Puseserės pažymėta Apnarų dvaro vieta ties Neveronimis.

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Keletas archyvinių trupinių ant senojo Vilniaus – Kauno kelio

Jeigu kada nors prašalaičiui tektų užsukti į Rumšiškių kapines ir atidžiau jas apžiūrėti, aplankytų mintis, jog kažkas čia ne taip kaip kitose. Tačiau tyla visur ta pati. Pasakojama, jog senasis kelias Vilnius – Kaunas ėjo palei  Nemuną. Arčiau ir toliau jo slėnyje buvo išsidėstę nemažai kaimų su sodybomis, veikė smuklės, kaip Neveronių, Solomiankos, Jančiausko, Apnarų.

Apylinkėse stovėjo dvarai, kaip Apnarų, Žiegždrių bajorkaimis, tų pačių Rumšiškių dvaras ir kt. „Rumšiškių seniūno ir Rumšiškių dvaro savininko Jono Truskausko vel Truskovskio (Jan Truskowski, apie 1720 – ?) pavardė dažnai minima ir 1782 metais kunigo Pranciškaus Mykolo Pranckevičiaus parengtame Vilniaus dekanato vizitacijos aprašyme. Žiūr. Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., p. 443“. Taigi, Rumšiškių dvaro savininkas kažkuriuo metu buvo Jonas Truskauskas.

Jeigu pavartyti archyvinius dokumentus, juose rašoma, jog apie Rumšiškes, XVIII amžiuje gyveno nemažai Baibako, Kiškio pavardę turinčių žmonių. Štai, 1798 m. Rumšiškėse mirė 55 metų amžiaus Ieva Baibakienė ir 76 metų Martynas Kiškis. Abu palaidoti vietinėse Rumšiškių kapinėse. Arba, tais pačiais 1798 metais Kasperiškėse susituokė Mykolas Baibakas ir Ieva Litvinskaitė. Santuokoje liudijo Jokūbas Baibakas ir Jurgis Baibakas. Iš bažnytinių įrašų matyti, jog tuo metu bažnyčioje dirbo kunigas Antanas Medzigorskis. Vaikus pavadindavo ir įmantresniais vardais kaip Gertrūda, Teklė, Klementas. Štai 1798 m. Rumšiškių bažnyčioje pakrikštytas berniukas Konstantinas Klementas, sūnus bajorų Martyno ir Magdalenos Kučinskių. Gyveno Rumšiškėse ir vokiečių. 1799 m. pakrikštyta Jokūbo Fizerio duktė Kotryna. Iš kitataučių įdomus krikštas berniuko, vardu Harakimas, sūnaus Jeraznio Čiudakovo ir motinos Marijos. Krikšto tėvu tapo Nikola Jakavoltas ir Rozalija Andrejovnaitė. Šiek tiek iškilmingesnis krikštas įvykęs 1799 metais, kūdikio, vardu Antanas Tadas Blažiejus, kuris buvo sūnus bajorų Aleksandro Višnevskio ir Klaros Šimanovskos. Krikšto tėvais tapo bajorai Dominykas Antanavičius ir Barbora Jablonska.

Po šio krikšto metriko seka kitas, iš kurio matyti, jog kitas berniukas gavo Juozo Roberto vardą ir buvo sūnus Pranciškaus Hoppeno ir Vincentos Bieliauskaitės. Krikšto tėvu tapo Juozas Rosachackis ir Konstancija Malachovcova, kapitono žmona. Gyveno Rumšiškių parapijoje nemažai Purų, Jodkonių, sutinkami Subačiai, Pilkiai, Ulozai, Karveliai, Varnai, Paukščiūnai, Daukšos. 1799 m. dvynukių Izidoros ir Ievos susilaukė Jonas Zybekas ir Barbora Benkielmanovna. Jas pakrikštijo bajorai Rapolas Medzigorskis ir Ieva Zinzovna, Rumšiškių vargonininkas Jonas Vagilevičius bei bajorė Apolonija Koriznianka.

Taigi, žmonės gyveno: krikštijo vaikus, tuokėsi.Kelias iš Vilniaus į Kauną tikriausiai vedė per Rumšiškes, ar bent buvo gera proga į jas pakeliui užsukti, jei jis driekėsi šiek tiek toliau.Gydytojas, keliautojas ir rašytojas Stanislovas Moravskis  aprašo kelionę iš Jiezno į Kauną. Rumšiškės jam: “Tos karališkos žemės ir tasai skurdus miestelis su medine vargana bažnyčia apačioje, su klebonija ant aukšto kalno, kuris kojas klebonams atima, nuo seno garsėjo ir po šiai dienai tebegarsėja vien neigiamomis savo dorybėmis. Būtent čia ir yra tos laivams grėsmingos Nemuno rėvos, iš kurių viena Velnio tiltu vadinama”. Sunku pasakyti, kiek Moravskis buvo teisus, kiek perdėjo aprašydamas ganėtinai skurdų Rumšiškių vaizdą. Žinoma, savoji Ustronė jam buvo mieliausia.

Kelionę iš Vilniaus į Kauną yra nupasakojęs ir poetas Vladislavas Sirokomlė. Jis taip pat mini Rumšiškių miestelį ir tuos pačius Nemuno slenksčius. Sirokomlei Rumšiškės, tai: “Miestelis mažas, išsidėstęs ant kalvų. Yra sena bažnyčia, kurią Žygimantas III 1599 m. papildomai apdovanojo turtais, klebonija ant kalno už miestelio, 3 ar 4 karčiamos. Daugiau čia nieko vertesnio.”Taigi, itin reklūs keliauninkai pasitaikė. Tačiau toliau Sirokomlė rašo: “Bet pavažiavus kairėje atsiveria puikus vaizdas Nemuno, kurio kita pakrantė jau priklauso Lenkijos karalystei. Čia prasideda irkluotojams pavojingi slenksčiai, arba granito akmenys, užgriozdinantys upės vagą ir krūsnimis gulintys abiejose upės pusėse. Kai kuriuos iš jų rudenį, kai vanduo nusekęs, nesunkiai būtų galima ištraukti iš upės. Kitų akmenų neįstengė suskaldyti dar Stanislavo Augusto laikais iš Anglijos atvežti narai. Štai pavadinimai žymesnių slenksčių, esančių tarp Rumšiškių ir Kauno, išsirašyti iš rankraščio, kurį 1824 m. rašė praplaukdamas vytinės škiperis: Kazokas palei Piliuonos kaimą, Pasiutėlis palei Levanavos palivarką, Varna su grupe akmenų, vadinamų Varniukais, palei Kampiškių kaimą, Kunigiškių sala – ten pat, Botagėlis – palei Gastelonių kaimą, Botagas – palei Solomiankos kaimą (pavojingiausias iš visų aplinkinių slenksčių), Peslys – prie Žiegždrių; ten pat ir Bajorė.

Palei Pažaislį yra Devynių salų ir Velnio pirties slenksčiai ir pagaliau prie Panemunės – Juodžio slenkstis” (žiūr., ten pat).Kažkodėl tie Nemuno slenksčiai abu rašytojus baugino. Nemunas kai kuriose vietose buvo ganėtinai seklus. Netgi į Stanislovo Moravskio gimtųjų vietų Verknę, ties ta vieta, kur ji įteka į Nemuną, tais laikais ramiai buvo galima įlipti, vandeniui semiant tik iki kojų kulkšnių.

Kauno marios nuo Mergakalnio Dovainonyse

Kadaise prie Verknės ir Nemuno santakos ant kalvos išsidėsčiusiose kapinėse žmones laidoti atveždavo ir iš tolesnių kaimų: Kisieliškių, Benčiakiemio, Žideikonių. Laidotuvių procesija atkeliaudavo iki Verknės, nusileisdavo prie upės, ne toje vietoje, kur plyti konglomeratas – Ožkų pečiumi vadinamas, bet šiek tiek toliau, ir keliaudavo palei upę iki santakos vietos. Čia laidotuvių vežimą procesijos palyda pertempdavo per vandenį, tarsi apvalant iš šio pasaulio iškeliavusią sielą, ir persikėlę per Verknę kildavo kalva į kapines. Nuo jų žinoma nesimatė Nemuno slenksčių. Pavojingiausias jų, kaip aprašė Sirokomlė, buvo tas, kuris palei Solomiankos kaimą. Solomianka… Galima tik pasitelkti fantaziją, kaip atrodė kaimas XVIII a., ir vėliau XIX a. Žinoma, kad šiame kaime kažkurioje vietoje toliau, šalia vieškelio dešinėje pusėje veikė Solomiankos smuklė arba karčiama. Į ją užsukdavo keliauninkai.

Įvykiai prie Solomiankos karčiamos

Apnarų kaimas ir to paties pavadinimo dvaras šiek tiek nuo Solomiankos karčiamos stovėjo atokiau. Apnarų dvaras tuo metu priklausė būtent Rumšiškių parapijai.1830 metais, kai Vladislovas Sirokomlė dar buvo 7 metų vaikas, o Stanislovas Moravskis  teoriškai galėjo vykti tuo metu į Kauną, nors ir nebuvo dar sugrįžęs galutinai gyventi į Ustronės dvarą (Nemajūnų parapija prie Birštono ir prie Verknės upės), Apnarų dvarą jau valdė bajorų Bočkovskių šeima.

Viktorija Jodkovska, kilusi iš Trakų Jodkovskių, buvo atitekėjusi į Apnarus iš Nemajūnų parapijoje stovėjusio Furmaniškių dvarelio. Atstumas nebuvo labai tolimas. Jos vyras Juozas Bočkovskis buvo vietinis,  kilęs iš Rumšiškių parapijos. Jodkovskių vyriausiąją dukterį Viktoriją Juozas Bočkovskis vedė 1828 m. gegužės 29 d. Nemajūnų bažnyčioje. Jam tuo metu buvo sukakę 35 metai, ir jis buvo likęs našliu, ir iš pirmosios santuokos turėjo dukterį Rozaliją.

Tuo metu Juozas Bočkovskis ėjo Kauno amatų rūmų deputato pareigas. Jo tėvai – Vincas ir Salomėja Naratkovskaitė Bočkovskiai. Viktorijos tėvai – kariuomenės rotmistras Pranciškus Jodkovskis bei Ona Kosinskaitė Jodkovska. Santuokoje liudijo Kauno (kažkuriuo metu ir Trakų) teisėjas Feliksas Kulieša, kurio sūnus Henrikas 1863 metais vadovavo sukilėlių būriui, bajoras Pranciškus Zalenskis, taip pat Antanas Vedziagolskis, Kauno teisėjas Liudvikas Kulieša, kurio sūnus Vladislavas vėliau vadovavo 1863 m. sukilėlių būriui, Lenkijos – Lietuvos pasienyje buvo sugautas, tampytas po kalėjimus ir išsiųstas į Sibirą. Apnarų dvare susituokusiai Bočkovskių porai gimė du sūnūs – pametinukai.

Vincentas Pranciškus pasaulį išvydo 1829 metų birželio 10 d. Jo krikštamote tapo teta Teresė Jodkovska bei Ignacijus Garšva, Kalvarijos raštininkas. Sūnus Boleslovas Henrikas gimė po metų, 1830 m. rugpjūčio 8 d. Jo krikštatėviais pakviesti atsistatydinęs rotmistras Mikalojus Mikutovičius ir Konstancija Zubovska, krikštynose dalyvavo teisėjas Gotovskis. Abu Bočkovskių sūnūs gimė neramiu laiku. 1831 m. pavasarį per Lietuvą nuvilnijo sukilimas. Kaip tik 1831 m. balandžio mėnesį sukilėliai būriais traukė užimti du pagrindinius miestus, t.y. Vilnių ir Kauną. “Bet kuriuo atveju Rumšiškėse buvo įsikūrę Trakų ir Kauno apskričių sukilėliai – pirmieji balandžio 6 dieną į miestelį atžygiavo sukilėlių būriai iš Butrimonių ir Stakliškių apylinkių. Rumšiškėse rengtasi Kauno puolimui. Žiūr. Feliksas Sliesoriūnas, 1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius: Mintis, 1974, p. 157, 183 ir kt. Taip pat žr.: Rolandas Gustaitis, Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas, Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001, p. 223 (“Rumšiškės”).

Išsamią 1831 metų balandžio pradžios įvykių Rumšiškėse rekonstrukciją žr. Rolandas Gustaitis, “Neramus 1831 m. pavasaris Rumšiškėse”, Kultūros priemonė, 2009, gruodis (laikraščio Atspindžiai (Kaišiadorys kultūrinio gyvenimo priedas Nr. 12 (85), p. 16-18”1831 m. balandžio 8 d. Solomiankos karčiamos kieme buvo nušautas bajoras Juozas Bočkovskis eidamas 38 gyvenimo metus. Paliko našlę žmoną Viktoriją, dukterį Rozaliją iš pirmosios santuokos, bei du sūnelius: Vincentą – beveik dvejų metukų ir Henriką – dar nesukakusį nei metų. Sūnelis Henrikas netrukus mirė kūdikiu, Vincentas išaugo ir vėliau gyveno Vilniuje, duktė Rozalija, augusi su pamote Viktorija, sulaukė pilnametystės.

Kaip minėta, Juozas Bočkovskis buvo kilęs iš Rumšiškių parapijos, taigi, buvo noras surasti bent kokį išlikusį Bočkovskių šeimos kapą Rumšiškių kapinėse, nes, kaip matyti, iš metrikų, jų Rumšiškėse gyveno ir daugiau. Tačiau vaikščiojant po kapines, pastebėta, jog jose senieji kapai išsidėstę ne vienoje eilėje ar sankaupoje arčiau koplyčios, o pasklidę tarp naujų kapų. Tai priminė, jog kapinės buvo iškeltos.

Nemuno upė ir Kauno hidroelektrinė

Gražuolis Kaunas aprašytas Stanislovo Moravskio akimis kentėdavo nuo Nemuno potvynių. “Senieji miesto gyventojai dar gali prisiminti 1946 metais Kauną ištikusį, didžiausią per visą amžių, potvynį, kai vanduo pasiekė rekordinį lygį (8,57 m). Jo metu upė, apsėmusi apie 2/3 Kauno miesto ir jo priemiesčių, laikėsi kelias dienas. Vanduo išsiliejo net iki Laisvės alėjos, siekė Įgulos bažnyčią. Nemunas ne tik plukdė namus, bet ir pražudė ne vieną žmogų. (…) Didžiųjų potvynių metu dėl susisiekimo ypač kentėdavo Vilijampolės gyventojai. 1926 metais, vandeniui nunešus Slabados tiltą, gyventojai liko atskirti nuo miesto. Vienintelis susisiekimas buvo valtelės ir pastatytas laikinas plūdinis tiltas. Juo buvo galima judėti tik viena kryptimi, tad nusidriekė ilgos eilės ir laukti tekdavo valandų valandas.” – rašoma Sigitos Kupscytės straipsnyje.

Pirmieji Kauno hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 1955 metais. Statant elektrinę, buvo iškąsta daug grunto, supilta daug žemių, paklota daug betono. Skaičiais nebevardintina. Kaip rašoma, svarbiausias statybos baras buvo pagrindinė dauba. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą, pasiekti nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus, kad priemolis, susilydęs su betonu į ištisinę dangą, nepaliktų nė plyšelio vandeniui. Kauno HE projektinis galingumas yra 90 MW (4 agregatai po 22,5 MW). Užtvenkus Nemuną, susidarė 63,5 km² ploto vandens saugykla – Kauno marios. Ne viename šaltinyje rašoma, jog Kauno hidroelektrinės statybos archyviniuose dokumentuose nurodyta, jog  iš  33 – 45 kaimų buvo iškeltos apie 740 sodybų, pagalbinių statinių ir t.t.

Rumšiškių bažnyčia. wikipedia.lt nuotr.

Nemuno slėnyje gimtinės neteko apie 3000 žmonių. 1959 m. liepos 19 d. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga, ir ties Pažaisliu išsiliejo Kauno marios. Senieji rumšiškiečiai yra pasakoję, jog kai bėgo Nemuno vanduo užpildamas jų tėviškes, žmonės stovėjo ant krantų, žiūrėjo ir verkė…Tačiau tai išsprendė Kauno potvynių problemą.Sunku atgaminti po tiek metų tuos įvykius. Manytina, žmonėms buvo leista išsikelti į viršų kapavietes. Medinė Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė buvo perkeltos į viršutinę terasą. Tačiau kyla klausimas, ar tuo metu, gūdžiais sovietmečio laikais, kas nors galėjo pasirūpinti tais kapais, kurių palikuonių buvo nebelikę. Ir kam galėjo būti įdomu iškelti buožių kapus.

Ieškoti Bočkovskių šeimos kapų Rumšiškių kapinėse buvo naivus sprendimas. Po vandeniu liko ir jų kapai, ir Baibakų, ir kitų senųjų bajorų rumšiškiečių.Po vandeniu liko ir Apnarų dvaras, kuriame kadaise  gyveno Juozas ir Viktorija Bočkovskiai, gimė jų vaikai, po vandeniu liko ir Solomiankos karčiama, kurioje buvo nušautas Juozas Bočkovskis 1831 m. sukilimo metu, ir Nemuno slenksčiai, aprašyti Stanislovo Moravskio ir Vladislavo Sirokomlės kelionėse. Nemunas pakėlė ir Verknės lygmenį. Nors Gudakalnio kapinėse buvo uždrausta žmones laidoti apie 1940-1946 metus, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo kapinės vėl tapo veikiančios. Tačiau senasis paprotys – pervežti laidotuvių procesiją per vandenį teliko legendose ir prisiminimuose. To padaryti nebeįmanoma. Ties Verknės ir Nemuno santaka vanduo nebeperbrendamas, per gilu. Vandens pakilimas Nemune tęsiasi apie 100 km., iki Balbieriškio.