Vincentas Marcinkevičius, įrodinėdamas savo giminės kilmę, dokumentuose parašė savo pavardę „Duninas-Marcinkevičius“, tuo suteikdamas jai daugiau skambesio ir tvirtumo. 1838 metais Sankt Peterburgo heraldikos komisija patvirtino kaip tik tokį pavardės variantą, nuo to momento jis tapo oficialiu tiek Vincentui, tiek daugeliui jo artimųjų.

1831 m. sausio 18 d. eidamas 23 metus Vincentas Duninas – Marcinkevičius Minsko Bernardinų bažnyčioje susituokė su 16-mete (nuo tokio amžiaus moterys galėjo ištekėti Rusijos imperijoje) Juzefa Baranovska, advokato dukterimi. Rašoma, jog prieš vedybas Vincentas nuotaką iš tėvų namų pagrobė, tačiau priduriama, jog Juzefa tekėjo laisva valia. Su žmona Vincentas Duninas – Marcinkevičius susilaukė: sūnaus Miroslavo (gimė apie 1836 m.) ir dukterų Kamilos (gimė 1834 m.), Eugenijos (gimė 1838 m.), Sofijos-Alicijos (gimė 1840 m.) bei Cezarinos (gimė 1841 m.).

1840 m. Minsko rajone, netoli Ivenčiaus gyvenvietės, Valažino valsčiuje,  Vincento Dunino Marcinkevičiaus šeima nusipirko dvarelį, pavadinimu „Liucinka“. Vincentas paliko valstybės tarnybą ir ėmė užsiimti kūryba. Liucinkoje plėtojosi jo kultūrinė, šviečiamoji, literatūrinė, teatrinė veikla. Šiame dvarelyje rašytojas organizavo teatrą, čia gyveno iki paskutinių savo gyvenimo dienų.

Kūrybinę veiklą Vincentas Duninas – Marcinkevičius pradėjo nuo operos libretų, kurių pirmasis neišliko. Liucinkoje Vincento Dunino-Marcinkevičiaus pastangomis buvo sukurta pirmoji gudų teatro grupė, kurioje vaidino  rašytojo šeima, kaimynai, vietos mokyklų moksleiviai, pažįstami, valstiečiai. Teatro repertuarą sudarė paties Dunino-Marcinkevičiaus parašytos pjesės. Ši trupė davė pradžią gudų teatrui.

1846 metais Vilniuje Juozapo Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas pirmasis Vincento Dunino-Marcinkevičiaus kūrinys „Kaimo idilė“, tai dviejų veiksmų opera, parašyta gudų ir lenkų kalbomis. Muziką jai sukūrė kompozitoriai Stanislovas Moniuška ir Konstantinas Kšižanovskis. Operos premjera Minsko teatre įvyko 1852 m. vasario 9 dieną. Vėliau opera dėl gudų kalbos buvo uždrausta caro valdžios, tačiau jos premjera virto tikru anšlagu: joje skambėjo gudų dainos, aktoriai šoko gudų tautinius šokius, voito Prigovorkos vaidmenyje pasirodė pats Duninas-Marcinkevičius. Po premjeros opera buvo rodoma nelegaliai, buvo ji parodyta ir Liucinkoje.

1847 m. birželio mėn. Vilniuje koncertavo Vincento Dunino-Marcinkevičiaus vaikai Miroslavas ir Kamila. 1850 metais rašytojas Vilniuje lankėsi gana dažnai, čia inteligentų susibūrimuose susitiko su garsiu tuometiniu žurnalistu ir rašytoju Adomu Kirkoru. Minėtuose susibūrimuose lankėsi Vladislovas Sirokomlė, Mikalojus Akelaitis, Antonis Edvardas Odinecas, Ignacijus Chodka, Stanislavas Moniuška, Eustachijus Tiškevičius. 1850 metais Vilniuje lenkų kalba Vincentas Duninas – Marcinkevičius parašė eilėraštį “Lietuvaitė”.

1851 m. vasario – kovo mėnesiais Duninas-Marcinkevičius Vilniaus knygynų savininkams Juozapui Zavadskiui ir Mauricijui Olgebrandtui rašė laiškus prašydamas atsiųsti jam 25 „Kaimo idilės“ egzempliorius. 1855 metais Minske buvo publikuotos Vincento Dunino-Marcinkevičiaus knygos, iš kurių „Gaponas“ (leidimą spausdinti davė Vilniuje gyvenęs profesorius, cenzorius Pavelas Kukolnikas), susilaukė Vladislovo Sirokomlės dėmesio. Po metų Minske Vincentas Duninas- Marcinkevičius publikavo knygą „Domiesi? Perskaityk“, o 1859 metais Vilniaus cenzūros komitetas leido Vilniuje spausdinti Vincento Dunino-Marcinkevičiaus atliktą  Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ dviejų pirmųjų dalių vertimą į gudų kalbą. Dėl šios knygos iš Sankt-Peterburgo vyriausiojo cenzūros komiteto buvo gautas nurodymas ją publikuoti lenkų šriftu. Buvo kažkiek laiko susirašinėjama tarp cenzūros komitetų, tačiau knyga pasirodė. Todėl 1861 metų Vincento Dunino- Marcinkevičiaus kūrinys „Liucinka arba švedai Lietuvoje“  Abelio Sirkino spaustuvėje jau buvo publikuota nebe gudų, o lenkų kalba. Gudų kalba niekas šio kūrinio jau nebūtų spausdinęs.  „Liucinka arba švedai Lietuvoje“  siejamas su vietos legenda, bylojančia, kad čia kadaise buvo jėzuitų vienuolynas, kurį švedai visiškai sugriovė, nes vienuoliai atsisakė perduoti savo turtus. Tie turtai tebėra kažkur Liucinkos teritorijoje. Vieną žymiausių savo kūrinių „Pinsko šlėkta“ Vincentas Duninas-Marcinkevičius parašė 1866 metais.

Gyvendamas Liucinkoje Vincentas Duninas-Marcinkevičius organizavo gudų mokyklas, rinko tautosaką, užrašinėjo šnekamąją kalbą. Į jo namus susirinkdavo visa Minsko inteligentija, kuri diskutuodavo apie gudų kultūros ir literatūros būklę. Vincento Dunino-Marcinkevičiaus kūriniuose „Gaponas“, „Ščiaravo pabaigtuvės“, „Kupala“ ryškūs sentimentalizmo – romantiniai bruožai.  Nemaža dalis Vincento Dunino-Marcinkevičiaus kūrinių dingo gaisro Liucinkoje metu.

1863 m. sukilimo metu caro žandarmerijos pareigūnai priskyrė Vincentui Duninui-Marcinkevičiui antivyriausybinių leidinių autorystę. Ypač žandarmerijos dėmesio (kaip ir šiuo metu Baltarusijoje) susilaukė Vincento Dunino-Marcinkevičiaus eilėraštį “Senio kalba”. Nuo caro valdžios persekiojimo rašytojas 1862 m. kovo mėn. – 1864 m. vasario 22 d. periodu slapstėsi Dabraulianų dvare pas Matildą Giunterytę-Bučinską. 1864 m. rašytojas buvo areštuotas, metus laiko kalėjo kalėjime, nuo Sibiro tremties jį išgelbėjo senyvas amžius. Vincentui Duninui-Marcinkevičiui buvo paskirta didelė bauda ir griežta caro žandarmerijos pareigūnų priežiūra. 1876 metais Liucinkoje veikė mokykla, kuriai vadovavo rašytojo duktė Cezarina, negavus caro pareigūnų leidimo, dėl to rašytojo priežiūra buvo  sustiprinta.

Vincentas Duninas-Marcinkevičius negalėjo apsilankyti jokiame kitame mieste, išskyrus Minską. Kaip minėta, paskutines gyvenimo dienas jis praleido Liucinkoje, šiame dvare jis nugyveno 44 metus.

Vincentas Duninas-Marcinkevičius mirė 1884 m. gruodžio 21 d. Liucinkoje, dar spėjęs sulaukti iš Sibiro grįžusios dukters Kamilos.

Turbūt ne vienas vilnietis, pavasariais aplankantis Bernardinų kapinėse žydinčias sciles, yra įsidėmėjęs gražų Kazimiero ir Kamilos Osipovičių antkapį. Būtent Bernardinų kapinėse Vilniuje ilsisi Vincento Dunino-Marcinkevičiaus duktė Kamila.   Mergaitė gimė 1834 m. sausio 4 d. Minske. Tuo metu Marcinkevičiai dar nebuvo įgiję Liucinkos dvarelio. Mergaitė buvo muzikali, pensione lankė pamokas pas savo krikštamotę Mariją Montegrandi. Muzikalumu pasižymėjo ir Kamilos brolis Miroslavas.

Kai Kamilai Marcinkevič sukako 8 metai, ji jau buvo žinoma Minsko, Vilniaus, Kijevo ir Varšuvos muzikiniuose sluoksniuose. Apie jos ir brolio Miroslavo koncertą Varšuvoje (nors atėjo į koncertą tik 10 žmonių) žurnale „Biblioteka Warszawska” buvo parašyta: “Du jauni talentai pasirodė pas mus iš lietuviškojo Minsko. Talentai tokie ypatingi, jog juose muzikai įžvelgia genialumą. Dar vaikai, tačiau įgyję grojimo meistriškumo iki tokio aukšto lygmens, kad jiems ne vienas suaugęs muzikantas galėtų pavydėti.”

Kamila Marcinkevič atlikdavo Šopeno, Ferenso Listo kūrinius. Mergina vaidino tėvo teatro trupėje, 1852 m. dalyvavo operos „Kaimo idilė“ premjeroje Minske. 1851 m. metais tėvas Vincentas Duninas-Marcinkevičius parašė prašymą Rusijos imperatoriui skirti jo vaikams Miroslavui ir Kamilai pinigų mokslui Paryžiaus muzikos akademijoje, tačiau jam buvo atsiųstas neigiamas atsakymas.

Vėliau Kamila, taip ir negavusi aukštojo muzikinio išsilavinimo,  dėstė muziką privačiuose pensionuose.  1860 m. Kamila Marcinkevič organizavo mokyklą nedideliame Gudijos miestelyje (kitame šaltinyje rašoma, jog Minske), skirtą neturtingiems vaikams, vėliau ši jos veikla buvo pripažinta anticarine.

1861 metais po mėnesio nuo Vilniuje įvykusių demonstracijų, pasipriešinimo carinei valdžiai judėjimas prasidėjo Minske. Kamila Marcinkevič tapo viena iš pagrindinių Minsko pasipriešinimo veikėjų. Minsko Švč. Mergelės Marijos arkikatedroje – bazilikoje ji sugiedojo patriotinį himną, nors tai buvo griežtai draudžiama.  Minskiečiai, kaip rašoma šaltiniuose, ja žavėjosi, pasitikėjo, visuomenėje ji buvo įgijusi populiarumą. Caro valdžios pareigūnai jauną moterį įvardino: „viena iš pagrindinių Minsko patriočių mergina Marcinkevič“.  Demonstracijoje dalyvavo ir Kamilos motina bei sesuo Cezarina. 1861 m. buvo užvesta byla „apie dvarininką Marcinkevičių“.

Tų pačių metų birželio mėnesį Kamila Marcinkevič išpylė pamazgų kibirą po Minską vaikščiojusiam gubernatoriui, grafui Edvardui Kelleriui. 1861 m. birželio mėn. Kamila  Marcinkevič buvo areštuota. Per tardymus į klausimus ji atsakinėjo drąsiai, laikėsi tvirtai, tačiau supykęs dėl minėto nutikimo gubernatorius Kelleris davė nurodymą ją nusiųsti į psichiatrijos ligoninę, veikusią bazilijonių vienuolyne,  teigdamas, jog merginai pasimaišęs protas. Dėl to Minske kilo nepasitenkinimo banga, ko pasekoje mergina buvo išlaisvinta, tačiau jai uždraudė gyventi ir lankytis Minske.

1863 metais Vilniaus karinės apygardos tyrėjų dėmesį patraukė grupinė nuotrauka, rasta per kratą garsaus fotografo Antono Prušinskio bute-studijoje. Minėtas fotografas buvo įtariamas ryšiais su sukilėliais. Nuotraukoje kai kurie asmenys buvo apsirėdę sukilėlių drabužiais. Vienintelė moteris nuotraukoje – Kamila Marcinkevič. Šalia jos nuotraukoje sėdi ir tėvas Vincentas Duninas-Marcinkevičius.

1863 m. vasario mėnesį mergina vėl buvo areštuota. Arešto pagrindu buvo vieno karininko raportas apie tai, jog Kamila jo prašė parduoti ginklą. Teigiama, jog pro langelį kambario ar kameros, kur buvo laikoma Kamila, ji rugpjūčio mėnesį išmetė gėlių puokštę sukilėliui Žmačinskiui, kuris buvo nuteistas mirties bausme ir buvo vedamas į egzekucijos vietą.

Minsko valdžia Kamilą Marcinkevič išsiuntė į 25 metų tremtį už Uralo, į  Permės gubernijos miestą Solikamską. Tremtyje Kamila praleido 17 metų. Sulikamske ji 1865 metais susituokė su gydytoju, mokslininku Kazimieru Osipovičiumi ir susilaukė vaikų.

Į Tėvynę Kamila Marcinkevič kartu su šeima sugrįžo 1880 metais. Apsigyveno Vilniuje, gali būti, jog iš Vilniaus kilęs jos vyras arba šeimai nebuvo leista gyventi Minske ir dėl to jie pasirinko Vilnių. Kamilos vyras Kazimieras (Hiacinto Osipovičiaus sūnus) mirė 1884 metais Užupio gatvės Kemzerio name, paliko sūnus Juozapą ir Kazimierą bei dukteris Valeriją, Mariją, Kazimierą ir Vandą. Kamila Marcinkevič-Osipovič mirė 1900 m. lapkričio 11 d. Smurgainyse, palaidota Bernardinų kapinėse, Vilniuje, šalia vyro.

Straipsnis paremtas baltarusių istoriko Dmitrijaus Drozdo tyrinėjimais, kuris pats sulaukė represijų. Kažkuriame iš savo straipsnių jis yra paprašęs baltarusių, kurie lankysis Vilniuje, padėti gėlių prie Kamilos ir jos vyro Kazimiero Osipovičių kapo. Tačiau tą galime padaryti ir mes bei uždegti žvakutę per Vėlines.

 Literatūros sąrašas:

Зьміцер Дрозд. Сямейныя таямніцы Дуніна-Марцінкевіча. Лёсы сясцёр класіка літаратуры. № 46 (1276) 12.11.2016 – 18.11.2016 г. http://www.kimpress.by/index.phtml?page=2&id=13605

Зьміцер Дрозд. Сямейныя таямніцы Дуніна-Марцінкевіча. Невядомае пра лёс маці класіка. № 51 (1281) 17.12.2016 – 23.12.2016 г. http://www.kimpress.by/index.phtml?page=2&id=13730

Зьміцер Дрозд. Сямейныя таямніцы Дуніна-Марцінкевіча. Ян Марцінкевіч: загадкі пра бацьку класіка / Частка І. № 5 (1288) 04.02.2017 – 10.02.2017 г. http://www.kimpress.by/index.phtml?page=2&id=13842

Зьміцер Дрозд. Сямейныя таямніцы Дуніна-Марцінкевіча. Ян Марцінкевіч: загадкі пра бацьку класіка. № 7 (1290) 18.02.2017 – 24.02.2017 г. http://kimpress.by/index.phtml?page=2&id=13884&fbclid=IwAR13PxCxYp5_mDdpHU3oBiy9rXnrBW9XiwKIZHO6IFK6WWlwtLsRV9hQvDI.

Зьміцер Дрозд. Сямейныя таямніцы Дуніна-Марцінкевіча. Хто такая Францішка з Марцінкевічаў Парчэўская, і ці спагнала яна пазыкі cвайго бацькі? № 12 (1295) 25.03.2017 – 31.03.2017 г. http://www.kimpress.by/index.phtml?page=2&id=14014

Виктор КОРБУТ. Обласканный и отверженный, “Litovskij kurjer”, 2015. https://www.kurier.lt/oblaskannyj-i-otverzhennyj/

“Моцарт в юбке, закупавшая оружие для Калиновского”, 2022. https://charter97.org/ru/news/2022/12/5/526958/