Teodoro Narbuto veikalo „Dzieje Narodu Litewskiego“, išleisto 1840 m., viršelis. wikipedia.org nuotr.

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Žymus lenkų poetas Vincentas Polis (Krokuvos universiteto profesorius), atvykęs prieš pat 1831 m. sukilimą į audringą Vilnių ir sukilimo metu kovojęs Rūdininkų girioje, taip pat Žemaitijoje, vėliau 1835 m. rimuota geografija pavadintame savo kūrinyje „Giesmė apie mūsų žemę“ parašė tokias eilutes:

“Jei prarastum viltį kilnią, kad sulauksim atgimimo, nuvažiuok, brolau, į Vilnių, pasimokyk iš jaunimo…”. Šios jo surašytos eilutės priverčia susimąstyti, koks gi buvo XIX a. pirmos pusės Vilniaus akademinis jaunimas, ir koks buvo idėjinis jaunimo pamatas, jeigu pasigėrėjimo žinutę apie jį ištransliavo lenkų poetas.

Straipsnio autorė rašė apie protėvio Leono Jodkovskio ir Vilniaus universiteto „Mąstytojų”  draugijos likimą 1831 m. sukilimo išvakarėse, kai visas būrys universiteto studentų buvo išmestas iš Alma Mater ir kovojo sukilėlių būriuose.

Turint omenyje, jog „Mąstytojų” arba „Mnezerių” draugija, kaip nurodoma kai kuriuose šaltiniuose, veikė „Filomatų draugijos” pavyzdžiu, aišku, jog ir filomatų idėjiniai vadai, tokie, kaip klasikas Adomas Mickevičius mąstytojams turėjo nemažą autoritetą.  Lygiai taip pat kaip ir filomatus, taip ir mąstytojus globojo profesorius Joachimas Lelevelis. Juk kratos metu, atliktos pas „Mąstytojų draugijos” vadą Juozapą Ignotą Kraševskį, buvo surasta laiškų iš susirašinėjimo su Leleveliu ir būtent dėl to Kraševskis buvo suimtas ir laikytas patalpose prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Profesorius Joachimas Lelevelis tuomet Rusijos imperijoje buvo persona non grata, idėjinis Rusijos imperijos priešas, tačiau netgi gyvendamas emigracijoje vien savo egzistavimo autoritetu veikė Vilniaus universiteto pažangiąją prieš okupacinę valdžią nusiteikusią bendruomenę.

Kai kurie Lietuvos tarpukario autoriai yra aiškiai išskyrę, jog XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos dirvoje rašė lenkiškai – lietuviški ir tautiškai – lietuviški šviesuoliai. Prie pirmosios grupės priskiriami minėtas Joachimas Lelevelis, Adomas Mickevičius, Juozapas Ignotas Kraševskis, Mykolas Balinskis, Antonis Edvardas Odynecas, Jonas Čečiotas, vėliau Vladislovas Sirokomlė ir kt. Antrai grupei priklauso Teodoras Narbutas, Simonas Stanevičius, Kajetonas Nezabitauskas, kunigai Antanas Strazdas, dar 1814 m. išleidęs „Giesmes svietiškas ir šventas”, Silvestras Teofilis Valiūnas, pastarasis 1823 m. sukūręs žinomą baladę „Birutė” arba kitaip „Dūmojimą seno žemaičio ant kalno Birutos” ir per 1831 m. sukilimą žuvęs,  Dionizas Poška, Simonas Daukantas, taip pat Liudvikas Martynas Rėza ir kt.

Nemažą dalį jų vienija tai, (išskyrus žemaičius ar kuršius) jog tai buvo Vilniaus universiteto auklėtiniai. Be to, visi jie yra romantizmo pakraipos atstovai. Jeigu pora žodžių prisiminti patį romantizmą kaip kryptį, kuris ritosi per visą Europą nuo XVIII a. pabaigos, tai, šiai srovei buvo būdingas istorijos idealizavimas, heroizmas, domėjimąsis tautos praeitimi, emocijų, vaizduotės skatinimas, laisvės aukštinimas. Visi romantikai rašė kūrinius, susijusius su istorija.

Vienas žymiausių vokiečių romantizmo autorių Johanas Gotfrydas Herderis tyrinėjo vokiečių mitologiją, kartu domėjosi ir kitų kraštų tautosaka, Jenos romantizmo atstovas vokietis Augustas Šlegelis stengėsi klasikinę mitologiją pakeisti germaniškąja bei skandinaviškąja, nesvetima ji buvo ir tokiems Lenkijos šviesuoliams kaip Hugo Kolontajui ar paminėtam Vilniaus universiteto visuotinės istorijos profesoriui Joachimui Leleveliui. Lelevelis dar 1801 m. buvo surinkęs kažkiek liaudies dainų. Kolontajus savo korespondencijoje kitiems tyrinėtojams (pvz., Tadui Čackiui) yra minėjęs, jog į universitetines švietimo programas derėtų įtraukti liaudies kalbą, papročius, muziką.

Be abejo, romantizmas turėjo savo eigą ir Lietuvoje. Apskritai Lietuva buvo mistifikuotas, traukiantis akį kraštas savo praeitimi, gilia senove, galingais kunigaikščiais, kurių kovos su kryžiuočiais įvairiose kronikose gausiai nušviestos išrodė veikiau kaip mitiniai nutikimai nei istoriniai faktai.

Beveik visi, rašiusieji, kūriniuose nors kartą pamini Lietuvos didžiuosius – Mindaugą, Gediminą, Kęstutį, Vytautą. Dar 1904 m. Janas Brukneris („Starožytna Litwa, ludi, bogi. Szkice historyczne I mitologiczne”. Warszawa, 1904, p. 166), rašė apie Lietuvą, jog:

„Vėlyvas pasirodymas pasaulio arenoje ir vėlyvas krikščionybės priėmimas nulėmė, jog naujai tyrinėjamoje senovėje, jėzuitų misijų ataskaitose dar krenta šviesos saujelė ant žūvančių pagonybės liekanų”.

Iš to darytina išvada, jog šiame krašte, kaip pastebi ir Brukneris, buvo galima „ištraukti” daug išlikusios senosios autentikos.

Liudviko Rėzos išleistos lietuvių liaudies dainos. wikipedia.org nuotr.

Lietuvių liaudies dainas vienas pirmųjų surinko ir išleido teologas Liudvikas Rėza. Tarpukario literatūros tyrinėtojas dr. Pranas Augustaitis 1921 m. mini, jog jas Rėza pateikęs vokiečių kalba išverstas pačiam Gėtei, kuris Rėzos verstiniam rinkiniui surašęs išsamią recenziją (Goethe’s. Werkeherausgegeben von Heinrich Kurz V. Leipzig und Wien, p. 581).  Dar gerokai anksčiau spausdino dainas ir Valterkiemio pastorius, liuteronas Pilypas Ruigys, dainų vertimais sukėlęs vokiečių romantizmo klasiko, žymaus vokiečių švietėjo Gotfoldo Lesingo susižavėjimą. Vertė lietuvišką tautosaką ir vokietis Adalbertas fon Chamisas, pasižymėjęs daugelio užsienio kalbų mokėjimu.

Tačiau be abejo, didžiulis vaidmuo visa ko, kas buvo lietuvybė, priklauso Dionizui Poškai, kuris rašęs ir lietuviškai, ir lenkiškai. Greta stovintys ir paminėti Strazdelis, ir Simonas Stanevičius („Dainos Žemaičių”). Tai akcentuojama ne vieno tarpukario Lietuvos tyrinėtojo veikaluose.

Viso to išdava – bandymai XIX a. pradžioje iki pat Vilniaus universiteto uždarymo (1831 m.) įvesti lietuvių kalbos ir literatūros kursą į universiteto programą. Netgi patys jėzuitai dar 1737 m. Vilniuje yra išleidę lietuvių kalbos gramatiką. Filologas Kristijonas Gotlibas Milkus (apie 1736-1806 m.) išleido lietuvių – vokiečių kalbų žodyną, pristatytą Lenkijos edukacinei komisijai.  Vilniaus švietimo komisijos narys, jėzuitas Pranciškus Ksaveras Bogušas lenkų kalba paskelbė veikalą „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilimą” ir daug nuveikė lietuvių istorijos ir kalbos tyrinėjimuose. Nenuostabu, nes buvo daug keliavęs ne tik po svečius kraštus, bet ir po Lietuvą, pvz., kunigavęs periferijoje (Jiezno bažnyčioje – kelis metus).

Lietuvių praeitį studijavo ir universiteto profesorius Juozapas Jaroševičius, ilgametis universiteto bibliotekos vedėjas Kazimieras Kontrimas, 1822 m. pasiūlęs universitete įsteigti lietuvių kalbos katedrą, 1824 m. jis ištremtas iš Vilniaus be teisės jame gyventi, istorikas profesorius Ignas Žegota Onacevičius, vėliau caro valdžios apkaltintas dalyvavęs studentų organizacijoje „Sarmatų padermė”, 1828 m. pašalintas iš universiteto ir ištremtas. Paminėtas „Mąstytojų draugijos” vadovas Juozapas Ignotas Kraševskis išleido „Vilniaus istorijos” keturis tomus, parašė knygas „Mindaugas”, „Vitolio rauda”, kurią išvertė į lietuvių kalbą aušrininkas Andrius Vištelis – Višteliauskas, o Kraševskis savo lėšomis išleido. Senatvėje Kraševskis, kaip teigiama, gailėjosi, jog nemokantis lietuvių kalbos ir negalintis bendradarbiauti Jono Basanavičiaus „Aušroje”. Kaip entuziastingai apie Lietuvos praeitį parašęs viso to įtakoje užaugęs Vladislovas Sirokomlė „Iškylose po Lietuvą iš Vilniaus”.

Svarstytina, kaipgi susisiejo Europoje kilęs romantizmas su tautosaka? Be abejo, šį procesą įtakojo daugelis faktorių, ir žinovų bei eruditų tai ištyrinėta. Literatūrinėje, tautosakinėje plotmėje šiokią tokią įtaką padarė ir 1760 metais Edinburge išleistas pradedančio škotų poeto Džeimso Makfersono kūrinys „Osiano giesmės”. Šis kūrinys ir legenda apie Osianą nuvilnijo per Europą kaip banga, kadangi keltų mitologija visais laikais turėjo savotišką žavesį.

Džeimsas Makfersonas teigė, jog į savo veikalą jis sudėjo kalnuotoje Škotijos vietovėje surinktų senovės goidelų (geilų) kalba išdainuotų giesmių, padavimų, legendų apie keltų legendinį karį Osianą ir jo tėvą Fingalą, kurie senovėje valdė legendinę finų bendruomenę, vertimus. Džeimso Makfersono kūrinys turėjo tokį populiarumą, jog nepaisant nemažos knygos kainos, vos pasirodęs momentaliai buvo išparduotas. Tais pačiais metais pasirodė ir antrasis knygos leidimas, po metų kitas Makfersono veikalas „Temora”, kuriame vėlgi, kaip teigė poetas, buvo sudėti verstiniai geilų (goidelų) tekstai.

„Osiano giesmes” globojo ir ypač jomis žavėjosi škotų politikas, teoretikas Hjugas Bleiras ir jo aplinkos žmonės: filosofai Deividas Hjumas ir Henris Houmas, lordas Keimsas, škotų istorikas Viljamas Robertsonas, škotų švietėjas Adamas Smitas ir be abejo tragedijos „Douglas” autorius Džonas Houmas, pats pirmasis paskatinęs Makfersoną publikuoti geilų tekstus. Nuo pat knygos išleidimo momento kritikai, literatūros tyrinėtojai abejojo Osiano giesmių autentiškumu, prašė ir net reikalavo iš Makfersono pateikti teksto autentikos įrodymų. Visa tai taip ir liko neatskleista iki pat Makfersono mirties, autorius niekada nepripažino, jog tai jo paties sukurtas kūrinys. Visgi nemaža dalis ekspertų vėliau padarė išvadą, jog Makfersono knyga yra klastotė, tačiau šis kūrinys jau buvo pavergęs visų romantizmo atstovų širdis.

Osianas įkvėpė Gėtę, Valterį Skotą, šia poema žavėjosi Napoleonas Bonapartas. Jefersonas Osianą laikė visų laikų didžiausiu poetu ir planavo išmokti goidelų (geilų) kalbą. „Osiano giesmės” plito kartu su romantizmu ir buvo verčiamos į daugelį kalbų bei publikuojamos nemažoje dalyje Europos valstybių.

Kita tendencija, – jau tuomet istorijos mokslo teoretikų tarpe plito teiginiai atsisakyti istorinių faktų supinimo su legendomis ar mitais (tą savo paskaitose pabrėžė ir Joachimas Lelevelis, sutraukdavęs į paskaitas didžiulį skaičių Vilniaus studentų), tačiau tai buvo būdinga pačiam istorijos mokslui, o ne romantizmo meniniams kūriniams, kuriuose Osiano giesmės turėjo dirvą.

Vilniuje Džeimso Makfersono veikalo ištraukos pasirodė 1818 metais lapkričio mėnesį būtent Joachimo Lelevelio 1815 m. įkurtame literatūros ir mokslo savaitraštyje „Tygodnik Wilenski”. Šio savaitraščio Nr. 126 ir 127, buvo išspausdinta Benedikto Šmigielskio į lenkų kalbą išverstų pora eilėraščių iš Makfersono kūrinio „Temora”, įdėtas paaiškinimas, kas gi tokie buvo Osianas ir Fingalas bei savaitraščio 126 numeryje prieš minėtos poemos tekstą patalpintas nemažos apimties Ignacijaus Jagielos straipsnis apie mitologiją, kuriame šalia kitų tautų (graikų, romėnų, kas plačiai straipsnyje analizuota) vienu žodeliu užsiminta ir apie sarmatų mitologiją. Jagiela mini Vilniaus universiteto profesorių Gotfrydą Ernestą Grodeką, kuris studentus paskaitose buvo mokinęs mitologijos metodikos.

Teodoras Narbutas. wikipedia.org nuotr.

Atkreiptinas dėmesys, jog vienu mėnesiu ankstesniame „Tygodnik Wilenski” numeryje, t.y. 1818 m. rugsėjo Nr. 125, buvo išspausdintas pirmasis Adomo Mickevičiaus eilėraštis „Miesto žiema”. Taigi, be abejo Mickevičius skaitė savo korifėjaus įsteigtą leidinį. Paminėtina, jog dar 1817 m. „Tygodnik Wilenski” arba „Vilniaus savaitraščio” 73 numeryje buvo išspausdintas ir filomatų tekstas pavadinimu: „Veiklaus (naudingo) žmogaus pagyrimas”. Galbūt ir šį tekstą parašęs Adomas Mickevičius, tekstas pasirašytas bendrai nuo filomatų. Juk tuo metu kitais tekstais Adomas Mickevičius jau pasireiškė, pvz., jo 1819 m. recenzija Dizmos Tomaševskio kūriniui „Jagiellonida”, išspausdinta laikraštyje „Pamietnik Warszawski”. Kaip teigia dr. Pr. Augustaitis, Mickevičius prikišęs Tomaševskiui, jog šis klaidingai nupiešęs lietuvių gyvenimą ir papročius XIV a.

„Vilniaus savaitraštis” buvo leidžiamas iki 1822 metų. Šio savaitraščio gyvavimo laikotarpiu jame spausdinti ir universiteto studento, „Filaretų draugijos” nario Emeriko Stanevičiaus lietuvių liaudies dainų vertimai į lenkų kalbą, t.y. pateikti autentiški dainų tekstai lietuvių kalba (pvz., „Panalaite, mylėk mane”, „Ant kalno rugiai, sode obuoliai” ir kt.) ir šalia jų surašyti vertimai. Šių dainų pateikta ir išversta tikrai nemažai 1819 m. pabaigos ir 1820 m. savaitraščio numeriuose.

Taigi, Vilniaus visuomenė jas skaitė. Dainų tekstai tikrai gražūs. Be to, savaitraštyje išspausdinta ir lenkų istoriko Leono Rogalskio išversta estų liaudies daina. Rogalskis pateikė ir lietuvių liaudies dainą lenkišku tekstu. Kito autoriaus išspausdinta čekų liaudies daina, matyt, kaip XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje įvykusio tautinio čekų atgimimo išdava.

„Vilniaus savaitraštis” spausdino visą seriją lietuvių istoriko Teodoro Narbuto straipsnių apie senovės lietuvius. Pvz., (1817 m. Nr. 70) savaitraščio straipsnyje „Lietuvos senovės tyrinėjimai” („Badanie starozytnošči litewskich”) Narbutas pasakoja apie upių tėvą – Nemuną su visais jo intakais, nuosekliai paaiškindamas ir tai, ką lietuvių kalba reiškia įtekančių ar ištekančių upių pavadinimai arba, ką lietuviškai reiškia vietovės pavadinimas „Rusnė”. Po minėtu tekstu išspausdintos kelios nemažos apimties verstinės poemos „Odė Horacijui”, „Odė Senekai”, vėlgi pasirašytos Teodoro Narbuto, todėl praktiškai visą 70 leidinio numerį užėmęs Teodoras Narbutas. Ir taip nutikę ne su vienu „Vilniaus savaitraščio” numeriu.

Apskritai „Lietuvos senovės tyrinėjimai” publikacijose, kurių Narbutas išspausdino įvairiomis temomis savaitraštyje nemažai, daug dėmesio paskirta ir pačiai lietuvių kalbai, įvairių žodžių reikšmei. Pvz., tekste „O wichiach” Narbutas aiškina, jog: „U Litwinow dzisieyszych w roznych dialektach natrafiamy na wyrazy Witukas, Witkas, znakzčke tyki, jake užywaję do plantaciy chmielu I t.p. (Wicina statek uzywany do splawu po Niemnie, po litewsku Witynas albo Utinas, kaczka, przez podobienstwo tego statku do kaczki)” ir t.t.

Arba kitame tekste „Ištraukos iš vokiečių kronikų” Narbutas rašo, jog: „Žodis „Bursztyn”  lietuviškai reiškiantis gintarą buvo perimtas rusų ir pavadintas „Hentar”.” (1817 m. Nr. 77).

Arba tekste „Prielaidos apie senovės lietuvius”, Narbutas dėsto, jog lietuvių kalba turi tas pačias savybes kaip graikų ir romėnų – tikrai gražiai apie lietuvių kalbą atsiliepdamas (1817 m. Nr. 71). Kaip atsakas į Narbuto tekstus anonimo išspausdintas nedidelis straipsnelis „Žinios apie lietuvius” (1817 m. Nr. 88). Kituose straipsniuose Narbutas pasakoja apie Jatvėžius, kurie gyvenę aplink Gardiną (1817 m.  Nr. 83 ir 84) bei apie stovėjusią Vilniuje Jupiterio bažnyčią, pastatytą kunigaikščio Gerimanto (1817 m. Nr. 60).

„Vilniaus savaitraštyje” buvo išspausdinta Tado Kosciuškos biografija, 1820 m. mirusio Ksavero Bogušo nekrologas, Andriaus Taujanskio pasakojimas apie tikrą įvykį, pateikta daug informacijos apie Vilniaus teatrą bei spausdinti Šubravcų tekstai, Šubravcų kodeksas (1819 m. Nr. 136-138). Yra išvardintas ir prenumeratorių sąrašas 1821 metams. Taigi, savaitraštį skaitė nemaža dalis visuomenės, universiteto studentų: šubravcai, filomatai, filaretai. Čia savo eilėraščius spausdino ir Mickevičiaus bendražygis filomatas Anupras Petraškevičius, vėliau ištremtas ir 20 metų išgyvenęs Sibire, pats Adomas Mickevičius be pirmojo eilėraščio, 1819 m. vasario mėnesį minėto žurnalo Nr. 33 paskelbė savo kūrinį „Živilė“.

Teodoro Narbuto istoriniai, mitologiniai, tautosakiniai svarstymai, Šubravcų tekstai, beje „Tygodnik Wilenski” pasvarstymais apie literatūrą pasireiškė ir klasikas profesorius Godfrydas Ernestas Grodekas (1816 m. Nr. 12), formavo studentijos pasaulėžiūrą. Ne veltui to meto Vilnius Europoje, kaip rašo Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Žemaitis, buvo pramintas Šiaurės Atėnais.

Ir negalima teigti, jog XIX a. pirmosios pusės Vilniaus akademinio jaunimo pasaulėžiūros pagrindas (nors didžioji dalis buvo kilusi iš bajorijos) tebuvo vien lenkiškasis. Romantizmas nešėsi tautos istoriją ir mitologiją. Yra šaltinių, kuriuose nurodoma, jog lietuvių liaudies dainų yra rinkęs ir Adomas Mickevičius. Galbūt jis šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą.

Naudotos literatūros sąrašas

1921. Pr. Augustaitis. Lietuvybės elementai lenkų romantizme. Vilnius: „Vilniečio” leidinys, 1921.

prof. Z.Žemaitis. Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui. Kaunas „Vilniaus” spaustuvė, 1928.

Vladas Gaižutis. Vilniaus reikšmė Lietuvai. Kaunas: „Spaudos fondo“ knygynas, 1929.

M.Biržička. Senasis Vilniaus universitetas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidinys, 1940.

Jurgis Dabryla. Lietuva tautų kovoj už būvį. Kaunas: Kuzmickio ir Beillio spaustuvė, 1934.

P.Purėnas. 1831 metų sukilimas Lietuvoje. Kaunas: „Spindulio“ bendrovės spaustuvė, 1931.

Aleksander Brukner. Starožytna Litwa. Ludy I bogi. Olsztyn. Pojezierze. 1979.

„Tygodnik Wilenski“, 1815-1822 m. numeriai , skelbiami Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos interneto svetainėje, adresu http://elibrary.mab.lt/handle/1/21626.